Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja Virginija Žindulienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-345-282/2009

2.4.6.3.4.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2009 m. lapkričio 10 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų I. J. ir D. J. atstovo advokato Sergiejaus Butos apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 29 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. pripažintas kaltu pagal LR BK 281 str. 6 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 5 metams.

Vadovaujantis LR BK 75 str. 1, 2 d. 4, 7 p., bausmės vykdymas R. P. atidėtas 2 metams 6 mėnesiams, įpareigojant jį per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje, per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms bei, vadovaujantis LR BK 68 str., pritaikyta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudžiant naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metus.

I. J. ir D. J. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. P. nuteistas už tai, kad vairavo kelių transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles dėl ko įvyko eismo įvykis ir žuvo žmogus, o būtent: 2007 m. gegužės 6 d. apie 14 val. 52 min. (duomenys neskelbtini) pėsčiųjų perėjoje ties Nr. (duomenys neskelbtini) namu, vairuodamas jam priklausančią kelių transporto priemonę- automobilį Audi 100, v/n (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo saugumo taisyklių 51., 53., 68., 75., 172. punktų (2002-12-11 LR Vyriausybės nutarimo Nr. 1950 red.) reikalavimus – nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad užtikrinti kitų asmenų ir jų turto saugumą, vairavo transporto priemonę apsvaigęs nuo alkoholio (kraujyje rasta 1,79 promilės etilo alkoholio), nepasirinko saugaus greičio, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę, nepraleido nereguliuojama pėsčiųjų perėja į jo važiuojamąją eismo juostą išėjusių R. J. ir L. L. ir jas partrenkė, dėl ko įvykus eismo įvykiui R. J. padarė muštines žaizdas veide, kairėje plaštakoje, kairėje šlaunyje, kairėje blauzdoje, poodines kraujosruvas kairėje plaštakoje, abiejose kojose, odos nubrozdinimus dešinėje rankoje, krūtinės ląstos užpakaliniame paviršiuje, sėdmenyse, dešinėje kojoje, kraujosruvas galvos minkštuose audiniuose, kraujo išsiliejimus po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir į smegenų skilvelius, galvos smegenų sumušimus, stuburo 2-ojo kaklinio slankstelio lūžius, abipusius daugybinius šonkaulių lūžius, dubens kaulų lūžius, kairės plaštakos delnakaulių lūžius, kairės blauzdos abiejų kaulų lūžius, dėl kurių R. J. žuvo, o L. L. padarė kūno sumušimus ir odos nubrozdinimus kūne, kairio skruostikaulio ir pleištakaulio lūžius, galvos smegenų sumušimus, kairės pusės gaktikaulio viršutinės šakos lūžius, dėl ko L. L. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.

Skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kaltinamajam R. P. taikė bausmės vykdymo atidėjimą, visiškai neatsižvelgė į kaltinamojo asmenybę, kad jis iki šio nusikaltimo padarymo du kartus buvo teistas už tyčinius nusikaltimus, kuriuos padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir vieną kartą bausmės vykdymas jau buvo atidėtas, o antrą kartą buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kas reiškia, jog bausmės tikslai be realaus bausmės atlikimo už praeityje padarytus nusikaltimus nebuvo pasiekti.

Skunde nurodoma, kad UAB „(duomenys neskelbtini)" pateikė informaciją, kokio dydžio žalą atlygino nukentėjusiosioms I. ir D. J., kurios neneigė to, jog žalos atlyginimui iš kaltinamojo R. P. gavo 9000 Lt, o iš draudimo bendrovės UAB „(duomenys neskelbtini)" per du kartus buvo pervesta į banko sąskaitą 7000 Lt ir 7496,51 Lt. Todėl teigiama, kad teismas bylos nagrinėjimo metu be papildomos medžiagos ir neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo turėjo galimybę tiksliai apskaičiuoti civilinio ieškinio dydį.

Nuteistasis R. P. atsikirtimu į apeliacinį skundą prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 29 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Atsikirtime nuteistasis teigia, kad jis viso baudžiamojo proceso metu pripažino savo kaltę dėl nusikaltimo padarymo ir nuoširdžiai gailėjosi, neneigė, kad buvo apsvaigęs nuo alkoholio, kad dėl jo padaryto nusikaltimo žuvo R. J. ir L. L. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, o bylos nagrinėjimo metu, kaip ir jo gynėjui bei valstybės kaltintojui, jam taip pat kilo abejonės, ar pačių nukentėjusiųjų neatsargūs veiksmai neturėjo įtakos įvykio kilimui.

Taip pat R. P. nurodo, kad jis pilnai atlygino turtinę žalą L. L. (15000 Lt) ir sumokėjo 9000 Lt nukentėjusioms I. ir D. J. laidojimo išlaidoms kompensuoti, kurių kitą dalį padengė draudimo kompanija, todėl teigti, kad jis savo noru neatlygino nusikaltimu padarytos žalos nėra pagrindo. Nuteistasis nurodo, kad jis paliko neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiosioms klausimą spręsti teismui ir tai nereiškia, jog jis atsisako atlyginti nusikaltimu padarytą žalą, nors ir nesutinka su tokio dydžio pareikštais civiliniais ieškiniais dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusiosios I. ir D. J. bei jų atstovas prašo tenkinti apeliacinį skundą.

Nuteistasis R. P. ir jo gynėjas prašo skundą atmesti.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

BK 281 str. 6 d. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. BK 281 str. 6 d. numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius (žmogaus žūtį) bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir žmogaus žūties. Kadangi priežastinis ryšys yra BK 281 str. 6 d. numatyto nusikaltimo sudėties objektyvusis požymis, išvadą apie jo buvimą ar nebuvimą daro teismas, o ne ekspertai, kurie sprendžia tik techninius priežastinio ryšio buvimo klausimus.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas R. P. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 str. 6 d., teisingai nustatė, kad jis pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau KET) 51, 53, 68, 75, 172 punktų reikalavimus, tai yra nesilaikė kelių eismo taisyklių ir nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams (pėstiesiems), vairavo kelių transporto priemonę neblaivus, nepasirinko saugaus greičio ir nepraleido nereguliuojama pėsčiųjų perėja į jo važiavimo krypties eismo juostą išėjusių R. J. ir L. L., kurias partrenkė. Apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad dėl nuteistojo R. P. padarytų KET pažeidimų žuvo R. J., o L. L. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Taigi teismas teisingai juridiškai įvertino R. P. veiką ir pagrįstai jį pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 str. 6 d.

Nukentėjusiųjų I. J. ir D. J. atstovas (toliau Atstovas) apeliaciniu skundu neginčija R. P. inkriminuoto nusikaltimo kvalifikacijos, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme, teigdamas, kad apylinkės teismas nepagrįstai pripažino dvi nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir neatsižvelgęs į R. P. asmenį apibūdinančius duomenis, pastarajam nepagrįstai taikė bausmės vykdymo atidėjimą.

BK 54 str. 2 d. nustatyta, kad, skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą bei rūšį ir atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Taigi, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatymas yra viena iš bausmės individualizavimo sąlygų, numatytų bendruosiuose bausmės skyrimo pagrinduose. BK 61 str. 1, 2 d. įpareigoja teismą skiriant bausmę, nustatyti ar yra tik kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, ar yra tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra tiek atsakomybę lengvinančių, tiek atsakomybę sunkinančių aplinkybių, įpareigoja įvertinti kiekvienos aplinkybės reikšmę, ir, įvertinus kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parinkti bausmės rūšį ir skiriamos bausmės dydį, skaičiuojant nuo jos vidurkio.

Apylinkės teismas nenustatė R. P. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tačiau nustatė dvi jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, bei savo noru atlygino dalį padarytos žalos (BK 59 str. 1 d. 2 p., 3 p.). Atstovas apeliaciniu skundu nepritaria tokiam pirmosios instancijos teismo sprendimui, motyvuodamas tuo, kad nuteistasis davė tik iš dalies teisingus parodymus ir atlygintos žalos dalis (9000 Lt) nukentėjusioms I. J. ir D. J. negali būti traktuojama, kaip žymi.

Atstovas nepagrįstai skunde teigia, kad nuteistasis tik iš dalies pripažino savo kaltę neigdamas, kad nukentėjusiosios ėjo per pėsčiųjų perėją. Be abejonės, kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis neturi būti nustatomas pagal bendrus pareiškimus. Savanoriškas prisipažinimas yra visada reikšmingas, jei jis grindžiamas pozityviais motyvais (pvz. atgaila dėl padarytos nusikalstamos veikos, noras išvengti sunkesnių padarinių ir pan.). Viso baudžiamojo proceso metu, tame tarpe apklausiamas iš karto po įvykio (t. 1, b. l. 155), R. P. visiškai prisipažino dėl visų esminių įvykio aplinkybių, dar ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiajai L. L. atlygino visą padarytą žalą (15000 Lt), o nukentėjusioms I. ir D. J. – dalį padarytos žalos (9000 Lt). Teisiamojo posėdžio metu ir tardamas paskutinį žodį nuteistasis prašė atleidimo žuvusiosios šeimos narių ir reiškė apgailestavimą dėl to, kas įvyko (t. 1, b. l. 159; t. 2, b. l. 51, 149). R. P. neneigė, kad įvykio dieną, būdamas neblaivus vairavo kelių transporto priemonę, ir jam buvo nustatytas girtumas (t. 1, b. l. 149–151), kad nepasirinko saugaus greičio (važiavo 70–80 km / h), nespėjo sustabdyti automobilio ir pėsčiųjų perėjoje, prieš ją ar už jos (tiksliai neprisiminė) partrenkė nukentėjusiąsias. Tai, kad teisiamojo posėdžio metu buvo imtasi priemonių pašalinti abejones, ar nukentėjusiosios tiksliai ėjo per pėsčiųjų perėja, nėra pagrindas teigti, kad nuteistasis ginčija savo kaltę, nes žmogus, paprastai negali kažką neigti ar tvirtinti, jei to tiksliai neprisimena. Be to, atlikus eismo įvykio ekspertizę buvo nustatyta, kad žuvusioji R. J. iš tikrųjų buvo pertrenkta R. P. vairuojamo automobilio 0,25 m atstumu už reguliuojamos pėsčiųjų perėjos ženklinimo linijų (t. 2, b. l. 121). Be abejonės, tai nemenkina nuteistojo kaltės, kita vertus, patvirtina, jog R. J., visgi, ėjo nors ir labai nedaug nutolusi, tačiau šalia pėsčiųjų perėjos ženklinimo linijų.

Apeliantas savo skunde paminėjo, kad R. P. savo noru atlygino labai nedidelę dalį (9000 Lt) nukentėjusioms I. ir D. J. padarytos žalos. Vis dėlto teisiamajame posėdyje Atstovas nurodė, kad padarytą turtinę žalą jo atstovaujamoms nukentėjusiosioms R. P. ir draudimo bendrovė atlygino visiškai (t. 2, b. l. 106), todėl, tikslindamas civilinius ieškinius, prašė I. ir D. J. priteisti tik po 100000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, iš šios sumos atimant draudimo bendrovės atlygintos neturtinės žalos dalį – 500 eurų (t. 2, b. l. 141). Vadinasi, I. ir D. J. visiškai buvo atlyginta turtinė žala ir dalis neturtinės žalos. Be abejonės, 500 eurų (1726,40 Lt) abejoms ieškovėms atlygintos neturtinės žalos dalis – maža dalis tos, kokios jos prašė savo civiliniais ieškiniais. Tik teismui yra suteikta teisė nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą, dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus ir pan. Pažymėtina, kad dėl nusikalstamų R. P. veiksmų nukentėjo ir L. L., kuriai eismo įvykio metu buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Pastarajai nukentėjusiajai nuteistasis dar ikiteisminio tyrimo metu atlygino visą padarytą žalą (15000 Lt) ir ji civilinio ieškinio byloje nereiškė (t. 2, b. l. 52). Konkrečiu atveju, sprendžiant klausimą, ar pripažinti R. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo savanorišką dalinį žalos atlyginimą nukentėjusiems asmenims, būtina vertinti ne individualų, o bendrą jo požiūrį į visus nukentėjusiuosius ir nusikalstama veika jiems padarytas žalas.

Taigi, kolegija, atsižvelgusi į visas aptartas ir byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino dvi apelianto ginčijamas nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailis, bei savo noru atlygino dalį padarytos žalos.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. P. BK 281 str. 6 d. numatytą laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgė į tai, jog jis, būdamas neteistas (teistumas išnykęs) padarė neatsargų nusikaltimą, kurio metu vienas žmogus žuvo, o kitam buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, į nustatytas dvi ankščiau aptartas atsakomybę lengvinančias aplinkybes, jo atsakomybės sunkinančių aplinkybių nenustatė, todėl paskyrė laisvės atėmimo bausmę, mažesnę už BK 281 str. 6 d. sankcijoje numatytą bausmės vidurkį (vidurkis 6 metai 6 mėnesiai). Apylinkės teismas nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo principų, atsižvelgė į BK 54 str., 61 str. reikalavimus ir, kolegijos nuomone, tinkamai individualizavo bausmę, todėl jos griežtinti, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

BK 75 str. taip pat numato bausmės vykdymo atidėjimo galimybę asmeniui, nuteistam ne daugiau kaip 6 metams už dėl neatsargumo padarytą nusikaltimą, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo, atidėjimo, turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 str. 2 d. Pirmosios instancijos teismas, atidėdamas bausmės vykdymą, pakankamai motyvavo BK 75 str. taikymą R. P. atžvilgiu. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. P. buvo nuteistas Mažeikių rajono apylinkės teismo 1998 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu laisvės atėmimo bausme (1 metams), kurios vykdymas buvo atidėtas (t. 1, b. l. 130-132), o 2003 m. birželio 6 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu dėl pasipriešinimo policijos pareigūnams (BK 286 str.) buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės (t. 1, b. l. 129). Taigi, neatsargų nusikaltimą R. P. padarė išnykus teistumui, vadinasi, būdamas neteistas (BK 97 str. 6 d.). Byloje yra duomenų, kad R. P. 2003-01-27 ir 2005-05-13 buvo baustas administracine tvarka už automobilio vairavimą esant neblaiviam, tačiau, tačiau per metus nuo tos dienos, kai pasibaigė paskutinės administracinės nuobaudos vykdymas, jis naujo administracinės teisės pažeidimo nepadarė, todėl laikoma, kad jam nebuvo paskirta administracinė nuobauda (ATPK 36 str.). Be to byloje yra kitų teigiamai nuteistojo asmenį apibūdinančių duomenų – galiojančių administracinių nuobaudų neturi (t. 1, b. l. 120), nusikaltimo padarymo metu dirbo, darbe buvo charakterizuojamas teigiamai (t. 2, b. l. 36; 38).

Tokiu būdu kolegija, įvertinusi aptartas nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes, atsižvelgusi į paties kaltininko akivaizdžiai smerkiamą požiūrį į jo padarytą nusikalstamą veiką, daro išvadą, jog nuteistajam bausmės tikslai, numatyti BK 41 str. 2 d., bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atidėjo R. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

BPK 115 str. 1 d. numatyta, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta, o išimtiniais atvejais, numatytais BPK 115 str. 2 d., teismas gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą ir klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nepagrįstai taikė minėtą, baudžiamojo proceso įstatyme numatytą išimtį, motyvuodamas tuo, kad, nenustačius padarytos turtinės žalos dydžių, negalima išspręsti ir neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė civilinių ieškinių klausimą, todėl skundžiamas nuosprendis keistinas (BPK 328 str. 4 p.).

Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje pareiškiamas raštu paduodant ieškinį prokurorui ar teismui. Minėtame procesiniame dokumente turi būti nurodyta: kas pareiškia civilinį ieškinį; kam pareiškiamas civilinis ieškinys; kokiais veiksmais ir kada įtariamasis ar kaltinamasis padarė žalą; žalos pobūdis ir dydis; prašymas išieškoti tolygią turtinei ar neturtinei žalai pinigų sumą. Iš baudžiamosios bylos metyti, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji I. J. pateikė ieškinį prašydama priteisti 10000 Lt turtinės žalos atlyginimą už paminklo pagaminimą ir pastatymą ir 100000 Lt neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovų R. P. ir UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ (t. 1, b. l. 87-89). I. J. ikiteisminio tyrimo metu aiškino, kad nuteistasis R. P. iki civilinio ieškinio pateikimo atlygino visas laidojimo išlaidas, todėl pastarųjų į savo ieškinį neįtraukė (t. 1, b. l. 85). Tuo pačiu nukentėjusiosios D. J. atstovas civiliniu ieškiniu prašė priteisti D. J. iš atsakovų R. P. ir UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ 2231,64 Lt turtinės žalos atlyginimą (2175 Lt kelionės išlaidos + 56,64 Lt vertimo paslaugos = 2231,64 Lt) ir 100000 Lt neturtinės žalos atlyginimą (t. 1, b. l. 97–99). Kitų ieškinių nukentėjusiosios I. ir D. J., ir jų atstovas advokatas S. Buta nepateikė.

Iš bylos medžiagos yra aišku, kad R. P. buvo sudaręs transporto priemonės civilinės atsakomybės draudimo sutartį, todėl žalą nukentėjusiajam turėjo atlyginti draudimo įmonė (draudikas), kuri apdrausdama kito asmens civilinę atsakomybę įsipareigojo žalą atlyginti neviršydama sutartyje numatytos draudimo sumos ribų (CK 6.254 str. 2 d.). Pagal R. P. su draudiku – UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ 2006-12-22 sudarytą sutartį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 500 eurų dėl neturtinės žalos padarymo) bei 100 000 eurų dėl žalos turtui. Vadinasi draudimo bendrovė privalėjo atlyginti nukentėjusiosioms visą patirtą žalą dėl draudėjo veiksmų paminėtų sumų ribose.

Byloje yra duomenų, patvirtinančių, kad UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ D. J. atlygino visas kelionės išlaidas (1657,34 Lt), I. J. atlygino 500 eurų (1726,40 Lt) neturtinės žalos, 7000 Lt turtinės žalos už paminklą ir jo pastatymą, bei 4892,77 Lt turtinės žalos, kompensuojant laidojimo išlaidas: 910 Lt karstas; 280 Lt duobės kasimas; 325 Lt palydos vežimas; 150 Lt karsto nešimas; 169 Lt laidotuvių nuotraukos; 350 Lt giesmininkų samdymas; 490 Lt šarvojimo salės nuoma ir papuošimas; 90 Lt laikinas paminklas; 119 Lt žvakė, juosta; 366 Lt velionio rūbai; 1573,77 Lt gedulingi pietūs; 70 Lt kitos išlaidos (t. 2, b. l. 15-27; 166-167). Be to I. J. buvo išmokėta laidojimo pašalpa 780 Lt, kurią draudikas įskaičiavo į atlygintinos žalos sumą (t. 2, b. l. 15–16; 22). Kad gavo tokias išmokas, patvirtino I. J. ir nukentėjusiųjų atstovas teisiamajame posėdyje (t. 2, b. l. 53; 106). Kolegijos nuomone, draudikas, atlygindamas turtinę žalą D. J., pagrįstai iš jos deklaruojamų kelionės išlaidų atėmė išlaidas rūbams – tamsios kelnės, palaidinė, švarkas (150 eurų), neatlygino išlaidų už vertimo paslaugas, nes pastarosios išlaidos nėra tiesiogiai susijusios su kelionės išlaidomis ir neatitinka atlygintinos žalos, atsiradusios dėl nusikalstamų nuteistojo veiksmų, turinio.

Iš pateiktų dokumentų matyti, kad I. J. už paminklą su bortukais žuvusiajai savo motinai UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ sumokėjo 14700 Lt (t. 2, b. l. 91–93), tačiau pateiktame savo civiliniame ieškinyje prašė priteisti tik dalį turėtų išlaidų – 10000 Lt. Konkrečiu atveju draudimo bendrovė, pagal sutartį atsakinga už nuteistojo veiksmais padarytos žalos atlyginimą, I. J. sumokėjo 7000 Lt už paminklą ir jo pastatymą. Draudikas teisiamajame posėdyje pateikė dokumentus, iš kurių akivaizdu, kad vidutinio brangumo paminklo kaina tikrai nesiekia nukentėjusiosios prašomos pinigų sumos (t. 2, b. l. 94–102). Kolegija, įvertinusi visas civilinio ieškinio išsprendimui reikšmingas bylos aplinkybes, draudiko pateiktus duomenis apie paminklų rinkos kainas, kurios svyruoja nuo 2040 Lt iki 10000 Lt, daro išvadą, kad draudimo bendrovės atlyginta suma už paminklą atitinka teisingumo ir protingumo principus (CPK 11 str. 7 d.), todėl nėra pagrindo priteisti I. J. už paminklą didesnę sumą, nei atlygino draudikas.

Civiliniame ieškinyje ieškovas, iš esmės, nustato civilinio ieškinio nagrinėjimo teisme ribas, kurių peržengti teismas negali. Ankščiau jau buvo aptarta, dėl kokių žalų atlyginimo buvo pateikti civiliniai ieškiniai ir pasisakyta dėl jų atlyginimo pagrįstumo/nepagrįstumo. Pažymėtina, kad teisiamajame posėdyje buvo prašoma priteisti iš atsakovų civiliniuose ieškiniuose nenurodytą turtinę žalą – metinių paminėjimo išlaidas, pateikiant tai pagrindžiančius dokumentus – 400 Lt muzikantų paslaugos, 2400 Lt maitinimo paslaugos (t. 2, b. l. 89-90). Kolegija atkreipia dėmesį, kad atlyginamos tik tos laidojimo išlaidos, kurios yra būtinos ir kurias patvirtina ieškovo pateikti įrodymai. Mirties metinių minėjimas nėra mirusiojo laidojimo procesas, todėl patirtos išlaidos negali būti vertinamos, kaip būtinos laidojimo išlaidos, vadinasi, bet kuriuo atveju nebūtų pagrindo priteisti jas atlyginti iš atsakovų.

Iš aptartų aplinkybių aiškiai matyti, kokią dalį neturtinės ir kiek turtinės žalos atlygino nukentėjusiosioms I. ir D. J. draudimo bendrovė. Draudikas išmokėjo maksimalią – 500 eurų (1726,40 Lt) Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau Įstatymas) numatytą sumą neturtinei žalai atlyginti ir sumą (13550,11 Lt), nesiekiančią Įstatyme numatyto maksimumo, turtinei žalai atlyginti. Kaip jau buvo minėta, už žalą, padarytą neteisėtais nuteistojo veiksmais yra atsakingas draudikas, kuris privalo atlyginti žalą civiliniam ieškovui sutartyje numatytų sumų ribose. Be to, be draudimo bendrovės atlygintos sumos, I. J. gavo 780 Lt laidojimo pašalpą. Tokiu būdu I. ir D. J. draudiko ir Mažeikių rajono savivaldybės administracijos socialinio paramos skyriaus išmokos kartu sudaro 14330,11 Lt turtinei ir 1726,40 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Civiliniais ieškiniais nukentėjusiosios ir jų atstovas neprašė priteisti iš draudimo bendrovės kitų turėtų išlaidų, kurios nebūtų aptartos šioje nutartyje (išlaidos dėl paminklo pagaminimo ir pastatymo; kelionės išlaidos; išlaidos už vertimo paslaugas; išlaidos rūbams), todėl preziumuojama, kad nukentėjusiosioms atlyginta turtinė žala atitinka Įstatymo reikalavimus, protingumo ir teisingumo principus, ir dėl ankščiau aptartų aplinkybių nėra pagrindo R. P. savanoriškai atlygintus 9000 litų įskaityti į turtinės žalos atlyginimą.

Teisiamajame posėdyje nukentėjusioji I. J. ir abiejų nukentėjusiųjų atstovas nurodė, kad laidojimo išlaidas (9000 Lt) padengė R. P. (t. 2, b. l. 53; 106). Tačiau, kaip buvo minėta, po to laidojimo išlaidas I. J. kompensavo draudimo bendrovė, todėl R. P. nukentėjusiajai sumokėti 9000 Lt turi būti įskaičiuoti į priteistinos neturtinės žalos kompensaciją, nes priešingu atveju laidojimo išlaidos I. J. būtų kompensuotos dvigubai. Civilinis įstatymas draudžia nepagrįstą praturtėjimą.

Pagal BPK 109 str. asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. BPK 113 str. nustato, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio kodekso nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.

Pagal CK 6.250 str. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo. Neturtinės žalos dydį nustato teismas pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką.

Kolegija, vertindama nukentėjusiųjų ir jų atstovo prašomos priteisti neturtinės žalos dydžius, atsižvelgia į tai, kad R. P. itin grubiai pažeidė KET reikalavimus – vairavo automobilį būdamas neblaivus, nepasirinko saugaus greičio, buvo neatidus ir pėsčiųjų perėjoje partrenkė dvi moteris. Nors nuteistasis ir nesąmoningai sukėlė eismo įvykį, nenorėjo kilsiančių padarinių, nesiekė sukelti nukentėjusiosioms I. ir D. J. dvasinių ir moralinių išgyvenimų, visgi, jo nusikalstami veiksmai sukėlė neatstatomas pasekmes – žmogaus žūtį. Neabejotina, kad dėl netikėtos R. J. žūties, jos dukros I. ir D. J. patyrė eilę negatyvių padarinių – dvasinius ir moralinius išgyvenimus, emocinį sukrėtimą ir pan., visgi, jų civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo (po 100000 Lt) tenkinamas iš dalies. Be ankščiau paminėtų aplinkybių kolegija, spręsdama klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, įvertina žalą padariusio asmens ne itin gerą turtinę padėtį ir įsipareigojimus – nedirba, tačiau turi vieno kambario butą Mažeikiuose, kuriam taikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas (t. 1, b. l. 139-141), yra išsituokęs ir pagal teismo sprendimą privalo teikti išlaikymą dviems savo nepilnamečiams vaikams (t. 2, b. l. 39), atsižvelgia į jo asmenines savybes ir elgesį po nusikalstamos veikos padarymo – visiškai savanoriškai atlygindamas padarytą žalą nukentėjusiajai L. L., atlygindamas dalį padarytos žalos I. J., stengėsi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, kas parodo jo pozityvų požiūrį į nukentėjusiuosius ir atskleidžia paties padarytų veiksmų smerkiamą vertinimą. Byloje nėra duomenų, kad I. ir D. J. būtų buvusios materialiai priklausomos nuo žuvusiosios. Pasak I. J., ji atskirai nuo motinos gyveno 10 metų, D. J. taip pat gyvena užsienyje, todėl, kolegijos nuomone, netikėta motinos netektis pastarosioms neturės ilgalaikių, neprognozuojamų neigiamų padarinių. Tokiu būdu kolegija, siekdama išlaikyti skirtingų interesų pusiausvyrą, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, daro išvadą, kad I. ir D. J. patirta neturtinė žala įvertintina po 30000 Lt.

Kaip buvo minėta, draudikas ir nuteistasis R. P. I. J. atlygino dalį neturtinės žalos (1726,40 Lt + 9000 Lt = 10726,40 Lt), todėl atitinkamai jai priteistinos neturtinės žalos dydis sumažinamas (30000 Lt – 10726,40 Lt).

Iš bylos medžiagos matyti, kad I. ir D. J. interesus viso baudžiamojo proceso metu, kuris tęsėsi daugiau nei 2 metus, atstovavo advokatas S. Buta (t. 1, b. l. 84; 107). Apeliaciniu skundu prašoma priteisti nukentėjusiosioms turėtas išlaidas atstovo advokato darbui apmokėti. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad advokato S. Butos kontora yra Klaipėdoje, ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas vyko Mažeikiuose ir Šiauliuose, taigi atstovavimas buvo susijęs ir su kelionėmis. Be to matyti, kad atstovas aktyviai dalyvavo proceso metu – rengė civilinius ieškinius, teikė prašymus, dalyvavo apklausiant nukentėjusiąją ikiteisminio tyrimo metu, dalyvavo 5 teisiamuosiuose posėdžiuose (t. 2, b. l. 49-54; 103-107; 138-149), todėl, kolegijos nuomone, 4000 Lt honoraras (t. 2; b. l. 133-134) už atstovo advokato paslaugas atitinka protingumo, optimalumo kriterijus, nėra per didelis, todėl priteistinas iš nuteistojo I. J., nes pagal abu pinigų priėmimo kvitus paslaugas apmokėjo pastaroji.

Kaip buvo minėta, civiliniu ieškiniu prašytos atlyginti išlaidos, turėtos vertimo paslaugoms apmokėti (56,64 Lt) neatitinka turtinės žalos, atsiradusios dėl nusikalstamų kaltininko veiksmų, turinio. Visgi, yra pagrindas spręsti klausimą dėl šių išlaidų išieškojimo iš nuteistojo. Iš bylos medžiagos matyti, kad pateikiant civilinį ieškinį D. J. vardu, buvo pateikti ir turtinę žalą patvirtinantys vokiškų dokumentų vertimai į lietuvių kalbą (t. 1, b. l. 101; 103), už kuriuos D. J. sumokėjo 56,64 Lt pagal pridėtą PVM sąskaitą-faktūrą (t. 1, b. l. 104-105). Kolegijos nuomone, nukentėjusiosios iniciatyva padaryti vokiškų dokumentų (užsakymo patvirtinimas; išlaidų sąmata) vertimai į valstybinę kalbą buvo reikšmingi, grindžiant teikiamą civilinį ieškinį ir nustatant atlygintinos turtinės žalos dydį, todėl yra pagrindas pripažinti nukentėjusiosios turėtas išlaidas, vertimo paslaugoms apmokėti, kitomis proceso išlaidomis (BPK 104 str.) ir jas išieškoti iš nuteistojo R. P. (BPK 105 str. 1 d.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad siekiant užtikrinti civilinį ieškinį, 2007-07-18 prokuroro nutarimu buvo taikytas laikinas R. P. nuosavybės teisės apribojimas (t. 1, b. l. 143; 146-147). Prokuroro nutarimu paskirtas laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas yra pasibaigęs (BPK 151 str. 6 d.), tačiau savaime ši procesinė prievartos priemonė nenustoja galioti, nes, sutinkamai su Lietuvos Respublikos BPK 151 str. 8 d., dėl to nebuvo priimtas prokuroro nutarimas ar teismo nutartis, kuria laikinas nuosavybės teisės apribojimas būtų panaikintas.

Įvertinus paminėtas aplinkybes, siekiant užtikrinti nukentėjusiųjų I. ir D. J. interesus civilinio ieškinio srityje, atsižvelgiant į tai, kad R. P. nukentėjusiosioms atlygino tik mažąją dalį apygardos teismo pripažintos atlygintinos neturtinės žalos, kolegija daro išvadą, kad laikinas R. P. nuosavybės teisės apribojimas yra reikalingas, vadinasi, yra pagrindas taikyti laikiną R. P. nuosavybės teisės apribojimą į nekilnojamą turtą – butą adresu (duomenys neskelbtini).

Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismui neišsprendus advokato darbo apmokėjimo išlaidų ir proceso išlaidų išieškojimo bei laikino nuosavybės teisių apribojimo klausimų, skundžiamas nuosprendis keičiamas BPK 328 str. 4 p. numatytu pagrindu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pakeisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 29 d. nuosprendį:

iš R. P. nukentėjusiajai I. J. priteisti 19273,60 Lt, o D. J. 30000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

I. J. iš R. P. priteisti 4000 Lt atstovo advokato paslaugoms apmokėti.

Iš R. P. D. J. naudai išieškoti 56,64 Lt proceso išlaidų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 151 str. 6 d., laikinai apriboti R. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančio (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisę į jam priklausantį turtą – vieno kambario butą, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), iki visiško neturtinės žalos atlyginimo I. J. ir D. J..

Nutarties nuorašą išsiųsti turto arešto registro tvarkytojui – Mažeikių rajono apylinkės teismo hipotekos skyriui.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.