- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-05-17
- Bylos Nr.
- 2A-413/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Vigintas Višinskis, Nijolė Piškinaitė
- Ieškovas
- A. K.
- Atsakovas
- B. U.
- Advokatai
- Rimvydas Kairys, Edita Trečiokienė
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Pečiulio, Nijolės Piškinaitės ir Viginto Višinskio (posėdžio pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) B. U. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. spalio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovei B. U. dėl nekilnojamojo turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. K. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pripažinti 0,09 ha žemės sklypą ir nebaigtą statyti namą, esančius (duomenys neskelbtini), jo ir atsakovės B. U. bendrąja daline nuosavybe, 2) pripažinti jam nuosavybės teisę į 1/2 dalį 0,09 ha žemės sklypo ir nebaigto statyti namo, esančių (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
Ieškovas nurodė, kad su atsakove pragyveno neregistruotoje santuokoje 16 metų. Visą tą laiką gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį. Bendro gyvenimo pradžioje su atsakove gyveno jam nuosavybės teise priklausiusiame bute, o vėliau, pardavę šį butą, gyveno pas atsakovės motiną. Gyvendami kartu nutarė įsigyti žemės sklypą ir statyti gyvenamą namą.
1993 m. lapkričio 3 d. O. P. jam davė įgaliojimą privatizuoti šio ginčo 0,09 ha žemės sklypą bei sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį. Jis faktiškai valdė šį žemės sklypą iki pardavimo ir, negalėdamas įforminti pirkimo-pardavimo sutarties pats su savimi, bendru sutarimu su atsakove nutarė šį žemės sklypą įforminti atsakovės vardu. O. P. pinigus už įsigytą žemės sklypą sumokėjo savo asmeninėmis lėšomis.
1997 m. gruodžio 15 d. atsakovės vardu buvo gautas leidimas vykdyti statybos darbus paminėtame žemės sklype. Namo statybai jis panaudojo savo turėtas asmenines pinigines lėšas bei lėšas, gautas pardavus turėtą nekilnojamąjį turtą. Statybos darbus faktiškai atliko savo jėgomis, o kai kuriems darbams atlikti samdė darbuotojus. Namą statė nuo 1998 m. savo jėgomis, todėl jo statyba užsitęsė ir iki šiol dar nėra baigta. Prie namo statybos pagal galimybes prisidėjo ir atsakovė. Ginčo namo statybai ir įrengimui iš savo lėšų pirko įvairias medžiagas, tačiau kai kurios statybinės medžiagos buvo įsigytos iš fizinių asmenų, todėl teismui dokumentų pateikti negali. Už savo asmenines lėšas įsigijo plastikinius langus, stogo langus, medieną; sudarė sutartį dėl langų sumontavimo.
2007 metų balandžio 3 d. atsakovė išvyko gyventi į Angliją ir nuo šio laikotarpio nebesidomi namo statybos darbais. Nebaigtame statyti name dabartiniu metu gyvena vienas, nes kito gyvenamojo ploto neturi. Jo ir atsakovės faktiniai santykiai tęsėsi nuo 1992 metų iki 2008 m. pavasario ir jie atitiko santuokinius santykius, nors santuoka ir nebuvo įregistruota. Mano, kad tarp jo ir atsakovės buvo susitarimas dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę; nors visas nekilnojamasis turtas ir yra įregistruotas atsakovės vardu, tačiau bendri veiksmai, tai yra gyvenimas kartu bei ūkio vedimas, bendras jų pačių darbas yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus susitarimą dėl bendros jungtines veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Kadangi faktiškai žemės sklypui įsigyti panaudojo savo asmenines lėšas, namo statybai panaudojo savo asmenines bei bendras su atsakove lėšas, į namo statybą įdėjo savo jėgas ir sveikatą, todėl turi teisinį pagrindą prašyti pripažinti jam nuosavybės teisę į paminėtą nekilnojamąjį turtą.
Šalies argumentai
Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad su ieškovu jo bute kartu gyveno mažiau nei metus. Gyvendami kartu dažnai pykosi, nes atsakovas vartojo alkoholį, išgėręs būdavo agresyvus. 1996 m. gruodžio 10 d. persikėlė gyventi pas savo mamą, vėliau persikėlė gyventi į socialinį būstą. Skirtingai nei nurodo ieškovas, jie kartu gyveno tik 1996 m. vasario 12 d. – 1996 m. gruodžio 10 d. laikotarpiu ir jokio bendro ūkio nevedė, nes gyveno tik tame pačiame bendrabučio bute, tačiau skirtinguose kambariuose, nes ji turėjo nepilnamečių vaikų. Su ieškovu buvo tik draugai, neturėjo jokio tikslo su juo susieti savo gyvenimą, nes ieškovas piktnaudžiavo alkoholiu, buvo konfliktiškas.
1994 m. liepos 14 d. atsakovė iš asmeninių lėšų įsigijo žemės sklypą Šlamiškių g. 15, Klaipėdoje. Tuo metu ji su ieškovu negyveno ir bendro ūkio nevedė, nebuvo susitarusi žemės sklypą įsigyti bendrai. Už perkamą žemės sklypą sumokėjo ji viena. Žemės sklypas viešo registro įmonėje buvo įregistruotas jos vardu. Statybos leidimas buvo išduotas žemės sklypo savininkui, tai yra jai, nes tik ji vienintelė galėjo būti gyvenamojo namo statytoja. Namą statė iš asmeninių lėšų. Ji dirbo valstybinėje įmonėje „Naftos terminalas“, kurioje tuo metu, kai statė namą, buvo atliekama rekonstrukcija, t. y. buvo griaunami seni pastatai, todėl jai, kaip įmonės darbuotojai, buvo leista statybinį laužą vežti į savo žemės sklypą. Tokiu būdu ji gavo nemažai naudotų statybinių medžiagų: plytų, sąramų ir kt. Statybai panaudojo savo darbo užmokestį, gautas premijas, santaupas, dividendus, lėšas už parduotas akcijas. Namą statė ūkio būdu, atlikti statybos darbus jai padėjo daug pažįstamų žmonių. Išmokusi pati asmeniškai mūrijo sienas, tinkavo namo vidų, vedžiojo elektros instaliaciją. Kadangi su ieškovu buvo draugai, tai jis, kaip ir kiti statybose padėję žmonės, pasisiūlė jai padėti. Ieškovas mainais vietoj atlygio už darbą paprašė leisti jam laikinai pagyventi nebaigtame statyti name, kol susiras sau gyvenamąją vietą. Statybos metu pati gyveno pas tėvus ir socialiniame būste. Nebaigtą statyti gyvenamąjį namą deklaravo vienkartinėje gyventojo turto deklaracijoje. Galvoja, kad yra vienintelė minėto turto savininkė ir teisėta jo valdytoja.
Ieškovas gyvenamosios vietos sau neieško ir į nebaigtą statyti namą pradėjo nešti visokius savo daiktus, savavališkai įsirengė šildymo įrenginį, atliko kitus statybos darbus, kuriuos reikia perdaryti. Esant tokiom aplinkybėm, ji ieškovą paragino gera valia atlaisvinti užimtas patalpas ir išsikelti iš nebaigto statyti gyvenamojo namo su visais jam priklausančiais daiktais, nes ieškovas pradėjo kelti pavojų turto saugumui. Be to, atsakovei nieko nėra žinoma, kad ieškovas naudojo savo lėšas namo statybai. Jei jis tai darė, tai darė be jos sutikimo, savo rizika, savavališkai. Ieškovas buvo išsiskyręs, turėjo du vaikus, kuriems mokėjo išlaikymą, todėl lėšų neturėjo.
Šalies argumentai
Ieškovė mano, kad tarp jos ir ieškovo buvo susiklostę ne jungtinės veiklos, o rangos teisiniai santykiai, todėl ieškovas pareiškė nepagrįstą ieškinį, tai yra ne tuo pagrindu ir ne dėl to dalyko. Be to, galvoja, kad ji ir ieškovas viename bute gyveno tik 1996 m. vasario 12 d. – 1996 m. gruodžio 10 d. laikotarpiu, todėl dėl šiuo laikotarpiu susiklosčiusių teisinių santykių, t. y. ieškovo teigimu, bendro gyvenimo ir pasekmių, taikytinas ieškinio senaties terminas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. spalio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino.
Teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl jungtinės veiklos teisinių santykių tarp nesusituokusių asmenų, nesant bendros jungtinės veiklos sutarties rašytinės formos, įvertinimo. Atsižvelgiant į šios kategorijos bylų teisminę praktiką, nagrinėjamu atveju yra teisinis pagrindas netaikyti įrodinėjimo liudytojų parodymais ribojimo CK 1.93 straipsnio 6 dalies pagrindu, nes šių įrodinėjimo priemonių draudimas prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.
Teismo nuomone, įvertinus šalių paaiškinimus, ištyrus rašytinius įrodymus, apklausus liudytojus, darytina išvada, kad labiau tikėtina ir nekyla didelių abejonių, jog šalys gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, darė įnašus pinigais, pirko statybines medžiagas ir savo darbu sukūrė jungtinės veiklos rezultatą, tai yra ginčo turtą. Didžioji dalis liudytojų parodė, kad jie matė ir suprato, jog ieškovas ir atsakovė gyveno kartu ir kartu statė ginčo gyvenamąjį namą. Šių aplinkybių nepatvirtino tik liudytojais apklausti artimi atsakovės giminaičiai bei jų draugai, kurie yra tiesiogiai suinteresuoti šios bylos baigtimi; jų parodymai atmestini, nes paneigiami daugumos nesuinteresuotų liudytojų parodymais. 1997 m. rugsėjo 19 d., 2007 m. kovo 20 d. ieškovui priklausančio nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartys, darbo užmokesčio pažymos, 2005 m. rugsėjo 26 d. lizingo kortelės su kredito limito sutartis patvirtina apie ieškovo turėtas pajamas, o netiesiogiai – ir apie jungtinės veiklos sandorio sudarymą. PVM sąskaitos-faktūros, pinigų priėmimo kvitai, mokėjimo nurodymai, išrašyti ieškovo vardu, patvirtina ieškovo nurodytas aplinkybes apie statybinių medžiagų pirkimą ginčo objektui.
Teismas sprendė, kad atsakovės teiginiai, jog žemės sklypas nupirktas, leidimas statybai išduotas jos vardu ir žemės sklypas bei namas Nekilnojamojo turto registre įregistruoti jos vardu, todėl ji yra vienintelė ginčo turto savininkė, yra nepagrįsti. Abi šalys, pasisakydamos apie ginčo žemės sklypo pirkimą, nurodė, kad ieškovas, turėdamas įgaliojimą parduoti šį sklypą, pats su savimi sudaryti pirkimo-pardavimo sutarties negalėjo, todėl sklypą nupirko atsakovės vardu. Ši aplinkybė labiau patvirtina nei paneigia ieškovo paaiškinimus ir liudytojų parodymus, kad ieškovas ir atsakovė, įsigydami turtą, veikė kartu. Aplinkybės dėl turto teisinio režimo, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis iki jos paneigiamos kitais byloje esančiais įrodymais, išskyrus liudytojų parodymus. Tačiau šioje byloje yra teisinis pagrindas netaikyti įrodinėjimo liudytojų parodymais ribojimo CK 1.93 straipsnio 6 dalies pagrindu.
Teismo nuomone, atsakovės teiginiai, kad ginčo namą statė tik iš savo asmeninių lėšų, atsakovas savo lėšų neturėjo, atsakovei nežinoma apie ieškovo naudotas lėšas namo statybai, o jeigu ir buvo naudotos, tai be jos sutikimo ir savo rizika, ieškovui leidimas gyventi ginčo name buvo suteiktas laikinai kaip atlygis už darbą, paneigiami byloje esančia įrodymų visuma ir vertintini kaip nenoras nutrūkus šalių santykiams dalintis sukurtu bendru turtu.
Šalies argumentai
Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas, nes ieškovas apie savo pažeidžiamas teises sužinojo atsakovei 2008 m. spalio 10 d. pateikus teismui ieškinį dėl jo iškeldinimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė B. U. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. spalio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas neatliko įrodymų vertinimo, o apsiribojo tik formaliu jų nurodymu, taip pažeisdamas CPK 263 straipsnio 1 dalies, 270 straipsnio 4 dalies 2 ir 3 punktų nuostatas. Dėl šios priežasties teismas negalėjo daryti išvados, kad tarp šalių susiklostė jungtinės veiklos teisiniai santykiai.
2. Teismo išvada dėl CK 1.93 straipsnio 6 dalies nuostatos nesilaikymo nėra motyvuota ir pagrįsta konkrečiomis bylos aplinkybėmis. Atsakovė savo atsikirtimus grindė tiesioginiais rašytiniais įrodymais ir oficialiais rašytiniais įrodymais, o teismas nepagrindė, kodėl ieškovui reikia daryti išimti dėl nurodytos nuostatos taikymo.
Žemesnės instancijos teismas
3. Teismas sprendimu pažeidė atsakovės nuosavybės teisę, nes ignoravo įstatymo galią turintį, notariškai patvirtintą ginčo žemės sklypo įsigijimo sandorį, be teisinio pagrindo konstatavo, kad dėl sklypo įsigijimo buvo sudarytas jungtinės veiklos sandoris. Jungtinės veiklos sutartis dėl žemės sklypo turėjo būti sudaryta notarine forma, o formos nesilaikymas negali sukelti jokių teigiamų teisinių pasekmių (1964 m. CK 255, 472¹ straipsniai).
4. Teismo argumentas, kad žemės sklypas buvo nupirktas atsakovės vardu, prieštarauja atsakovės paaiškinimams ir notariškai patvirtinto sandorio sukurtiems faktams. Ieškovui nuo pat šio sandorio sudarymo pradžios buvo žinoma, kad žemės sklypą atsakovė įgijo asmeninės nuosavybės teise, tačiau ieškovas sandorio neginčijo, tam yra suėję ir ieškinio senaties terminai. Pagal Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 26 straipsnį, notariškai patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, iki šie dokumentai įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais.
5. Teismas visiškai nenagrinėjo rangos teisinių santykių, todėl neatskleidė ginčo esmės. Statyba vyko pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymą, todėl yra akivaizdūs rangos teisiniai santykiai. Nors statybose padėjo ir kiti vyrai, tačiau niekas iš jų kaip ieškovas neaiškina, kad tai buvo jungtinė veikla.
6. Teismas negalėjo remtis ieškovo liudytojų parodymais, nes jie prieštaringi, nenuoseklūs, duodami ieškovų pasakojimų pagrindu. Esant akivaizdžiam liudytojų parodymų prieštaravimui, teismas privalėjo remtis oficialiais rašytiniais įrodymais. Teismas, nurodydamas, kad ieškovo liudytojai yra nesuinteresuoti, o atsakovės yra neva suinteresuoti bylos baigtimi, buvo neobjektyvus. Skirtingai nei nurodė teismas, atsakovės kviesti liudytojai nėra vien jos giminaičiai ir draugai.
7. Teismas visiškai nepasisakė apie tai, kad ieškovas jau yra teistas už melagingus parodymus, kad jam iškelta ir nagrinėjama baudžiamoji byla už atsakovės turto vagystę iš ginčo pastato ir turto sugadinimą. Teismas taip pat visiškai neatsižvelgė į tai, kad ieškovas ieškinį įrodinėja iš atsakovės pavogtais namo statybos dokumentais.
Šalies argumentai
8. Ieškovo teiginiai apie statybinių prekių pirkimą, rūpestį statybomis yra paneigti atsakovės įrodymais. Vandentiekio įrengimu rūpinosi atsakovė. Ieškovas meluoja, kad pirko 30 m³ medienos, nes tokio kiekio medienos nereikėjo; yra didžiulė tikimybė, kad sutartis dėl jos buvo surašyta tik prasidėjus bylai. Ieškovas nurodo pirkęs ruberoidą, tačiau tuo metu su ruberoidu jokie darbai nebuvo atliekami, stogas jau buvo uždengtas, todėl neaišku, kur tas ruberoidas panaudotas. Šildymo įranga, stoglangiai įrengti be atsakovės sutikimo ir ne pagal projektinę dokumentaciją. Ieškovas, pasinaudodamas atsakovės buvimu užsienyje, savavališkai medinius langus su stiklo paketais pakeitė plastikiniais. Tai tik įrodo ieškovo nesąžiningą siekį užvaldyti atsakovės nuosavybę, tačiau teismas į šiuos faktus visiškai neatsižvelgė. Ieškovo vardu išrašyti statybinių medžiagų pirkimo dokumentai nesuteikia ieškovui teisių į atsakovės nuosavybę, nes pinigus medžiagoms ieškovui davė atsakovė.
9. Teismas rėmėsi 1997 m. rugsėjo 19 d., 2007 m. kovo 20 d. sutartimis, 2005 m. rugsėjo 26 d. lizingo sutartimi ir konstatavo, kad šie įrodymai patvirtina jungtinės veiklos sutarties sudarymo faktą. Tačiau žemės sklypas buvo įgytas iki šių sutarčių, todėl jos negali būti jungtinės veiklos sutarties įrodymai. Šie įrodymai neturi sąsajos ir su namo statyba, nes nėra duomenų, kad sandoriai buvo naudojami žemės sklypo įsigijimui ar namo statybai.
10. Teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties, nes ieškovui apie žemės sklypo įsigijimą buvo žinoma dar 1994 metais, ieškovas dalyvavo sandorio sudaryme, galėjo naudotis viešo registro duomenimis. Atsakovė su ieškovu išsiskyrė 1996 m. gruodžio 10 d., toliau kartu negyveno, todėl akivaizdu, kad ieškovas praleido ieškinio senatį.
11. Teismas padalino nebaigtą statyti namą. Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad namas, kaip toks, neegzistuoja. Statybos leidimas negalioja, todėl statyba negali būti vykdoma. Dėl šių priežasčių ginčo dalyku yra tik statybinės medžiagos. Manytina, kad toks turtas aplamai negalėjo būti dalinamas; toks dalinimas prieštarauja bendriesiems teisės principams.
12. Teismas nuo pat proceso pradžios buvo šališkas: sprendimas surašytas tik formaliai paminint įrodymus, išvados daromo tik išimtinai ieškovo naudai, pabrėžiant, kad atsakovės gynyba yra tiks jos nenoras pasidalinti su ieškovu turtu. Iš teismo sprendimo atsakovė suprato, kad iš jos tiesiog norima atimti nuosavybę pavogtų dokumentų ir nesąžiningų liudytojų parodymų pagrindu.
Šalies argumentai
13. Teismas negalėjo remtis ieškovo pateikta preliminaria turto vertinimo išvada, nes ji nėra tinkamas turto vertės įrodymas (Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnis). Be to, buvo vertinamas neegzistuojantis daiktas, neatsižvelgta į jo legalumą. Turėjo būti vertinamos tik statybinės medžiagos, į kurias pretenduoja ieškovas. Nesant tinkamo turto įvertinimo, nėra aiški ginčo vertė ir žyminio mokesčio dydis.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas A. K. prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo naikinti apeliacinio skundo motyvais. Teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos tokio pobūdžio bylose. Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, bendro ūkio vedimas ir turto kūrimas abiejų naudotomis bei asmeninėmis lėšomis, bendru jų pačių darbu, teismui buvo pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Pažymi, kad atsakovė turėjo teisę pareikšti nušalinimą, tačiau ja nepasinaudojo. Tai, kad buvo atmesti suinteresuotų liudytojų parodymai, nerodo teismo šališkumo. Ieškovas senaties termino nepraleido, nes iki reikalavimo išsikeldinti atsakovė nereiškė jokių pretenzijų; ieškovas iki tol neturėjo jokio pagrindo manyti, kad yra pažeidžiamos jo daiktinės teisės. Atsakovės motyvas dėl negalėjimo remtis preliminaria turto išvada yra nepagrįstas, nes atsakovė nepateikė šią išvadą paneigiančių įrodymų; vertinimą atliko asmuo, turintis tokią teisę, taip pat išvadoje pažymėta, kad statyba nebaigta. Atkreipia dėmesį, kad teismas nenustatė namo idealių dalių ir jo nedalino, o tik pripažino teisę į 1/2 žemės sklypo ir namo, nes faktiškai tokią tvarką yra nusistačiusios pačios šalys (atsakovė yra užėmusi pirmą namo aukštą, o atsakovas – antrą aukštą). Šitoks nuosavybės teisės pripažinimas suteiks ieškovui pagrindą dėl ginčo objekto teisinio statuso įteisinimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.
Byloje kilo ginčas dėl nuosavybės teisės į žemės sklypą ir jame esantį nebaigtą statyti gyvenamąjį namą pripažinimo. Ieškovo teigimu, žemės sklypas buvo įgytas iš jo asmeninių lėšų, o namas statomas tiek iš asmeninių, tiek ir iš atsakovės lėšų; namą statė ieškovas, taip pat pagal išgales prie statybos prisidėjo atsakovė. Šalys gyveno neregistruotoje santuokoje, vedė bendrą ūkį, todėl aptariamas turtas turėtų būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe. Atsakovė teigė, kad bendro gyvenimo su ieškovu nebuvo, susiklostė rangos, o ne jungtinės veiklos santykiai; turtas įgytas iš asmeninių lėšų.
Teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo (CK 6.969 straipsnis, 1964 m. CK 472 straipsnis). Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi vienodos praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu, teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (CK 6.971 straipsnis, 1964 m. CK 474 straipsnis). Sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip, o priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (CK 6.970 straipsnio 2 dalis, 1964 m. CK 474 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje A. B. v. V. S., bylos Nr. 3K-3-1029/2001; 2003 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Z. V. v. A. V., bylos Nr. 3K-3-236/2003; 2004 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje N. Š. v. K. Š., bylos Nr. 3K-3-37/2004; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje V. J. v. L. L. L., bylos Nr. 3K-3-235/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje V. G. v. V. G., J. G, bylos Nr. 3K-3-336/2009).
Apeliaciniame skunde keliamas klausimas ir dėl tinkamo įrodymų vertinimo, todėl teisėjų kolegija iš karto pažymi, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje V. G. v. V. G., J. G., bylos Nr. 3K-3-336/2009; 2009 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „Dujotiekio statyba“, bylos Nr. 3K-3-427/2009).
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šalys gyveno kartu, vedė bendrą ūkį. Teisėjų kolegija sutinka su šia teismo išvada, nes ją patvirtina tiek liudytojų parodymai, tiek rašytiniai įrodymai (T. 1, b. l. 82, 201-204; T. 2, b. l. 21-24). Šiuo klausimu atsakovės pozicija nėra nuosekli: viena vertus, atsakovė procesiniuose dokumentuose teigė, kad nors 1996 m. vasario 12 d – 1996 m. gruodžio 10 d. laikotarpiu su atsakovu gyveno kartu, tačiau bendro šeiminio gyvenimo nevedė (T. 1, b. l. 76; T. 2, b. l. 3), kita vertus, teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu pripažino, kad šiuo laikotarpiu su atsakovu vedė bendrą ūkį (T. 2, b. l. 25-26). Teisėjų kolegijos nuomone, teismas visiškai pagrįstai nesivadovavo liudytojų, esančių atsakovės šeimos nariais ar kitais giminaičiais, jų draugais, parodymais dėl jų suinteresuotumo bylos baigtimi (T. 1, b. l. 205-208; T. 2, b. l. 80-83) (CPK 185 straipsnis). Bendrą šalių gyvenimą paliudijo ir asmenys, buvę ar esantys jų kaimynai, todėl abejoti šių liudytojų parodymų patikimumu nėra pagrindo (T. 1, b. l. 201-203; T. 2, b. l. 22-24). Liudytojo R. S. parodymai, kad jis draugavo su atsakove, jie ketino susituokti (T. 2, b. l. 80), vertintini kritiškai, nes šia aplinkybe atsakovė procesiniuose dokumentuose nesirėmė, apie tai nieko neužsiminė ir liudytojais apklausti atsakovės giminaičiai. Pažymėtina, kad įstatymas nedraudžia remtis liudytojais įrodinėjant gyvenimo kartu faktą, nes ši aplinkybė pati savaime nereiškia kartu gyvenančių asmenų susitarimo jungtinės veiklos pagrindu sukurti bendrąja dalinę nuosavybę. Kita vertus, įrodyti bendro nesusituokusių asmenų gyvenimo faktą nesiremiant liudytojų parodymais neretai yra labai sudėtinga.
Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovės santuoka buvo nutraukta 1992 m. lapkričio 10 d. (T. 1, b. l. 84). Liudytojų parodymais nustatyta, kad ieškovas savo šeimą paliko 1993 metais ir nuo to laiko gyveno kartu su atsakove (T. 1, b. l. 201, 203-204; T. 2, b. l. 22, 24). 1993 m. lapkričio 3 d. ieškovas buvo įgaliotas parduoti O. P. priklausantį ginčo žemės sklypą (T. 1, b. l. 11), kurį 1994 m. liepos 14 d. įsigijo atsakovė, o vėliau, 1997 m. gruodžio 15 d., buvo gautas leidimas statyti namą jame (T. 1, b. l. 10, 17). Teisėjų kolegijos nuomone, natūralu, kad bendrai gyvenantys asmenys planuoja savo ateitį, sprendimus esminiais klausimais priima iš anksto juos apgalvoję, todėl laikytina, kad šalys įsigyti žemės sklypą bei statyti namą jame ketino dar iki šių veiksmų atlikimo, ką patvirtina aukščiau nurodytos aplinkybės bei ieškovo paaiškinimai (T. 2, b. l. 24). Dėl šios priežasties, sprendžiant dėl šalių susitarimo sukurti bendrą turtą, taikytinos 1964 m. CK jungtinę veiklą reglamentavusios normos, galiojusios iki aptariamų sandorių sudarymo.
Iki 1994 m. birželio 10 d. 1964 m. CK 472¹ straipsnio redakcijos jungtinės veiklos sutartį reglamentuojančios nuostatos specialių reikalavimų sutarties formai nekėlė, todėl jos forma turėjo būti nustatoma pagal 1964 m. CK 41-43 straipsnių nuostatas. Pagal 1964 m. CK 43 straipsnį, fizinių asmenų tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma jo sudarymo metu yra didesnė kaip 500 Lt, išskyrus įvykdomus jų sudarymo metu, turėjo būti sudaromi rašytine forma. Akivaizdu, kad šioje byloje jungtinės veiklos sutarties tikslo – žemės sklypo ir namo jame – vertinė išraiška viršijo 500 Lt, todėl tokiai sutarčiai iki 1994 m. birželio 10 d. taikytinas paprastos rašytinės formos reikalavimas. Įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės sandorio formos nesilaikymas atėmė iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais (1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalis). Toks įrodymų leistinumo apribojimas, remiantis CK 1.93 straipsnio 6 dalimi, kuri taikytina nagrinėjamo ginčo atveju (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis), nėra absoliutus. CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas gali netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, būtent kai: pirma, byloje yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių, sandorio sudarymo įrodymų; antra, sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; trečia, atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio sudaryti raštu; ketvirta, atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Taigi tokiais atvejais gali būti taikoma įrodinėjimo leistinumo taisyklės išimtis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvai įrodymų leistinumo taisyklių taikymo aspektu šios kategorijos bylose reiškia, kad teismai turi teisę taikyti minėtą įrodymų leistinumo taisyklės išimtį, kai yra pagrindas konstatuoti, jog gyvenusių kartu ir tvarkiusių bendrą ūkį nesusituokusių asmenų turtinės teisės bus neapgintos vien dėl to, kad nėra jungtinę veiklą patvirtinančio rašytinio susitarimo, nors šalių tarpusavio santykių praktika, susiklosčiusi situacija, šalių ketinimai, jų elgesys siekiant tikslo ir kiti veiksmai leistų teisinius santykius kvalifikuoti kaip jungtinę veiklą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje V. G. v. V. G., J. G, bylos Nr. 3K-3-336/2009). Taigi šioje byloje pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia atsakovė, pagrįstai rėmėsi liudytojų parodymais. Pripažinus pagrindą remtis liudytojų parodymais kilusiame ginče, taip pat pagrįstai netaikytas draudimas remtis tokiais įrodymais ginčijant aplinkybes, nustatytas oficialiuose rašytiniuose įrodymuose – notariškai patvirtintoje ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje bei nekilnojamojo turto registre (CPK 197 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegijos vertinimu, šalių susitarimą sukurti bendrą turtą patvirtina ne tik liudytojų parodymai (T. 1, b. l. 201-204; T. 2, b. l. 21-23), bet ir kitos aplinkybės. Minėta, šalys vedė bendrą gyvenimą. Iš byloje esančių nuotraukų (T. 1, b. l. 122-125) matyti, kad ieškovas dalyvavo namo statybose, to iš esmės neginčijo ir atsakovė. Taip pat nustatyta, kad abi šalys turėjo pakankamai lėšų prisidėti prie žemės sklypo pirkimo bei namo statybos ir finansiškai (T. 1, b. l. 13, 33-36, 126-129, 175-176; T. 2, b. l. 44-66, 127-140, 158). Šalių išlaidas statybai patvirtina ir byloje esančios sutartys, sąskaitos, kvitai (T. 1, b. l. 9, 21-28, 131; T. 2, b. l. 125-126, 157, 159-166). Atsakovė taip pat neginčijo, kad ieškovas name įstatė plastikinius langus bei stoglangius. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis laisvo įrodymų vertinimo principu, pagrįstai konstatavo, kad nekyla didelių abejonių, jog šalys bendrais veiksmais sukūrė jungtinės veiklos rezultatą – ginčo turtą. Visų bylos aplinkybių kontekste atsakovės atsikirtimas, kad tarp šalių susiklostė rangos, o ne jungtinės veiklos santykiai, nelaikytinas įtikinamu. Net sutikus su atsakovės teiginiais, kvestionuojančiais statybinių medžiagų įsigijimą ieškovo vardu, tai nepaneigtų jungtinės veiklos santykių tarp šalių, nes, minėta, bendro turto kūrimas abiejų šalių lėšomis nėra vienintelis jungtinės veiklos sutarties požymis.
Ieškovas teigė, kad žemės sklypas įgytas iš asmeninių lėšų, tačiau šalims nepaneigus jų įnašų sukuriant bendrą turtą lygių dalių prezumpcijos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ieškovui nuosavybės teisę į pusę ginčo turto (1964 m. CK 474 straipsnio 2 dalis, 6.970 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija kaip nepagrįstą atmeta atsakovės argumentą dėl netinkamai taikyto ieškinio senaties instituto. Atsakovė į teismą dėl ieškovo iškeldinimo iš ginčo namo kreipėsi 2008 metais, todėl laikytina, kad ieškovas apie savo nuosavybės teisių pažeidimą sužinojo nuo kreipimosi į teismą dienos, o ne nuo ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo 1994 metais (CK 1.127 straipsnio 1 dalies). Teismui nustačius, kad ieškovą su atsakove siejo bendras gyvenimas, ir nesant nesutarimų tarp šalių, žemės sklypo perleidimo sandorio įforminimas atsakovės vardu savaime negali būti laikomas ieškovo teisių pažeidimu. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas.
Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta ir kitus apeliacinio skundo argumentus. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad gyvenamasis namas kaip toks iš esmės yra pastatytas (T. 1, b. l. 105-110), todėl vien tai, jog jis nėra pilnai įrengtas ir nėra įregistruotas kaip nekilnojamasis daiktas, o statybos leidimas yra pasibaigęs, nepaneigia namo egzistavimo fakto ir nuosavybės teisės į jį (CK 4.47 straipsnio 4 punktas, 4.103 straipsnis). Namo statybos metu panaudotos statybinės medžiagos buvo sunaudotos, prarado savo individualius ir rūšies požymius ar tapo esminėmis pagrindinio daikto dalimis, todėl atsakovės argumentas, kad ginčo dalyku yra statybinės medžiagos, atmestinas. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad ieškovas savo reikalavimus grindė iš atsakovės pavogtais įrodymais, tačiau palyginus kaltinamajame akte nurodytus ir ieškovo pateiktus įrodymus (T. 1, b. l. 5-42; T. 2, b. l. 179-185) matyti, kad jie nesutampa. Taip pat atmestinas atsakovės teiginys, kad teismo buvo šališkas, nes vien atsakovei nepalankaus teismo sprendimo priėmimas nelaikytinas šališkumu. Pažymėtina, kad atsakovė nepasinaudojo savo procesine teise pareikšti teisėjo nušalinimą (CPK 68 straipsnis). Apeliacinio skundo motyvai, susijęs su ginčo turto vertinimu, neturi jokios įtakos bylos išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Apibendrindama aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Atmetus apeliacinį skundą, ieškovo naudai iš atsakovės priteistina 2 000 Lt atstovavimo išlaidoms atlyginti (T. 3, b. l. 29) (CPK 98 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės B. U. , a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui A. K. , a. k. (duomenys neskelbtini) 2 000 Lt (du tūkstančius litų) atstovavimo išlaidoms atlyginti.