Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Lauretos Ulbienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo bylą pagal privataus kaltintojo, nukentėjusiojo V. G. (toliau – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto LR BK 155 str. 1 d. požymių.

Iš V. G. priteista 1000 Lt proceso išlaidų A. L. naudai.

A. L. buvo kaltinamas pagal LR BK 155 str. 1 d., tuo, kad jis 2013-06-03 apie 7 val. (duomenys neskelbtini), prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), vieną kartą spjovė pro automobilio „Neoplan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), langą šiuo automobiliu lėtai važiavusiam V. G. į veidą, taip apspjaudamas V. G. veidą, ir vieną kartą spjovė ant V. G. vairuojamo automobilio „Neoplan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priekinio šoninio stiklo, vartojo necenzūrinius žodžius, tokiais veiksmais įžeisdamas nukentėjusįjį V. G..

V. G. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-11-25 nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį A. L. atžvilgiu, nukentėjusiojo civilinį ieškinį patenkinant visiškai. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išdėstytos išvados nuosprendyje absoliučiai neatitinka bylos aplinkybių, o taip pat nuosprendis surašytas aiškiai netinkamai taikant baudžiamąjį įstatymą, pažeidžiant visą eilę baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, be to, nevykdant LR teismų įstatymo 33 str. nuostatų, kurios draudžia teismui tikėti ar netikėti prielaidomis. Apelianto teigimu, teismas į priimamą nuosprendį perkėlė tik savo nuomonę, įsitikinimą bei tikėjimą, kad tarp proceso dalyvių jau eilę metų yra susiklostę konfliktiniai santykiai. Be to, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį A. L. atžvilgiu, teismas pats pripažino, kad yra įrodyta pakankamais duomenimis, kad A. L. apspjovė V. G. vairuojamą autobuso langą, tačiau ten pat teismas padarė absoliučiai nepagrįstą prielaidą, kad A. L. nei V. G., nei jo vairuojamo autobuso stiklo neapspjovė, akivaizdžiai matydamas ir konstatuodamas, kad vaizdo įraše matoma dėmė tįsta. Pasak apelianto, teismas užsimerkia, suprasdamas, kad akivaizdūs byloje esantys įrodymai įrodo, kad neteisėtas ir įžūlus asmens įžeidimas, pasireiškęs konkrečiu neteisėtu A. L. veiksmu ir tyčia aiškiai buvo. Be to, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį grindė tik suinteresuotų A. L. atsakomybės išvengimu liudytojų šeimos narių – kaltinamojo tėvo S. L. bei sūnaus A. L. subjektyviais, prieštaraujančiais CD diskuose pateiktai filmuotai medžiagai parodymais, o tai reiškia, teismui vadovaujantis emocijomis, prielaidomis bei tikėjimu šiais „liudytojais“, tuo esmingai pažeidžiant LR BPK 20 str. Apeliantas teigia, kad tiek S. L., tiek A. L. parodymai patvirtino, kad kaltinamasis A. L. jau keletą metų griežia dantį bei visaip neteisėtai persekioja G. šeimą, todėl aiškiai turi ir motyvą įžeisti – ką ir padarė priėjus prie autobuso lango ir apspjovus V. G. bei jo vairuojamo autobuso langą. Apelianto nuomone, išteisinamąjį nuosprendį kaltinamojo A. L. atžvilgiu priiminėti iš esmės vien todėl, kad L. su G. jau eilę metų konfliktuoja, neturi eliminuoti kaltininko konkrečių neteisėtų veiksmų atlikimo bei jo kaltės, nes toks teismo požiūris lemia absoliutų nepasitikėjimą teismais ir Lietuva, kaip teisine valstybe apskritai, o neteisėtai besielgiančius veikėjus, kaip L., skatina jaustis nebaudžiamais.

Skunde apeliantas nurodo ir tai, kad nagrinėdamas šią bylą teisme, nepriklausomai nuo to, jog ši byla priskiriama privataus kaltinimo bylų kategorijai, teismas privalėjo imtis visų įstatyme numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos visos bylos aplinkybės. Apeliantui visiškai nesuprantama, kaip įmanoma teismui išteisinamojo nuosprendžio motyvuojamąją dalį pradėti perteikiant teismo supratimą, kad neteisėtus veiksmus pagrindžia garso įrašai, o nusikaltimo padarymo motyvai atskleidžiami vaizdo įrašuose, nukentėjusysis patvirtina šias aplinkybes ir vis tiek tuo grįsti išteisinamąjį, o ne apkaltinamąjį nuosprendį. Pasak apelianto, teismas absoliučiai nepagrįstai ignoravo faktą, kad A. L. neapsiribojo vienu spjūviu apeliantui į veidą, pro atvirą jo vairuojamo autobuso langą, bet dar ir antrą kartą spjovė į jau uždarytą pastarojo vairuojamos transporto priemonės langą, kas, apelianto nuomone, vienareikšmiškai parodo A. L. atliktų veiksmų tiesioginę tyčią, kuri buvo sąlygota tiesioginiu savanaudišku siekiu sukelti kuo bjauresnes pasekmes – šleikštulį ir gal būt net grėsmę užsikrėsti kokiomis nors plintančiomis infekcinėmis ligomis. Apeliantas pabrėžia, jog faktą, kad A. L. spjovė įrodo ne tik vieninteliai apelianto parodymai, bet ir akivaizdus kitas objektyvus daiktinis įrodymas, kurio teismas visiškai nevertino – nukentėjusiojo V. G. skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą garso įrašas, iš kurio akivaizdžiai seka, kad V. G. nedelsdamas pranešė, jog važiuojant iš namų kaimynas A. L. apspjovė jo autobuso langą, kur jis sėdėjo, važiavo pro šoną ir A. L. spjovė. Apeliantas taip pat pažymi, kad įžeidimas laikomas baigtu nusikaltimu atlikus veiksmus, žeminančius kito žmogaus orumą, o, pasak apelianto, žmogų žemina ne tik tai spjūvis į jo veidą, bet koks spjūvis adresuotas būtent jam. Apeliantas nurodo patyręs nepatogumą, nervinį stresą, dvasinius išgyvenimus, nes šis fizinis asmuo pakankamai ilgą laiką leido sau apeliantą savo veiksmais įžeisti, pažeminti, tiek asmeniškai, tiek per savo šeimos narius liudijant teismui tikrovės neatitinkančius teiginius, kuriuos girdint apeliantas patyrė dvasinį sukrėtimą, išgyvenimą. Šiais amoraliais veiksmais buvo ir toliau menkinamas pastarojo orumas. Teigia, kad nusikalstama veika padaryta neturtinė žala jam turi būti atlyginta, tačiau teismas net nevertino kartu su civiliniu ieškiniu pateiktų duomenų apie A. L. puikią turtinę padėtį. Taip pat nurodo, kad A. L. naudojasi savo giminaičiais – tėvu S. L., palankiai tik pastarajam liudijančiais liudytojais.

Teismo posėdyje privatus kaltintojas, nukentėjusysis V. G. ir jo atstovas skundą palaikė, prašė tenkinti.

Išteisintasis A. L. ir jo gynėja skundą prašė atmesti.

Privataus kaltintojo, nukentėjusiojo V. G. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, mano, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs bylos faktines aplinkybes, padarė nepagrįstą išvadą, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių ir priėmė nepagrįstą išteisinamąjį nuosprendį, teismo išvados prieštarauja byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams.

Teisminio nagrinėjimo metu išteisintasis A. L. neprisipažino apspjovęs nukentėjusįjį V. G. ir jo automobilio stiklą, teigė, kad pats nukentėjusysis galėjo spjauti, neigė vartojęs necenzūrinius žodžius nukentėjusiojo atžvilgiu (b.t. 2, b.l. 116-118). Kolegijos nuomone, tokią išteisintojo versiją nuneigia byloje surinktų įrodymų visuma.

Nukentėjusysis V. G., apklausiamas pirmosios instancijos teisme patvirtino privataus kaltinimo skunde nurodytas aplinkybes, teigdamas, kad jam važiuojant autobusu pro A. L., pastarasis priėjo lygtai kažką norėdamas sakyti, jis pristabdė automobilį ir A. L. spjovė pro pravirą priekinį šoninės pusės langą jam į veidą, po to, jam pakankamai greitai uždarius tą patį langą, pro kurį A. L. jį apspjovė , pastarasis atsikrenkštęs dar kartą spjovė ant automobilio stiklo, vartojo necenzūrinius žodžius ( t. 1 b.l. 1-3 , t. 2, b.l. 114-116). Nukentėjusiojo V. G. nurodytas aplinkybes apie tai, kad A. L. jo nurodytu laiku ir vietoje apspjovė jį ir jo autobuso lango stiklą patvirtina :

- jo pateiktos nuotraukos, kuriose matyti užfiksuotas A. L. (b.t. 1, b.l. 12). Apžiūrint nuotraukas teisme, matyti, kad jose užfiksuotas vaizdas iš autobuso salono , šalia autobuso šoninio lango stovi A. L., ant autobuso lango stiklo matyti tįstančio skysčio dėmė;

- vaizdo įraše su pavadinimu „Spjaudosi“, kurį teisminio nagrinėjimo metu pateikė nukentėjusysis V. G. , užfiksuotas A. L., stovintis prie autobuso šoninio lango , o šalia jo, jo veido lygmenyje matosi tįstanti klampesnio nei vanduo skysčio dėmė, panaši į tįstančias seiles. Šio vaizdo įraše užfiksuotas jų tarpusavio pokalbis, kurio metu nukentėjusysis A. G. kaltina A. L. jį apspjovus (b.t. 2, b.l. 104, 105-106); Pagal skysčio klampumą, jo tekėjimo ( tįsimo) žemyn laiką ,tekėjimą, besitęsiantį šio vaizdo fiksavimo, tai filmuojant metu, teismas daro išvadą, kad matomas vaizdo įraše tekantis žemyn skystis yra spjūvio skystis- seilės.

-1-os instancijos teisiamajame posėdyje perklausius garso įrašą, nustatyta, kad V. G. betarpiškai po jo nurodyto įvykio skambino į Bendrąjį pagalbos centrą ir pranešė, kad važiuojant iš namų kaimynas A. L. apspjovė jo automobilio , kuriame jis sėdėjo, lango stiklą . Važiavo pro šoną ir A. L. spjovė (b.t. 2, b.l. 5);

-iš 2013-06-03 15.19 min. pranešimo policijai matyti, kad A. G. policijai nurodo tas pačias įvykio aplinkybes, kurias nurodė savo privačiame skunde bei teisminio nagrinėjimo metu (t. 1 b.l. 126), t.y. tai, jog A. L. jį apspjovė , po to apspjovė jo autobuso lango stiklą ;

-nukentėjusiojo V. G. nurodytai įvykio situacijai neprieštarauja ir paties A. L. pateiktas vaizdo įrašas, iš kurio matyti , kad byloje tiriamo įvykio laiku A. L. išėjo iš savo namų kiemo pro vartelius , išėjęs praeina lengvąjį automobilį , eina link lėtai pro šalį pravažiuojančio V. G. vairuoto autobuso . Vaizdo įraše užfiksuotas autobuso vairuotojo pusės šono galas, tos pusės priekio prie vairuotojo vaizdas neužfiksuotas. Iš tokio vaizdo įrašo darytina išvada, kad A. L. tuo metu buvo priėjęs prie V. G. vairuoto autobuso prie lango, esančio vairuotojo pusėje (t. 2 b.l. 19).

Įvertinus aukščiau aptartų įrodymų visumą, kolegija daro išvadą, kad jie patvirtina , jog A. L. atliko veiksmus prieš nukentėjusįjį V. G.: nukentėjusiojo nurodytu laiku ir vietoje apspjovė patį nukentėjusįjį bei apspjovė jo autobuso lango stiklą. Teismas, vertindamas privataus kaltintojo – nukentėjusiojo pateiktus įrodymus, kaip patikimą kaltinimą patvirtinantį įrodymų šaltinį, atsižvelgia į tai, jog nukentėjusiojo parodymai dėl įvykio aplinkybių buvo nuoseklūs, jo nurodytas įvykio aplinkybes iš esmės patvirtina vaizdo įrašai, fotonuotraukos, darytos įvykio metu.

Teisme apklausti liudytojai – išteisintojo tėvas S. L. ir išteisintojo sūnus A. L. teigė, kad išteisintasis nieko nedarė, negalėjo apspjauti V. G. (b.t. 1, b.l. 157-160), tačiau kolegija tokius jų parodymus vertina kritiškai, šie liudytojai gali būti suinteresuoti padėti išvengti atsakomybės savo šeimos nariui.

Teismo nurodyta aplinkybė, kad garso įraše, kuomet nukentėjusysis skambino į Bendrąjį pagalbos centrą, neužfiksuota, kad pastarasis nurodytų, jog A. L. jį patį apspjovė, o nurodė, kad apspjovė tik automobilio langą, nepaneigia jo atžvilgiu išteisintojo atliktų veiksmų. Nukentėjusysis nurodė įvykio metu buvęs susijaudinęs, stresinėje būsenoje, todėl, kolegijos nuomone, būdamas tokioje būsenoje galėjo paprasčiausiai netiksliai įvardinti aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys, kad tą pačią įvykio dieną , pranešdamas apie įvykį policijai , privataus kaltinimo skunde, po to apklausiamas teisme, nukentėjusysis nurodė tas pačias įvykio aplinkybes : A. L. apspjovė jį patį, po to jo vairuoto autobuso lango stiklą (b.t. 1, b.l.1-3,126, 157).

Skundžiamame nuosprendyje taip pat nurodyta, kad vaizdo įraše pavadinimu „Spjaudosi“ nėra užfiksuota nei kad A. L. spjauna į V. G., nei kad A. L. spjauna į autobuso stiklą. Atkreiptinas dėmesys, kad duodamas parodymus teisme, nukentėjusysis V. G. teigė nebuvo pasiruošęs įvykio užfiksavimui jį filmuojant , nes nesitikėjęs tokio poelgio, pristodamas prie jo, galvojo, kad A. L. priėjęs kažką nori jam pasakyti ir tik uždaręs langą nufilmavo vis dar bėgančią seilių dėmę, todėl teismas tiki jo parodymais, akivaizdu, kad nesitikėdamas tokio A. L. elgesio , nukentėjusysis negalėjo iš anksto pasiruošti prieš jį daromos veikos aplinkybių fiksavimui.

Byloje esantis 2013-07-08 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 157-13-70 patvirtina, kad antstolis užfiksavo, jog 2013-07-02 16.15 val. ant autobuso Neoplan, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stiklo, kuris yra šoninis ties vairuotojo vieta, matosi nutekanti dėmė, nuo kurios ausų krapštuku buvo paimtas mėginys, kurio eiga ir aplinkybės užfiksuotos protokole (b.t. 1, b.l. 43-44).Teismas taip pat nustatė, kad vaizdo įraše pavadinimu „Mėginys“ užfiksuota mėginio paėmimo aplinkybės ir eiga nuo autobuso Neoplan valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o vaizdo įraše pavadinimu „Supakavimas“ užfiksuotos mėginio supakavimo aplinkybės. Įrašai atlikti antstoliui atliekant faktinių aplinkybių konstatavimą (b.t. 1, b.l. 46). Byloje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-01-17 nutarties pagrindu atlikus biologinę (DNR) ekspertizę, buvo pateiktas ekspertizės aktas su išvada, jog ant tyrimui pateikto objekto – tampono (ausų krapštuko), kuris yra įpakuotas į popierinį voką ir yra antstolio A. N. surašyto 2013-07-08 Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo Nr. 157-13-70 Priedas Nr. 1, žmogaus seilių nerasta (b.t. 2, b.l. 74). Teismo posėdžio metu apklausta ekspertė O. P., teikusi šią išvadą Nr. ES 116/14(01), nurodė, kad buvo gautas mėginys, jis tirtas toks koks gautas, ir atlikus tyrimą pagal atitinkamą procedūrą tas mėginys nerodė, kad jame yra seilių (b.t. 2, b.l. 112-113). Ekspertė O. P. , apeliacinio proceso metu peržiūrėjusi vaizdo įrašą, kuriame buvo užfiksuotas mėginio ėmimas nuo autobuso lango stiklo, kur kaip teigė nukentėjusysis V. G. , buvo A. L. seilės, patvirtino, kad mėginys buvo paimtas tinkamai. Vienok ta aplinkybė, kad faktinių aplinkybių konstatavimo procese paimtame mėginyje nebuvo rasta seilių, nenuneigia kolegijos vertinimo , kad A. L. aukščiau nurodytomis aplinkybėmis apspjovė patį nukentėjusįjį bei jo vairuoto autobuso lango stiklą. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtas mėginys buvo paimtas nuo išorinio autobuso lango stiklo , praėjus mėnesiui laiko, autobusas buvo laikomas ne tik patalpoje , bet ir lauke , kur jį galėjo veikti atmosferinės sąlygos. Ekspertė apklausos metu paaiškino, jog mėginio tinkamumas rezultatų tikslumui priklauso nuo daugelio sąlygų, t.y. po kurio laiko jis buvo paimtas , taip pat kokiose sąlygose buvo laikomas, ar atvirame lauke, ar patalpoje, ar nesupelijęs, neišdžiovintas, kokių meteorologinių sąlygų veikiamas, ar buvo lietus ir pan. (b.t. 2, b.l. 112-113).

Kolegija, vertindama įvykio situaciją bei byloje surinktus įrodymus, pritaria apylinkės teismo išvadai, kad ši situacija yra tarpusavio asmeninių ilgalaikių konfliktų tarp kaimynų A. L. ir V. G. išdava, tačiau pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad privataus kaltintojo V. G. parodymai, juos patvirtinantys objektyvūs įrodymai, užfiksuoti nuotraukose, vaizdo įrašuose, yra prielaidų pobūdžio. Kolegija mano, kad taip vertinti aukščiau aptartų įrodymų pirmos instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo. Vien ta aplinkybė , kad privataus kaltintojo V. G. ir išteisintojo A. L. asmeniniai santykiai yra ilgą laiką itin blogi, esant aukščiau aptartiems įrodymams, nevertinama kaip aplinkybė , leidžianti abejoti kolegijos vertintų įrodymų patikimumu.

LR BK 155 str. 1 d. dispozicijoje numatyta, jog nusikalstama veika – įžeidimas gali būti padaroma viena ar keliomis iš šių alternatyvų: veiksmu, žodžiu ar raštu. Įžeidimas veiksmu – tai žeminantis poelgis nukentėjusiojo akivaizdoje, visuomet padaromas užgaulia forma, pavyzdžiui, antausis, spjūvis, nepadorūs gestai.

Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir norint jį pažeminti. Bylos duomenimis nustatyta, kad A. L. neteisėtus veiksmus V. G. atžvilgiu padarė savo tėvo ir sūnaus akivaizdoje, suprato, kad tokie veiksmai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškos moralės reikalavimams ir norėjo nukentėjusįjį taip pažeminti. Kolegija konstatuoja nesant abejonių dėl išteisintojo A. L. kaltės padarius LR BK 155 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Tai, kad tyčinis veiksmas –spjūvis yra vertinamas kaip baudžiamoji veika- asmens įžeidimas, yra konstatavęs ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis teismas ( kasacinė nutartis 2K-95-788/15).

Dėl šių motyvų kolegija konstatuoja, kad A. L. 2013-06-03 apie 7 val. (duomenys neskelbtini), prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), vieną kartą spjovė pro automobilio „Neoplan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), langą šiuo automobiliu lėtai važiavusiam V. G. į veidą, taip apspjaudamas V. G. veidą, ir vieną kartą spjovė ant V. G. vairuojamo automobilio „Neoplan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priekinio šoninio stiklo, tokiais veiksmais įžeisdamas nukentėjusįjį V. G.. Tokie jo veiksmai kvalifikuotini pagal LR BK 155 str. 1 d.

Privatus kaltintojas V. G. savo skunde nusrodo, kad aptariamo įvykio metu išteisintasis vartojo jo atžvilgiu necenzūrinius žodžius, tačiau aukščiau aptarti įrodymai to nepatvirtina . Nesant tokių įrodymų, minėta aplinkybė A. L. neinkriminuotina.

Išteisintasis A. L. anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka (b.t. 1, b.l. 35-37), į narkologinę įskaitą neįrašytas, nėra gydytas psichiatrijos ligoninėje (b. t. 1, b. l. 38, 40, 42), jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Skiriant bausmę, teismas atsižvelgia į aptartas aplinkybes, į padaryto nusikaltimo, kuris priskiriamas prie nesunkių nusikaltimų, pobūdį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslu, į savybes, apibūdinančias A. L. ir mano, kad jam skirtina bauda. Baudos dydis nustatytinas, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos BK 47 str. nuostatas, reglamentuojančias baudų skyrimą už neasunkaus nusikaltimo padarymą, taip pat atsžvelgtina į aukščiau paminėtas aplinkybes.

Nukentėjusysis V. G. byloje pateikė civilinį ieškinį, kuriuo parašė priteisti iš kaltinamojo A. L. 400 litų turtinę ir 8000 litų neturtinę žalą (b.t. 1, b.l. 49-50). Nukentėjusysis V. G. , prašydamas priteisti turtinę žalą, nurodo, kad ją sudaro išlaidos antstoliui, kad teisės aktų nustatyta tvarka butų konstatuotos faktinės aplinkybės – 350 Lt, autobuso plovimas, kurį nukentėjusysis buvo priverstas plauti – 50 Lt. Neturtinę žalą nukentėjusysis grindžia tuo, kad po nusikalstamų A. L. veiksmų buvo apsunkintas jo pasirodymas viešoje gatvėje – Austėjos gatvėje, nes išteisintasis pasidalijo su aplinkiniais kaimynais, kurie pašaipiai reaguodavo į nukentėjusįjį, juokdavosi. Nukentėjusysis nurodo ilgai jautęs nejaukumo ir galimo nuolatinio pavojaus jausmą.

Nukentėjusiojo V. G. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos priteisimo tenkintinas iš dalies. Bylos įrodymais yra nustatyta, kad antstolis surašė faktinių bylos Aplinybių konstatavimo faktą , surašydamas protokolą, tokiu būdu buvo užfiksuotas įrodymas-išdžiūvusio skysčio dėmė ant autobuso lango stiklo . Nukentėjusysis nepateikė jokių duomenų apie užmokesčio antstoliui dydį, tačiau akivaizdu, kad antstolio darbą apmoka užsakovas, kuo šiuo atveju buvo nukentėjusysis, todėl iš veikos kaltininko A. L. priteistina nukentėjusiojo V. G. turėtos išlaidos patirtos turtinės žalos atlyginimui 100 Eurų. Kolegija mano, kad tokia suma kaip užmokestis antstoliui yra reali ir atitinka protingumo kriterijus (Lietuvos Respublikos bpk 115 str., CK 6.263 str.). Byloje nėra jokių įrodymų dėl nukentėjusiojo išlaidų autobuso plovimui, todėl toje dalyje jo ieškinys netenkintinas. Tai, kad ant autobuso lango stiklo buvo likusi dėmė nuo spjūvio, nėra pagrindas apmokėti viso autobuso plovimo išlaidas.

Neturtinė žala pagal LR CK 6.250 str. 1 d. – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Kaip ne kartą savo praktikoje yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiais Teismas, neturtine žala laikomas pakenkimas teisės saugomoms ir ginamoms neturtinėms, nematerialioms vertybėms. Ji gali būti padaroma, pažeidžiant skirtingus teisinius gėrius. Teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala, yra vienas iš faktorių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti. Pažymėtina tai, kad Lietuvos Respublikos CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Vis dėlto teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, nėra visiškai laisvas, jis atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais bei suformuota teismų praktika (kasacinė nutartis Nr. 2K-551/2010). Nagrinėjamu atveju atsižvelgiama į nukentėjusiajam V. G. padarytos žalos sukeltas pasekmes, į veikos kaltininko kaltę, o būtent į tai, kad A. L. prieš V. G. veikė tiesiogine tyčia, matant kitiems asmenims. Dėl tokių išteisintojo veiksmų nukentėjusysis patyrė psichologinį diskomfortą, stresą, nejaukumo jausmą. Įvertinus šias aplinkybes, atsižvelgiant į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus , iš A. L. priteistina piniginė kompensacija mažesnio dydžio nei reikalavo nukentėjusysis V. G. jo patirtai neturtinei žalai atlyginti (Lietuvos Respublikos CK 6.252 str., 6.263 str., BPK 115 str.).

Byloje nukentėjusiojo atstovas adv. E. Dereškevičius pateikė pinigų priėmimo kvitą, patvirtinantį nukentėjusiojo atstovavimo išlaidas – 2000 Lt (579 EUR) bei teisminio nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme pateikė kvitą – 579 EUR, prašė šias išlaidas priteisti nukentėjusiojo V. G. naudai iš A. L..

Kolegija pažymi, kad pagal LR BPK 106 str. 2 d., pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Taip pat priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-351/2009).

Kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos teisminio proceso eigą, teismų praktiką, tai, kad nukentėjusiojo atstovas adv. E. Dereškevičius ruošė procesinius dokumentus (skundą privataus kaltinimo tvarka, apeliacinį skundą), dalyvavo teisiamuosiuose posėdžiuose pirmosios instancijos teisme ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka,vadovaudamasi protingumo ir teisingumo principais sprendžia, kad iš A. L. priteistina nukentėjusiojo atstovo prašoma išlaidų suma advokato paslaugoms apmokėti.

Išteisintojo A. L. gynėja adv. I. Panavaitė nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismui pateikė pinigų priėmimo kvitą, patvirtinantį A. L. atstovavimo išlaidas – 300 EUR, prašė šias išlaidas priteisti išteisintojo A. L. naudai iš nukentėjusiojo V. G.. Atsižvelgiant į išnagrinėtos bylos rezultatą, į tai, kad išteisintasis A. L. pripažintinas kaltu, proceso išlaidos iš nukentėjusiojo nepriteisiamos.

Dėl tų pačių motyvų, naikinant išteisinamąjį nuosprendį, priimtą A. L. atžvilgiu, iš nukentėjusiojo V. G. nepriteistinos A. L. gynybos išlaidos (Lietuvos Respublikos BPK 105 str.).

Dėl aukščiau išdėstytų motyvų, pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas, priimant naują apkaltinamąjį nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

privataus kaltintojo, nukentėjusiojo V. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 25 d. nuosprendį, priimtą dėl A. L., panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

A. L. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. ir paskirti jam 50 MGL ( 1883,00 Eurus) dydžio baudą, įpareigojant šią baudą sumokėti į valstybės biudžetą per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo .

Priteisti iš A. L. V. G. 100 Eurų turtinės žalos atlyginimui, 500 Eurų neturtinės žalos atlyginimui, 1158 Eurų advokato atstovavimo išlaidų.

Atmesti A. L. prašymą priteisti jo turėtas gynybos išlaidas.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.