Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo suimto kaltinamojo D. N. gynėjo skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. sausio 28 d. nutarties, kuria kaltinamajam D. N. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas dviems mėnesiams, skaičiuojant jį nuo prieš tai nustatyto suėmimo termino pasibaigimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. N. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 157 straipsnio 1 dalį kaltinamas tuo, kad veikdamas bendrininkų grupe su D. Č. ir V. M., siekdamas, kad nukentėjusioji būtų įtraukta į prostituciją, žinodamas, kad nukentėjusioji yra vaikas, pasinaudodamas jos pažeidžiamumu 2010 metų lapkričio – gruodžio mėnesiais verbavo, laikė nelaisvėje, gabeno ir perleido vaiką – 17 metų J. K. bei panaudodamas fizinį smurtą ir grasinimus jos atžvilgiu, vertė užsiimti prostitucija nuo 2010 m. gruodžio mėnesio iki 2011 m. vasario mėnesio pradžios.

Be to, D. N. pagal BK 259 straipsnio 1 dalį kaltinamas tuo, kad nuo nenustatytos dienos, bute, esančiame Liepų al. 12-53 Panevėžyje, neteisėtai, neturėdamas tikslo platinti, laikė psichotropinę medžiagą – 10 vnt. rausvos spalvos tablečių su gamykline pakuote su užrašu „Lorafen 2.5 mg. lorazepamum“, kurių sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – lorazepamas, kurio bendroji masė yra 0,025 g (25 mg), kurias 2011 m. spalio 4 d. 10.15 val. kratos metu rado ir paėmė Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro pareigūnai.

Kaltinamasis D. N., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsniu, laikinai sulaikytas 2011 m. spalio 4 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 5 d. nutartimi D. N. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas trims mėnesiams, kuris vėlesnėmis Panevėžio miesto apylinkės teismo ir Panevėžio apygardos teismo nutartimis buvo tęsiamas.

Skundžiamoje 2013 m. sausio 28 d. nutartyje Panevėžio apygardos teismas konstatavo, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Todėl, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą bei nustatęs šiuo atveju esant BPK 122 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose numatytus suėmimo skyrimo bei jo termino pratęsimo pagrindus, suėmimo terminą D. N. apygardos teismas pratęsė dar dviems mėnesiams.

D. N. gynėjo manymu, nėra jokio pagrindo manyti, kad D. N. galėtų daryti poveikį nukentėjusiajai ar kitiems asmenims, nes ikiteisminis tyrimas byloje yra baigtas, tiek nukentėjusioji, tiek kiti asmenys byloje apklausti po keletą kartų, taip pat ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Be to, pati nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo teisėjui nurodė, kad D. N. jai nei pats, nei per kitus asmenis jokio poveikio nedarė.

Gynėjas skunde teigia, jog byloje nėra duomenų, pagrindžiančių BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyto suėmimo pagrindo buvimą. Nors D. N. praeityje buvo nusikaltęs, tačiau teistumas yra išnykęs, jokių objektyvių duomenų, jog jis gaudavo pajamų iš nusikalstamos veikos, byloje nėra. Būdamas laisvėje kaltinamasis turėjo legalų pragyvenimo šaltinį – santaupas, be to, jo sugyventinė dirbo, jį rėmė tėvai, byloje pateikti duomenys, kad būdamas laisvėje, jis turi galimybę įsidarbinti. Gynėjo manymu, griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo taikymas D. N. nėra būtina priemonė viešajam interesui apsaugoti, o BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai būtų pasiekti švelnesnėmis priemonėmis.

Teismo posėdyje prokurorė prašė kaltinamojo D. N. gynėjo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo D. N. gynėjo skundas atmetamas.

Panevėžio apygardos teismo 2013 m. sausio 28 d. nutartis, kuria kaltinamajam D. N. pratęstas kardomosios priemonės – suėmimo terminas, teisėta ir pagrįsta, BPK 119 straipsnio, 121 straipsnio, 122 straipsnio, 127 straipsnio reikalavimai nepažeisti.

Skiriant suėmimą ar pratęsiant jo terminą būtina sąlyga yra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog suimtasis padarė nusikalstamas veikas, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad byloje pakanka teisėtais būdais gautų duomenų, leidžiančių manyti, jog D. N. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Tokie duomenys yra: nukentėjusiosios bei liudytojų parodymai, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas, specialisto išvada, daiktų pateikimo, apžiūros, kratos, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolai, mobiliojo ryšio telefonų išklotinės, kita baudžiamosios bylos medžiaga. Svarstant dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo teisėtumo bei pagrįstumo, suimtojo kaltės klausimas nesprendžiamas ir įrodymai nevertinami, vertinami tik faktiniai duomenys, kurie leidžia pagrįstai manyti, kad kaltinamasis galėjo padaryti inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl skiriant kardomąją priemonę ar pratęsiant jos terminą, nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį nuosprendį.

Suėmimas, kaip griežčiausia kardomoji priemonė, gali būti skiriamas ar gali būti pratęsiamas jo terminas, kai yra BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse numatytos sąlygos ir bent vienas iš BPK 122 straipsnio 1 dalyje ar 5 dalyje numatytų pagrindų. Apygardos teismas kaltinamajam D. N. suėmimo terminą pratęsė BPK 122 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose numatytais pagrindais, t. y. esant pagrįstam manymui, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo, trukdys procesui ir darys BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus. Apeliacinio teismo teisėjo nuomone, šiuos suėmimo skyrimo bei jo termino pratęsimo pagrindus apygardos teismas nustatė teisingai, jie nėra išnykę.

Sprendžiant, ar yra BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas pagrindas taikyti suėmimą, vertinamos BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, t. y. kaltinamojo šeiminė padėtis, nuolatinės gyvenamosios vietos turėjimas, darbo santykiai, sveikatos būklė, ankstesnis teistumas, ryšiai užsienyje bei kitos aplinkybes. Vadovaujantis teismų praktika, nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Jei remiantis minėta aplinkybe galima padaryti išvadą, kad asmuo bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, tai tada jos gali pakakti tam asmeniui skirti arba pratęsti suėmimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu. Gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė nėra absoliuti sąlyga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę, tačiau jos pakanka pagrįstam manymui, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo. Nepagrįstas skundo teiginys, kad pratęsdamas suėmimo terminą D. N., teismas rėmėsi vien šia aplinkybe. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė ir kitas aplinkybes, kurios patvirtina minėto suėmimo skyrimo pagrindo buvimą ir jas pagrįstai įvertino kaip visumą, pakankamą suėmimo terminui pratęsti. D. N. kaltinamas padaręs vieną nesunkų ir vieną labai sunkų nusikaltimą, už kurį įstatymas numato tik griežtą laisvės atėmimo bausmę. Be to, iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad kaltinamasis iki sulaikymo niekur nedirbo ir neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio, anksčiau ilgą laiką gyveno ir dirbo Ispanijoje. Pastaroji aplinkybė bei D. N. inkriminuojamo nusikaltimo pobūdis, priešingai nei teigiama gynėjo skunde, rodo galimus jo ryšius šioje užsienio valstybėje. Apeliacinis teismas sprendžia, kad aptartų faktinių aplinkybių visuma leidžia pagrįstai manyti, kad būdamas laisvėje, D. N. gali bėgti (slėptis) nuo teismo.

Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad byloje esantys duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad būdamas laisvėje, kaltinamasis gali trukdys procesui (BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 punktas). To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pagrįstu manymu, jog kaltinamasis trukdys procesui, laikytini duomenys, kuriais remiantis yra pagrindas manyti, kad kaltinamasis pats ar per kitus asmenis gali bandyti paveikti nukentėjusiuosius, liudytojus, ekspertus, kitus įtariamuosius, kaltinamuosius ar nuteistuosius bei gali bandyti sunaikinti, paslėpti ar suklastoti daiktus bei dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti teisme. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog kaltinamasis D. N. galimai darė poveikį nukentėjusiajai J. K.. Įvertinęs šias aplinkybes, apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog būdamas laisvėje kaltinamasis gali trukdyti procesui, bandydamas pats ar per kitus asmenis paveikti nukentėjusiąją, taigi, pagrįstai konstatavo ir BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto suėmimo pagrindo buvimą.

BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu suėmimas gali būti skiriamas arba pratęsiamas jo terminas, jeigu asmuo kaltinamas bent vieno iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų padarymu. Vadovaujantis teismų praktika, pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, įtarimas kelių nusikaltimų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai bei kiti duomenys. D. N. kaltinamas padaręs du tyčinius nusikaltimus, kurių vienas priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis) ir taip pat yra numatytas BPK 122 straipsnio 4 dalyje. Joje nurodoma, jog tuo atveju, kai pagrįstai manoma, kad kaltinamasis darys naujus nusikaltimus, suėmimas gali būti paskirtas, jei yra duomenų, jog asmuo kaltinamas padaręs vieną ar kelis labai sunkius ar sunkius nusikaltimus, gali padaryti naujų labai sunkių, sunkių ar BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų apysunkių nusikaltimų. Iš bylos medžiagos matyti, kad D. N. praeityje buvo nusikaltęs (teistumas išnykęs), iki sulaikymo niekur nedirbo ir neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio, nusikaltimas, kurio padarymu šiuo metu kaltinamas, savo pobūdžiu yra savanaudiškas. Visos šios aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo nuomone, leidžia pagrįstai manyti, jog kaltinamasis turi polinkį nusikalsti, siekė gauti lėšų pragyvenimui iš nusikalstamos veikos. Taigi, apygardos teismas šiuo atveju pagrįstai nustatė, jog kaltinamasis D. N., būdamas laisvėje, gali daryti naujus nusikaltimus, numatytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje.

D. N. gynėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl turimų legalių pragyvenimo lėšų bei socialinių ryšių nepaneigia pirmiau aptartų apygardos teismo nustatytų suėmimo pagrindų ir negali būti vertinamos kaip išimtinai prioritetinės priešpastatant viešajam interesui ir paneigiančiomis teismo išvadas dėl suėmimo termino pratęsimo būtinumo.

Suėmimas, kaip kardomoji priemonė, suvaržo suimtojo teises, numatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 1 dalyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio nuostatose, nurodančiose, kad niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais bei pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, tačiau šiuo atveju be nurodytų teisių suvaržymo neįmanoma pasiekti BPK 119 straipsnyje įtvirtintų tikslų. Viešojo intereso apsauga turi prioritetą prieš asmens laisvės gerbimą, todėl įvertinus nusikaltimo, numatyto BK 157 straipsnio 1 dalyje, kurio padarymu kaltinamas D. N., pobūdį ir sunkumą, viešasis interesas yra neabejotinai svarbesnis, leidžiantis ilgesnį laiką taikyti griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šiuo metu kaltinamajam D. N. paskirta kardomoji priemonė yra adekvati jo galimai padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui, atitinkamai jo teisės suvaržytos nepažeidžiant BPK 11 straipsnyje įtvirtinto proporcingumo principo bei kitų BPK reikalavimų.

Kaip matyti iš skundo nagrinėjimui pateiktos bylos medžiagos, byla yra sudėtinga, ikiteisminis tyrimas vyko intensyviai, buvo atlikta daug proceso veiksmų. Tęsiant kardomosios priemonės – suėmimo terminą D. N. BPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyti terminai nepažeisti. Iš teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenų bazės matyti, kad 2012-06-05 baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu gauta Panevėžio apygardos teisme, šiuo metu vyksta teisminis bylos nagrinėjimas, sprendžiami kardomųjų priemonių taikymo kaltinamiesiems klausimai, proceso dalyvių prašymai, apklaustos nukentėjusiosios, pradėta liudytojų apklausa, priimtos nutartys dėl atvesdinimo. Taigi nėra pagrindo manyti, kad šios bylos nagrinėjimas yra vilkinamas.

Atsakant į skundo argumentą dėl kardomosios priemonės – užstato skyrimo, pažymėtina, kad švelnesnių kardomųjų priemonių taikymo klausimą gali spręsti teismas, kurio žinioje yra byla, o apeliacinės instancijos teismas tik patikrina nutarties pagrįstumą ir teisėtumą (BPK 123 straipsnio 6 dalis, 139 straipsnis).

Įvertinęs aukščiau išdėstytas aplinkybes, Apeliacinis teismas daro išvadą, kad apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam D. N. kardomosios priemonės – suėmimo terminą nepažeidė nei nacionalinių, nei tarptautinių teisės aktų nuostatų, todėl naikinti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. sausio 28 d. nutartį skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Apeliacinio teismo teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 130 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Suimto kaltinamojo D. N. gynėjo skundą atmesti.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.