- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-07-14
- Bylos Nr.
- 1A-665-190-2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vladislavas Lenčikas (pirm.), Regina Pocienė, Leonarda Gurevičienė
- Nuteistasis
- M. S., A. V.
Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudž. byla Nr. 1A-665-190-2011
Teisėja Roma Rimkienė Teisminio proceso kategorija: 1-30-3-00015-2010-6
2011 m. liepos 14 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavo Lenčiko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. S. ir A. V. apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo M. S. ir A. V. pripažinti kaltais pagal LR BK 140 str. 1 d. ir nuteisti laisvės apribojimu: M. S. šešiems mėnesiams, o A. V. trims mėnesiams, įpareigojant juos atlyginti V. D. padarytą turtinę žalą, A. V. - tęsti mokslą, abiem uždrausta šešis mėnesius bendrauti su V. D..
Iš dalies tenkintas V. D. ieškinys ir jam iš M. S. bei A. V. solidariai priteista du šimtai penkiasdešimt litų turtinei ir trys šimtai litų neturtinei žalai atlyginti.
Tenkintas Panevėžio teritorinės ligonių kasos ieškinys ir iš M. S. bei A. V. solidariai priteista šeši šimtai trisdešimt litų 34 ct.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. S. ir A. V. nuteisti už tai, kad 2010 m. balandžio 5 d. apie 1.30 val. Molėtų rajone, lauke prie Giedraičių kultūros namų dėl asmeninių motyvų-iš keršto sumušė V. D.: A. V. pargriovė jį ant žemės ir grumiantis įkando jam į dešinės plaštakos III pirštą, o M. S. nenustatytu daiktu sudavė jam 3-4 smūgius į galvos sritį bei kairįjį petį ir padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą.
M. S. ir A. V. šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog, nors kaltinamieji kaltais neprisipažino, tačiau jų kaltė yra įrodyta nukentėjusiojo V. D., liudytojų A. D., A. B., R. L., M. P., P. G. parodymais, teismo medicinos specialisto išvada.
Teismas pripažino, jog liudytojų L. V., G. M., kurie yra kaltinamųjų draugai, M. S. sutuoktinio T. S. parodymai dėl aiškaus suinteresuotumo bylos baigtimi nėra objektyvūs, nes prieštarauja kitiems ištirtiems įrodymams. Pažymėjo, jog G. M. įvykio aplinkybes skirtingai aiškino ikiteisminiame tyrime ir teisiamajame posėdyje; L. V. neteisingai nurodė nukentėjusiojo sumušimo vietą-esą prie pastato laiptų; V. K. parodymai nėra informatyvūs, nes ji teigė, jog P. G., M. P. ir R. L. tą vakarą šokiuose nebuvo ir esą jie negalėjo nieko matyti, tačiau ir ji pati iš šokių išėjo vos tik prasidėjus konfliktinei situacijai ir tik nutoldama girdėjo nuo kultūros namų sklindantį triukšmą, vadinasi, V. D., kurio atžvilgiu, kaip pripažino, nėra objektyvi, sumušimo aplinkybių nežinojo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistieji M. S. ir A. V. prašo panaikinti Molėtų rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 12 d. nuosprendį.
Apeliantai atkreipia dėmesį, jog Molėtų rajono apylinkės teisme 2011 metais buvo išnagrinėtos dvi baudžiamosios bylos, kuriose proceso dalyviais buvo V. D., M. S. ir A. V.. Pirmoje byloje V. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. dėl M. S. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo, o skundžiamu nuosprendžiu kaltais pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. dėl nežymaus V. D. sveikatos sutrikdymo buvo pripažinti jie - M. S. ir A. V..
Šalies argumentai
M. S. ir A. V. teigimu, sužalojęs M. S. ir supratęs apie gresiančią atsakomybę, V. D. melagingai apkaltino juos jo sveikatos sutrikdymu, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Mano, kad Molėtų rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 12 d. nuosprendis yra nepagrįstas, nes jame išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių.
Pripažindamas ją, M. S., kalta, teismas neatsižvelgė į jos daugkartinius paaiškinimus, kad dėl V. D. atlikto stipraus smūgio į nosį (dėl ko lūžo nosies kaulai), dėl stipraus skausmo ir didelio kraujavimo fiziškai buvo nepajėgi atlikti kokius nors aktyvius smurtinius veiksmus V. D. atžvilgiu. A. V. visą laiką teikė pusseserei M. S. pagalbą bei ją prižiūrėjo. Todėl jie nei fiziškai, nei moraliai nebuvo pajėgūs užpulti ir sumušti fiziškai stiprų V. D..
Liudytojas A. D., V. D. brolis, 2011-03-28 teismo posėdyje paliudijo, kad jai, M. S., stipriai tekėjo kraujas iš nosies, todėl ir jis pagelbėjo dedant šaltus kompresus, tam tikslui surado skudurų ir pan.
Nukentėjęs V. D. ir jo draugai - liudytojai teigė, jog jie (apeliantai) jį sužalojo 2010-04-05 apie 2 val., tačiau iš teismui pateikto Paciento, patyrusio traumą apžiūros lapo Nr. 1036/10 matyti, kad jau 3.20 val., sulaukusi savo eilės ji, M. S., buvo apžiūrėta Všį Vilniaus Greitosios Pagalbos Universitetinėje ligoninėje, t. y. jau buvo Vilniuje.
Teismo pripažinti V. D. teiginiai apie jam padarytus sužalojimus ir juos padariusių asmenų veiksmus taip pat neatitinka ir kitam byloje esančiam objektyviam įrodymui - Teismo medicinos specialisto išvadai Nr. 376/10. Joje nėra konstatuotos būdingos įkandimo žymės dešinės plaštakos piršte, o tik nubrozdijimas, kelių kirstinių, o ne muštinių žaizdų, galėjusių atsirasti nuo smūgio automobiliniu raktu; nesiaiškinta, ko pasėkoje atsirado kiti sužalojimai pasmakrėje, kaktoje ir pan.
Teismas, apeliantų manymu, be pakankamo pagrindo paneigė liudytojos L. V. parodymus dalyje, kur ji aiškina mačiusi, kaip įvykio vietoje tuo metu V. D. sumušė netikėtai pribėgę nepažįstami vaikinai, kurie vėliau pasišalino šviesios spalvos automobiliu. Tokius parodymus ši liudytoja davė jau ikiteisminiame tyrime, teisme papildydama, kad po šios apklausos sulaukė keleto skambučio ir trumpųjų SMS žinučių, raginusių liudyti už šokių rengėjo brolį (t. y. V. D.). Teigia, kad po tokio poveikio jauno amžiaus liudytojai duoti parodymus teismu sunku.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliantai mano, kad skundžiamame nuosprendyje teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių ir neįrodyta, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistųjų M. S. ir A. V. gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų M. S. ir A. V. apeliacinis skundas atmestinas.
Molėtų rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 12 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir pilnai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus – kaltinamųjų, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, rašytinius byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog M. S. ir A. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. bei paskyrė jiems tinkamas bausmes.
Lietuvos Respublikos BPK 20 str. numatyta, kad įrodymais laikytini įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais gauti duomenys. Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nurodo, kad teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasi įstatymu. Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis Lietuvos Respublikos BPK 301 str. reikalavimų, išvadas grindė byloje surinktais ir ištirtais bei nuosprendyje išsamiai aptartais įrodymais.
Nors apeliantai skunde neigia dalyvavę jiems inkriminuoto nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., padaryme, tačiau tokie skundo argumentai vertintini tik kaip pasirinktas gynybos būdas bei mėginimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už šį nusikaltimą, nes jie prieštarauja byloje surinktiems ir kaltinamųjų kaltę patvirtinantiems įrodymams, bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis V. D. nuosekliai parodė, kad 2010 m. balandžio 5 d. Giedraičių kultūros namuose vykusių šokiu metu netyčia sudavė M. S. (tuomet – M. G.) kumščiu į veidą, dėl ko jos atsiprašinėjęs, bet ji į tai nekreipė dėmesio ir buvo labai supykusi. Maždaug po 15 minučių, jam su P. A. stovint prie kultūros namų, atėjo kaltinamieji, kažką laikydami rankose abu kaltinamieji ir T. S.. Miglei pasakius „ką, nori dabar į galvą“, A. V. jį puolė, abiems pargriuvus ant žemės A. V. įkando jam į dešinės rankos pirštą, o M. S. kažkokiu kietu daiktu sudavė 3-4 smūgius į galvą ir kairįjį petį, dėl ko jis trumpam prarado sąmonę. Jis greitosios pagalbos automobiliu buvo nuvežtas į Molėtų ligoninę.
Šiuos nukentėjusiojo V. D. parodymus patvirtino ir liudytojai A. B., R. L., M. P., P. G., kurie tiesiogiai matė, kaip A. V. puolė V. D., jie parvirto ant žemės, o M. S. turėtu rankose daiktu trenkė nukentėjusiajam į dalvą 3-4 kartus. Po to pribėgo prie automobilio, įmetė kažką į bagažinę ir išvažiavo. Tai, kad V. D. buvo sumuštas A. V. ir M. S. patvirtino ir liudytojas A. D., kuris, nors pačių muštynių ir nematė, matė sumuštą ir sukruvintą P. A. vedamą savo brolį, o tuo metu per pievelę pro krūmus link savo automobilio ėjo kaltinamieji ir T. S., kurie skubiai susidėjo kažką turėto rankose į bagažinę ir susėdę išvažiavo.
Savo parodymus nukentėjusysis V. D. bei liudytojai R. L. bei M. P. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b.l. 7-9, 39-42, 45-47).
Specialisto išvada Nr. G 76/10 (14) tvirtina, jog V. D. konstatuoti nubrozdinimai pakaušyje, pasmakrėje, dešinės plaštakos III piršte, muštinė žaizda viršugalvyje, įdrėskimai kairiame skruoste, kraujosruvos kaktoje ir kairiajame petyje, kas įvertinta kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais prieš 2-5 paras iki apžiūros (t. 1, b.l. 19).
Apeliacinio skundo teiginys, kad nukentėjusiojo parodymai neatitinka specialisto išvados, yra deklaratyvaus pobūdžio. Akivaizdu, kad specialisto išvada patvirtina faktą, jog V. D. padaryti sužalojimai buvo padaryti kaltinime nurodytais nuteistųjų veiksmais.
Aukščiau aptartais nukentėjusiojo V. D. bei liudytojų A. B., R. L., M. P., P. G., A. D. parodymais ir specialisto išvada neginčytinai įrodyta, kad A. V. ir M. S. tyčia sumušė V. D.. Kolegija, kaip ir pirmos instancijos teismas, abejoti bei netikėti šių nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais neturi pagrindo. Minimi parodymai nuoseklūs ir neprieštaringi, jie sutampa tiek dėl įvykio sekos, tiek ir dėl kitų aplinkybių. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog liudytojai A. B., R. L., M. P., P. G. yra suinteresuoti bylos baigtimi.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo kaltinamųjų M. S. ir A. V. parodymais, kuriais jie neigė kaltę, nes pripažintina, kad tokiu būdu kaltinamieji siekė išvengti atsakomybės, todėl teismas turėjo pagrindą jais abejoti ir nesiremti nustatant ir vertinant nustatytas faktines bylos aplinkybes. Taip pat pagrįstai apylinkės teismas nesivadovavo ir liudytojų L. V., G. M., T. S., V. K. parodymais. Sutiktina su apylinkės teismo padaryta išvada, jog L. V., G. M., T. S. parodymai prieštarauja kitiems ištirtiems įrodymams ir yra subjektyvūs, nes minėti asmenys yra suinteresuoti bylos baigtimi (L. V. ir G. M. yra nuteistųjų draugai, T. S. – nuteistosios sutuoktinis), o L. V. parodymai neinformatyvūs, nes ji išėjo iš kultūros namų vos tik prasidėjus konfliktui.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog Molėtų rajono apylinkės prokuratūros prokuroro 2010-07-30 nutarimu buvo konstatuota, kad būtent abu kaltinamieji savo neteisėtais veiksmais dėl asmeninių motyvų - už V. D. prieš tai padarytą kūno sužalojimą M. S. keršydami jį (V. D.) sumušė (t. 1, bl. 97-99), tačiau nei A. V., nei M. S. minėto nutarimo neskundė, reiškia yra galiojantis.
Apeliacinio skundo argumentas dėl įvykio laiko, t.y., jog liudytojai teigė, kad V. D. buvo sumuštas 2010-04-05 apie 2 val., tačiau iš teismui pateikto Paciento, patyrusio traumą apžiūros lapo Nr. 1036/10 matyti, kad M. S. 3.20 val., sulaukusi savo eilės, buvo apžiūrėta Všį Vilniaus Greitosios Pagalbos Universitetinėje ligoninėje, kas, anot nuteistųjų paneigia jų kaltę, yra nepagrįstas. Byloje yra nustatyta, jog V. D. nuteistųjų buvo sumuštas 2010-04-05 apie 1.30 val., atstumas nuo Giedraičių iki Vilniaus yra šiek tiek mažesnis nei 50 kilometrų, A. V. ir M. S., sumušę nukentėjusįjį, iš įvykio iš karto pasišalino automobiliu, todėl visiškai realu ir tikėtina, jog M. S. 3.20 val. jau buvo apžiūrėta medikų Vilniuje.
Kiti apeliacinio skundo argumentai, jog apeliantai fiziškai ir morališkai buvo nepajėgūs užpulti ir sumušti V. D., liudytojai L. V. buvo grasinta SMS žinutėmis duoti palankius V. D. parodymus, po ko jai buvo sunku liudyti teisme, yra deklaratyvūs, pagrįsti tik subjektyviu faktų interpretavimu ir nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje yra pakankamai įrodymų, neginčijamai patvirtinančių kaltinamųjų A. V. ir M. S. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d. sudėtį, todėl jie teisėtai ir pagrįstai pripažinti kaltais padarę minėtą nusikalstamą veiką.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
M. S. ir A. V. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.