Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Artūro Ridiko, teisėjų Valdo Petro Meidaus ir Algirdo Gapučio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. L. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-05-31 nuosprendžio, kuriuo S. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. ir nubaustas laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant mokyti (tęsti mokslą), o A. K. pripažintas kaltu pagal BK 178 str. 2 d. ir nubaustas laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant mokytis (tęsti mokslą), tačiau pastarasis apeliacinio skundo nepateikė. Šiuo nuosprendžiu iš A. K. ir S. L. nukentėjusiajam V. P. K., a.k. (duomenys neskelbtini) solidariai priteista 25600 Lt (dvidešimt penki tūkstančiai šeši šimtai litų) turtinei žalai atlyginti, o S. L. neturint turto ir pajamų, pusę priteistinos sumos, t.y. 12800 Lt, priteisiant subsidiariai iš jo atstovų pagal įstatymą S. L., a.k. (duomenys neskelbtini) ir D. L., a.k. (duomenys neskelbtini) Šiuo nuosprendžiu taip pat iš A. K. ir S. L. priteista po 14,75 Lt dokumentų įteikimo išlaidų valstybei, o S. L. neturint turto ir pajamų, šią sumą priteisiant subsidiariai iš jo atstovų pagal įstatymą S. L. ir D. L..

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. L. nuteistas už tai, kad 2012 m., laikotarpiu nuo liepos mėnesio vidurio iki rugpjūčio 9 d. 20 val., tiksliai nenustatytomis dienomis ir valandomis, veikdamas bendrininkų grupe kartu su A. K., pasigamintu raktu atrakindamas R. K. ir V. P. K. priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), duris, įsibraudavo į patalpą ir iš kambaryje esančios spintos per tris kartus pagrobė svetimą – R. K. ir V. P. K. priklausantį turtą – pinigus 27000 Lt.

Apeliaciniu skundu S. L. prašo perkvalifikuoti jo veiką iš BK 178 str. 2 d. į BK 178 str. 1 d. bei paskirti švelnesnę bausmę, o taip pat panaikinti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – žalai atlyginti nukentėjusiems iš jo priteisti 1000 Lt. Nurodo, jog teismo išvada, kad nusikalstamą veiką įvykdė įsibrovęs į nukentėjusiojo butą, prieštarauja byloje surinktiems ir teismo įvertintiems įrodymams. Teigia, jog nuteistojo A. K. senelė R. K. yra oficiali minėto nuteistojo globėja, teismas teisingai nustatė, kad jo gyvenamoji vieta yra kartu su globėja, (duomenys neskelbtini), kur ir buvo padaryta baudžiamoji veika. Įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl globos paskyrimo kartu reiškia, kad globėja užtikrina, jog globotinis, bet kuriuo paros metu, per visą globos laiką gali patekti į teismo nurodytas gyvenamąsias patalpas – (duomenys neskelbtini), o globotinio, bet kuriuo momentu buvimas jose yra teisėtas. Teigia, jog kaip savininkas negali įsibrauti į nuosavybės teise priklausantį jam butą, nors juo nesinaudojo ilgą laiko tarpą, taip ir globotinis negali įsibrauti į globėjos gyvenamąsias patalpas, nes jam teisė ten būti suteikta įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Mano, jog ši aplinkybė yra teisiškai reikšminga ir yra svarbi mažinant priteistinos žalos dydį, bei leidžia daryti išvadą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 str. 2 d. nebuvimo. Apeliantas taip pat nurodo, jog civilinis ieškinys išspręstas neteisingai ir naikintinas, kadangi tėvai – S. L. ir D. L. į procesą, kaip to reikalauja BPK 111 str. 1 d., civiliniais atsakovais nebuvo įtraukti, todėl teismas, priteisdamas iš jų pinigines sumas, pasisakė dėl asmenų, neįtrauktų į procesą teisių ir pareigų ir tai yra absoliutus nuosprendžio negaliojimo pagrindas, o be to spręsdamas ginčą dėl atlygintinos žalos dydžio, teismas, išskyrus savo samprata apie žalos atlyginimo institutą, daugiau niekuo nesirėmė. Pabrėžia, jog teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad padarytos nusikalstamos veikos organizatorius ir iniciatorius yra nukentėjusiųjų anūkas, kas leidžia daryti išvadą, jog teismui kažką iš jo priteisus, nukentėjusieji dėl anūko turtinės padėties ir statuso nieko negaus, o didesnė dalis priteistos sumos bus atlyginta iš jo. Priteistos tokio dydžio piniginių lėšų sumos pas nukentėjusįjį negalėjo būti, o be to ikiteisminį tyrimą atliekanti įstaiga, o vėliau ir teismas neskyrė dėmesio aiškintis, kur galimai pavogti pinigai buvo išleisti. Apeliaciniame skunde taip pat pabrėžiama, jog nagrinėjamu atveju A. K. globėja tinkamai nevykdė savo, kaip globėjos pareigų, neužtikrino, kad globotinis nepadarytų nusikalstamų veikų, o taip pat kad jis į nusikalstamą veiką neįtrauktų kitų nepilnamečių, į ką teismas privalėjo atsižvelgti priimdamas skundžiamą nuosprendį. Taip pat apeliantas mano, kad solidarioji atsakomybė nagrinėjamu atveju negalima, kadangi teismas nenustatė, kad pinigus su A. K. būtų vogęs bendrai, o vėliau juos pasidaliję po lygiai. Be to, apeliaciniame skunde pabrėžiama ir tai, jog subsiadiari atsakomybė, priešingai negu teigė teismas skundžiamame nuosprendyje, taikytina ir globėjai R. K..

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė – atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog S. L. padarė BK 178 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką. Pripažindamas apeliantą kaltu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Kaip matyti iš skundžiamo Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio, teismas išsamiai bei detaliai aptarė S. L. veikos kvalifikavimo, bausmės skyrimo bei civilinių ieškinių išsprendimo klausimą. Apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamame nuosprendyje išdėstytiems motyvas, jog nagrinėjamu atveju iš paties A. K. parodymų, nukentėjusiųjų R. K., V.P. K. parodymų bei kitų duomenų, galima daryti išvadą, jog A. K. nusikalstamos veikos padarymo metu realiai pas senelius negyveno, tačiau, nors ten ir turėjo teisę būti bei lankytis, iš bylos medžiagos matyti, kad pas senelius jis būdavo retai, tik su senelių leidimu, o pastarieji rakto nuo buto davę nebuvo. Taigi galima konstatuoti, jog laisvai A. K. į senelių būtą patekti jiems nesant namuose negalėjo. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu pats apeliantas nurodė, jog A. K. turėjo pasigaminęs nuo senelių buto raktą, bei pastariesiems išvažiavus į sodą pasiūlė bute paieškoti pinigų (2 t., 109 b.l.). Be to, A. K. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog seneliai, išvažiuodami į sodą palikdavo buto duris nerakintas (2 t., 108 b.l.), kas ne tik visiškai prieštarauja byloje esantiems apelianto ir nukentėjusiųjų parodymams, tačiau rodo tokių parodymų nelogiškumą. Išdėstytos aplinkybės ne tik patvirtina aplinkybę, jog apeliantas su A. K. grobė A. K. seneliams priklausančias pinigines lėšas įsibraudami į pastarųjų butą, tačiau ir apeliacinio skundo argumentus dėl padarytos nusikalstamos veikos perkvalifikavimo pagal kitą BK straipsnį, kuris nenumato veiką kvalifikuojančio požymio – įsibrovimo, atmesti, kaip nepagrįstus.

BK 24 str. 1 d. nurodyta, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 str. nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 str. 2 d.). Paminėtas susitarimo požymis bendrininkaujant reiškia tiek išankstinį, tiek ir spontanišką, staiga kilusį susitarimą. Susitariama gali būti įvairiomis formomis – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad bendrininkai yra išsamiai aptarę nusikalstamos veikos atlikimo detales. Esant bendrininkavimui kelių asmenų padaryta veika kvalifikuojama pagal tą patį BK straipsnį nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą ir pan. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, tiek A. K., tiek pats apeliantas pripažino, jog nusikalstamą veiką vykdė kartu. Taigi tiek apeliantas, tiek A. K. realizavo dalį objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių, dėl ko jie pagrįstai pripažinti bendrai įvykdę nusikalstamą veiką ir dėl ko apeliacinio skundo argumentai, jog nepasidalinus pavogtų piniginių lėšų tarpusavyje po lygiai negalima konstatuoti buvus bendrininkavimą, yra atmetami, kaip nepagrįsti.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.279 str. 1 d. yra nurodyta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiajam asmeniui atsako solidariai. Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose praktika taip pat yra suformuota taip, jog bendrai žalą padarę nusikalstamos veikos bendrininkai (vykdytojai, organizatoriai, kurstytojai, padėjėjai) nepriklausomai nuo bendrininkavimo formos atsako solidariai. Taigi nagrinėjamu atveju, neginčijamai nustačius, jog nusikalstamą veiką padarė apeliantas veikdamas bendrininkų grupe kartu su A. K., apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nustatė solidarią S. L. ir A. K. atsakomybę dėl turtinės žalos nukentėjusiajam atlyginimo. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išsprendė turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam tvarką, yra atmetamas, kaip nepagrįstas.

Be to, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, ne tik, išsamiai išnagrinėjęs bylai reikšminas aplinkybes, detaliai aptarė bausmių skyrimo motyvus, tačiau argumentavo ir civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą bei nurodė, kodėl nagrinėjamu atveju A. K. neturint turto ir pajamų nėra galima subsidiari A. K. globėjos atsakomybė (pastaroji yra pripažinta nukentėjusiąja šioje baudžiamojoje byloje), dėl ko apeliacinės instancijos teismas, visiškai sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, konstatuoja, jog nuteistojo S. L. argumentai dėl pernelyg didelės turtinės žalos nukentėjusiesiems priteisimo, netinkamo civilinio ieškinio klausimų išsprendimo bei švelnesnės bausmės paskyrimo yra atmetami, kaip nepagrįsti.

Atmetami ir apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK reikalavimus, skundžiamame nuosprendyje pasisakė dėl asmenų, neįtrauktų į procesą, teisių ir pareigų, nes S. L. ir D. L. į procesą atsakovais įtraukti nebuvo, kadangi kaip matyti iš baudžiamojoje bylos medžiagos, 2012-11-27 ir 2013-01-22 Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato NTB NNTS vyresniosios tyrėjos nutarimais D. L. ir S. L. į procesą buvo įtrauki civiliniais atsakovais (1 t., 177, 182 b.l.), kas visiškai paneigia apeliacinio skundo teiginius.

Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį apelianto atžvilgiu, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, kas rodo, jog S. L. apeliacinio skundo teiginiai dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio yra nepagrįsti, bei dėl ko skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo S. L. apeliacinį skundą atmesti.