- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-04-04
- Bylos Nr.
- 2A-152/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis (pran.), Marytė Mitkuvienė, Kazys Kailiūnas
- Ieškovas
- V. D.
- Trečiasis asmuo
- I. D., Š. V., V. D., Vilniaus
- Atsakovas
- V. K., R. K., A. M., M. M., Lietuvos valstybei
- Kategorijos
- 129.19.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-522-41/2005 pagal ieškovo V. D. ieškinį atsakovams V. K. , R. K. , A. M. , M. M. , Lietuvos valstybei, kurią atstovauja LR teisingumo ministerija, Nordea Bank Finland Plc, tretiesiems asmenims Š. V. , V. D., I. D. , Vilniaus m. 23 notarų biuro notarei Daivai Jakubauskaitei dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas V. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams V. K. , R. K. , A. M. , M. M. , Lietuvos valstybei, Nordea Bank Finland Plc ir, patikslinęs ieškininius reikalavimus, prašė: pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu 2002 m. vasario 12 d. turto perdavimo aktą, patvirtintą 2002 m. vasario 13 d. vyr. teismo antstolio prie Vilniaus m. 3 apylinkės teismo, bei taikyti restituciją; pripažinti neteisėtais ir negaliojančiais buto su rūsiu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 2002 m. balandžio 26 d. pirkimo - pardavimo sutartį ir buto su rūsiu priėmimo - perdavimo aktą, sudarytus tarp A. M. ir M. M. bei V. K. ir R. K. , taip pat taikyti restituciją; pripažinti negaliojančiu 2002 m. gegužės 20 d. hipotekos lakštą (reg. Nr. 3-6160), kuriuo butą su rūsiu (duomenys neskelbtini), V. K. ir R. K. įkeitė Nordea bank Finland Plc, atstovaujamam Lietuvos skyriaus. Ieškinyje nurodyta, kad Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2001 m. balandžio 26 d. sprendimu iš V. A. M. naudai buvo priteistas 80 000 Lt įsiskolinimas. Vykdant šį teismo sprendimą antstolė V. Ž. (šiuo metu D.) 2002 m. vasario 12 d. turto perdavimo aktu perdavė išieškotojai A. M. skolininko V. D. butą su rūsiu (duomenys neskelbtini)(turtas perduotas už 80 000 Lt). Ieškovas nurodė, kad turtas išieškotojai perduotas pažeidus CPK normas. Vykdant teismo 2001 m. balandžio 26 d. sprendimą buvo areštuotas ieškovui V. D. priklausęs butas su rūsiu (duomenys neskelbtini, įkainavus 100 000 Lt suma. Areštuojant šį turtą ieškovas nedalyvavo, turto arešto aktas ieškovui įteiktas nebuvo, nes tuo metu jis buvo išvykęs iš Lietuvos, o įgaliojimą tvarkyti visus reikalus, tame tarpe ir gauti korespondenciją, buvo įgaliojęs savo motiną I. D. . Ieškovas taip pat nebuvo gavęs raginimo įvykdyti sprendimą geruoju. Antstolis sprendimui įvykdyti skyrė vos vienos dienos terminą, kuris aiškiai per trumpas. Apie antrąsias 2002 m. vasario 11 d. turto varžytines ieškovui taip pat nepranešta. Ieškovas tvirtino, kad reali parduodamo turto vertė buvo 160 000 Lt. Taip pat ieškovas nurodė, kad nuosavybės teise įgijusi butą A. M. jį pardavė Vilijai ir R. K. už 131 607,20 Lt. Atsakovė A. M. neteisėtai praturtėjo, nes butą buvo įgijusi už 80 000 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2005 m. spalio 26 d. sprendimu V. D. ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Sprendime rašoma, kad 2001 m. balandžio 26 d. teismo sprendimu A. M. naudai iš V. D. priteista 80 000 Lt įsiskolinimui padengti. Šis teismo sprendimas išsiųstas V. D. , nes byloje buvo 1999 m. liepos 15 d. įgaliojimas, kuriuo ieškovas V. D. įgaliojo savo motiną I. D. valdyti ir tvarkyti visą jo turtą, atstovauti jį teismuose ir kt. Vykdomasis raštas 2001 m. gegužės 30 d. pateiktas vykdyti antstolių kontorai prie Vilniaus m. 3 apylinkės teismo. Sprendimą vykdančiam teismo antstoliui nebuvo žinoma apie skolininko V. D. įgalinimus, duotus motinai I. D. . Adresu (duomenys neskelbtin), skolininkui buvo išsiųstas raginimas įvykdyti sprendimą geruoju. Raginime nurodytas pakankamas terminas įvykdyti sprendimą. Skolininkas per nurodytą terminą sprendimo geruoju neįvykdė, todėl antstolis, remdamasis CPK 391 straipsniu, pradėjo sprendimą vykdyti priverstinai. 2001 m. rugsėjo 5 d. buvo surašytas turto arešto aktas, kuriuo areštuotas vieno kambario butas su rūsiu (duomenys neskelbtini, įvertintas 100 000 Lt. Turto arešto aktas išsiųstas skolininkui registruotu laišku. Kaip matyti iš vykdomojoje byloje esančių duomenų, ieškovui buvo siunčiamas pranešimas apie įvyksiančias buto varžytines, nurodyta pradinė parduodamo turto kaina - 100 000 Lt. Pranešimas skolininkui V. D. buvo neįteiktas, todėl, kaip numatyta CPK 428 straipsnyje, pranešimas apie varžytines paskelbtas viešai. Varžytinėms neįvykus, antstolis CPK 433 straipsnio pagrindu turėjo teisę ne vėliau kaip po vieno mėnesio skelbti pakartotines varžytines. Prieš paskelbiant viešai apie pakartotines varžytines, V. D. buvo išsiųsti pranešimai paštu jo gyvenamosios vietos adresu. Neįvykus pakartotinėms varžytinėms (neatsirado pirkėjų), 2001 m. gruodžio 18 d. surašytas aktas apie neįvykusias varžytines. CPK 434 straipsnio 1 dalies pagrindu teismo antstolis turėjo teisę pasiūlyti išieškotojui paimti turtą už pradinio įkainojimo sumą. 2001 m. gruodžio 18 d. antstolis išsiuntė išieškotojai A. M. pasiūlymą dėl turto perėmimo nuosavybėn už pradinio įkainojimo sumą, t. y. 100 000 Lt. Išieškotoja atsisakė perimti skolininkui V. D. priklausantį butą (duomenys neskelbtini), prašydama skelbti antrąsias varžytines. Teismo antstolio 2002 m. sausio 8 d. patvarkymu, vadovaujantis CPK 434 straipsnio 3 dalimi, butas buvo perkainotas sumažinant pradinę kainą 20 procentų, t. y. iki 80 000 Lt. Buvo paskelbtos antrosios varžytinės, kurios taip pat neįvyko, todėl išieškotojai vėl pasiūlyta perimti turtą savo nuosavybėn už įkainojimo kainą – 80 000 Lt. Išieškotojai A. M. sutikus perimti turtą, 2002 m. vasario 12 d. surašytas turto perdavimo aktas. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas sprendė, kad teismo antstolis veikė įstatymų nustatyta tvarka, todėl pripažinti antstolio veiksmus neteisėtais nėra pagrindo. Teismas atmetė ieškovo argumentą, kad butas buvo įvertintas mažesne už rinkos kaina, kadangi tai paneigia byloje atliktos nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizės, be to, ieškovas nepateikė jokių įrodymų savo teiginiui pagrįsti.
Teismas taip pat atmetė ieškovo prašymą pripažinti negaliojančiais 2002 m. balandžio 26 d. buto su rūsiu (duomenys neskelbtin), pirkimo - pardavimo sutartį, 2002 m. balandžio 26 d. buto su rūsiu priėmimo - perdavimo aktą, sudarytus tarp atsakovų Alos ir M. M. bei Vilijos ir R. K. . Nurodė, kad šiuos sandorius pripažinti negaliojančiais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, nes jie sudaryti laikantis įstatymų nustatytų reikalavimų ir tvarkos, nėra sietini su buto perdavimo akto priverstinai vykdant teismo sprendimą teisėtumu. Ginčijamas pirkimo-pardavimo sandoris atliktas sąžiningai, šalys laikytinos sąžiningais daikto įgijėjais. Ieškovo argumentas, kad pirkėjai, veikdami apdairiai, privalėjo pasidomėti ar nėra iškelta bylų teisme ir aiškintis, ar sudaromas sandoris nepažeis trečiųjų asmenų interesų, yra nepagrįstas, nes įstatymas tokios pareigos pirkimo - pardavimo sandorio šalims nenumato. Pardavėjas pateikė VĮ „Registrų centras“ pažymą apie buto nuosavybės teisę, žymų apie trečiųjų asmenų pretenzijas dėl perkamo buto, ginčus ar daiktinių teisių ribojimus nebuvo, tuo pačiu nebuvo pagrindo abejoti sudaromo sandorio tikrumu. Tvirtinant sandorį, nei pirkėjas, nei sandorį tvirtinęs notaras nenustatė, kad daiktas būtų įkeistas, jam uždėti draudimai, areštas, ar būtų kitokių sąlyginių susitarimų dėl daikto disponavimo su trečiaisiais asmenimis. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad V. ir R. K. yra sąžiningi turto įgijėjai, todėl bet kokiu atveju daikto išreikalavimas būtų negalimas. Be to, atsakovai V. ir R. K. perkant butą ėmė paskolą iš banko Nordea Bank Finland Plc. Bankas, suteikdamas kreditą pagal 2002 m. gegužės 20 d. būsto kreditavimo sutartį atsakovei V. K. , rėmėsi aukščiau išvardintais buto įsigijimo dokumentais, leidžiančiais atsakovams V. ir R. K. disponuoti įsigytu turtu. Buto įkeitimą patvirtino notaras, įkeitimo sandoris buvo įregistruotas hipotekos skyriuje, todėl, teismo nuomone, nėra pagrindo pripažinti negaliojančiu 2002 m. gegužės 20 d. hipotekos lakštą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas V. D. skundžia šį teismo sprendimą, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino 1964 m. CPK 434 straipsnį, reglamentuojantį skelbimų ir pranešimų apie varžytines tvarką. Varžytynės buvo skelbiamos nesilaikant CPK 434 straipsnyje nustatytų terminų. Be to, teismas nenagrinėjo ir tos aplinkybės, kad iki 2002 m. vasario 12 d. turto perdavimo akto surašymo, teismo antstolių kontoroje prie Vilniaus m. 3 apylinkės teismo buvo pradėti vykdomieji veiksmai dėl išieškojimo iš kitų V. D. kreditorių. Išieškant iš V. D. pagal kitus vykdomuosius raštus jokie išieškojimo veiksmai nebuvo vykdomi, siekiant įvykdyti šiuos kitus vykdomuosius raštus ginčo turtas nebuvo nei parduotas, nei areštuotas. Kitos vykdomosios bylos nebuvo sujungtos su vykdomąja byla dėl išieškojimo A. M. , todėl kiti išieškotojai nebuvo įtraukti į išieškojimo iš ginčo buto procesą. Apelianto nuomone, tai įrodo, kad tie patys teismo antstoliai, vykdydami priverstinį išieškojimą iš V. D. priklausančio turto, veikė nesąžiningai ir išimtinai tik atsakovės A. M. interesais. Vien tik atsakovės A. M. turtiniai reikalavimai buvo patenkinti 2002 m. vasario 12 d. turto perdavimo aktu, neatsižvelgiant į tai, kad buvo ir kitų kreditorinių reikalavimų V. D. atžvilgiu. Kiti V. D. kreditoriai turėjo būti informuoti apie ginčo turto pardavimą iš varžytynių.
Toliau skunde rašoma, kad teismas netinkamai vertino areštuoto turto įkainojimo taisykles. Iš duomenų prijungtose vykdomosiose bylose akivaizdu, kad turtas buvo įvertintas ir perduotas už nepagrįstai mažą kainą, lyginant ją su Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke 2001 m. birželio 28 d. fiksuota turto vidutine rinkos kaina - 181 558 Lt. Taip pat apeliantas nurodo, kad buto perdavimą žymiai mažesne verte įrodo ta aplinkybė, jog A. ir M. M. šį butą vėliau pardavė už 131 607 Lt.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovo prašymą atlikti antstolės V. Ž. ir atsakovės A. M. parašų grafologinę ekspertizę, nes skirtinguose dokumentuose šių asmenų parašų neatitikimas akivaizdus net vizualiai. 2003 m. birželio mėn. apklausoje Vilniaus m. 3 policijos komisariate A. M. paliudijo, kad ji jokiuose vykdomuosiuose veiksmuose nedalyvavo, o tai rodo, kad ne ji pasirašė vykdomosios bylos dokumentus. Tiek V. Ž. , tiek A. M. yra suinteresuotos neigti parašų suklastojimo faktą, nes tai būtų pagrindas ieškiniui patenkinti.
Apelianto nuomone, atsakovai V. ir R. K. elgėsi nerūpestingai ir neapdairiai, tai yra nesąžiningai. Atsakovai V. ir R. K. sudarydami 2002 m. balandžio 26 d. pirkimo - pardavimo sutartį žinojo, kad ginčo turtą atsakovai A. ir M. M. įgijo 2002 m. vasario 12 d. antstolio surašyto turto perdavimo akto pagrindu. Žinodami turto perėjimo atsakovams A. ir M. M. aplinkybes ir būdami tariamai sąžiningais ir apdairiais turto įgijėjais, jie privalėjo ir turėjo pasidomėti, ar nėra jokių teisminių bylų, susijusių su parduodamu turtu. Akivaizdu ir tai, kad atsakovai R. ir V. K., įgydami turtą už žymiai mažesnę nei rinkos vertė kainą, tariamai nesidomėdami suvaržymais bei trečiųjų asmenų teisėmis ir teisėtais interesais į parduodamą - perkamą turtą, prisidėjo prie atsakovų A. ir M. M. nesąžiningų veiksmų ir patys elgėsi nesąžiningai.
Atsiliepimas
Atsiliepimuose į apeliacinį skundą atsakovai V. K. , R. K. , A. M. , M. M. , Nordea Bank Finland Plc prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atsiliepimuose akcentuojama, kad turto pardavimo (perdavimo) aktas gali būti pripažintas negaliojančiu tik dėl esminių skolininko teisių pažeidimų, o tokių šioje byloje nebuvo nustatyta.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo pateiktas trečiojo asmens I. D. rašytinis prisidėjimas prie ieškovo apeliacinio skundo.
Apeliacinis skundas atmestinas. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino bylos aplinkybes ir įrodymus, tinkamai taikė teisės normas, todėl atmesdamas ieškinį priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Ieškovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl skolininko teisių pažeidimų teismo sprendimo vykdymo procese, kaip pagrindo panaikinti ginčijamus sandorius, atmestini.
Ieškinys dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais buvo grindžiamas teismo antstolio padarytais CPK normų pažeidimais priverstinio išieškojimo procese organizuojant ir vykdant ieškovui priklausančio turto pardavimą. Išieškojimas iš ieškovo turto išieškotojos A. M. naudai buvo įvykdytas iki 2003 m. sausio 1 d., todėl pirmosios instancijos teismas tyrė, ar vykdant šį išieškojimą nebuvo pažeistos iki 2003 m. sausio 1 d. galiojusio 1964 m. CPK normos.
Teismo antstolis pradeda vykdymo veiksmus, esant žodiniam ar rašytiniam išieškotojo pareiškimui, remdamasis reikiamai išduotais ir pateiktais vykdyti vykdomaisiais dokumentais (CPK 385 str. 1 d.). Vykdomasis raštas dėl 80 000 Lt pinigų iš skolininko V. D. išieškojimo išieškotojai A. M. buvo išduotas 2001 m. gegužės 21 d. (pridėtos vykdomosios bylos Nr. 676/2002 m. lapas 62). Vykdomajame rašte, be kitų pagal įstatymą numatytų privalomų duomenų, turėjo būti nurodomas skolininko vardas, pavardė, asmens kodas, adresas (CPK 374 str. 1 d.). Vykdomojo rašto turinį sudarantys duomenys fiksuojami pagal informaciją, esančią civilinėje byloje, kurioje išduotas konkretus vykdomasis raštas. Civilinėje byloje, kurioje buvo priimtas sprendimas priteisti ieškovei A. M. iš atsakovo V. D. 80 000 Lt, atsakovo buvimo vieta buvo nurodyta adresu (duomenys neskelbtini). Iš tos civilinės bylos duomenų matyti, kad atsakovo interesus byloje atstovavo pagal įgaliojimą jo motina I. D. , gyvenusi kitu adresu nei atstovaujamasis (pridėtos civilinės bylos Nr. 2-1003-04/01 lapas 21). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad teismo sprendimo nuorašas toje byloje buvo išsiųstas atsakovo įgaliotinei I. D. . V. D. įgaliotinė turėjo pareigą pranešti atstovaujamajam apie jo atžvilgiu priimtą teismo sprendimą dėl 80 000 Lt priteisimo ir apie galimą priverstinį šios pinigų sumos išieškojimą iš atstovaujamojo, tačiau nėra jokių duomenų, kad ji būtų laiku ir tinkamai įvykdžiusi šią pareigą. Kaip minėta, pagal duomenis iš civilinės bylos vykdomajame rašte yra nurodoma informacija apie patį skolininką, o ne apie jo atstovą ar atstovus. Jeigu asmuo visus savo reikalus tvarko per kitą asmenį pagal taip vadinamąjį „generalinį“ įgaliojimą, pareiga domėtis bylos eiga, veikti už teisingą, tinkamą ir greitą bylos išnagrinėjimą tenka tiek pačiam atstovaujamajam, tiek atstovui, kaip bylos dalyviams, įskaitant ir vykdomąsias bylas, užvestas įvykdyti teismų ir kitų institucijų sprendimus (CPK 11 str. 6 d., 30 str. 1 d., 128 str. 6 d., 393 str. 2 d.). Byloje nėra duomenų, kad skolininkas V. D. ar jo atstovė I. D. būtų vykdę pareigą aktyviai domėtis išieškojimo iš V. D. procesu, padėti teismo antstoliui tinkamai ir greitai įvykdyti teismo sprendimą. Nėra jokių duomenų apie tai, kad skolininko atstovė I. D. išieškojimą iš jos atstovaujamojo atliekančiam teismo antstoliui būtų atskleidusi atstovavimo faktą ar informaciją apie faktinę atstovaujamojo buvimo vietą. Toks pareigos nevykdymas nulėmė ir tą ieškovo V. D. šioje civilinėje byloje nuolat akcentuotą aplinkybę, jog jis neturėjęs faktinių galimybių realizuoti tas procesines teises, kurias įstatymas suteikia skolininkui sprendimo vykdymo procese. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija vertina kritiškai ir atmeta tuos apeliacinio skundo argumentus, kuriais ieškovas bando įrodyti, kad sprendimą vykdęs teismo antstolis žinojo arba turėjo žinoti apie skolininko V. D. atstovą.
Pirmosios instancijos teismas, kruopščiai ir visapusiškai išanalizavęs bei įvertinęs vykdomosios bylos medžiagą, padarė pagrįstą išvadą, kad teismo antstolis, organizuodamas ir vykdydamas išieškojimą iš V. D. areštuoto turto (buto), veikė įstatymų nustatyta tvarka ir nepadarė tokių pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą teismo antstolio veiksmus pripažinti neteisėtais, o jo sudarytą sandorį – turto perdavimo išieškotojui aktą pripažinti negaliojančiu. Iš vykdomosios bylos matyti, kad pranešimai apie konkrečius vykdymo veiksmus skolininkui V. D. buvo siunčiami pagal vykdomajame rašte nurodytą adresą registruotais laiškais, taip pat apie šiuos veiksmus skelbiama viešo paskelbimo būdu (CPK 390 str. 1 ir 4 d., 408 str. 1 ir 4 d., 410 str. 6 d., 428 str. 1 d., 434 str. 1 ir 3 d.). Apeliaciniame skunde išvardinti teismo antstolio padaryti skelbimo apie pakartotines varžytynes ir antrąsias varžytynes terminų pažeidimai nesudaro pakankamo pagrindo varžytynes pripažinti neteisėtomis, nes ieškovas neįrodė, kokios ir kaip buvo pažeistos jo, kaip skolininko, teisės dėl tokių formalų pobūdį turinčių pažeidimų. Ieškovas V. D. taip pat neįrodė, kaip ir kokios buvo pažeistos jo teisės ir interesai nesujungus kelių vykdomųjų bylų ir nevykdžius išieškojimo parduodant iš varžytynių jo butą pagal vykdomuosius raštus, išduotus ne tik išieškotojai A. M. , bet ir kitiems V. D. kreditoriams. Ginti kitų asmenų teisių ir interesų ieškovas V. D. subjektinės teisės neturi (CPK 4 str. 1 d., 5 str. 1 d. 1 p., 55 str. 1 d.). Nėra jokių duomenų, kad išieškojimo procese parduodant skolininko V. D. butą varžytynėse, asmenims, turintiems vykdomuosius dokumentus kitose bylose, būtų neteisėtai suvaržyta ar kitaip apribota teisė prisijungti prie išieškojimo (CPK 461 str.).
Ginčijamo turto perdavimo išieškotojai A. M. akto pripažinimas negaliojančiu ir šalių atstatymas į pirmykštę padėtį, buvusią iki turto priverstinio realizavimo, būtų pagrįstas tik tada, kai ieškovo V. D. interesai būtų pažeisti dėl esminių skolininko teisių pažeidimo. Tam tikromis sąlygomis tai galėtų būti realizavimas turto, kuris negalėjo būti realizuotas, arba atskirais atvejais tai galėtų būti turto realizavimas žymiai mažesne verte. Tokios aplinkybės šioje byloje nebuvo įrodytos. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nuostata atmesti ieškovo argumentus, kuriais remdamasis ieškovas teigė, kad teismo antstolis neteisingai įkainojo areštuotą ir varžytynėse parduodamą skolininko V. D. butą (CPK 411 str. 1 d.). Atmestinas yra apeliacinio skundo motyvas, kad nustatydamas pradinę varžytynėse priverstinai parduodamo turto kainą - 100 000 Lt, teismo antstolis turėjo vadovautis Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės 2001 m. birželio 28 d. nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, kuriame V. D. buto vidutinė rinkos vertė nurodyta 181 558 Lt (vertės nustatymo data – 1999 m. gegužės 25 d.). Šiame išraše nurodyta buto vertė aiškiai ir žymiai neatitinka kitų byloje surinktų įrodymų dėl realios šio turto rinkos kainos. UAB korporacija „Matininkai“ preliminarioje išvadoje dėl turto vertės nurodoma, kad buto (duomenys neskelbtini), priverstinio pardavimo vertė siektų 108 000 – 115 000 Lt (t. 1, b. l. 154). UAB „Impeksservis“ papildomos ekspertizės pažymoje teigiama, kad minėto buto rinkos vertė tiek jo arešto laikotarpiu, tiek perdavimo išieškotojai momentu siekė 117 000 Lt (t. 1, b. l. 264). Minėtos institucijos - Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės pateiktame Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše, suformuotame 2002 m. gegužės 8 d. nurodoma, kad pagal 2002 m. vasario 14 d. atliktą įkainojimą, t. y. datą, iš esmės sutampančią su turto perdavimo išieškotojai A. M. momentu, buto (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė sudarė 91 096 Lt (t. 1, b. l. 39-40, 71). Šio buto vidutinė rinkos vertė, apskaičiuota 2002 m. gegužės 8 d., buvo 95 651 Lt (t. 1, b. l. 38). Nurodytos aplinkybės nepatvirtina ieškovo argumentų, kad teismo antstolis buvo nustatęs aiškiai neteisingą, t. y. nepagrįstai mažą varžytynėse parduodamo turto pradinę kainą. Kad teismo antstolio nustatyta parduodamo turto pradinė pardavimo kaina nebuvo neprotingai maža, akivaizdžiai demonstruoja ir varžytynių rezultatai (neatsiradus pirkėjų pagal pateiktą pradinę pardavimo kainą neįvyko dvejos varžytynės, o perkainavus parduodamą turtą ir sumažinus pardavimo kainą – neįvyko dar vienos varžytynės). Teismo antstolio patvarkymas neįvykus varžytynėms ir pakartotinėms varžytynėms perkainoti parduodamą turtą (CPK 434 str. 3 d.) sumažinant kainą 20 procentų, teisėjų kolegijos įsitikinimu, atitinka protingumo kriterijų. Ta aplinkybė, kad išieškotoja A. M. vėliau pardavė butą atsakovams V. ir R. K. už kur kas didesnę kainą, nei butas buvo įvertintas jo perdavimo išieškotojai momentu, pati savaime nepatvirtina, kad priverstinio realizavimo procese tas turtas buvo įkainotas nepagrįstai maža verte.
Pirmosios instancijos teismas padarė iš esmės teisingas išvadas, kad nepranešimas skolininkui V. D. apie jo turto pardavimą iš varžytynių, arba kai kurie kiti ieškovo nurodyti formalūs išieškojimo iš skolininko V. D. vykdymo proceso trūkumai ar pažeidimai, pagal šios konkrečios bylos aplinkybes nesudaro pakankamo pagrindo varžytynes pripažinti neteisėtomis, o ginčijamą turto perdavimo aktą pripažinti negaliojančiu. Kadangi nustatyta, kad ieškovo ginčijamas sandoris perduodant turtą išieškotojai A. M. yra teisėtas, o atsakovė yra teisėta šio turto įgijėja, todėl jos, kaip turto savininkės, vėlesnių sandorių su šiuo turtu sudarymo aplinkybių analizė netenka teisinės reikšmės, nes tokie sandoriai objektyviai nebegali turėti įtakos ieškovo, kaip turto ankstesnio savininko, teisėms ir interesams.
Šalies argumentai
Ieškovo apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo atmetė ieškovo prašymus dėl rašysenos ekspertizės skyrimo, trečiojo asmens Š. V. dalyvavimo byloje pripažinimo būtinu, P. M. iškvietimo liudytoju. Tokio turinio prašymus ieškovo atstovas pateikė ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Įvertinusi ieškovo prašymų argumentus ir pirmosios instancijos teismo motyvus, kuriais remiantis šiuos prašymus buvo atsisakyta tenkinti (t. 4, b. l. 84 antra pusė ir t. 4, b. l. 204 – 205), teisėjų kolegija pripažino, kad teismo atsisakymas tenkinti tokio pobūdžio prašymus buvo pagrįstas.
Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad apeliacinio skundo argumentais naikinti arba keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo, todėl sprendimas paliekama nepakeistas.
Atmetant ieškovo apeliacinį skundą iš jo priteistinos atsakovo R. K. turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliaciniame bylos procese (pagal pateiktą pinigų priėmimo kvitą), o valstybei – išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu apeliacinės instancijos teisme (2002 m. CPK 88 str. 1 d. 3 ir 6 p., 98 str. 3 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo V. D. atsakovui R. K. 1300 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Priteisti iš ieškovo V. D. į valstybės biudžetą 36 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu apeliacinės instancijos teisme.