Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-11-02 · Administracinė byla Nr. I-3148-644/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-11-02Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2018-03-28Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-11-02
Bylos Nr.
I-3148-644/2016
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00814-2016-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Audrius Grauželis
Pareiškėjas
E. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-3148-644/2016Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00814-2016-6Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. lapkričio 2 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis,sekretoriaujant Sigitai Damidavičienei,dalyvaujant pareiškėjui E. B.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas E. B. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 120 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Šalies argumentai

Pareiškėjas E. B. skunde (b. l. 4-5) ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2010-09-06 iki 2016-02-05 buvo laikomas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje nežmoniškomis, antisanitarinėmis, sveikatai pavojingomis sąlygomis. Pažymėjo, kad gyvenamosios patalpos plotas buvo apie 35 kv. m., šiose patalpose buvo laikoma mažiausiai 10 asmenų. Gyvenamoji patalpa buvo neremontuota, ant lubų buvo grybelis, langai užtamsinti, dėl ko trūko natūralaus apšvietimo. Patalpose buvo gausu parazitų, graužikų, blakių, dušinės netvarkingos, vanduo kalkėtas, pakabų ir veidrodžių nebuvo. Neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad pastato stogo konstrukcijose yra asbesto, dėl ko kilo pavojus pareiškėjo sveikatai. Pažymėjo, kad dėl nurodytų aplinkybių patyrė dvasinį sukrėtimą, emocinį šoką, diskomfortą, minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą. Tvirtino, kad atsakovas laikydamas jį minėtomis sąlygomis pažeidė Konstitucijos 21 straipsnį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį. Prašė skundą tenkinti ir priteisti neturtinę žalą.

Atsiliepimas

Atsikirtime į atsiliepimą (b. l. 61-69) pareiškėjas prašė teismo atmesti atsakovo atstovo prašymą dėl sutrumpinto ieškinio senaties termino taikymo. Paaiškino, kad apie savo teisių pažeidimus sužinojo tik atvykęs į kitą įstaigą, kurioje visa informacija yra viešinama. Pareiškėjas į teismą kreipėsi būtent tuo laiku, kai sužinojo apie savo teisių pažeidimus. Tvirtino, kad Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje buvo draudžiama kaupti informaciją, be to, pareiškėjas neturėjo teisinių žinių, taigi neturėjo galimybės sužinoti apie savo teisių pažeidimus. Pažymėjo, kad atsiliepime pateikta informacija apie patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, miegamųjų vietų skaičių, yra melaginga, kadangi miegamuosiuose buvo įrenginėjamos papildomos vietos. Nurodė, kad pataisos namai buvo perpildyti, 8 būrio 7 miegamajame buvo laikomi 3 asmenys, 7 būrio 1 miegamajame – iki 14 asmenų. Gyvenamųjų patalpų vėdinimas nebuvo efektyvus, o parazitų ir graužikų naikinimas vykdomas nereguliariai, dezinfekcija daroma kas metus, o kartais dar rečiau. Patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, stogo dangoje yra asbestinio šiferio, dėl ko kilo realus pavojus pareiškėjo sveikatai. Paaiškino, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė neigiamus išgyvenimus, o teismui nenustačius faktinių duomenų dėl patirtos neturtinės žalos, teismas turėtų vadovautis vidiniu įsitikinimu ir žmogiškumo faktoriumi.

Atsakovo atstovas atsiliepime (b. l. 10-15) nurodė, kad pareiškėjas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2010-09-06 iki 2016-02-05. Pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu minimali vienam kalinamam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, kurios pablogintų jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose. Pažymėjo, kad pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių dienos metu nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Bausmę atliekantys nuteistieji dienotvarkėje numatytu laiku gali vaikščioti tiek lauke, tiek viduje, taip pat dirbti, lankytis koplyčioje, sveikatos priežiūros tarnyboje, sportuoti, užsiimti kita pataisos namuose leistina veikla. Miegamieji, kuriuose pareiškėjas buvo laikomas, yra erdvūs, juose yra užtikrinamas tinkamas apšvietimas ir vėdinimas, gyvenamosios patalpos vėdinamos per atveriamus langus. Paaiškino, kad nuteistieji pataisos namuose yra patys atsakingi už tvarkos ir švaros palaikymą gyvenamosiose patalpose. Jei nuteistieji patalpas tinkamai prižiūrėtų (valytų, vėdintų), pelėsis jose neatsirastų. Pataisos namai yra sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“, pagal kurią įstaigos objektuose periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Informacija apie suteiktas paslaugas registruojama Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale. Įstaigos nuteistiesiems teikiamas vanduo atitinka teisė aktų reikalavimus, kalkių vandenyje teisės aktai nereglamentuoja. Gyvenamųjų pastatų, kuriuose gyveno pareiškėjas, stogo dangoje yra asbestinio šiferio, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant. Įstaigoje nevykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Pareiškėjas atlikdamas bausmę į pataisos namų psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl netinkamų gyvenimo sąlygų pataisos namuose, nesikreipė. Byloje nėra jokių įrodymų ar duomenų apie tai, kad pataisos namai ar pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas, ar, kad dėl pataisos namų veikimo/neveikimo pareiškėjui būtų kilusi žala. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą. Nesant neteisėtų veiksmų bei žalos įrodymo, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys. Pareiškėjo skundo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs, parengti vien tik abstrakčiais teiginiais ir bendromis frazėmis. Prašė taikyti ieškinio senatį ir pareiškėjo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam būnant Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau ir – Pravieniškių PN) nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą tinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2010-09-06 iki 2016-02-05.

Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.

Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr., 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Pravieniškių PN pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei higieninių sąlygų į pataisos namų administraciją. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įstaigos administracijos, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi 2016-05-11 (b. l. 7), todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas praleido senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau ir – LVAT) praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Pareiškėjas skunde praleistą kreipimosi į teismą terminą grindė ir tuo, jog neturėjo teisinių žinių ir anksčiau sužinoti apie savo teisių pažeidimą negalėjo bei neturėjo galimybių, nes Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje buvo draudžiama kaupti informaciją, o apie tai sužinojo tik atvykęs į kitus pataisos namus. Tačiau teismas pažymi, kad teisinių žinių neturėjimas pats savaime negali būti laikomas svarbia termino praleidimo priežastimi, nes Lietuvos Respublikos teisės aktai, tarp jų ir Civilinis kodeksas, reglamentuojantys neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, yra paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka ir visiems prieinami. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, jog teisinių žinių neturėjimas yra subjektyvaus pobūdžio aplinkybė ir negali būti laikoma svarbia termino praleidimo priežastimi, kadangi asmeniui neturint galimybių pačiam tinkamai ginti savo galimai pažeistas teises ir įgyvendinti interesus, tokiems veiksmams atlikti gali būti pasitelktas teisines paslaugas teikiantis asmuo arba kreiptasi dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo (žr., pav. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-171-11). Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus. Jei pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jautė diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, todėl, atsakovui prašant, laikotarpiui nuo 2010-09-06 iki 2013-05-10 taikytina ieškinio senatis ir ši pareiškėjo reikalavimo dalis atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje nuo 2013-05-11 iki 2016-02-05.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Pravieniškių PN arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, jog ginčo laikotarpiu buvo laikomas perpildytose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kuriose jam nebuvo užtikrintas teisės aktais reglamentuotas minimalus gyvenamasis plotas.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam asmeniui.

Bylos duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2013-05-11 iki 2016-02-05, pareiškėjas buvo laikomas 7 būrio 1 miegamojoje patalpoje, kurios plotas 34,90 kv. m. (b. l. 17, 18).

Remiantis Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2016-06-01 pažyma Nr. 1425, 7 būrio 1 miegamajame yra įrengtos dvi miegamosios vietos (b. l. 17), tačiau atsižvelgiant į tai, kad duomenys apie miegamųjų vietų skaičių yra pateikti atsakymo parengimo dienos duomenimis, teismas jais nesiremia. Kitų objektyvių duomenų apie 7 būrio 1 miegamajame ginčo laikotarpiu laikytų asmenų skaičių atsakovo atstovas į bylą nepateikė.

Pareiškėjas atsikirtime į atsiliepimą su atsakovo pateiktais duomenimis apie miegamųjų vietų skaičių nesutiko. Pažymėjo, kad miegamajame buvo įrengiamos papildomos vietos ir 7 būrio 1 miegamajame ginčo laikotarpiu nuolatos buvo laikoma 14 asmenų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr. LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2015m. birželio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-853-858/2015). Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas sprendžia, kad atsakovas pareigos pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą 7 būrio 1 miegamajame ginčo laikotarpiu, iš esmės neįvykdė. Kadangi visos abejonės vertintinos pareiškėjo naudai, teismas negali paneigti pareiškėjo argumentų, jog ginčo laikotarpiu 7 būrio 1 miegamajame nuolat buvo laikoma 14 asmenų, taigi šios aplinkybės laikytinos nustatytomis. Nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2013-05-11 iki 2016-02-05 gyvenamojoje patalpoje teko 2,49 kv. m. (34,90/14) gyvenamojo ploto. Daroma išvada, kad pareiškėjui Pravieniškių PN 7 būrio 1 miegamajame, iš viso 1000 parų, nebuvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad gyvenamojoje patalpoje trūko natūralaus apšvietimo, kadangi langai buvo tamsinti, patalpa neremontuota.

Iki 2015-11-01 galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Nors atsakovo atstovas neatsikirto į pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo patalpų natūralaus apšvietimo dėl užtamsintų langų bei neremontuotų gyvenamųjų patalpų, tačiau teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes, bet visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl šių nepatogumų. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose buvo pelėsis, dušo patalpos netvarkingos, juose nebuvo veidrodžių, pakabų.

Ginčo laikotarpiu galiojusios Higienos normos HN 76:2010 58 punktas įpareigoja nuteistuosius (tame tarpe ir pareiškėją) nuolat rūpintis gyvenamosios aplinkos švara ir tvarka. Pagal ginčo laikotarpiu įsigaliojusios Higienos normos HN 134:2015 34 punktą, bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. Bylos duomenimis, gyvenamosios ir kitos patalpos Pravieniškių PN tvarkomos ir valomos pagal Pravieniškių pataisos namų – atviros kolonijos direktoriaus 2011-07-20 įsakymu Nr. V-416 patvirtintą Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašą (toliau – Aprašas) (b. l. 36-38). Aprašo 4 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną turi būti valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, pagal patvirtintą ir iškabintą patalpos budėjimo tvarkaraštį. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo patalpas, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio, drėgmės ar nešvaros gyvenamosiose patalpose. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpose formuojasi pelėsis, kad patalpų higieninė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į nustatytas faktines bylos aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, pareiškėjo argumentai dėl pelėsio bei netvarkingų dušinių atmestini kaip nepagrįsti.

Teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai skunde nurodo, kad dušinėse nebuvo įrengti veidrodžiai, tačiau šios aplinkybės nedetalizavo, neindividualizavo dėl to kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą taip pat grindė aplinkybėmis, kad gyvenamosios patalpos vėdinimas nebuvo efektyvus.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Higienos normos HN 76:2010 26 punkte numatyta, kad gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro judėjimo greitis šiltuoju metų periodu – 0,15-0,25 m/s, šaltuoju – 0,05-0,15 m/s. Ginčo laikotarpiu galiojusios Higienos normos HN 134:2015 17 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad gyvenamosios patalpos yra vėdinamos per atveriamus langus, tačiau, teismas pažymi, kad byloje ginčo dėl to nėra. Akcentuotina, kad pareiškėjas atsikirtime į atsiliepimą neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad vėdinimas gyvenamojoje patalpoje buvo neefektyvus. Teismo vertinimu, vien tik atsakovo atstovo paaiškinimo, kad gyvenamosios patalpos yra vėdinamos per atveriamus langus nagrinėjamu atveju nepakanka. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2015m. birželio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-853-858/2015). Į bylą atsakovo atstovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo skunde nurodytus argumentus dėl gyvenamųjų patalpų nepakankamo, neefektyvaus vėdinimo, todėl jos laikytinos nustatytomis.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybėmis, kad gyvenamosiose patalpose gausu parazitų, graužikų, blakių, o kenkėjų naikinimas vykdomas nereguliariai, dezinfekcija daroma kas metus, o kartais dar rečiau.

Ginčo laikotarpiu galiojusios Higienos normos HN 76: 2010 60 punktas numatė, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų ir esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla.

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pataisos namai yra sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“, pagal kurią įstaigos objektuose periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Informacija apie suteiktas paslaugas registruojama Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale. Bylos duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN su UAB „Dezinfa“ yra sudaręs kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią UAB „Dezinfa“ įsipareigojo Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 1, 2, 3 sektoriuose, gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose periodiškai atlikti vabzdžių, graužikų naikinimą ir kontrolę (b. l. 29-32). Tačiau pats atsakovas įrodymų apie įstaigoje atliktus dezinfekcijos, deratizacijos darbus į bylą nepateikė. Nagrinėjamu atveju teismas vertina, kad Pravieniškių PN teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl graužikų ir parazitų naikinimo darbų atlikimo, tačiau minėta institucija nepakankamai argumentavo ir neginčijamų įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, nepateikė, todėl laikytina, kad atsakovas nepakankamai rūpestingai vykdė graužikų ir buitinių parazitų naikinimą bei kontrolę, todėl gyvenamosiose patalpose galėjo jų būti ir pareiškėjas dėl jų buvimo galėjo patirti nepatogumų.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad vanduo pataisos namuose buvo kalkėtas. Geriamojo vandens ir buityje naudojamo karšto vandens saugos ir kokybės reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003-07-23 įsakymu Nr. V-455 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 24:2003 "Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai". Pažymėtina, kad nei šiame, nei kituose teisės aktuose nereglamentuojamas leistinas kalkių kiekis vandenyje.

Pareiškėjas neturtinę žalą siejo su aplinkybėmis, kad pataisos namų stogo konstrukcijose yra asbesto, kuris kėlė rimtą pavojų pareiškėjo sveikatai.

Atsakovo atstovas atsiliepime patvirtino, kad gyvenamųjų patalpų stogai degti šiferiu, dangoje yra asbestinio šiferio, tačiau paaiškino, kad asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant, apdorojant, kai aplinkoje pasklinda smulkios, akimi nematomos skaidulos. Pažymėjo, kad įstaigoje darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių, nevykdomi. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo duomenimis, kad įstaigoje nevykdomi remonto darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Pareiškėjas taip pat nepateikė duomenų apie Pravieniškių PN vykdomus remonto darbus. Iš Kauno visuomenės sveikatos centro 2012-09-04 patikrinimo akto Nr. 36-1248 matyti, kad nuteistųjų gyvenamosiose patalpose asbesto nėra (b. l. 33-34). Byloje taip pat nėra jokių konkrečių įrodymų (rašytinių duomenų, susijusių su tam tikrais pareiškėjo susirgimais, nustatytomis diagnozėmis ar kt.) dėl asbesto tiesioginės įtakos pareiškėjo sveikatai. Atsižvelgiant į išdėstytą, minėti pareiškėjo skundo argumentai vertintini kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai ir atmestini.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos, sanitarinių ir buitinio aprūpinimo sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 1000 parų neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, taip pat byloje liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo patalpų vėdinimo bei kenkėjų plitimo, todėl konstatuotina, kad Pravieniškių PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinį sukrėtimą, emocinį šoką, diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą. Tačiau, teismo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenis (b. l. 42-60) negalima teigti, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai kilo būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje. Byloje nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio pareiškėjas nepateikė. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos (gyvenimo ir buities) buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į kalinimo metu pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą (pareiškėjui trūko 0,61 kv. m.) bei pažeidimo trukmę – 1000 parų, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. birželio 13 d. nutartimi byloje Nr. A-1231-556/2016 paliko galioti Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą, kuriuo už 1012 paras panašiomis sąlygomis pareiškėjui iš atsakovo Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos buvo priteista 300 Eur) bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos ir pan.), taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 400 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (akto redakcija iki 2016-07-01) 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui E. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 400 Eur (keturis šimtus Eur 00 ct) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Audrius Grauželis