Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėjas M. G. su skundu (b. l. 1–2) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjo skundas grindžiamas iš esmės tokiais argumentais:

2.1. Skunde paaiškina, kad laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 16 d. iki skundo teismui pateikimo dienos jis buvo laikomas Vilniaus PN pažeidžiant teisės aktuose nustatytą reikalavimą dėl minimalaus ploto, mažą kameros plotą mažinimo ir joje buvę baldai. Pareiškėjui taip pat trūko vietos dušo patalpose ir sanitariniuose mazguose.

2.2. Pareiškėjui nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, todėl kilo grėsmė jo gyvybei.

2.3. Vilniaus PN nebuvo užtikrintas privatumas – dušo patalpose nebuvo kabinų, besinaudojant dušų pareiškėją galėjo matyti kiti įstaigoje laikyti asmenys. Be to, pareiškėjas buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, todėl buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais.

2.4. Pareiškėjas taip pat skundėsi nesuteikta galimybe pasivaikščioti – jam buvo galima pasivaikščioti gryname ore tik 3 val., nors, jo teigimu, nuteistajam turi būti sudaryta galimybė lauke praleisti ne mažiau nei 8 val. per dieną. Be to, pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži.

2.5. Kalbant telefonu nebuvo užtikrintas jo privatumas, kiti buvę nuteistieji galėjo klausytis jo pokalbių, dėl to negalėjo normaliai bendrauti, patyrė stresą, diskomfortą ir kitus nepatogumus.

2.6. Vilniaus PN virtuvėje nebuvo nei kriauklės nei šilto vandens, todėl plauti indus pareiškėjui teko prausykloje, kur kiti nuteistieji prausiasi, o tai galimai pažeidžia higienos normų reikalavimus.

2.7. Pareiškėjas pateikė atsikirtimą į atsakovės atstovo atsiliepimą (b. l. 40). Jame pareiškėjas nurodo, jog įstaigoje sąlygos pagerėjo, tačiau pažymi, jog pagrindinis jo skundo argumentas liko – pareiškėjo manymu, gyvenamojoje patalpoje neužtikrinamas minimalus gyvenamasis plotas vienam asmeniui. Be to, pareiškėjui taip pat neužtikrinamas pasivaikščiojimas gryname ore.

3. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 7–15) nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas ir prašo skundą atmesti. Savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais:

3.1. Vilniaus PN nėra kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl Vilniaus PN nėra sisteminama informacija, kokiose patalpose ir kokiais laikotarpiais nuteistieji gyvena atlikdami jeims paskirtas laisvės atėmimo bausmes. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno Vilniaus PN I-ojo gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamojoje patlapoje Nr. 7-402. Jos plotas – 34,46 kv.m., įrengta 11 miegamųjų vietų. Tai reiškia, kad vienam nuteistajam tenka apie 3,13 kv.m ploto, toks vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus.

Paskiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konrkečias patalpas kiekius ir visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų numatytas gyvenamasis plotas. Visiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konrketaus būrio atskiroje gyvenamojoje patalpoje. Gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė – poilsio kambarys. Dienotvarkės numatytu laiku nuo 7 val. iki 23 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, t. y. Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji. Be to, ne visada gyvenamosios patlapos miegamosios vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto iš tikrųjų tenka daugiau. Dėl nuteistiesiems suteiktos judėjimo laisvės akivaizdu, kad net jei ur būtų nustatytas nedidelis vienam nuteistajam tekusio gyvenamojo ploto trūkumas, šis neatitikimas negalėtų sąlygoti neturtinės žalos asmeniui atsiradimo, kadangi būti gyvenamojoje patalpoje nuteistajam privalu tik naktį. Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo.

3.2. Dėl pareigūnų iškvietimo sistemų įrengimo.

Lengvajai ir paprastai nuteistųjų grupėms skirtose gyvenamosiose patalpose, t. y. bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kuriose laisvės atėmimo bausmę atlieka didžioji Vilniaus PN nuteistųjų dalis (pareiškėjas gyveno būtent bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose), pareigūnų iškvietimo sistemų įrengimas nenumatytas, taip pat šių sistemų įrengimas nenumatytas ir karantino gyvenamosiose patalpose.

3.3. Dėl pasivaikščiojimo gryname ore.

Vilniaus PN administracija užtikrina nuteistųjų teisę į buvimą gryname ore. Įstaigoje sudarytas pasivaikščiojimų grafikas, įrengtas erdvus, tvarkingas kiemas su sporto inventoriumi. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, tame tarpe I-ame gyvenamajame korpuse gyvenančių nuteistųjų pasivaikščiojimų grafikas.

3.3. Dėl Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtų dušų.

Ginčo laikotarpiu galioję teisės aktai nenustatė reikalavimo įrengti pertvaras dušo patalpose. Atsakovės atstovė nurodo, jog Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dvi tvarkingos dušo patalpos skirtos minėto korpuso nuteistiesiems. 2018 m. buvo atlikti Vilniaus PN dušo patalpų remonto darbai. Visos Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Toks įrengimas atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą. Dėl tariamai netinkamo dušų įrengimo pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją nesikreipė.

3.4. Dėl Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtų sanitarinių mazgų.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galioję teisės aktai nenustatė reikalavimo, kad pataisos namų lengvosios ir paprastosios grupės nuteistiesiems skirtuose sanitariniuose mazguos būtų įrengti sėdimi unitazai. I-ojo gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos) kiekviename aukšte įrengta po du sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui (būriuose gyvena nuo 40 iki 50 nuteistųjų). I-ame korpuse kiekviena aukšte įrengti sanitariniai mazgai yra identiški. Kiekviename iš sanitarinių mazgų įrengta po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Sanitariniai mazgai yra tvarkingi, jie nuolatos tvarkomi kiekviename būryje dirbančių tvarkinių. Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų sanitariniuose mazguose įrengti ne sėdimi, o tupimi tualetai su vandens nuleidimo mechanizmais. Pagal teisės aktus, sanitariniuose mazguos gali būti įrengti tiek sėdimi, tiek tupimi klozetai. Sanitariniame mazge tualeto vietos atskirtos viena nuo kitos įprastinėmis kabinomis, įrengiamomis viešuosiuose tualetuose. Nuteistiesiems užtikrinamas privatumas jais naudojantis.

3.5. Dėl Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtų taksofonų nuteistiesiems.

Įstaigoje sumontuoti standartinės techninės specifikacijos taksofonai, suteikiantys galimybę naudotis laidiniu ryšiu visoje Lietuvoje. Iš taksofonų galima skambinti vietiniais, tarpmiestiniais numeriais, skambinti į užsienį, mobiliuosius telefonus ir kitus taksofonus. Teisės aktai nenustato jokių papildomų reikalavimų telefonų (taksofonų) įrengimui. Vieno taksofono įrengimas kiekviename I-o korpuso aukšte yra visiškai pakankamas, kiekvienas nuteistasis, turintis lėšų vardinėje skambinimo kortelėje, turi galimybę juo pasinaudoti.

3.6. Dėl vandens tiekimo į I-o gyvenamojo korpuso nuteistųjų būrių poilsio kambarius ir (ar) virtuvėles.

Karštas vanduo pataisos įstaigoje privalo būti tiekiamas į nuteistiesiems skirtas dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų kambarių patalpas. Vilniaus PN karštas vanduo yra tiekiamas į teisės aktuose numatytas patalpas. Vandens tiekimas į nuteistiesiems įrengtus poilsio kambarius ir (ar) virtuvėles nenumatytas. Kiek vienam būriui įrengtuose sanitariniuose mazguos nuolat tiekiamas vanduose, šiose patalpose įrengtos praustuvės. Kiekvieno būrio poilsio kambariuose ir (ar) virtuvėlėse yra pataisos įstaigos skirti elektriniai vandens virduliai, todėl nuteistieji turi galimybę esant poreikiui nuolat turėti karšto vandens.

3.7. Dėl rūkymo draudimo Vilniaus PN gyvenamuosiuose korpusuose bei bendro naudojimo patalpose.

Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse, kaip ir kituose korpusuose draudžiama rūkyti gyvenamosiose patalpose ir bendro naudojimo patalpose. Šiose patalpose iškabinti rūkymą draudžiantys ženklai, visi nuteistieji informuoti ir žino apie šį draudimą. Nuteistieji pažeidžiantys šį draudimą baudžiami drausminėmis nuobaudomis. I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems prie įėjimo į I-ą gyvenamąjį korpusą įrengtas specialus kiemelis lauke, kuriame nuteistieji turi teisę bet kada išeiti parūkyti. Atsakovės atstovas atkreipia dėmesį, jog pats pareiškėjas yra pažeidęs draudimą rūkyti – jis buvo pagautas rūkantis draudžiamoje vietoje ir dėl to parašė pasiaiškinimą.

3.8. Vilniaus PN vertinimu, pareiškėjas neįrodė kilusios neturtinės žalos, neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų, todėl jo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

4. Byloje ginčas kilo dėl 6 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN, atlyginimo, laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 16 d. iki 2018 m. balandžio 30 d., kai pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus PN (toliau – ir ginčo laikotarpis).

5. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A146-244/2008, Nr. A822-87/2009, A822-619/2009).

6. Pažymėtina, kad pareiškėjas skundžiasi dėl ploto trūkumo Vilniaus PN patalpose.

Pareiškėjo kalinimo Vilniaus PN laikotarpiu vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto normą pataisos įstaigose nustatė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11¹.1 punkte įtvirtinta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Taisyklių 11¹.2 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto.

Minėtos Taisyklių nuostatos neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto.

Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) pažymėta, kad, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1351–624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A702–756/2017).

Remiantis rašytiniais bylos duomenimis (b. l. 8, 18, 19) nustatyta, kad pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2018 m. balandžio 16 d. iš Kauno tardymo izoliatoriaus. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas gyveno I-o gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 7-402, kurios plotas – 34,45 kv.m, joje įrengta 11 miegamųjų vietų (b. l. 8). Teismas pažymi, jog iš pareiškėjo asmens byloje esančios „Areštuotojo judėjimo registracija“ (b. l. 18) matyti, jis laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 23 d. iki 2018 m. balandžio 26 d. (šią dieną išvyko į Vilniaus PN) buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje. Iš pateiktų duomenų matyti, kad vienas asmeniui gyvenamojoje patalpoje Nr. 7-402 teko 3,13 kv. m. Darytina išvada, jog ginčo laikotarpiu vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimai nebuvo pažeisti. Be to, pareiškėjas visą dieną galėjo laisvai judėti savo lokaliniame sektoriuje ir pataisos namų teritorijoje bei užsiimti leistina veikla. Aktualioje nagrinėjamai bylai Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, kad ploto trūkumas, net jeigu būtų nustatytas, negali būti pripažįstamas sukėlęs kalinamam asmeniui tokias kančias, kurios būtų nežmoniškos pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį tuo atveju, kai ploto trūkumas gali būti kompensuojamas kalinamam asmeniui suteikiamomis kitomis teisėmis, leidžiančiomis asmeniui būti ne tik kalinimo patalpoje (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98); 2006 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Ž. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34096/02)). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo teisė kalėti tinkamomis ploto sąlygomis bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 7-402 nebuvo pažeista.

7. Dėl iškvietimo mygtuko.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), 13.10 ir 16.11 punkte nustatyta, kad drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Atsakovės atstovas paaiškino, kad visose Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose yra įrengtos prižiūrėtojų iškvietimo sistemos, tačiau pareiškėjas tokio tipo patalpose laikomas nebuvo, o bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose iškvietimo sistemų įrengimas nenumatytas.

Pareiškėjas skunde nedetalizavo, kurioje konkrečiai patalpoje neveikė iškvietimo mygtukas ir kokiu aspektu jam tai sukėlė žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus iškvietimo mygtuku ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl signalizacijos mygtuko iškvietimo neužtikrinimo vertintini kaip deklaratyvūs ir nėra pagrindo pripažinti, kad dėl to pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

8. Pareiškėjas nurodo, kad dušo patalpose nebuvo pertvarų, tokiu būdu nebuvo užtikrintas jo privatumas.

Iš byloje esančių nuotraukų nustatyta, kad vietos dušuose atskirtos pertvaromis (b. l. 27–29), todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtų veiksmų. Papildomai pažymėtina, kad pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu pagrindu valstybės viešajai atsakomybei atsirasti, nes teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas (žr. LVAT 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A444-619/2008)

9. Dėl telefoninių pokalbių.

Nuteistųjų pokalbių telefonu tvarką reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso ir Vidaus tvarkos taisyklių nuostatos. Bausmių vykdymo kodekso 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. Vadovaujantis šio straipsnio 2 dalimi, skambinti ir kalbėti telefonu galima ne ilgiau kaip 15 minučių. Kam skambinti, pasirenka nuteistasis. Telefoninis pokalbis gali būti nutrauktas, jeigu nuteistasis pažeidžia skambinimo tvarką (Bausmių vykdymo kodekso 102 straipsnio 3 dalis). Vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės) 124 punktu, nuteistųjų, kuriems Bausmių vykdymo kodekse nustatytas ribotas telefoninių pokalbių skaičius, telefoniniai pokalbiai registruojami Nuteistųjų telefoninių pokalbių apskaitos kortelėse arba elektroninėje apskaitos (registracijos) sistemoje.

Taigi, teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuteistųjų skambinimo telefonu tvarką, numatyti tam tikri šios teisės apribojimai, susiję su ypatingu nuteistųjų teisiniu statusu, be kita ko, nustatyta maksimali telefoninių pokalbių trukmė ir skaičius, galimybė kontroliuoti, su kuo telefonu bendrauja nuteistasis, registruojant jo skambučius nuteistojo telefoninių pokalbių apskaitos kortelėje, ir pažymint joje asmens, kuriam skambinama, telefono numerį, vardą ir pavardę. Be to, pareigūnams yra suteikta galimybė nutraukti telefoninį pokalbį tuo atveju, jeigu nuteistasis nesilaiko teisės aktuose nustatytos skambinimo tvarkos.

Pareiškėjas nurodo, kad jo pokalbius telefonu gali girdėti ne tik Vilniaus PN pareigūnai, tačiau ir šalia esantys kiti nuteistieji. Iš atsakovės atstovo pateiktų nuotraukų (b. l. 23–26) matyti, kad telefoninių pokalbių vieta nėra izoliuota, joje nėra įrengta būdelių, atitvarų, visiškai užtikrinančių garso izoliaciją, todėl nuteistieji, esantys šalia taksofono, gali nevaržomai girdėti telefonu kalbančių asmenų pokalbį. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nenurodė, kokių priemonių įstaigos administracija imasi, siekdama užtikrinti nuteistųjų pokalbių neliečiamumą ir apsaugoti skambinančiųjų privatumą nuo kitų Vilniaus PN laikomų nuteistųjų. Reikalavimo, kad telefonų aparatai būtų izoliuojami, teisės aktai nenustato.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad dėl privatumo telefoninių pokalbių metu ribojimo pareiškėjas nerealizavo savo teisės skambinti telefonu, priešingai, iš į bylą pateiktos pareiškėjo telefoninių pokalbių elektroninės ataskaitos (b. l. 23–26) matyti, kad teise naudotis telefonu pareiškėjas aktyviai naudojosi, todėl nėra pagrindo teigti, kad aptartas teisės į privatumą neužtikrinimas buvo tiek intensyvus, kad būtų realiai sukliudęs pareiškėjui palaikyti telefonu socialinius, šeiminius ryšius. Be to, ir pareiškėjo skundo argumentai, kad jo pokalbius galėjo girdėti, yra hipotetiniai. Pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, kad pažeidimai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Vilniaus PN elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad dėl netinkamų skambinimo sąlygų pareiškėjui atsirado reikšmingų ar nepataisomų neturtinių padarinių. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad skundo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl šio pažeidimo nepagrįstas ir atmestinas.

10. Pareiškėjas skundžiasi, jog jam buvo suteikta galimybė gryname ore būti 3 val., tačiau pagal teisės aktus jis turi teisę ne mažiau nei 8 val. per dieną būti lauke, pats pasivaikščiojimo kiemelis, pareiškėjo teigimu, buvo per mažas.

BVK 103 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji šio kodekso nustatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pagal BVK 73 straipsnio 5 dalį, paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas. Pagal 75 straipsnio 1 dalies 5 punktą, drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti dvi valandas.

Pareiškėjas skunde neneigia, kad, būdamas Vilniaus PN, turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore pagal Vilniaus PN direktoriaus nustatytą grafiką. Iš Vilniaus PN direktoriaus patvirtinto nuteistųjų pasivaikščiojimo gryname ore gyvenamojoje zonoje grafiko (b. l. 33) matyti, kad nuteistiesiems kasdien skiriama pasivaikščioti po 4 valandas. Bylos duomenimis, pasivaikščiojimų kiemas yra apie 600 kv. m. ploto (T I b. l. 50). Nėra objektyvių duomenų, kurie leistų teigti, kad toks plotas yra nepakankamas.

Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, jog turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke.

Teismas pažymi, kad teisės aktai pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ir įrengimo ypatumų nereglamentuoja. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad vienu metu kiemelyje buvo neadekvatus nuteistųjų skaičius ar kiemeliai įrengti nesilaikant teisės aktų reikalavimų, todėl darytina išvada, kad kiemeliuose sudarytos galimybės judėti. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl kiemelio įrengimo į Vilniaus PN administraciją nesikreipė. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtus veiksmus, todėl pareiškėjo argumentai dėl nesuteiktos galimybės pasivaikščioti gryname ore ir netinkamo kiemelių ploto, atmestini kaip nepagrįsti.

11. dėl laikymo su rūkančiais asmenimis.

Pareiškėjas skundžiasi, jog Vilniaus PN buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, priverstas kvėpuoti tabako dūmais, kas sukėlė jam neigiamus išgyvenimus, stresą. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, jog iš į bylą pateikto pačio pareiškėjo 2018 m. rugpjūčio 29 d. rašyto pasiaiškinimo (b. l. 21) matyti, jog jis 2018 m. rugpjūčio 29 d. 16.05 val. rūkė prausykloje, dėl ko gailisi. Todėl pareiškėjo nurodytas Vilniaus PN pažeidimas, teismo vertinimu, negali būti nustatytas, kadangi pareiškėjas rūkė pats, todėl ir buvo, galimai, laikomas su rūkančiais asmenimis. Be to, byloje nėra duomenų, jog su skundais ir (ar) prašymais pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl jo perkelimo į patalpą su nerūkančiais asmenimis. Esantis nurodytoms aplinkybėms teismas atmeta pareiškėjo teiginius dėl laikymo su rūkančiais asmenimis kaip nepagrįstus.

12. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN virtuvėje nebuvo šilto vandens ir įrengtos kriauklės, todėl pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos po maisto gaminimo išplauti indus ar gaminant maistą nusiplauti rankas.

Teismas pažymi, jog atsakovės atstovas atsiliepime į skundą iš esmės neneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių. Tačiau įvertinus teisinį reglamentavimą, akivaizdu, kad tokio reikalavimo, kad karštas vanduo pataisos įstaigoje būtų tiekiamas į nuteistiesiems skirtus poilsio kambarius, teisės aktai nenumato. Karštas vanduo pataisos įstaigoje privalo būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų kambarių patalpas. Tačiau teisės aktuose nėra reglamentuota, kad kamerose ar virtuvėje turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema, todėl pareiškėjo argumentai dėl vandens tiekimo yra nepagrįsti. Teismo vertinimu, nėra pagrindo šiuo atžvilgiu konstatuoti Vilniaus PN neteisėtus veiksmus. Taigi, įvertinus tai, kas išdėstyta, pareiškėjo teiginys dėl nesudarytos galimybės poilsio kambaryje naudotis šiltu vandeniu yra nepagrįstas.

13. dėl sanitarinių mazgų ir dušų ploto.

Eksploatavimo taisyklės nustato pataisos namų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus. Nei šiose taisyklėse, nei kituose teisės aktuose nereglamentuoti sanitarinių mazgų ir dušo patalpų įrengimo reikalavimai pataisos įstaigų gyvenamuosiuose korpusuose (bendrabučio tipo patalpose).

Iš byloje pateiktų fotonuotraukų matyti, kad I–ojo gyvenamojo korpuso sanitariniame mazge įrengtos 5 uždaros tualeto vietos, 4 pisuarai, 5 kriauklės, 3 prausyklos (b. l. 34–37), sanitarinio mazgo patalpa tvarkinga. Iš pateiktų paaiškinimų ir nuotraukų matyti, kad sanitarino mazgo ir dušo patalpos įrengtos, vizualiai atrodo tvarkingai, o atsižvelgus į tai, jog teisės aktai nereglamentuoja jų ploto, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės neteisėtų veiksmų.

14. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Taigi pareiškėjas, grįsdamas ir nurodydamas galimus neteisėtus veiksmus įrodinėjimo kontekste yra saistomas pirmiau nurodytos pareigos.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Taigi, būtinas visų šių sąlygų nustatymas.

Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjo skundo bei atsakovės atstovo atsiliepimo į skundą argumentus, darytina išvada, kad byloje nėra nustatyti Vilniaus PN neteisėti veiksmai pareiškėjo atžvilgiu. Nenustačius CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, kilimo sąlygų, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo M. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.