Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Jaliniauskas, nerengdamas teismo posėdžio, išnagrinėjo pareiškėjo G. D. skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nutarties, kuria atsisakyta pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal pareiškėjo skundą, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nutartimi buvo atsisakyta pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal pareiškėjo skundą konstatavus, kad R. M. veiksmai nesudaro BK 154 straipsnio 2 dalies sudėties, todėl dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių procesas negali būti pradėtas esant aiškiems Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindams. Apylinkės teismo vertinimu, šioje konkrečioje situacijoje akivaizdu, jog R. M. kreipėsi į Specialiųjų tyrimų tarnybą, pateikdamas pareiškimą bei elektroninį laišką dėl advokato K. J. ir advokato, einančio (duomenys neskelbtini) arbitražo arbitro pareigas, G. D. galimai neteisėtų veiksmų, kuriuos prašo ištirti, o tai nelaikytina šmeižimu. Teismas atkreipė dėmesį, kad ne BK 154 straipsnyje, o BK 236 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už nekalto asmens melagingą įskundimą ir pranešimą apie nebūtą nusikaltimą. Be to, iš skundo turinio matyti, kad R. M. pirmiausiai siekė ne paskleisti tikrovės neatitinkančius duomenis apie G. D. neva šis padarė sunkų nusikaltimą, o tik teisės aktų nustatyta tvarka norėjo, kad būtų ištirtos jo nurodytos aplinkybės apie galbūt padarytą nusikalstamą veiką, t. y. įtariant, jog gali būti siekiama neteisėtais būdas išspręsti ginčą arbitražo teisme.

Nesutikdamas su minėta nutartimi, G. D. Kauno apygardos teismo prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nutartį, pradėti privataus kaltinimo bylos teiseną ir bylą grąžinti nagrinėti Kauno apylinkės teismui. Nurodo, kad priešingai nei nurodoma apylinkės teismo nutartyje, kaltinimą jis R. M. reiškia ne dėl jo pareiškimo dėl „neva galbūt padarytos nusikalstamos veikos“, o dėl to, kad R. M. šmeižia jį nurodydamas, kad „advokatas-arbitras G. D. įvairiose institucijose siūlosi išspręsti reikalus legaliais ir nelegaliais būdais <...> advokatas K. J. ir arbitras (teisėjas) G. D. galimai susiję korupciniais ryšiais, apie kuriuos teko girdėti iš įvairių informacijos šaltinių“. Pareiškėjo teigimu, tokią informaciją R. M. pateikia kaip žinojimą iš įvairių informacijos šaltinių, tačiau, anot G. D., apylinkės teismas neskiria žinios nuo informacijos neatitinkančios tikrovės. Šiuo atveju jis jaučiasi apšmeižtas neva įvairiose institucijose siūlosi išspręsti reikalus legaliais ir nelegaliais būdais, nes jis niekuomet, niekam jokiais būdais (įskaitant legalius) nėra siūlęs išspręsti ginčus arbitraže. Tokių „šaltinių“, iš kurių R. M. teigia tai žinantis, negali būti, todėl ši R. M. žinia yra melaginga ir prasimanyta. Pareiškėjas teigia, kad informacija apie neva jo siūlymus daryti nusikaltimus, jo priskyrimas prie korumpuotų asmenų, nurodant, kad tai R. M. jau girdėjęs iš įvairių informacijos šaltinių, t. y. įvardijant jį kaip sistemingą kyšininką, žemina jo garbę ir orumą. Juolab, kad šiuo atveju informaciją Specialiųjų tyrimų tarnyba perdavė su skundu nesusijusiems asmenims – Lietuvos advokatūrai, Lietuvos tarptautiniam ir nacionaliniam arbitražui, t. y. informacija buvo paskleista tretiesiems asmenims. Taigi, anot G. D., R. M., kreipdamasis į Specialiųjų tyrimų tarnybą, suvokė, jog skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją apie pareiškėją, suprato, kad ši žemina žmogaus garbę, ir to norėjo, t. y. pareiškimo turinys atskleidžia nusikalstamos veikos tiesioginę tyčią.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo G. D. skundas atmestinas.

BPK 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Pažymėtina tai, kad BPK numatytos sankcijos ir atsakomybė kaltiems asmenims gali būti taikoma tik tada, kai surenkama pakankamai duomenų, įrodančių, kad nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta ir kad tą veiką padarė baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo.

Iš skundo turinio matyti, kad G. D. prašo patraukti baudžiamojon atsakomybėn R. M. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje. Skunde nurodoma, kad jis tyčia apšmeižė pareiškėją Specialiųjų tyrimų tarnybai nurodydamas tikrovės neatitinkančią informaciją apie pareiškėjo neva padarytą sunkų nusikaltimą.

BK 154 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė asmeniui, kuris paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šis nusikaltimas yra padaromas tiesiogine tyčia, kaltininkas suvokia, kad skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją apie kitą asmenį, supranta, kad ji žemina žmogaus garbę, ir to siekia.

BPK 412¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu skunde ar pareiškime nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Viena iš šių aplinkybių – tai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Būtent šiuo pagrindu apylinkės teismas ir atsisakė pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal G. D. skundą. Aukštesnės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. M. veiksmuose nenustatyta nusikaltimo, numatyto BK 154 straipsnio 1 dalyje, požymių.

Pagal formuojamą teismų praktiką sąžiningas asmens kreipimasis į valstybės institucijas dėl pažeistų teisių ar interesų gynimo bei pranešimas apie padarytus ar daromus teisės pažeidimus nėra asmens garbę ir orumą žeminančių žinių paskleidimas (pvz., kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-354/2000, 3K-3-56/2004). Toks veiksmas nelaikytinas tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimu BK 154 straipsnio taikymo prasme. Asmuo, pateikdamas tam tikrą informaciją apie padarytą nusikalstamą veiką teisėsaugos institucijoms, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą yra įsitikinęs tokios informacijos teisingumu ir visų pirma turi tikslą apginti, jo manymu, pažeistas teises, o ne apšmeižti kitus asmenis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91/2015).

Nagrinėjamu atveju pareiškimą dėl G. D. elgesio R. M. pateikė Specialiųjų tyrimo tarnybos pareigūnams, todėl dokumento pateikimas kompetentingai institucijai, kuomet jis yra skiriamas ne plačiai visuomenės daliai, siekiant paskleisti informaciją apie asmenį, bet pateikiant savo nuomonę dėl esamos situacijos, negali būti laikomas asmens šmeižimu. Nuomonės išsakymas kompetentingai institucijai nėra nusikalstama veika net ir tuo atveju, kai paaiškėja, kad ją išsakęs asmuo klydo, tokie veiksmai negali būti laikomi tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimu pagal BK 154 straipsnį. O tai, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba informaciją perdavė Lietuvos advokatūrai ir Lietuvos arbitražo asociacijai, taip pat negali būti vertinama kaip tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimu BK 154 straipsnio taikymo prasme. Šiuo atveju ikiteisminio tyrimo institucija R. M. pareiškimo kopiją Lietuvos advokatūrai ir Lietuvos arbitražo asociacijos prezidentui perdavė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalies pagrindu. Taigi, nagrinėjamu atveju žinios (pareiškimas) apie G. D. buvo paskleistos ne tretiesiems asmenims, o pateiktos ikiteisminio tyrimo institucijai, kuri, neturėdama įgaliojimų pati priimti administracinės procedūros sprendimą dėl pareiškime išdėstyto klausimo, pareiškimą persiuntė Lietuvos advokatūrai ir Lietuvos arbitražo asociacijai, kaip turinčioms įgaliojimus spręsti dėl advokatų ir arbitrų veiklos pažeidimų. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad R. M. neturėjo tikslo paskleisti tikrovės neatitinkančias, šmeižikiško pobūdžio žinias apie G. D., taigi tai nėra tikrovės neatitinkančios informacijos skleidimas ir tai nepatenka į BK 154 straipsnio dispoziciją. Be to, pagal nustatytas aplinkybes matyti, kad jis siekė ne paskleisti neigiamą informaciją apie G. D., o tik teisės aktų nustatyta tvarka norėjo, kad būtų ištirtos jo nurodytos aplinkybės apie galbūt padarytas ar galimas padaryti nusikalstamas veikas.

Atsižvelgdamas į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, įvertinęs jas pareiškėjo skundo argumentų kontekste, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nutartis paliekama galioti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

G. D. skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nutartį.

Ši nutartis neskundžiama ir įsigalioja nuo priėmimo dienos.