- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-12-28
- Bylos Nr.
- I-2120-402/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01125-2017-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Janina Vitunskienė, Natalja Zelionkienė, Gintaras Čekanauskas
- Pareiškėjas
- L. R.
- Atsakovas
- Žuvinto biosferos rezervato direkcijos
- Trečiasis asmuo
- Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie AM, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Čekanausko, Janinos Vitunskienės, sekretoriaujant Sandrai Barodicaitei,
dalyvaujant pareiškėjos L. R. atstovui advokato padėjėjui V. R., atsakovo Žuvinto biosferos rezervato direkcijos atstovui A. P., trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie AM atstovei R. B.-G., trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos atstovui L. V.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. R. skundą atsakovui Žuvinto biosferos rezervato direkcijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie AM, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjos L. R. atstovas teismo posėdžio metu visiškai palaikė skundą ir prašė panaikinti Žuvinto biosferos rezervato direkcijos 2017 m. gegužės 4 d. statinio projekto patikrinimo išvadoje Nr. V2-36-(7.3.) įformintą administracinį sprendimą ir įpareigoti Žuvinto biosferos rezervato direkciją iš naujo spręsti pritarimo viralinės rekonstravimo į gyvenamąjį namą, (duomenys neskelbtini), projektui klausimą.
Paaiškino, kad pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise priklauso (duomenys neskelbtini) esantis kitos paskirties žemės sklypas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), plotas 0,1900 ha, žemės sklypo naudojimo būdas - gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis - mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos. Minėtas žemės sklypas patenka į Žuvinto biosferos rezervato teritoriją. Taip pat pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise priklauso tuo pačiu adresu esantis pastatas - gyvenamasis namas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), su priklausiniais: pastatas - viralinė, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); pastatas - ūkinis pastatas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); pastatas - ūkinis pastatas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); pastatas - ūkinis pastatas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); pastatas - garažas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); kiti inžineriniai statiniai - kiemo statiniai (šulinys, rūkykla, lauko tualetas, tvora) unikalus numeris (duomenys neskelbtini). Pareiškėja atlieka gyvenamojo namo priklausinio pastato - viralinės, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), rekonstravimo į gyvenamąjį namą projektavimo ir statybos darbus. Marijampolės savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos departamentas išdavė 2016 m. kovo 30 d. specialiuosius architektūros reikalavimus Nr. ArL-129, į kuriuos įtraukti ir Žuvinto biosferos rezervato direkcijos 2016 m. kovo 17 d. specialieji saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimai Nr. 2. Minėtų Žuvinto biosferos rezervato direkcijos 2016 m. kovo 17 d. specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų Nr. 2 1 punkte yra nurodytas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. Dl-310 patvirtinto Žuvinto biosferos rezervato tvarkymo plano 36 punktas, nustatantis, kad rekonstruojant esamus ir statant naujus statinius, turi būti naudojamos tradicinės, regionui būdingos medžiagos, spalvos ir architektūrinės formos, vadovaujantis regioniniais architektūriniais reglamentais. Pažymėjo, kad pareiškėjos pavedimu uždaroji akcinė bendrovė „Žyraiva“ parengė viralinės rekonstravimo į gyvenamąjį namą, (duomenys neskelbtini), projektą, tačiau Žuvinto biosferos rezervato direkcija 2017 m. gegužės 4 d. Statinio projekto patikrinimo išvada Nr. V2-36-(7.3.) (toliau – Išvada), įformino administracinį sprendimą, kad statinio projektas akivaizdžiai neatitinka tradicinės architektūros pastato formos principų: projektuojamos proporcijos, aukštingumas, asimetriškas stogas nėra būdingi Suvalkijos ar gretimų teritorijų sodybų gyvenamiesiems pastatams. Žuvinto biosferos rezervato direkcijos nuomone, projekte nepagrįstas pasirinktos statinio formos tradiciškumas. Pabrėžė, kad Žuvinto biosferos rezervato direkcijos 2017 m. gegužės 4 d. Išvada Nr. V2-36-(7.3.), įformintas administracinis sprendimas tiesiogiai lemia pareiškėjos teisių apimtį, kadangi Žuvinto biosferos rezervato direkcijai ginčijamu sprendimu nepritarus projektui, pareiškėjai neišduodamas statybą leidžiantis dokumentas. Pareiškėja nesutinka su Žuvinto biosferos rezervato direkcijos sprendimu nederinti viralinės rekonstravimo į gyvenamąjį namą, (duomenys neskelbtini) projekto. Tokio turinio nepritarimas projektui, pareiškėjos manymu, yra deklaratyvaus ir abstraktaus pobūdžio, iš jo visiškai neaišku, kuo ydingas pareiškėjos pateiktas projektas, kuo jis pažeidžia norminių teisės aktų reikalavimus, kas taisytina pateiktame projekte. Mano, kad atsakovas diskriminuoja pareiškėją, nes Žuvinto biosferos rezervato direkcija, suprojektavo ir pastatė savo pačios administracinį pastatą kur kas labiau neatitinkantį architektūros formos, medžiagų ir spalvų tradiciškumo reikalavimų.
Atsiliepimas
Atsakovo Žuvinto biosferos rezervato direkcijos atstovas prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atstovas paaiškino, kad Žuvinto biosferos rezervato nuostatai patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1817. Šių nuostatų 5 punkte įtvirtinta, kad Žuvinto rezervatas tvarkomas pagal Žuvinto rezervato planavimo schemų (ribų ir tvarkymo planus), kompleksinius teritorijų dokumentus, suderintus ir patvirtintus gamtotvarkos, paveldotvarkos, miškotvarkos, žemėtvarkos, vandentvarkos, rekreacijos, kelių ir inžinerinių komunikacijų planus, projektus ar schemas. Pažymėjo, kad Žuvinto valstybinio biosferos rezervato tvarkymo plano, patvirtinto 2006 m. birželi 23 d. Aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-310, aiškinamojo rašto pagrindinių teiginių 36 punkte įtvirtintas aiškus reikalavimas rekonstruojant esamus ir statant naujus statinius, naudoti: tradicines, regionui būdingas architektūros formas; tradicines, regionui būdingas medžiagas ir spalvas; vadovautis regioniniais architektūriniais reglamentais. Atkreipė dėmesį į tai, kad teisės aktuose, reglamentuojančiuose veiklą Žuvinto rezervate nėra įtvirtinti konkretūs aukštingumo, spalvų parinkimo, architektūrinių formų reikalavimai, tačiau įtvirtintas reikalavimas naudoti tradicines, regionui būdingos architektūros formas, medžiagas ir spalvas, todėl statinio projektuotojas, žinodamas, kad statinio projektas rengiamas valstybės saugomoje teritorijoje, kurioje be bendrųjų teisės aktų reikalavimų pirmiausia galioja specialieji saugomos teritorijos reikalavimai, privalėjo domėtis, rinkti informaciją apie regionui būdingą tradicinę architektūrą bei ją pateikti projekte. Nagrinėjamu atveju viralinės pastatas suprojektuotas išvis neatsižvelgus į tai, kad jis yra valstybės saugomoje teritorijoje. Šiuo atveju ne tik nebandyta pritaikyti Suvalkijos etnografinio regiono statiniams būdingas formas, dydžius, bet statinio projektas parengtas siekiant įgyvendinti vieninteli tikslą - įteisinti pradėtas savavališkas statybas, statini nubraižant pagal jau pradėto pastato matmenis ir forma, o ne vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Papildomai pažymėjo, kad pateiktame derinti viralinės techninio projekto 4.6 skyriuje nėra pateikta jokių duomenų apie sklype jau esančio gyvenamojo namo griovimą ar rekonstravimą, nes minėtame žemės sklype jau yra registruotas gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir priklausiniai. Nagrinėjamas pastatas - viralinė yra pagalbinio ūkio pastatas, stovintis sodyboje (namų valdoje). Teisės aktai nedraudžia rekonstruoti Nekilnojamojo turo registre įregistruotus pastatus, tačiau nenumato ir galimybės viename žemės sklype (to sklypo neatidalijus) statyti antra gyvenamąjį namą, kaip to siekia pareiškėja. Nagrinėjamu atveju viralinė (pagalbinio ūkio pastatas) gali būti rekonstruojama tik į pagalbinio ūkio pastatą, bet ne i gyvenamąjį namą. Pažymėjo ir tai, kad pastatas viralinė pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis yra tik 31 kv. m. užstatyto ploto, t. y. labai nedidelis pagalbinio ūkio pastatas, o siekiama pastatyti trijų aukštų namą, kuris ne tik nėra pagalbinio ūkio pastatas, bet iš esmės nėra ir tradicinių formų ir dydžių pastatas.
Šalies argumentai
Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie AM atstovė R. B.-G. teismo posėdžio metu paaiškino, jog su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, jog Saugomų teritorijų įstatymo (galiojusio ginčo metu) 2 straipsnyje įtvirtinta, kad saugomos teritorijos - tai sausumos ir (ar) vandens plotai nustatytomis aiškiomis ribomis, turintys pripažintą mokslinę, ekologinę, kultūrinę ir kitokią vertę ir kuriems teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas (tvarka).
Veikla, vykdoma Rezervate neturi prieštarauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-11- 19 nutarimu Nr. 1817 „Dėl Žuvinto biosferos rezervato įsteigimo, Žuvinto biosferos rezervato nuostatų, Žuvinto biosferos rezervato ir jo zonų ribų plano patvirtinimo“ nuostatoms. Nuostatų 9 punkte įtvirtinta, kad detalieji planai, statinių, <...> statybos projektai rengiami, derinami ir tvirtinami
teritorijų planavimo normų sąvado ir normatyvinių statybos techninių dokumentų nustatyta tvarka. Jų sprendiniai neturi prieštarauti Žuvinto biosferos rezervato tvarkymo planui (planavimo schemai)” (10 punkte įtvirtinta, kad statiniai projektuojami, statomi ar rekonstruojami pagal teisės aktuose ir teritorijų planavimo dokumentuose nurodytus reikalavimus, atsižvelgiant į vietovės kraštovaizdžio pobūdį ir paveldo objektų savitumus). Žuvinto biosferos rezervato tvarkymo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006-06-23 įsakymu Nr. Dl-310 (toliau - Tvarkymo planas), pagrindinių teiginių 36 punkte įtvirtinta, kad rekonstruojant esamus ir statant naujus statinius, turi būti naudojamos tradicinės, regionui būdingos medžiagos, spalvos ir architektūrinės formos, vadovaujantis regioniniais architektūriniais reglamentais.
Ginčo objekto metu galiojančio Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 23 straipsnio 15 dalyje yra nurodytos institucijos ir subjektai (jų padaliniai), kurie Lietuvos Respublikos aplinkos ministro nustatyta tvarka pagal kompetenciją patikrina projekto sprendinių atitiktį nustatytiems reikalavimams. Saugomų teritorijų direkcijos tikrina projektus statinių, suprojektuotų valstybinių parkų, valstybinių rezervatų ir biosferos rezervato teritorijose (tuo metu galiojusio statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 9 priedo 3 p.). Direkcija, 2016-03-17 išduodama specialiuosius saugomos teritorijos apsaugos ir tvarkymo reikalavimus ginčo objektui, vadovavosi aukščiau minėtų teisės aktų nuostatomis bei teritorijų planavimo dokumento - Tvarkymo plano nuostatomis („rekonstruojant esamus ir statant naujus statinius, turi būti naudojamos tradicinės, regionui būdingos medžiagos, spalvos ir architektūrinės formos, vadovaujantis regioniniais architektūriniais reglamentais“ 36 p.).
Etninė globos taryba prie Lietuvos Respublikos Seimo 2003-09-17 rekomendacija Nr. 1 „Dėl etnografinių regionų ribų nustatymo“, patvirtino etnografinių regionų – Aukštaitijos, Dzūkijos (Dainavos), Mažosios Lietuvos, Suvalkijos (Sūduvos) ir Žemaitijos - ribas. Jos buvo apibrėžtos pagal seniūnijų ribas. Pagal minėtą etnografinių regionų žemėlapį ginčo objektas yra Suvalkijos etnografiniame regione. Skirtingai nei teigia Pareiškėja skunde, Suvalkijos etnografinis regionas turi aiškias ir reglamentuotas ribas. Etnografinis regionas teisės aktuose nėra suskirstytas (suskaidytas) seniūnijomis, rajonais, zonomis, pozoniais ar pan., todėl galima teigti, kad sodybų pastatų statybų reglamentavimas visame minėtame etnografiniame regione panašus (arba analogiškas).
Direkcija, kaip viešojo administravimo subjektas, vadovavosi teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdama į tai, kad Tvarkymo plano 36 punkte įtvirtinta teisės norma yra blanketinė (blanketinės teisės normos nurodo, kad tam tikro teisinio santykio dalyviai privalo laikytis tam tikros elgesio taisyklės, bet jos konkrečiai neišdėsto nei šioje teisės normoje, nei nurodo esant kituose to teisės akto straipsniuose ar straipsnių dalyse. Tokios taisyklės konkretinimo siūlo ieškoti kito teisės akto teisės normose), Direkcija pritaikė teisės aktų normas, reglamentuojančias analogišką situaciją dėl sodybų statinių statybų tame pačiame etnografiniame regione.
Direkcija, vertindama ginčo objekto (gyvenamojo namo) projekto atitikimą etnografinio regiono tradicinei statybai ir architektūrai, atsižvelgė į tai, kad statinys yra tame pačiame etnografiniame regione kaip Vištyčio ir Panemunių regioniniai parkai.
Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos atstovas L. V. teismo posėdžio metu paaiškino, jog Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Marijampolės teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus (toliau - Inspekcija) specialistas, atlikdamas jam priskirtą darbą 2015-11-10 statybos patikrinimo aktu Nr. SPA-350, 2015-11-10 savavališkos statybos aktu Nr. SSA-40-151110-00019 nustatė, kad pareiškėja savavališkai atliko statybos darbus neturėdama statybas leidžiančių dokumentų, t. y., pareiškėja, neturėdama normatyviniuose techniniuose dokumentuose nurodytų privalomųjų techninių dokumentų nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini), savavališkai rekonstravo viralinę: prie esamos viralinės (5,05x6,05 m; užstatymo plotas 31 m2), pristatė dviejų aukštų antstatą su terasa (apie 32 m2 užstatymo ploto). Per nustatytą laiką nepašalinus savavališkos statybos padarinių, Inspekcija 2016-10-07 pateikė ieškinį dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo Marijampolės rajono apylinkės teismui, bylos nagrinėjimas šiuo metu laikinai sustabdytas. Ginčo objektas (gyvenamasis namas) yra valstybės saugomoje teritorijoje - Žuvinto biosferos rezervate (toliau - Rezervatas). Iš išdėstytų faktų matyti, kad pareiškėja, statydama ginčo objektą (gyvenamąjį namą), nesivadovavo Lietuvos Respublikos statybos įstatyme, Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatyme, kituose teisės aktuose įtvirtintais reikalavimais, siejamais su statinių statyba (rekonstrukcija). Pareiškėja statini pastatė savavališkai ir dėl to Inspekcijos buvo surašyti aktai.
Liudytojas V. N. teismo posėdžio metu paaiškino, jog jis yra projekto vadovas. Pažymėjo, jog žemės sklypas, kuriame suprojektuota viralinės rekonstrukcija į gyvenamąjį namą randasi kaimo viduryje, todėl visiškai netrukdo gamtovaizdžiui, nedaro žalos gamtai. Kaime yra įvairių namų ir pastatų su įvairiais stogais, statybos atliktos įvairiomis medžiagomis, todėl sudėtinga ir praktiškai neįmanoma nustatyti būtent šiai teritorijai būdingus statybos požymius.
Liudytojas Ž. N. teismo posėdžio metu paaiškino, jog jis dirba projektuotoju, atliko ginčo pastato rekonstravimo projektą. Pažymėjo, jog atliekant projekto darbus atsižvelgė į galiojančius teisės aktus reglamentuojančius ginčo teisinius santykius. Nurodė, kad projektuojant medžiagos buvo nurodytos kiek tai įmanoma tradicinės, buvo atsižvelgta į kaime jau esančius namus ir jų architektūrą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas.
Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Žuvinto biosferos rezervato direkcijos 2017 m. gegužės 4 d. sprendimo Nr. V2-36-(7.3) atsisakyti derinti viralinės savavališko rekonstravimo į gyvenamąjį namą įteisinimo projektą teisėtumo ir pagrįstumo.
Žuvinto biosferos rezervato direkcija 2017 m. gegužės 4 d. Statinio projekto patvirtinimo išvada Nr. V2-36-(7.3.), įformino administracinį sprendimą, kad statinio projektas akivaizdžiai neatitinka tradicinės architektūros pastato formos principų: projektuojamos proporcijos, aukštingumas, asimetriškas stogas nėra būdingi Suvalkijos ar gretimų teritorijų sodybų gyvenamiesiems pastatams. Projekte nepagrįstas pasirinktos statinio formos tradiciškumas (b. l. 12-14).
Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise priklausantis pastatas – viralinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris yra pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pradėtas rekonstruoti savavališkai. Šio statinio techninis projektas parengtas siekiant įgyvendinti vienintelį tikslą – įteisinti pradėtas savavališkas statybas.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad statinio rekonstrukcija numatyta valstybės saugomoje teritorijoje – valstybiniame Žuvinto biosferos rezervate, kuris yra Suvalkijos ir Dzūkijos etnografiniuose regionuose. Teismo posėdžio metu nustatyta, kad pareiškėjai priklausantis žemės sklypas, kuriame vykdoma pastato – viralinės rekonstrukcija, patenka į Suvalkijos etnografinį regioną.
Iš parengto viralinės rekonstravimo į gyvenamąjį namą techninio projekto matyti, kad Marijampolės savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos departamentas išdavė 2016 m. kovo 30 d. specialiuosius architektūros reikalavimus Nr. ArL-129, į kuriuos įtraukti ir Žuvinto biosferos rezervato direkcijos 2016 m. kovo 17 d. specialieji saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimai Nr. 2. Minėtų Žuvinto biosferos rezervato direkcijos 2016 m. kovo 17 d. specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų Nr. 2 1 punkte yra nurodytas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. Dl-310 patvirtinto Žuvinto biosferos rezervato tvarkymo plano 36 punktas, nustatantis, kad rekonstruojant esamus ir statant naujus statinius, turi būti naudojamos tradicinės, regionui būdingos medžiagos, spalvos ir architektūrinės formos, vadovaujantis regioniniais architektūriniais reglamentais (b. l. 16 prijungtos bylos, nagrinėjamoje byloje kompaktinio disko medžiaga - projektas atspausdinta ir suformuota atskiru segtuvu).
Žemesnės instancijos teismas
Žuvinto biosferos rezervato direkcijos ginčijama išvada rodo, kad direkcija pareiškėjos pateiktiems projektiniams pasiūlymams nepritarė dėl to, kad statinio projektas akivaizdžiai neatitinka tradicinės architektūros pastato formos principų: projektuojamos proporcijos, aukštingumas, asimetriškas stogas nėra būdingi Suvalkijos ar gretimų teritorijų sodybų gyvenamiesiems pastatams. Projekte nepagrįstas pasirinktos statinio formos tradiciškumas.
Atsiliepime į skundą ir teismo posėdžio metu atsakovo atstovas nurodė, jog viralinės rekonstravimo techniniame projekte nebuvo pateikta duomenų apie pastato atitikimą pasirinktiems tradicinės statybos architektūriniams reikalavimas, todėl Žuvinto biosferos rezervato direkcija savo sprendimą nepritarti techniniam projektui grindė pritaikant analogijos metodą ir vadovavosi Vištyčio regioninio parko apsaugos reglamentu, patvirtintu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002-12-10 įsakymu Nr. 435.
Saugomų teritorijų įstatymo 7 straipsnyje nurodyta, jog rezervatų apsaugos ir tvarkymo ypatumus nustato šis Įstatymas, Vyriausybės patvirtinti gamtinių rezervatų nuostatai, kiti šio Įstatymo 5 straipsnyje nurodyti veiklos saugomose teritorijose reglamentavimo dokumentai. Žuvinto biosferos rezervato nuostatai patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1817. Šių nuostatų 5 punkte įtvirtinta, kad Žuvinto rezervatas tvarkomas pagal Žuvinto rezervato planavimo schemų (ribų ir tvarkymo planus), kompleksinius teritorijų dokumentus, suderintus ir patvirtintus gamtotvarkos, paveldotvarkos, miškotvarkos, žemėtvarkos, vandentvarkos, rekreacijos, kelių ir inžinerinių komunikacijų planus, projektus ar schemas. Žuvinto valstybinio biosferos rezervato tvarkymo plano, patvirtinto 2006 m. birželi 23 d. Aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-310, aiškinamojo rašto pagrindinių teiginių 36 punkte įtvirtintas aiškus reikalavimas rekonstruojant esamus ir statant naujus statinius, naudoti: tradicines, regionui būdingas architektūros formas; tradicines, regionui būdingas medžiagas ir spalvas; vadovautis regioniniais architektūriniais reglamentais. Pažymėtina, kad Suvalkijos regiono architektūrinis reglamentas nėra parengtas, o Statybos įstatymo 6 straipsnyje įtvirtinta, kad rengiant statinio projektą privaloma vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymais, teisės aktais ir nustatyta tvarka patvirtintais normatyviniais statinio saugos ir paskirties dokumentais, reglamentuojančiais saugomų teritorijų, kraštovaizdžio, nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių ir jų teritorijų apsaugą.
Teisėjų kolegijos nuomone, motyvai, kuriais remiantis atsisakoma derinti (pritarti) techniniam projektui, negali būti bendro pobūdžio abstraktūs teiginiai. Darant išvadą dėl statinio techninio projekto vertinimo išvados motyvacijos dalyje turi būti aiškiai bei konkrečiai išdėstyta (taip kad būtų galima patvirtinti arba paneigti), kas suponuoja tokio pobūdžio išvadą, įvardijant konkrečias faktines aplinkybes bei teisinį reguliavimą.
Teisėjų kolegija sutinka, kad Žuvinto biosferos rezervato direkcijos 2017 m. gegužės 4 d. statinio patikrinimo išvada Nr. V2-36-(7.3.), įformintas administracinis sprendimas tiesiogiai lemia pareiškėjos teisių apimtį, kadangi Žuvinto biosferos rezervato direkcijai ginčijamu sprendimu nepritarus projektui, pareiškėjai neišduodamas statybą leidžiantis dokumentas. Tai reiškia, jog Žuvinto biosferos rezervato direkcijos priimamiems sprendimams taikomi Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) reikalavimai. VAĮ 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui. Individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui, todėl privalo būti grindžiamas faktais ir teisės normomis. Tam, kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą). Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-15/2010). Be to, LVAT, aiškindamas VAĮ 8 straipsnį, yra pažymėjęs, kad VAĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad viešojo administravimo subjekto veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą. Be to, individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami klausimai dėl skirtingo pobūdžio teisinių santykių, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti. Tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (LVAT2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438‑1116/2010; 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011). Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą, turi būti nustatyta, jei nėra besąlyginių skundžiamo individualaus administracinio akto naikinimo pagrindų, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti. Priešingu atveju atitinkamas viešojo administravimo sistemos subjekto sprendimas turėtų būti naikinamas (LVAT 2013 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-990/2013).
Žuvinto biosferos rezervato direkcijos 2017 m. gegužės 4 d. statinio projekto patikrinimo išvadoje Nr. V2-36-(7.3.) atsakovas yra išskyręs atskirą skirsnį „Projekto patikrinimo išvados atitikimo tradicinei regiono architektūrai pagrindimas“. Iš šiame skirsnyje išdėstytų motyvų galima teigti, kad atsakovas projekto neatitikimą teisės aktų reikalavimams grindžia Vištyčio regioninio parko apsaugos reglamento 16 punktu, nustatančiu, kad „viename žemės sklype leidžiama formuoti vieną sodybą (vieną gyvenamąjį namą su priklausiniais). Tradicinė sodyba susideda iš gyvenamojo namo iš šių priklausinių: klėties (svirno), pirties, tvarto, kluono, daržinės, klojimo, rūsio, lauko virtuvės, žardinės, malkinės“. Taip pat atsakovas remiasi Vištyčio regioninio parko apsaugos reglamento 19 punktu, reglamentuojančiu tradicinio gyvenamojo namo formą, aukštį, stogo nuolydį, reikalavimus statybai naudojamoms medžiagoms ir pan.
Be to, atsakovas ginčo išvadą grindžia Panemunių regioninio parko apsaugos reglamento 16 ir 19 punktais, kurie nustato labai panašius reikalavimus kaip ir jau aptarto Vištyčio regioninio parko apsaugos reglamento atitinkami punktai.
Nemuno kilpų regioninio parko apsaugos reglamentas – tai teisės aktas, nustatantis specialius Nemuno kilpų regioninio parko apsaugos, projektavimo ir statybų jo teritorijoje reikalavimus bei tvarkymo ir naudojimo ypatumus.
Vištyčio regioninio parko apsaugos reglamentas nustato specialius Vištyčio regioninio parko teritorijų planavimo, statinių projektavimo ir statybos jo teritorijoje reikalavimus, apsaugos, tvarkymo ir naudojimo ypatumus.
Iš pateiktų sąvokų darytina išvada, jog konkretus Reglamentas skirtas ir taikomas konkrečiai apibrėžtai teritorijai.
Žemės sklypas, kuriame projektuojamas ginčo pastatas, yra (duomenys neskelbtini). Vištyčio regioninis parkas yra pietų Lietuvoje, Vilkaviškio rajono pietvakariuose, pasienyje su Lenkija ir Karaliaučiaus kraštu. Užima 108,33 km[1] plotą, iš jo 49 proc. užima miškai.
Administraciniu požiūriu Panemunių regioninio parko teritorija priklauso Tauragės apskrities Jurbarko rajonui (Skirsnemunės, Raudonės, Veliuonos ir Seredžiaus seniūnijoms), Marijampolės apskrities Šakių rajonui (Gelgaudiškio, Plokščių ir Kriūkų seniūnijoms) ir Kauno apskrities Kauno rajonui (Vilkijos seniūnijai). Žemės sklypas, kuriame projektuojamas ginčo pastatas, nepatenka nei į Vištyčio regioninio parko, nei į Panemunių regioninio parko teritoriją. Tokiu būdu, atsakovas neturėjo pagrindo ginčo projektą vertinti pagal jo atitiktį Vištyčio regioninio parko reglamentui ir Panemunių regioninio parko reglamentui.
Kaip jau minėta, Žuvinto biosferos rezervato direkcija, būdama viešojo administravimo sistemos subjektas, vykdydama administravimo funkcijas ir priimdama sprendimą, skirtą konkrečiam asmeniui, privalo laikytis ir bendrų tokiam aktui keliamų reikalavimų. Skundžiama Žuvinto biosferos rezervato direkcijos 2017 m. gegužės 4 d. statinio projekto patikrinimo išvada Nr. V2-36-(7.3.) laikytina administraciniu aktu. Atsakovas ginčo išvadoje kaip administraciniame akte išreiškė savo valią konkretaus asmens, t. y. pareiškėjos atžvilgiu. Toks veiksmas atitinka individualaus administracinio akto sąvoką, pateikiamą Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje. Minėtam individualiam administraciniam sprendimui keliami atitinkami reikalavimai. Teisės aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.). Tuo tarpu ginčo išvadoje daroma nuoroda į konkrečias teisės normas ir jomis remiamasi, nors tos normos netaikytinos ginčo santykiams reglamentuoti, o tai neatitinka individualiam administraciniam sprendimui keliamų reikalavimų.
Ginčo išvadoje konstatuota, jog „Pastato proporcijos, aukštis, tiek asimetriškas stogas nėra būdingi Suvalkijos ar gretimų teritorijų sodybų gyvenamiesiems pastatams, todėl neatitinka Žuvinto biosferos rezervato direkcijos išduotų projektavimo sąlygų Iš ginčo išvadoje nurodytų motyvų galima suprasti, kad projekto neatitikimu Žuvinto biosferos rezervato direkcijos išduotoms projektavimo sąlygoms atsakovas laiko projekto neatitikimą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. D1-310 patvirtintų Žuvinto biosferos rezervato tvarkymo plano aiškinamojo rašto pagrindinių teiginių 36 punktui, nustatančiam, kad rekonstruojant esamus ir statant naujus statinius, turi būti naudojamos tradicinės, regionui būdingos medžiagos, spalvos ir architektūrinės formos, vadovaujantis regioniniais architektūriniais reglamentais.
Žuvinto biosferos rezervato tvarkymo plano aiškinamojo rašto pagrindinių teiginių 36 punkte įtvirtinta teisės norma klasifikuotina, kaip blanketinė. Blanketinės teisės normos nurodo, jog tam tikro teisinio santykio dalyviai privalo laikytis tam tikros elgesio taisyklės, bet jos konkrečiai neišdėsto nei šioje teisės normoje, nei nurodo esant kituose to teisės normų akto straipsniuose ar straipsnių dalyse. Tokios taisyklės konkretinimo siūlo ieškoti kito teisės akto teisės normose. Žuvinto biosferos rezervato tvarkymo plano aiškinamojo rašto pagrindinių teiginių 36 punktas nurodo vadovautis regioniniais architektūriniais reglamentais, kuriuose ir turėtų būti nustatyta, kokios turi būti naudojamos tradicinės, regionui būdingos medžiagos, spalvos ir architektūrinės formos. Atsakovas ginčo išvadoje konstatuodamas, kad projektas neatitinka Žuvinto biosferos rezervato tvarkymo plano aiškinamojo rašto pagrindinių teiginių 36 punkto, tuo pačiu turėjo nurodyti konkretų regioninį architektūrinį reglamentą, kurio reikalavimų projektas neatitinka. Pažymėtina, kad atsakovas savo išvados negrindžia apskritai regioniniu architektūriniu reglamentu ir tai reiškia, kad atsakovas neturi pagrindo daryti išvadų, kad projektas disponuoja su Žuvinto biosferos rezervato tvarkymo plano aiškinamojo rašto pagrindinių teiginių 36 punkto reikalavimais.
Iš skundžiamo akto turinio matyti, kad, priimdamas sprendimą nederinti pareiškėjos pateikto techninio projekto, atsakovas nenurodė imperatyvų reikalavimų, kuriuos tokia statyba pažeistų, o apsiribojo bendro pobūdžio abstrakčiais teiginiais, susijusiais su projektuojamo pastato proporcijų, aukštingumo, asimetriško stogo neatitikimu Suvalkijos sodybų gyvenamiesiems pastatams. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nenustatė teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurias nustatyti jį įpareigoja specialiosios teisės normos ir priimdamas skundžiamą aktą, nesilaikė administraciniam aktui keliamų reikalavimų ir procedūrų, turėjusių užtikrinti objektyvų aplinkybių vertinimą ir teisės akto priėmimą, nurodyti pažeidimai buvo esminiai, todėl ginčijamas aktas naikintinas kaip nemotyvuotas ir priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras, ypač taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir akto pagrįstumą, o atsakovas įpareigotinas iš naujo spręsti pritarimo viralinės rekonstravimo į gyvenamąjį namą, (duomenys neskelbtini), projektui klausimą (ABTĮ 91 str. 1d. 3 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos L. R. skundą patenkinti.
Panaikinti Žuvinto biosferos rezervato direkcijos 2017 m. gegužės 4 d. Statinio projekto patikrinimo išvada Nr. V2-36-(7.3), įformintą administracinį sprendimą ir įpareigoti Žuvinto biosferos rezervato direkciją iš naujo spręsti pritarimo viralinės rekonstravimo į gyvenamąjį namą, (duomenys neskelbtini), projektui klausimą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.