- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Data
- 2011-03-31
- Bylos Nr.
- 1A-275-106-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-85-1-00895-2010-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rasa Valentinienė (pirm.), Dalius Jocys, Violeta Miliuvienė
- Nuteistasis
- V. D., ir K
- Nukentėjusysis
- K. A.
- Advokatai
- Antanas Jonušas
Pranešėja R. Valentinienė Teisėja R. LaurinonienėBaudžiamoji byla Nr. 1A–275-106/2011Teisminio proceso Nr. 1-85-1-00895-2010-0Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.6.10. 1.2.27.1. 2.4.6. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
nutartis
2011 m. kovo 31 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rasos Valentinienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendžio, kuriuo V. D. pripažintas kaltu dėl nusikalstamų veikų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 138 str. 2 d., 10 p., 286 str. ir nubaustas pagal BK 138 str. 2 d. 10 p. – laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 286 str. –laisvės atėmimu vieneriems metams.
Remiantis BK 63 str. 1 d.; 2 d.; 5 d., 1 p. bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. D. nustatyta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams.
Remiantis BK 64 str. 1 d.; 2 d. prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės visiško sudėjimo būdu pridėta 2003 m. kovo 10 d. Tauragės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmė ir V. D. nustatyta galutinė bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams ir 750 litų bauda.
Taikant BK 75 str., laisvės atėmimo bausmės vykdymas V. D. atidėtas dvejiems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant jį, per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje ir, per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį, be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Nustatyta, jog bauda vykdoma atskirai.
Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2010 m. rugsėjo 25 d. iki 2010 m. rugsėjo 27 d. imtinai.
Kardomąją priemonę, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.
Nuspręsta priteisti solidariai iš V. D. ir K. N. 986,03 Lt Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato naudai padarytai turtinei žalai atlyginti.
Nuspręsta priteisti solidariai iš V. D. ir K. N. 3000 litų nukentėjusiojo K. A. naudai padarytai neturtinei žalai atlyginti.
Skundžiamu nuosprendžiu nuteistas ir K. N., nuosprendis dėl jo neapskųstas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. D. ir K. N. nuteisti už tai, kad veikdami kartu padarė žmogui nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl nukentėjusiojo asmens tarnybos bei pasipriešino valstybės tarnautojui:
jie, 2010 m. rugsėjo 25 d., apie 11 val. 20 min., tarnybiniu automobiliu „Ford Tranzit“, valstybinis numeris „(duomenys neskelbtini)“ vežant tris sulaikytus administracinės teisės pažeidėjus iš Kunigiškių kaimo, Tauragės rajono, į Tauragės apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, tai yra J. G., V. D. ir K. N., būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami kartu, panaudojo fizinį smurtą, pasipriešino policijos pareigūnui, tai yra Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus prevencijos poskyrio apylinkės inspektorių veiklos grupės tyrėjui K. A., atliekant tarnybines pareigas – uždedant antrankius agresyviai besielgiančiam K. N., V. D., siekdamas sutrukdyti uždėti antrankius, iš nugaros pusės pastūmė K. A., dėl to jis griūdamas atsitrenkė į automobilio metalines konstrukcijas, o tuo pat metu K. N., su ant riešo uždėtu antrankiu, trenkė K. A. į galvos sritį, tokiu būdu sukeldami nukentėjusiajam fizinį skausmą ir padarydami plėštą žaizdą kairiajame antakyje ir odos nubrozdinimą veide, tai yra padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasipriešino valstybės tarnautojui.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. D. prašo Tauragės rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendį, panaikinti ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes jis nepadarė BK 138 str. 2 d. 10 p., 286 str. numatytų nusikalstamų veikų.
Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, jo atžvilgiu priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai taikė procesinio įstatymo nuostatas, vertindamas faktinius duomenis baudžiamojoje byloje. Mano, jog šioje byloje buvo nesilaikyta Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. numatytų reikalavimų, todėl teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
Žemesnės instancijos teismas
Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog jis pasipriešino policijos pareigūnui, nes nebuvo tiriama, ar jis buvo teisėtai patalpintas į policijos automobilį. V. D. iš esmės nurodo, jog policija buvo iškviesta dėl K. N. padaryto pažeidimo, o jis buvo nepagrįstai sulaikytas vien dėl to, jog buvo neblaivus kito asmens privačioje valdoje. Apelianto nuomone, nesant teisėto pagrindo jo sulaikymui, negalima konstatuoti, jog jis pasipriešino teisėtiems pareigūnų reikalavimas. Kadangi skundžiamame nuosprendyje neanalizuotas jo sulaikymo teisėtumo faktas, mano, jog nuosprendis šioje dalyje yra nemotyvuotas .
Be to, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesvarstė ir nevertino aplinkybių, dėl kurių jis neva tyčia automobilyje pastūmė policijos pareigūną K. A.. Kaip nustatyta bylos medžiaga, į automobilį „Ford Tranzit“ buvo įsodinti trys neblaivūs asmenys – jis, V. D., K. N. ir J. G., o šalia šių asmenų – policijos pareigūnas, kuris reikiamai neapsisaugojo nuo galimos girtų asmenų agresijos. Šiuo atveju, apelianto teigimu, byloje nebuvo tirta tvarka, kurios turėjo laikytis policijos pareigūnai, perveždami (transportuodami) girtus asmenis. Nurodo, jog Lietuvos policijos patrulių veiklos instrukcija (patvirtinta Lietuvos Respublikos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660) nustato policijos patrulio teises ir pareigas, kai yra sulaikomi asmenys ir juos būtina pristatyti į policijos įstaigas. Šios instrukcijos 124 p. nurodyta, kad, pristatydami į policijos įstaigą asmenis, įtariamus padarius teisės pažeidimus, patrulio pareigūnai privalo būti budrūs, ryžtingi, santūrūs ir griežtai laikytis teisėtumo. Jie privalo numatyti priemones, jei įtariami asmenys mėgins pabėgti arba jų bendrininkai mėgins juos išvaduoti ar sudaryti sąlygas sulaikytiems asmenims pabėgti; 125 p. nurodyta kad, rasti ginklai arba kiti daiktai, kurie gali būti panaudoti pasipriešinimui, užpuolimui ar pabėgimui, susižalojimui, taip pat galimi daiktiniai įrodymai, nedelsiant paimami, stengiantis išsaugoti galimus pirštų antspaudus ir kitus įrodymų reikšmę galinčius turėti požymius; 126 p. nurodyta, kad sulaikytą asmenį įlaipinti į transporto priemonę reikia saugiai, nepadarant jam traumų, taip pat nesudarant šiam asmeniui galimybių užpulti policijos pareigūnų ar kitų asmenų, sugadinti transporto priemonę. Tokiu būdu, apelianto teigimu, policijos pareigūnai K. A. ir Ž. S. instrukcijoje įtvirtintų nuostatų nesilaikė, o K. A., pažeisdamas minėtos instrukcijos nuostatas, sukėlė grėsmę savo sveikatai ir leido kilti atsiradusioms pasekmėms – tarp K. A. netinkamo minėtos instrukcijos nuostatų vykdymo ir jo sveikatos sutrikdymo yra tiesioginis priežastinis ryšys. Tokiu būdu, mano, kad yra nenustatyta, jog jis tyčia pastūmė policijos pareigūną.
Be to, nurodo jog, įvykio metu tarp K. N. ir policijos pareigūno K. A. įvyko nemalonus pokalbis, kurio metu pareigūnas nutarė uždėti antrankius sulaikytajam, o vykdant šią procedūrą, automobiliui judant ir jam, V. D., esant girtam, jis prarado pusiausvyrą ir netyčia atsiremdamas į K. A. nugarą pastūmė policijos pareigūną. Policijos pareigūnai tiksliai negalėjo matyti šio įvykio, nes vienas jų vairavo automobilį, o kitas – buvo nusisukęs nugara į jį, todėl pareigūnai negalėjo įvertinti, ar jis tyčia pastūmė K. A., o jo kaltė dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 286 str., neįrodyta.
Šalies argumentai
Apeliantas skunde nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada apie tai, jog jis, veikdamas bendrai su K. N., padarė pareigūnui K. A. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, įrodymų vertinimo kriterijams.
Šiuo atveju, nuteistųjų veiksmai nepagrįstai buvo vertinami kaip visuma – ne visuma sužalojimų nustatytų K. A. kūne sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, o tik kairiojo antakio kirstinė plėštinė žaizda, kurią padarė nuteistasis K. N.. Taigi, detalizuojant sužalojimus, kuriuos patyrė pareigūnas, apelianto teigimu, galima tvirtinti, kad nubrozdinimai šio veide atsirado nuo virtimo automobilio salone ir atsitrenkimo veidu į automobilio salono detales ir šie nubrozdinimai vertintini kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.
Be to, vertinti nuteistųjų veiksmus bei sužalojimo pasekmes atskirai reikalauja ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“, kuriame nurodyta, kad esant kelių kaltinamųjų bendriems veiksmams, būtina detalizuoti kiekvieno iš kaltinamųjų atliktus veiksmus ir kiekvienam kaltinamajam atsakomybė atsiranda tik už jo įvykdytus veiksmus.
Mano, jog abejonių kelia ir specialisto išvada, kuria nukentėjusiajam pareigūnui nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes sužalojimo ir nedarbingumo trukmės proporcingumas nėra adekvatus. K. A. nustatyto nedarbingumo trukmė nėra grindžiama objektyviais kriterijais, o siejama su subjektyviais šio nusiskundimais. Kaip matyti iš specialisto išvados (b. l. 7), nukentėjusysis patyrė sužalojimus 2010 m. rugsėjo 25 d., apie 11.00 – 11.30 val., tačiau medicininės pagalbos kreipėsi praėjus tik šešioms valandoms nuo sužalojimo. Teigia, kad tokios aplinkybės įrodo, jog sužalojimas nebuvo rimtas.
Be to, teigia, jog būtina skirti papildomą specialisto tyrimą, siekiant įvertinti ir nustatyti nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnį. Šiuo atveju K. A. nustatytas vienuolikos dienų nedarbingumas, tačiau jei jis būtų bent viena diena trumpesnis, šiam padarytas sužalojimas negalėtų būti traktuojamas kaip nesunkus.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patenkino Tauragės apskrities PK ieškinį piniginėms lėšoms atstatyti, kurios buvo išmokėtos K. A. dėl jo nedarbingumo. Policijos pareigūnai savo profesinėje veikloje turi būti draudžiami privalomuoju draudimu, todėl dėl išmokėtų lėšų į teismą turi kreiptis draudimo bendrovė ar kita institucija turėjusi realių išlaidų. Mano, kad draudimo kompanija turėtų padengti ir nukentėjusiojo patirtą moralinę žalą. Policijos pareigūnų civilinį draudimą reglamentuoja Vidaus tarnybos statutas, todėl, pareiškėjo nuomone, civiliniai ieškiniai teisme yra išspręsti neteisingai, o prieš jį šie ieškiniai apskritai turėjo būti atmesti, nes jis nusikalstamų veikų nepadarė.
Atsikirsdamas į apeliacinį skundą, nukentėjusysis K. A. prašo jį atmesti ir palikti galioti Tauragės rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendį. Atsikirtime teigiama, kad 2010 m. rugsėjo 25 d. buvo važiuojama į iškvietimą pagal A. N. skundą dėl visų jos name girtaujančių asmenų. Priartėjus prie pastarosios namo, pamatė, kad iš jo išėjo akivaizdžiai girtas vyras – apeliantas, kuris buvo sulaikytas bendro naudojimo gatvėje, nes jo veika atitiko pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 178 str., požymius. Sulaikydamas apeliantą, jis veikė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 str. 1 d. 2 p., pagal kurį policijos pareigūnas, būdamas nusikalstamos veikos, ar teisės pažeidimo liudytoju, privalo imtis neatidėliotinų priemonių užkirsi kelia daromai nusikalstamai veikai, ar teisės pažeidimui, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką.
Apeliantas, cituodamas Lietuvos policijos patrulių veiklos instrukcijos nuostatas, nenurodo konkrečių šių nuostatų pažeidimų, o pačią įvykio situaciją pateikia klaidingai. Nuteistajam K. N. antrankiai buvo dedami visiškai sustojusiame automobilyje, jam, K. A., stovint tarpduryje. Tuo tarpu apeliantas sėdėjo ant sėdynės, prieš kurią įrengtas gamyklinis, prie automobilio kėbulo, pritvirtintas stalas. Dedant antrankius, apeliantas be jokios priežasties išėjo iš už stalo ir stovėdamas, o ne griūdamas, puolė jį, dėl ko gindamasis nuo apelianto puolimo jis turėjo paleisti K. N. rankas, kuris, pasinaudojęs situacija, sudavė jam į veidą. Apelianto puolimas tęsėsi kurį laiko tarpą. Iki apelianto veiksmų nuteistasis K. N. fiziškai nesipriešino, o sužalojimai jam padaryti bendrais nuteistųjų veiksmais.
Nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 24 str. 1 d. 1 p. policijos pareigūnas turi teisę panaudoti fizinę prievartą gindamas save, kitą asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio gyvybei ar sveikatai kėsinimosi. Sulaikymo metu, nei vienas iš sulaikomų asmenų, savo veiksmais, ar elgesiu grėsmės nekėlė, prieš juos fizinė prievarta (ši sąvoka apima ir antrankių naudojimą) nenaudota. Sprendimas panaudoti antrankius, priimtas K. N. pradėjus grasinti, dėl ko jam kilo grėsmė. Tokiu būdu nurodo, jog su sulaikytais pažeidėjais buvo elgiamasi laikantis įstatymo reikalavimų.
Mano, kad apelianto teiginiai apie tai, jog sveikatos sutrikdymo mastas nustatytas remiantis jo subjektyviais nusiskundimais, yra nepagrįsti ir tai patvirtina specialisto išvada, kurioje neužfiksuota, jog jis buvo gydomas dėl kokių nors papildomų nusiskundimų. Paaiškina, kad į gydymo įstaigą kreipėsi praėjus laiko tarpui dėl to, kad įvykio diena buvo šeštadienis, kuomet dauguma pareigūnų nedirba, todėl jis negalėjęs anksčiau palikti tarnybos vietos.
Be to, nukentėjusysis pabrėžė, kad abu nuteistieji bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisiamajame teismo posėdyje metu parodė, jog įvykio dieną buvo labai girti ir įvykio aplinkybių neprisimena, jų paaiškinimai apsiribojo spėjimais, todėl šis apeliacinis skundas grindžiamas ne įrodymais, o gynybos versijomis.
Nuteistojo gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti.
Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant nuteistojo V. D. kaltės klausimą pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką, pagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 138 str. 2 d. 10 p. ir 286 str., paskyrė teisingas bausmes, taip pat teisingai išsprendė civilinių ieškinių klausimą.
Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai yra susiję su tuo, kad, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai ir šališkai įvertino surinktus įrodymus. Tačiau apylinkės teismas vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, Lietuvos Respublikos BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų visumos vertinimas priklauso teismo kompetencijai. Tuo tarpu V. D. skunde pateikiami samprotavimai apie įrodymų vertinimą yra subjektyvūs ir nepaneigia teismo išvadų šiuo klausimu. Apeliantas skunde tam tikrais argumentais iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus. Šie argumentai grindžiami savaip aprašytais ir įvertintais buvusiais įvykiais, jie yra susiję ne su teisės taikymo teismo nustatytiems faktams klausimais, bet su pačių faktų peržiūrėjimu ir nauju apelianto įžvelgiamos jų visumos vertinimu. Teismas byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra nauji ir skundžiamu nuosprendžiu jau yra įvertinti. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka.
Bylos medžiaga nustatyta, kad nukentėjusysis K. A., būdamas policijos pareigūnu, kartu su policijos pareigūnu Ž. S. atvyko į Tauragės r., Kunigiškių k., Tuopų g. 2, gavę pranešimą apie girtavimą ir agresyvų elgesį A. N. namuose. Nuvykus minėtu adresu iš tiesų prie minėto namo pastebėjo nuteistąjį V. D. bei J. G., kurie buvo apsvaigę nuo alkoholio, nuteistasis K. N. buvo sulaikytas bute, o pareigūnus iškvietusi A. N. parašė pareiškimą (b. l. 109-110). Apeliaciniame skunde nuteistasis V. D. kvestionuoja sulaikymo pagrįstumą, tačiau abejoti policijos pareigūnų parodymais apie tai, kad asmenys sulaikyti teisėtai, įtarus, kad jų veikoje yra pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos ATPK 178 str., požymių, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad įvykio metu, sulaikytiesiems – V. D., K. N., J. G., bei policijos pareigūnams – K. A. bei Ž. S., važiuojant policijos automobiliu „Ford Tranzit“, K. N. ėmė grasinti nukentėjusiajam K. A., raginti kitus sulaikytuosius susidoroti su pareigūnu. Dėl šių priežasčių, kaip teisingai pažymėjo nukentėjusysis atsikirtime į apeliacinį skundą, atsirado pagrindas panaudoti prieš K. N. specialias priemones – buvo nuspręsta uždėti antrankius, nes pareigūnui iškilo grėsmė. Nors apeliantas V. D. nurodo, kad jis netyčia, dėl automobilio judėjimo ir girtumo pastūmė nukentėjusįjį K. A., šie jo argumentai vertintini kritiškai. Iš bylos medžiagos matyti, kad agresyvūs nuteistojo V. D. veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu prasidėjo būtent po nuteistojo K. N. raginimų susidoroti su pareigūnu. Be to, pareigūnų parodymais nustatyta, jog tuo metu, kada V. D. pastūmė nukentėjusįjį, policijos automobilis buvo sustojęs (b. l. 109-110). Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismui abejonių policijos pareigūnų parodymai nekelia, minėti parodymai nuoseklūs neprieštaringi, be to, juos patvirtina ir kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys – tarnybiniai pranešimai padaryti iš karto po įvykio (b. l. 1, 19, 31). Pažymėtina, kad duodami parodymus teisiamojo posėdžio metu, kaltinamieji taip pat šių parodymų nepaneigė, nurodydami, jog įvykio metu buvo girti ir gerai jo nepamena (b. l. 109).
Apeliantas skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visus nukentėjusiojo K. A. atžvilgiu padarytus sužalojimus vertino kaip visumą, nes, šio manymu, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“, esant kelių kaltinamųjų bendriems veiksmams, būtina detalizuoti kiekvieno asmens atliktus veiksmus ir kiekvienam atsakomybė atsiranda tik už jo įvykdytus veiksmus. Nors šiame nutarime išaiškintas įstatymų taikymas nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose, kolegija sutinka su apelianto nuomone, kad kai kuriais nutarimo išaiškinimais yra pagrindas vadovautis ir bylose dėl nusikaltimų žmogaus sveikatai, tačiau apeliantas klaidingai traktuoja šios nutarties 8 p. išaiškinimus. Nurodyto nutarimo 8 p. išaiškinta, kad tuo atveju, kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). Be to, nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Todėl kolegija konstatuoja, kad išspręsdamas V. D. kaltės klausimą šioje byloje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog V. D. ir K. N. bendromis pastangomis – aktyviai veikdami, pasipriešino policijos pareigūnui ir padarė nukentėjusiajam K. A. nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Apeliantas be pagrindo abejoja specialisto išvada, ar nukentėjusiajam K. A. nustatyta gydymo trukmė – daugiau nei 10 dienų – atitinka nustatyto kūno sužalojimo pobūdį. Specialisto išvadoje Nr. G307/10(11) nurodyta, kad, atlikus objektyvų tyrimą, nukentėjusiajam buvo diagnozuota plėšta žaizda kairiajame antakyje, odos nubrozdinimai veide, dėl to šis buvo nedarbingu, nedarbingumo pažymėjimas uždarytas spalio 6 d. (b. l. 7). Abejoti specialisto išvada ir teismo medicinos eksperto A. Gedmino kompetencija teismas neturi pagrindo. Todėl nėra pagrindo skirti papildomą ekspertizę.
Nors apeliantas skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu patenkinti Tauragės apskrities PK civilinį ieškinį dėl patirtos turtinės žalos bei nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas civilinius ieškinius išsprendė tinkamai. Nedarbingumo pašalpos nukentėjusiajam K. A. mokėjimas buvo įtakotas nuteistųjų neteisėtų veiksmų. Būtent dėl kaltų nuteistųjų veiksmų atsirado žala ir nukentėjusiajam, todėl nuteistieji yra atsakingi už žalą ir privalo ją atlyginti (Lietuvos Respublikos CK 6.263 str. 2 d.). Skunde teigiama, jog dėl padarytos žalos turėjo būti išmokėtas draudimas, tačiau tai paremta tik spėjimu. Jokių duomenų, kad dėl patirto sužalojimo nukentėjusiajam būtų išmokėta draudimo išmoka, nėra. Be to, žalą patyręs asmuo turi teisę pasirinkti, ar gauti žalos atlyginimą iš kaltininko, ar iš draudimo bendrovės.
Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Tauragės rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
nuteistojo V. D. apeliacinį skundą atmesti.