Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algerdas Urbšys Baudžiamoji byla Nr. 1A-220-175/09

Teisėja Audronė Šiupšinskaitė (Proceso Nr. 37-1-00302-2007) Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.4.1.; 1.1.5.1.; 1.1.8.6.2.; 1.1.8.9.;

2.4.7.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. gegužės 6 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Algirdo Jaliniausko, Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Simonai Janulaitienei, dalyvaujant prokurorei Birutei Šečkuvienei, gynėjui advokatui Romaldui Petrui Damušiui, nuteistajam D. G. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. G. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 18 d. nuosprendžio, kuriuo D. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 135 straipsnio 1 dalį 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš D. G. priteista Valstybinei ligonių kasai prie LR Sveikatos apsaugos ministerijos 19179,00 (devyniolika tūkstančių šimtas septyniasdešimt devyni) litai nukentėjusiojo R. K. gydymo išlaidų atlyginimui.

Priimtas civilinio ieškovo R. K. atsisakymas nuo civilinio ieškinio.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. G. nuteistas už tai, kad jis 2007 m. gruodžio 14 d. apie 20.00 val. (duomenys neskelbtini) namo kieme, (duomenys neskelbtini) mieste, kilus asmeninio pobūdžio konfliktui, tyčia du kartus spyrė R. K. į galvos sritį, tuo padarydamas galvos sumušimą, pasireiškusį kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio galvos smegenų pusrutulio bei odos nubrozdinimą kairio skruosto srityje, tokiu būdu sunkiai sutrikdė R. K. sveikatą.

Nuteistasis tvirtina, kad teismas nepastebi, jog D. G. kaltė įrodinėjama vien tik jo prisipažinimu bei liudytojų parodymais. Jeigu „...teismas sprendžia, kad šie parodymai yra neteisingi ir jais nesivadovauja...“, tai išvada viena - nelieka kaltinimo įrodymų. Pasak apelianto, negalima kaltinamajam nepalankius parodymus laikyti tinkamais ir jais vadovautis, o jo padėtį švelninančią šių parodymų dalį laikyti neteisinga ir ja nesivadovauti. Teismo išvada, kad duomenų apie nukentėjusiojo sužalojimą iki suduodant smūgius nesurinkta, nereiškia, kad jų nėra. Jeigu tyrimas ir teismas negali atsakyti į klausimą, kada ir iš kur atsirado sužalojimai nukentėjusiojo veide, nuteistojo ir liudytojų pastebėti iki konflikto, tai jie negali būti inkriminuojami kaltinamajam.

Nuteistasis prašo įvertinti ekspertizės akte esančias dviprasmybes ir neatitikimus bylos įrodymams. Niekaip neįmanoma paaiškinti, kaip suderinti anksčiau buvusį sužalojimą ir kaltinamojo du smūgius, kai ekspertas nustato tik vieną poveikį. Negalima teigti, kad lemiamas poveikis sukeltas vien tik kaltinamojo veiksmais. Šie netikslumai, nuteistojo nuomone, turi būti vertinami jo naudai.

Nuteistasis prašo pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, padėjo teisingai išsiaiškinti visas jos aplinkybes ir nuoširdžiai gailisi dėl savo veiksmų (BK 59 str. l d. 2 p.). Pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nepripažino atsakomybę lengvinančia, nors kaltinamajame akte ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė buvo nurodyta, konstatuodamas, kad D. G. prisipažįsta kaltu tik iš dalies. Pasak apelianto, jis dėl visų veiksmų prisipažino visiškai, jo parodymai buvo nuoseklūs, neprieštaravo liudytojų parodymams ir kitiems byloje surinktiems įrodymams. Dėl įvykio jis labai pergyvena, nuoširdžiai gailisi, atsiprašė nukentėjusiojo, su juo susitaikė, atlygino žalą, jam kiek išgalėdamas geranoriškai padeda ir padės toliau. Nukentėjusysis jam atleido ir prašė teismo švelninti bausmę. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai įvertino jo pareikštą abejonę dėl priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir pasekmių sunkumo, kad pasekmėms įtakos galėjo turėti ir kiti nenuginčijamai įrodyti faktoriai (iki smūgių buvę švieži R. K. veido sužalojimai), dėl asmeninio pobūdžio konflikto nebuvimo ir būtinosios ginties situacijos buvimo. Tokių abejonių išreiškimas pilnai pripažįstant buvusius veiksmus, yra subjektyvinės reikalo pusės, susijusios su veikos motyvais aiškinimasis, ir jis negali būti laikomas neprisipažinimu ar išsisukinėjimu. Nuteistojo nuomone, teikdamas tikslius parodymus, padėdamas išsiaiškinti visas bylos aplinkybes, nuoširdžiai gailėdamasis dėl įvykio, jis gali ir privalo pareikšti nuomonę dėl visų pagrįstų abejonių, dėl jam neaiškių teorinių išvadų ir paprašyti jas išanalizuoti išsamiau, ir tai negali būti priežastimi apsunkinti jo padėtį, nepripažįstant nuosekliai duodamus teisingus parodymus bei nuoširdų gailėjimąsi atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Apeliantas tvirtina, kad neatsižvelgta į jo asmenybę, t.y. tai, kad jis sėsliai gyvena kartu su nusenusiais tėvais, jiems padeda, slaugo ir prižiūri jų natūrinį ūkį, augina 2 nepilnamečius vaikus, dirba, yra jauno amžiaus ir teigiamai charakterizuojamas seniūnijos ir darbdavio, neteistas. Nuteistojo teigimu, dėl tokios didelės jam paskirtos bausmės pasunkės jo senų tėvų ir nepilnamečių vaikų padėtis, jis negalės padėti materialiai ir nukentėjusiajam asmeniui bei atsiskaityti už gydymą ligonių kasoms.

Teismo posėdyje prokurorė prašo nuteistojo D. G. apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. G. apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal LR BK 135 straipsnio 1 dalį atsako asmuo, kuris sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas. Byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad apelianto tyčiniais veiksmais nukentėjusysis R. K. buvo sužalotas ir dėl to prarado didelę dalį darbingumo. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad nuteistasis smurtavo prieš nukentėjusįjį, sudavė jam du smūgius koja į galvą, kur išsidėstę gyvybei svarbūs organai ir jį sužalojo. Nors nuteistasis tvirtina, kad R. K. atėjo jau sužalotas, tačiau tai patvirtinančių objektyvių įrodymų nesurinkta. D. G. parodymai apie tai, kad R. K. atėjo į kiemą sužalotas, yra nenuoseklūs. Teisminio nagrinėjimo metu pirmiausia jis tvirtino, kad R. K. kraujas bėgo iš nosies, po to jis parodė, kad kraujas bėgo iš smilkinio. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad R. K. kažkuris žandas buvo šiek tiek kraujuotas, kokie sužalojimai buvo padaryti neįžiūrėjo, kadangi buvo tamsu (b. l. 85, 91). Apeliaciniame skunde jis jau nurodo, kad visi liudytojai patvirtino, jog nukentėjusysis atėjo sužalotas – sukruvinta ir supurvinta dešine veido puse. Liudytojų parodymai apie tai, kad R. K. jau buvo sužalotas, taip pat nėra nuoseklūs. Be to, reikia įvertinti ir tą aplinkybę, kad įvykio metu jau buvo tamsu, tai patvirtino ir pats kaltinamasis ikiteisminio tyrimo metu sakydamas, kad, kokie sužalojimai buvo padaryti nematė, kadangi buvo tamsu. D. G. teiginius apie tai, kad R. K. galėjo būti kitur sužalotas, paneigia byloje esantys specialisto išvada ir ekspertizės aktas. Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Marijampolės poskyrio specialisto išvadoje Nr. G 244/08(09) nustatyta, kad R. K. kliniškai konstatuota sunkaus laipsnio galvos smegenų sukrėtimas, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinio smegenų pusrutulio srityje, galvos smegenų suspaudimas ir pabrinkimas, o taip pat odos nubrozdinimas kairiame skruoste galėjo būti padaryta kietu buku bukabriauniu daiktu, artimu vienas kitam laiku. R. K. padaryti sužalojimai galėjo būti padaryti kad ir vienu poveikiu. Visi R. K. konstatuoti sužalojimai galėjo būti padaryti spiriant į galvos sritį. Jie taip pat galėjo būti padaryti kad ir krentant ir atsitrenkiant į kietą pagrindą (b. l. 36, 37). Kadangi šioje specialisto išvadoje nebuvo konkrečiai atsakyta į klausimą, ar R. K. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas krentant ir atsitrenkiant į kietą pagrindą, ar spiriant į galvos sritį, buvo nutarta skirti teismo medicininę ekspertizę R. K. sunkaus sveikatos sutrikdymo priežasčiai nustatyti. Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus ekspertizės akte Nr. EKG 125/08 (01) konstatuota, kad kraujavimo po kietuoju dangalu šaltiniu buvo parasagitalinės venos viršugalvio srityje plyšimas. Plyšimo priežastimi buvo galvos smegenų staigus rotacinis judesys kaukolės ertmėje apie vertikalią ar jai artimą ašį, kurį sukėlė trauminis poveikis į galvos sritį, kurio metu buvo padarytas odos nubrozdinimas kairio skruosto srityje. Šis sužalojimas lydymas kraujo išsiliejimo po kietuoju smegenų dangalu yra būdingas ir pilnai paaiškinamas smūgio, pvz., spyrio sudavimu (b. l. 46-50). Kaip matyti iš specialisto išvados R. K. tebuvo padarytas vienas išorinis sužalojimas kairiajame skruoste. Kaip jau nurodyta aukščiau, šis sužalojimas sukėlė kraujo išsiliejimą po kietuoju smegenų dangalu, dėl ko buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata. Remiantis ekspertizės aktu, galima padaryti išvadą, kad R. K. sunkaus sveikatos sutrikdymo priežastimi buvo būtent D. G. smūgiai koja į galvą. Kad R. K. spyrė į galvą neneigė ir pats nuteistasis. Tai jis patvirtino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu. Kad D. G. spyrė sėdinčiam R. K. į galvą, patvirtino ir liudytojai S. G. , J. V. . Parodymų patikrinimo vietoje metu D. G. parodė, kaip ant malkų krūvos sėdinčiam R. K. jis dešine koja du kartus spyrė į galvos srities kairiąją pusę (b. l. 93-96), būtent į tą vietą, kur R. K. buvo padarytas odos nubrozdinimas. Visiems suvokiama, kad galva yra gyvybiškai svarbi ir labiausiai pažeidžiama žmogaus kūno dalis. D. G. , būdamas normalaus psichinio ir socialinio išsivystimo žmogus, suvokė, kad suduodamas smūgius nesipriešinančiam, neblaiviam asmeniui į gyvybiškai svarbią kūno vietą (galvą), tokiais savo veiksmais kelia pavojų kito asmens sveikatai, tai suprasdamas, jis numatė, jog gali padaryti pavojingus kūno sužalojimus, dėl kurių gali kilti sunkių padarinių, ir nors tokių padarinių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems kilti. Tarp D. G. veiksmų ir kilusių padarinių – sunkaus R. K. sveikatos sutrikdymo, yra tiesioginis priežastinis ryšys, ką pagrįstai nustatė ir pirmosios instancijos teismas. Esant šioms aplinkybėms, baudžiamasis įstatymas byloje pritaikytas tinkamai, apelianto veika atitinka LR BK 135 straipsnio 1 dalį, todėl keisti teismo nuosprendį šioje dalyje apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Nėra pagrįstas ir D. G. aiškinimas, kad jis veikė būtinosios ginties situacijoje. Pagal LR BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Baudžiamajame įstatyme nurodyta, kad būtinoji gintis galima nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pavojingas kėsinimasis yra viena iš būtinų būtinosios ginties teisėtumo sąlygų, todėl nesant pavojingo kėsinimosi, nėra pagrindo pripažinti asmenį veikus esant būtinajai ginčiai. Tai, kad nukentėjusysis į D. G. gyvenamojo namo kiemą pateko be leidimo ir sėdėjo prie malkų krūvos, rankoje laikė malką, neduoda pagrindo daryti išvadą, kad jis kėsinosi pavogti malkas. Juolab bylos duomenys nepatvirtina ir to, kad pačiam D. G. būtų kilusi grėsmė iš nukentėjusiojo ir kad jam reikėjo gintis. Byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad R. K. sėdėjo prie malkų krūvos, rankoje laikė malką, buvo neblaivus. Tai patvirtino visi byloje apklausti liudytojai, nuteistasis. Pats D. G. parodė, kad pagalvojo, jog R. K. vagia malkas ir dėl to su juo susiginčijo. R. K. grasino, sakė „lįsi –gausi“, dar kažką burbėjo. Tada D. G. ir spyrė R. K. į galvą. Tai, kad R. K. grasino ir rankoje turėjo malką, D. G. nurodė kaip priežastį, dėl kurios spyrė R. K. , tačiau tai neįrodo, kad buvo kilusi būtinosios ginties būsena, kad nuteistajam D. G. grėsė realus ir akivaizdus pavojus. Kaip matyti iš bylos duomenų, R. K. buvo labai girtas, net buvo sunku suprasti, ką jis kalba. Tai patvirtino pats nuteistasis. Be to, R. K. sėdėjo ant kaladės, neatlikinėjo jokių D. G. grėsmę keliančių veiksmų. Be to, kieme buvo ir daugiau žmonių, kurie, iškilus grėsmei, būtų galėjo padėti D. G. . Šios aplinkybės paneigia D. G. teiginius, jog jam grėsė realus ir akivaizdus pavojus iš nukentėjusiojo. Todėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo šiuo atveju nebuvo.

Už LR BK 135 straipsnio 1 dalyje padarytą nusikaltimą gali būti skiriama laisvės atėmimo bausmė nuo 3 mėnesių iki 10 metų. Teismas nustatė vieną D. G. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – tai, kad jis savo noru atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė ir į ir tai, kad D. G. padarė sunkų nusikaltimą, kad jo veika nebuvo iš anksto suplanuota, smurtą panaudojo dėl susiklosčiusios situacijos įvykio vietoje.

Apeliantas nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, ir tai turėjo būti pripažinta atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tai, kad jis nesutiko su pareikštu kaltinimu pagal LR BK 135 straipsnio 1 dalį, nurodė abejones, kad sveikata R. K. galėjo būti sunkiai sutrikdyta ir ne dėl jo veiksmų, taip pat negali būti vertinama kaip neprisipažinimas padarius nusikaltimą. Tačiau ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nenustatyta pagrįstai. Apeliantas ginčijo tyčinį savo veiksmų pobūdį, kaltę dėl įvykio bandydamas perkelti nukentėjusiajam, ir taip siekdamas palengvinanti savo padėtį. Tai neleidžia laikyti, kad jis visiškai prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką. Nors jis ir atsiprašė nukentėjusiojo, su juo susitaikė, atlygino žalą, kas rodo, kad D. G. gailisi padaręs nusikalstamą veiką, tačiau vien nuoširdaus gailėjimosi nepakanka tam, kad LR BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta aplinkybė būtų pripažinta atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Todėl teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino D. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi.

Nuteistasis padarė sunkų nusikaltimą, kurio pasekmės taip pat sunkios ir ilgalaikės – R. K. ilgą laiką buvo išvis nedarbingumas, šiuo metu taip pat yra pripažinta, kad yra netekęs 40% darbingumo. Nuteistasis neteistas, tačiau jau du kartus buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius. Teismas taip pat atsižvelgė ir į D. G. teigiamą charakteristiką, į tai, kad jis dirba, administracine tvarka nebaustas, turi du vaikus. Atsižvelgęs į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas D. G. paskyrė žymiai švelnesnę, negu LR BK straipsnio, numatančio atsakomybę už D. G. padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos vidurkis. Todėl atsižvelgus į apelianto argumentus, kad jis charakterizuojamas teigiamai, dirba, turi 2 nepilnamečius vaikus, geranoriškai padeda nukentėjusiajam, nebėra pagrindo dar labiau švelninti bausmę.

Kadangi nuteistasis apeliaciniu skundu prašo paskirti jam švelnesnę bausmės rūšį, tačiau prašo bausmę jam skirti remiantis LR BK 45 straipsnio 6 dalies 2 punktu, t.y., remdamasis 1961 m. BK, kuris jau negalioja, apeliacinės instancijos teismas aptaria LR BK 62 straipsnio ir 54 straipsnio 3 dalies taikymo galimybes D. G. atžvilgiu, kadangi šie straipsniai pagal dabar galiojantį LR BK suteikia teismams galimybę paskirti švelnesnę, negu įstatymas numato, bausmę.

D. G. atžvilgiu taikyti LR BK 62 straipsnį ir paskirti švelnesnę, negu sankcijoje numatyta bausmę, neleidžia ne tik jo padarytos veikos aplinkybės, bet ir formaliosios kliūtys. LR BK 62 straipsnio 1 dalis netaikytina, nes nenustatytos būtinos šios dalies taikymo sąlygos - nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Kad būtų galima paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, būtinos visos minėtos sąlygos. Iš bylos medžiagos matyti, kad D. G. savo noru pats neatvyko, nepranešė teisėsaugos institucijoms apie nukentėjusiajam sutrikdytą sveikatą. Byloje nėra duomenų, kad D. G. būtų bent ketinęs kada nors atvykti ir pranešti apie padarytą veiką. Nors nuteistasis atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą ir nukentėjusysis pretenzijų neturi, tačiau jis net iš dalies neatlygino turtinės žalos valstybinei ligonių kasai. Taigi, D. G. byloje taikyti LR BK 62 straipsnio 1 dalį, nėra įstatyme nustatytų sąlygų visumos.

Pagal BK 62 straipsnio 2 dalį švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė gali būti skiriama ir tada, kai yra atsakomybę lengvinančios aplinkybės, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta. Taip pat turi būti nustatyta viena iš alternatyvių savarankišką teisinę reikšmę turinčių aplinkybių, numatytų BK 62 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose. Vadinasi, sprendžiant BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo (ar netaikymo) klausimą, visų pirma turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad D. G. atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tik tai, jog jis savo noru atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą. Daugiau D. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė. Nors nuteistasis išlaiko vaikus (nors byloje duomenų apie tai nėra, teismui tik pateikta, Šakių seniūnijos charakteristika, kurioje nurodyta, kad D. G. išsituokęs, gyvena su tėvais), byloje nėra duomenų apie tai, kad be jo nebūtų kam jų prižiūrėti. Taip pat nėra duomenų apie tai, kad nukentėjusiojo tėvai serga sunkiomis ligomis, yra neįgalūs, ir kad jiems reikalinga priežiūra. Kad veika padaryta, peržengiant būtinosios ginties ribas, taip pat nenustatyta. Byloje nenustatyta ir kitų LR BK 62 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų, todėl D. G. atžvilgiu nėra pagrindo taikyti ir BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų ir paskirti jam švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.

LR BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos taip pat netaikomos, kadangi šio straipsnio nuostatos taikomos tik išimtiniais atvejais, kada BK straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Šiuo atveju tokių aplinkybių nenustatyta.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. G. apeliacinį skundą atmesti.