Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 31 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 281 str. 5 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams. BK 75 str. 2 d. 7 p. pagrindu E. K. bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos daugiau kaip septynioms paroms.

Nukentėjusiųjų A. B., Z. B. ir L. B. civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies ir iš UADB „Ergo Lietuva“ priteista nukentėjusiajam A. B. 500 Lt, nukentėjusiajai Z. B. – 1476 Lt, nukentėjusiajam L. B. – 1476 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistojo E. K. A. B. priteista 2000 Lt, nukentėjusiajai Z. B. – 10000 Lt, nukentėjusiajam L. B. – 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. K. nuteistas už tai, kad 2008 m. birželio 15 d. apie 21.45 val. Telšių rajone, kelio Telšiai-Varniai-Laukuva 7,170 km, vairuodamas automobilį „(duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodamas nuo Varnių pusės link Telšių miesto, nesilaikydamas visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau KET) 53 punkte (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 20 d. nutarimo Nr. 275 redakcija), nurodytus reikalavimus, pagrindiniame kelyje sukdamas į kairę, į šalutinį kelią, nedavė kelio jį lenkusiam automobiliui „Audi A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamam R. S., ir su juo susidūrė, tuo pažeisdamas KET 199 punkte (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 20 d. nutarimo Nr. 275 redakcija) nurodytus reikalavimus, dėl ko automobilio „Audi A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) keleivis D. B. stipraus galvos sumušimo pasėkoje padarytų kaukolės skliauto ir pamato lūžių, abipusio kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu, suspaudusio galvos smegenis, galvos smegenų sumušimo, sukėlusio galvos smegenų pabrinkimą ir galvos smegenų kamieno įstrigimą, viršutinio žandikaulio lūžio pagal Le Fort III tipą bei sužalojimo, sukėlusio sunkų trauminį šoką, smegenų komą, 2008 m. birželio 17 d. 20.32 val. Klaipėdos universitetinėje ligoninėje mirė.

Apeliantas skunde reiškia manymą, kad byloje buvo būtina atlikti parodymų patikrinimą vietoje, nes jo parodymai, liudytojo (automobilio ,,Audi A6“ vairuotojo) R. S. parodymai dėl kairiojo posūkio rodymo, greičio, mašinų išsidėstymo, lenkimo pradžios momento ir kitų svarbių aplinkybių skiriasi, taip pat būtų nustatyta reali kelio matomumo situaciją dėl esančios įkalnės. Nuteistojo nuomone, parodymų patikrinimo vietoje veiksmas galėjo būti atliktas ir su liudytojais A. G. bei A. B., nes šių liudytojų parodymai patvirtino aplinkybę, jog jis rodė kairiojo posūkio signalą ir kelio matomumas nuo Varnių link Telšių pusės įvykio vietoje nebuvo geras, tačiau teismas į šiuo parodymus neatsižvelgė. Teigia, kad teismas iškraipė liudytojo A. G. parodytas aplinkybes, nes liudytojas, kaip ir kita liudytoja A. B., teigė, kad važiuodamas link Varnių, priešais matęs tik automobilį ,,BMW“, o nuosprendyje nurodyta, kad matė lenkiančią mašiną iš priekio.

Be to, teigiama, kad priimant nuosprendį, nebuvo tinkamai įvertinti liudytojo A. N. parodymai, iš kurių darytina išvada, jog automobilio ,,Audi A6“ vairuotojas nuo pat pirmųjų eismo įvykio minučių stengėsi išvengti atsakomybės, nenorėdamas pripažinti, kad jis vairavo šią transporto priemonę.

Taip pat nuteistasis tvirtina, kad byloje liko netirta abipusės kaltės versija, nenustatinėjama R. S. padarytų pažeidimų įtaka eismo įvykio kilimui, nors R. S. transporto priemonę vairavo girtas (2.40 promilių girtumas). Apelianto manymu, R. S. dėl girtumo negalėjo tinkamai įvertinti susidariusios situacijos, nepastebėjo sankryžoje rodomo kairiojo posūkio signalo, smarkiai viršijo greitį, greičio nesulėtino ir neįsitikino, kad lenkimas yra saugus – net nematė priešais atvažiuojančios A. G. transporto priemonės, į kurią taip pat būtų atsitrenkęs.

Apeliantas reiškia nuomonę, kad teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog pirmiausia jis įjungė posūkio signalą, o R. S. atliekamas lenkimas prasidėjo vėliau, dėl ko pastarojo kaltė akivaizdi.

Be to, apeliantas nurodo, kad teismas, priteisdamas iš jo nukentėjusiesiems atitinkamas pinigines sumas neturtinės žalos atlyginimui, nesivadovavo LR CK 6.250 str. 2 d. ir nenagrinėjo, kas sudaro prašomą priteisti žalos dydį žuvusiojo D. B. tėvams Z. B., L. B., kurie teisme net nedavė jokių parodymų.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo E. K. gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

BK 281 str. 5 d. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. BK 281 str. 5 d. numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl kvalifikuojant veiką pagal minėtą Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių – žmogaus žūties.

Apeliantas savo skunde deklaruoja manymą, kad jo kaltė padarius BK 281 str. 5 d. numatytą nusikalstamą veiką nėra įrodyta, ir teigia, jog teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, išskirtinai rėmėsi tik specialisto E. Grigelio išvada, pastarojo ir eksperto I. Gransko paaiškinimais. Dėl tokių apelianto argumentų pažymėtina, kad apylinkės teismas savo nuosprendį grindė teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma, tarp jų paties nuteistojo E. K., nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, kurie aiškiai išdėstyti skundžiamame nuosprendyje, o ne kai kuriais įrodymais, kaip teigia nuteistasis, ir tuo BPK 301 str. nuostatų nepažeidė. Vien tai, kad kai kurie byloje surinkti įrodymai yra nepalankūs kaltininkui, nėra pagrindas jais nesiremti.

Neteisus apeliantas skunde teigdamas, kad specialisto E. Grigelio ir eksperto I. Gransko išvados yra pateiktos vertinant tik kelio žymėjimą automobilių susidūrimo vietoje. Iš tiesų, kelio ženklinimas eismo įvykio vietoje buvo viena iš pagrindinių aplinkybių sprendžiant, ar automobilio ,,Audi A6“ vairuotojas R. S. turėjo teisę atlikti kitos transporto priemonės lenkimą atitinkamoje kelio atkarpoje, nes autoįvykis įvyko būtent pastarajam lenkiant nuteistojo vairuojamą automobilį ,,(duomenys neskelbtini) kuris kairio posūkio kreive važiavo iš pagrindinio į šalutinį kelią. Ekspertas I. Granskas teisiamajame posėdyje paaiškino, kad jo pateiktos išvados ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) yra sąlyginės ir skiriasi nuo ankščiau pateiktų specialisto išvadų Nr. (duomenys neskelbtini) dėl to, kad jam buvo pateikti kitokie kelyje Telšiai-Varniai-Laukuva ruožo nuo 7,0 iki 7,8 km buvusių kelio ženklų ir dangos ženklinimo duomenys. Tačiau specialistas E. Grigelis ir ekspertas I. Granskas surašytuose atliktų tyrimų aktuose aiškiai nurodė, kokių duomenų visuma remdamiesi (pvz. kelių eismo įvykio apžiūros protokole užfiksuota informacija; autoįvykyje dalyvavusių automobilių apžiūros ir techninės būklės patikrinimo protokolais ir kt.) jie padarė atitinkamas išvadas, ir tai rodo, kad specialisto ir eksperto išvados yra grįstos ne vien duomenimis apie kelio ženklinimą, kaip teigia apeliantas.

Savo skundu apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad dėl esančios įkalnės nebuvo nustatinėjama reali matomumo kelyje, važiuojant nuo Varnių link Telšių, situacija, ir nesiaiškinta, ar tame kelio ruože, kur įvyko eismo įvykis, lenkti buvo galima ir saugu. Teisiamajame posėdyje nuteistasis E. K. tvirtino, kad prieš atlikdamas kairiojo posūkio manevrą, per veidrodėlį pasižiūrėjo, ar nėra lenkiančių automobilių, ir nesustojęs sukosi į kairę, kai į jo vairuojamą automobilį atsitrenkė jį lenkiantis liudytojo R. S. automobilis (2 t., 191 b. l.). Tokius apelianto parodymus patvirtino kartu su juo automobilyje važiavusi liudytoja S. A. (2 t., 195 b. l.) Akivaizdu, kad tokiais argumentais apeliuojama į blogą kelio matomumą atkarpoje, kur įvyko eismo įvykis, tačiau šios aplinkybės nepatvirtina byloje surinkti įrodymai.

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, remiantis teismo nutartimi, buvo dar sykį apžiūrėtas kelio Telšiai-Varniai-Laukuva ruožas ir išmatuotas įkalnės dydis 279 m atstumu iki įvažiavimo į (duomenys neskelbtini) sodybą, eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių judėjimo kryptimi – link Telšių (3 t., 69–72 b. l.). Buvo nustatyta, kad įkalnės dydis šioje kelio dalyje yra nedidelis (1,96 % - 0,68 %) ir, kaip apeliacinės instancijos teisme pažymėjo specialistas E. Grigelis, kelio matomumui tokia įkalnė įtakos neturėjo. Tiriamas kelių eismo įvykis įvyko 2008-06-15 apie 21.45 val., todėl 2011-06-15 nuo 21.45 val. iki 22.20 val. apeliacinės instancijos teismo pavedimu buvo atliktas eksperimentas, siekiant nustatyti, ar nuteistasis E. K., prieš sukdamas į (duomenys neskelbtini) sodybą, būdamas jo paties nurodytoje vietoje, galėjo matyti iš galo atvažiuojančią ir jį lenkiančią transporto priemonę ,,Audi A6“, pastarajai esant 105 m, 70 m, 60,7 m atstumu, ir kiekvienu atveju automobiliui važiuojant su įjungtais priekiniais žibintais, su įjungtomis ilgosiomis šviesomis, važiuojant su neįjungtomis šviesomis. Pažymėtina, kad atlikto eksperimento rezultatai paneigė apelianto teiginius apie galimai blogą matomumą ir pakankamai atsakingą jo elgesį kitų eismo dalyvių atžvilgiu prieš atliekant posūkio manevrą, nes eksperimento metu nustatyta, jog automobilis ,,Audi A6“ buvo matomas visomis eksperimentui suformuluotomis sąlygomis (3 t., 73–76 b. l.).

Neteisus apeliantas teigdamas, kad nebuvo aiškintasi, ar įvykio vietoje automobilių lenkimas buvo galimas. Dėl to pažymėtina, kad eismo įvykio vietos apžiūros protokole nėra užfiksuota jokių lenkimą draudžiančių kelio ženklų ir kelio dangos ženklinimo linijų (1 t., 7–41 b. l.), o be to, matyti, jog kelio danga važiuojant nuo Varnių link posūkio į (duomenys neskelbtini) sodybą yra paženklinta brūkšnine linija. Kad lenkimas įvykio vietoje buvo nedraudžiamas, konstatavo specialistas E. Grigelis ir į tai atsižvelgė pateikdamas savo tyrimo išvadas. Vien tai, kad liudytoju apklaustas VĮ ,,Telšių regiono kelių“ atstovas A. R. nurodė, jog nėra išlikusių dokumentų apie kelio ženklinimą 2008 metais (2 t., 194–195 b. l.), kad kelio Telšiai-Varniai-Laukuva horizontaliojo ženklinimo darbai buvo atliekami taip pat ir 2008 metais, nepaneigia eismo įvykio vietos apžiūros metu nustatytų aplinkybių, nes ašinės linijos ženklinimas kelio atkarpoje, kur įvyko eismo įvykis, buvo vykdomas 2008-07-18, vadinasi, po įvykio. Taigi, nors 2008-07-18 kelio dangos ženklinimas dėl vienokių ar kitokių priežasčių įvykio vietoje buvo pakeistas, kaip nurodyta VĮ ,,Telšių regiono keliai“ rašte (3 t., 1–2 b. l.), konstatuojama, kad įvykio metu (2008-07-15) lenkimas nebuvo uždraustas, vadinasi, lenkti buvo galima, ir R. S., lenkdamas E. K. vairuojamą automobilį, KET reikalavimų nepažeidė. Kitas klausimas, ar R. S. pakako kelio matymo tiek, kad jis, pradėjęs lenkimą, aplenks automobilį ir sėkmingai sugrįš į savo eismo juostą su niekuo nesusidūręs. Liudytojas R. S. teisiamajame posėdyje nurodė, kad jis pradėjo lenkimo manevrą prieš 100 m iki nuteistojo vairuojamo automobilio, o nuteistasis teigė nematęs jokio jį lenkiančio automobilio, nors, kaip nustatyta eksperimento metu, turėjo ir galėjo matyti. Iš byloje surinktų duomenų nebuvo galima tiksliai nustatyti, kurioje vietoje R. S. pradėjo lenkimą, tačiau dėl ankščiau išdėstytų aplinkybių galima daryti išvadą, kad E. K. vairuojamą automobilį lenkti jis pradėjo nedraudžiamoje vietoje. Šiuo atveju apeliantas atkreipia dėmesį į, pasak jo, teismo nuosprendyje iškraipytus liudytojo A. G. parodymus, kad jis (A. G.), važiuodamas priešinga kryptimi – nuo Telšių link Varnių, nurodė matęs tik E. K. automobilį, o lenkiančios mašinos nematė. Iš tokių minėto liudytojo parodymų reiktų daryti išvadą, kad toliau už posūkio į (duomenys neskelbtini) sodybą įkalnė verčiasi link nuokalnės ir kelio nebesimato, tačiau tai konstatuoti nėra pagrindo. Pirmiausia pats A. G. nurodė, kad važiuodamas nuo Telšių pamatė posūkį rodantį automobilį ir dėl to savo automobilį pristabdė – ,,...nuėmiau koją nuo pedalo.“ (2 t., 193 b. l.). Vadinasi, kelias turėjo būti matomas ir lenkiančio automobilio vairuotojui. Kita vertus, liudytojas A. G. nurodė ir tai, kad matė tik posūkį rodantį automobilį (duomenys neskelbtini) o lenkiančio automobilio nematė, tačiau jo matyti ir negalėjo, nes, kaip jis pats nurodė, rodantis posūkį automobilis jau buvo pasisukęs nuo pagrindinio kelio, iš ko seka, kad E. K. vairuojamas automobilis užstojo A. G. R. S. automobilį, kai įvyko autoįvykis. Esant tokiems duomenims, nėra pagrindo išvadai, kad R. S. kelias buvo matomas blogai, ir jis atliko draudžiamą lenkimą.

Taip pat negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad apylinkės teismas neįvertino liudytojo R. S. padarytų KET pažeidimų, nes apie tai yra paminėta skundžiamame nuosprendyje. Kad įvykio metu vairuodamas automobilį R. S. viršijo leistiną (90 km/h) greitį, įvertino tiek specialistas E. Grigelis, tiek ekspertas I. Granskas, konstatuodami, kad R. S. viršytas greitis nesąlygojo eismo įvykio kilimo, nes bet kuriuo atveju R. S., važiuojant ir 90 km/h greičiu, nebūtų pavykę išvengti susidūrimo, o tai reiškia, kad R. S. veiksmai nėra susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais autoįvykio metu. Be abejonės, tai, kad R. S. automobilį vairavo būdamas neblaivus, yra grubus KET reikalavimų pažeidimas, tačiau vien tai nepaneigia aptarto ir skundžiamame nuosprendyje atskleisto nerūpestingo E. K. elgesio, kuomet jis, neįsitikinęs, kad atlikti kairiojo posūkio manevrą bus saugu, sukdamas kairėn į šalutinį kelią, sukliudė R. S. vairuojamam automobiliui aplenkti jo vairuojamą transporto priemonę, dėl ko ir kilo eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus. Tai, kad, pasak liudytojo A. N., R. S. iš pradžių nenorėjo pripažinti vairavęs automobilį, nėra pagrindas nesiremti visais byloje surinktais įrodymais, kurie sudaro vieningą apelianto kaltę patvirtinančią medžiagą.

Kolegija taip pat atkreipia dėmesį ir į kitas apelianto itin akcentuojamas aplinkybes, o būtent, kad prieš atlikdamas posūkio manevrą, jis įjungė automobilio kairiojo posūkio signalą. Iš bylos medžiagos yra aišku, kad dėl šios aplinkybės nuteistojo ir liudytojo R. S. parodymai iš esmės skiriasi, nes E. K. ir jo poziciją palaikantys liudytojai A. G., A. B., S. A. tvirtino, kad apeliantas posūkio signalą buvo įjungęs, o R. S. kategoriškai tvirtino priešingai. Pažymėtina, kad rodomu posūkio šviesos signalu yra siekiama iš anksto įspėti kitus eismo dalyvius apie manevrą, tačiau tokį signalą rodantis vairuotojas neįgyja pirmumo teisės jokiu atveju. Vadinasi, tai, ar E. K. buvo įjungęs automobilio kairiojo posūkio signalą, ar ne, situacijos esmės šiuo konkrečiu atveju nekeičia. Faktas tas, kad apeliantas, sukdamas į kairę, privalėjo duoti kelią jį lenkusiam R. S. vairuojamam automobiliui ir būtent tai, kaip konstatuota specialisto E. Grigelio išvadoje, kurią jis patvirtino apklausiamas teisiamojo posėdžio metu (3 t., 24 b. l.) ir apeliacinės instancijos teisme, su kuria taip pat sutiko ir apklausiamas ekspertas I. Granskas (3 t., 23-24 b. l.), buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui, kurio metu žuvo žmogus, kilti.

Visos paminėtos ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytos aplinkybės pavirtina, kad apeliantas nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių, asmenų ir jų turto saugumui, ir sukdamas į kairę, į Činskių sodybą, nedavė kelio jį lenkiančiam R. S. vairuojamam automobiliui ,,Audi A6“. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo priežastinį ryšį tarp E. K. padarytų KET 53 p. ir 199 p. (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 20 d. nutarimo Nr. 275 redakcija) reikalavimų pažeidimų ir kilusių neigiamų padarinių – žmogaus žūties. Dėl to, kas paminėta, nėra pagrindo naikinti skundžiamą nuosprendį, kaip prašoma apeliaciniu skundu.

BPK 109 str. numato, kad asmuo dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Nukentėjusiaisiais pripažinti žuvusiojo D. B. tėvai Z. B. ir L. B., brolis A. B. pasinaudojo šia teise ir byloje pareiškė civilinį ieškinį ir dėl neturtinės žalos, prašydami priteisti jiems po 50000 Lt dėl sūnaus ir brolio žūties (1 t., 63-64 b. l.). Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 str. 2 d.). Šiuo atveju pažymėtina, kad nepagrįsti apelianto teiginiai, jog apylinkės teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, šiomis nuostatomis nesivadovavo.

Pagal CK 6.250 str. 1 d., neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai konstatavo, kad būtent dėl E. K. nusikalstamų veiksmų žuvo nukentėjusiųjų Z. B., L. B. ir A. B. atitinkamai sūnus ir brolis. Net neapklausus Z. B. ir L. B. teisme, neturint net specialių žinių, o remiantis tik elementaria gyvenimiška patirtimi, galima atsakingai teigti, jog netikėta tragiška artimo žmogaus netektis, patirtas stresas ir kiti neigiami faktoriai negatyviai įtakoja žmogaus sveikatą ir sukelia atitinkamus išgyvenimus. Būtent tai civiliniame ieškinyje nurodė nukentėjusieji, ir tai atitinka neturtinės žalos turinį. Nukentėjusieji civiliniame ieškinyje, o A. B. apklausiamas ir teisiamajame posėdyje (2 t., 191-192 b. l.), aiškiai nurodė apie buvusius glaudžius tarpusavio santykius su žuvusiuoju, kuris gyveno kartu su tėvais, pastaraisiais rūpinosi ir padėdavo ūkyje. Z. B. ir L. B. puoselėjo viltis, kad kartu gyvenęs jų sūnus toliau padės senatvėje, tačiau pastarasis žuvo, kas aiškiai turės neigiamos įtakos visų nukentėjusiųjų, o ypač, 73 ir 72 metų amžiaus sulaukusiems Z. B. ir L. B., gyvenimo kokybei ateityje. Kolegija neabejoja, kad dėl atitinkamai vaiko ir brolio tragiškos žūties, nukentėjusieji patyrė didelį stresą, dvasinį sukrėtimą bei išgyvenimus, todėl turi teisę reikalauti neturtinės žalos atlyginimo.

Kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas atsižvelgė į bendruosius neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, numatytus CK 6.250 str. 2 d. – į žuvusiosios ir nukentėjusiųjų bendravimo intensyvumą ir pobūdį, į žalą padariusio asmens kaltę, į daugiau nei minimalias neatstatomas pasekmes, taip pat į sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus. Todėl keisti nuosprendį šioje dalyje nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija,

nutaria:

nuteistojo E. K. apeliacinį skundą atmesti.