Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Violeta Miliuvienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyriaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nutarimo, kuriuo M. L. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimo kodekso (toliau – ATPK) 41³ str. 1 d. iškelta administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

2014 m. liepos 2 d. M. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini), buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 0663-0228 už tai, kad jis, vykdydamas individualią veiklą, neužtikrino, jog V. L. būtų leista pradėti dirbti vaisių bei daržovių pardavėja, įdarbinus ją norminių aktų nustatyta tvarka, t. y. sudarius rašytinę darbo sutartį bei vieną darbo dieną prieš darbo pradžią pranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai apie jos socialinio draudimo pradžią. V. L. M. L. vykdomos individualios veiklos pagrindu 2014 m. kovo 26 ir 27 dienomis, apytiksliai nuo 8.00 val. iki 18.00 val., prekiavo vaisiais ir daržovėmis Gargžduose, prie parduotuvės „Pempininkai“, esančios Pušų g. 40, gaudama iš M. L. 50 Lt atlygį už dieną. M. L. darbo sutarties su V. L. nesudarė, apie jos socialinio draudimo pradžią ir pabaigą Valstybinei socialinio draudimo fondo valdybai M. L. pranešė 2014-03-26. Tuo M. L. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 99 str. reikalavimus. Tokie M. L. veiksmai administracinio teisės pažeidimo protokole kvalifikuoti pagal ATPK 41³ str. 1 d.

Valstybinės darbo inspekcijos apeliaciniame skunde pažymima ir tai, kad nėra jokio tikslo meluoti asmenims, kurie teigė, kad V. L. minėtomis dienomis dirbo M. L. vykdomos individualios veiklos pagrindu, kadangi šiuo metu dar negalioja Nelegalaus darbo įstatymas ir V. L. nebus sumokėtas darbo užmokestis už minėtas dienas bei pritaikytos darbuotojui privalomos socialinės garantijos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Skundžiamu nutarimu M. L., kaip asmeniui, vykdančiam individualią veiklą, pagal ATPK 41³ str. 1 d. iškelta administracinio teisės pažeidimo byla buvo nutraukta.

Valstybinės darbo inspekcijos apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu bei išvada, kad šioje byloje nėra ATPK 41³ str. 1 d. numatyto pažeidimo įvykio ir sudėties, teigiama, jog teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus, be pagrindo nesirėmė V. L. bei jos pakviestų teisme apklaustų liudytojų parodymais ir nepagrįstai M. L. administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė, padaręs nepagrįstą išvadą, jog byloje nėra jokių objektyvių ir neginčytinų jo kaltės padarius jam inkriminuotą pažeidimą, numatytą ATPK 41³ str. 1 d., įrodymų. Apelianto teigimu, byloje surinktų duomenų pakanka padaryti pagrįstą išvadą, jog M. L. veikoje yra visi administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 41³ str. 1 d., – nelegalaus darbo – sudėties požymiai. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs administracinio teisės pažeidimo byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad šie apelianto argumentai yra nepagrįsti.

Administracinė atsakomybė pagal ATPK 41³ str. 1 d. darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims kyla už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį. Nelegaliu darbu pagal DK 98 str. 1 d. laikomas darbas, esant šio Kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties. Pagal DK 93 str. darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu. Darbo sutartis turi būti sudaroma raštu; darbdavys privalo užtikrinti, kad darbuotojui būtų leidžiama dirbti tik pasirašius su juo darbo sutartį, įteikus jam antrą sutarties egzempliorių ir išdavus jo tapatybę patvirtinantį dokumentą; už tinkamą darbo sutarties sudarymą atsako darbdavys (DK 99 str. 2 d. ir 3 d.). Jeigu darbo santykių subjektai (darbdavys ir darbuotojas) nepasirašo darbo sutarties, konstatuojama, kad darbo sutartis nesudaryta ir darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas nurodytomis sąlygomis yra nelegalus (LVAT nutartys administracinio teisės pažeidimo bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010, N575-805/2012). Taigi tam, kad būtų konstatuota nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėtis, turi būti nustatyti šios veikos objektyvieji požymiai, t. y. tai, kad: 1) asmuo pradėjo realiai dirbti; 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymių (tarp darbdavio ir darbuotojo yra susitarimas; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai); 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių.

Administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės. Minėtų procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis procesinių normų pažeidimas, kuriam esant, teismo priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jų pagrindu padaryta išvada, kad byloje nėra neginčytinų ir objektyvių įrodymų, leidžiančių padaryti neabejotiną išvadą dėl M. L. kaltės padarius jam inkriminuotą pažeidimą, numatytą ATPK 41³ str. 1 d. Klaipėdos rajono apylinkės teismas, nutraukdamas M. L. pagal ATPK 41³ str. 1 d. iškeltą administracinio teisės pažeidimo bylą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, skundžiamame nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apygardos teismo vertinimu, šiuo atveju byloje surinktų įrodymų visuma neleidžia daryti kategoriškos išvados, jog M. L. padarė jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 41³ str. 1 d.

Nagrinėjamu atveju Institucija, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutarime padarytomis išvadomis, savo nesutikimą iš esmės grindžia V. L. ir jos pakviestų liudyti asmenų parodymais, nenurodydama jokių esminių faktinių duomenų, kurių pagrindu apygardos teismas galėtų padaryti priešingas, negu padarė pirmosios instancijos teismas, išvadas. Institucija nepateikė jokių objektyvių ir patikimų duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti vienareikšmišką išvadą, jog M. L., vykdantį individualią veiklą, ir V. L. siejo darbo santykiai, kurie turėjo būti atitinkamai įforminti. Kaip matyti iš administracinio teisės pažeidimo byloje esančių VSDFV pateiktų duomenų, M. L., vykdantis individualią veiklą, 2014-03-25 pranešė „Sodrai“ apie V. L. įdarbinimą, o 2014-03-26 – apie nedraudžiamąjį laikotarpį, nes, kaip nurodė administracinėn atsakomybėn traukiamas M. L., V. L. sutartu laiku, t. y. 2014-03-26, į darbą neatvyko. Tokius jo parodymus patvirtino ir kaip liudytoja apklausta V. M., kuri, be kita ko, nurodė, kad jai dirbant pardavėja pas M. L. jo vykdomos individualios veiklos pagrindu 2014 m. kovo mėnesį dvi dienas maždaug po valandą laiko V. L. buvo atvykusi susipažinti su darbo pobūdžiu, o 2014-03-26 turėjo pradėti dirbti savarankiškai, tačiau į darbą neatvyko, todėl jai reikėjo prekiauti į tą prekybos vietą atvežtais vaisiais ir daržovėmis. Tuo tarpu V. L. aiškino priešingai, t. y. teigė, jog 2014 m. kovo mėnesio 26 ir 27 dienomis dirbo pas M. L. pardavėja jo vykdomos individualios veiklos pagrindu, šis jai už dieną sumokėjo 50 Lt atlyginimą, o 2014-03-27 vakare M. L. padėjėjas Mindaugas jai pranešė, kad dirbti nebereikės, o nuėjusi į Darbo biržą sužinojo, kad yra atleista už pravaikštą, nors ji jos nepadarė. Nors kaip liudytojos apklaustos E. G., V. M. ir I. V. patvirtino V. L. parodymus, nurodydamos, kad V. L. nurodytu laikotarpiu dirbo lauko prekyboje prie „Pempinikų“ parduotuvės, tačiau, apygardos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių liudytojų parodymus vertino kritiškai, nes E. G. yra V. L. mama, V. M. ir I. V. pažįsta V. L., todėl esant susiklosčiusiai V. L. nepalankiai situacijai (M. L. atleido V. L. dėl pravaikštos), jos buvo suinteresuotos duoti jai palankius parodymus, kurių nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys.

Nors Valstybinės darbo inspekcijos apeliaciniame skunde teigiama, kad nėra jokio tikslo meluoti asmenims, kurie teigė, kad V. L. minėtomis dienomis dirbo M. L. vykdomos individualios veiklos pagrindu, kadangi šiuo metu dar negalioja Nelegalaus darbo įstatymas ir V. L. nebus sumokėtas darbo užmokestis už minėtas dienas bei pritaikytos darbuotojui privalomos socialinės garantijos, tačiau, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, V. L. į Darbo inspekciją kreipėsi tik praėjus maždaug pusantro mėnesio po nagrinėjamo įvykio, duomenų, kad ji kreipėsi į teismą dėl neteisėto atleidimo iš darbo, teismui nepateikta. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareigūnai matė pažeidimą ir tiesiogiai bendravo su nelegaliai dirbusiu darbuotoju, priešingai – V. L. nelegalaus darbo faktas neužfiksuotas, duomenų, kad buvo atliktas operatyvus patikrinimas, nėra. Kaip minėta, pati V. L. į Darbo inspekciją kreipėsi praėjus maždaug pusantro mėnesio po ginčo įvykio, o tai, atsižvelgiant į tai, kad M. L. ją atleido už pravaikštą, taip pat kelia pagrįstų abejonių dėl jos parodymų objektyvumo. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo išvadai, jog V. L. ir jos pakviestų liudytojų parodymai negali būti pagrindu išvadai dėl M. L. kaltės padarius jam inkriminuotą ATPK 41³ str. 1 d. numatytą pažeidimą ir nepaneigia objektyviais rašytiniais įrodymais pagrįstų jo parodymų apie jo ketinimą nuo 2014 m. kovo 26 d. ryto sudaryti su V. L. darbo sutartį.

Dėl Institucijos apeliaciniame skunde reiškimų pastabų kritiškiau vertinti liudytojos V. M. parodymus pažymėtina, jog pati Valstybinė darbo inspekcija savo apeliaciniame skunde nurodė, kad V. M. yra buvusi M. L. darbuotoja. Kaip matyti iš M. L. atsiliepimo į apeliacinį skundą, V. M. nėra jam artimas asmuo, ji – buvusi darbuotoja, ji bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu pas jį nebedirbo, nes buvo atleista. Taigi liudytojos V. M. suinteresuotumas byloje nenustatytas, todėl netikėti jos parodymais, kurie neprieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas neturi pagrindo.

Nors Institucijos apeliaciniame skunde pažymima, jog V. M. nurodė, kad 2014 m. kovo mėnesį ji dvi dienas, t. y. 24 ir 25 dienomis, mokė V. L. po valandą dirbti pardavėja, nors darbo santykius reglamentuojantys norminiai teisės aktai nesuteikia teisės darbdaviui ar kitam jo įgaliotam asmeniui sudaryti galimybę darbuotojui pasimokyti dirbti, prieš tai su juo nesudarius rašytinės darbo sutarties, tačiau visų pirma pažymėtina, kad tokios aplinkybės administracinio teisės pažeidimo protokole nenurodytos. Antra, nors tiek V. L., tiek kaip liudytoja apklausta V. M. patvirtino, kad 2014 m. kovo mėnesį ji dvi dienas mokė V. L. po valandą dirbti pardavėja, tačiau duomenų apie tai, kad V. L., atėjusi pažiūrėti, kaip dirba V. M., atliko kokiais nors darbo funkcijas pastarosios darbo vietoje, byloje nėra. Priešingai, pati V. L. savo 2014 m. gegužės 15 pasiaiškinime Darbo inspekcijai nurodė: „O su jokia pardavėja aš kartu nedirbau“ (b. l. 7).

Pabrėžtina, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-2791/2009). Pažymėtina, kad administracinių teisės pažeidimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turi institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo, ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai institucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 26 d. nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N663-156/2007). Anksčiau aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu bei atsižvelgiant į įrodymų naštos paskirstymo taisykles, t. y. jog visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka administracinio pažeidimo protokolą surašiusiai institucijai, darytina išvada, kad šioje byloje neįrodyta ATPK 41³ str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtis.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo susiklosčiusios teismų praktikos šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, vadovaudamasis ATPK 256 str. 1 ir 2 d. ir 257 str. nuostatomis, išsamiai ištyrė bylos įrodymus ir visapusiškai juos įvertino, teisingai konstatavo, jog byloje nėra objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kad M. L. leido V. L. dirbti jo vykdomos individualios veiklos pagrindu, nesudaręs su ja rašytinės darbo sutarties.

Nenustačius esminių materialinės ar proceso teisės normų pažeidimų, konstatuotina, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

netenkinti Valstybinės darbo inspekcijos apeliacinio skundo ir palikti nepakeistą Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nutarimą.

Nutartis neskundžiama.