Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, atstovui A. S.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Š. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde (b. l. 4–16) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 20 d. iki 2015 metų buvo etapuotas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą ir atgal, taip pat kelis kartus buvo etapuotas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Alytaus pataisos namus per Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą. Teigė, kad jo konvojavimas vyko senais automobiliais, kuriuose buvo trys apie 2 kv. m ploto narvai, į kuriuos sutalpindavo po 10–12 žmonių. Narvai buvo rakinami, todėl, įvykus eismo įvykiui, pareiškėjas būtų pasmerktas mirčiai. Automobiliuose trūko vietos atsisėsti, teko važiuoti keičiantis vietomis su kitais etapuojamais asmenimis, nebuvo kur laikyti asmeninių daiktų. Konvojavimo automobiliuose nebuvo ventiliacinės sistemos, apšvietimo, neįrengti saugos diržai ar rankenos prisilaikyti. Dėl netvarkingų ir nežmoniškų konvojavimo sąlygų ne kartą reiškė pretenzijas konvojaus pareigūnams, prašė užfiksuoti konvojavimo pažeidimus, bet į jo prašymus pareigūnai nereagavo. Pareigūnai buvo šiurkštūs, rėkė, mojavo lazdomis, demonstravo šaunamuosius ginklus. Pareiškėjas bijojo, kad jį gali sumušti, nušauti ar su juo susidoroti. Tvirtino, kad konvojaus pareigūnai buvo be kortelių, todėl nurodyti jų duomenų negali. Konvojavimas truko keletą valandų, papildomai į tualetą nestodavo, neleisdavo išsituštinti, todėl buvo priverstas kentėti skausmą arba šlapintis į butelį matant kitiems nuteistiesiems. Dėl nurodytų atsakovės atstovės veiksmų pareiškėjas patyrė nežmonišką diskomforto jausmą, nepatogumų, neapykantą, baimę, stresą, fizinių ir dvasinių kančių, jautėsi sumenkintas ir pažemintas, patyrė ypatingą poveikį sveikatai, nes turėdamas sveikatos problemų turėjo kankintis konvojavimo metu, paūmėjo nugaros skausmas, pradėjo kamuoti nemiga ir košmarai, išsivystė paranojinė baimė ir psichikos sutrikimai, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 3000 Eur ir prašė priteisti iš atsakovės.

Atsakovės atstovė Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Viešojo saugumo tarnyba) su skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 19–24) ir atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų buvo konvojuotas keturis kartus, iš kurių 3 kartus maršrutu Vilnius–Klaipėda–Vilnius ir 1 kartą maršrutu Vilnius– Alytus–Vilnius. Pareiškėjas buvo konvojuotas specialiais automobiliais, kuriuose kameros įrengtos pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus. Visuose automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, įrengti atsarginiai išėjimai, elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai. Konvojavimo automobilių tinkamą techninę būklę patvirtina šių automobilių registracijos liudijimai ir kasmetinės techninės apžiūros ataskaitos. Viešojo saugumo tarnybos specialiosios paskirties transportui yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksmų tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai, kurių metu nenustatyta, kad šių automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama konvojavimui. Viešojo saugumo tarnyba besąlygiškai užtikrina, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius, pareiškėjo konvojavimo metu maksimalus leidžiamas konvojuojamųjų skaičius nebuvo viršytas. Konvojavimo taisyklės nereglamentuoja konvojuojamųjų asmeninių daiktų pervežimo. Konvojavimo taisyklės nereikalauja specialiajame transporte įrengti saugos diržus. Konvojuojamieji į tualetą vedami pasikeitimo punktuose patiems prašant, apie tai įrašoma konvojaus kelionės žiniaraštyje. Konvojuojant pareiškėją šio reikalavimo buvo laikomasi. Nurodė, kad Viešojo saugumo tarnybos konvojaus pareigūnų tarnybos metu turimi ginklai nėra bauginimo priemonė, teisę juos turėti suponuoja teisės aktai. Pareiškėjas, manydamas, kad jo konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, jo teises, jausdamas sukeliamą neigiamą poveikį psichinei ir fizinei sveikatai, konvojaus metu ar iš karto po konvojavimo galėjo pateikti skundus žodžiu ir raštu konvojaus viršininkui ar Viešojo saugumo tarnybai, duomenų, kad pareiškėjas tokia teise pasinaudojo nėra. Pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo konvojavimo yra abstraktaus pobūdžio, nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis, o tik nuomone ir emocijomis. Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai pareiškėjo konvojavimą vykdė tinkamai, pagal Konvojavimo taisyklių nuostatas, todėl nėra būtinų sąlygų atsirasti valstybės deliktinei atsakomybei. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas. Prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti 3 metų sutrumpintos ieškinio senaties institutą.

Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas S. Š., apie posėdį jam pranešta, byla nagrinėtina jam nedalyvaujant (ABTĮ 77 str.).

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamuoju atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš netinkamų konvojavimo sąlygų, Viešojo saugumo tarnybos pareigūnams jį konvojuojant laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 20 d. iki 2015 metų, atlyginimo.

Bylos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų buvo konvojuotas maršrutu Vilnius–Klaipėda–Vilnius 2014 m. rugpjūčio 21–22 d., 2014 m. rugpjūčio 28–29 d., 2014 m. rugsėjo 23–24 d. ir maršrutu Vilnius–Alytus–Vilnius 2014 m. rugsėjo 30 d. (b. l. 25–36). Pareiškėjas šių duomenų neginčijo, todėl nėra jokio teisinio pagrindo jais nesivadovauti byloje.

Taigi, atsižvelgiant į atsakovės atstovės pateiktus duomenis apie pareiškėjo konvojavimą jo nurodytu laikotarpiu, byloje analizuotinos pareiškėjo konvojavimo sąlygos laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 21 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d.

Atsakovės atstovė prašo pareiškėjo reikalavimui taikyti 3 metų ieškinio senaties institutą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, sužinojimo apie teisių pažeidimą momentas siejamas su pareiškėjo patirtais subjektyviais išgyvenimais.

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytų galimų pažeidimų pobūdį bei jam sukeltas skunde nurodytas neigiamas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų konvojavimo sąlygų jau pirmojo jo konvojavimo 2014 m. rugpjūčio 21 d. metu, tačiau į teismą kreipėsi tik 2017 m. gruodžio 6 d. (b. l. 16), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2014 m. gruodžio 5 d. pareikšti.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Pareiškėjas, argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, gavęs atsiliepimą į skundą (kuriame prašoma taikyti sutrumpintą ieškinio senatį), neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, nenurodė ieškinio senaties termino atnaujinimo priežasčių, nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui.

Atsižvelgiant į tai, kas buvo pirmiau išdėstyta, atsakovės atstovės prašymas tenkintinas, pareiškėjo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 21 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo S. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.