Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arvydo Daugėlos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. G., gim. 1961-01-29, a. k. (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2009-02-25 nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. 20 MGL (2600 Lt) bauda, sumokant ją per aštuonis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš S. G. nukentėjusiajai E. V. priteista 3506,20 Lt turtinei žalai ir 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. G. nuteistas už tai, kad 2008 m. vasario mėnesį, nuo 7 iki 11 dienos, tikslus laikas nenustatytas, Šilutės rajone, Saugų seniūnijoje, Dieglių kaime, E. V. priklausančiame miške, savavališkai nupjovė ir pagrobė E. V. priklausantį turtą – melioracijos griovio šlaituose augusius 377 vnt. 3 506,20 Lt vertės beržo, pušies, blindės, drebulės, baltalksnio medžius, bendro 33,862 kietmetrių tūrio, tuo padarydamas nukentėjusiajai E. V. 3 506, 20 litų turtinę žalą.

S. G. apeliacinis skundas tenkintinas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl veikos, numatytos BK 178 str. 1 d., naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 329 str. 1 d. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas pripažino kaltu ir nuteisė S. G. pagal BK 178 str. 1 d. už tai, kad jis pagrobė E. V. priklausantį turtą – melioracijos griovio šlaituose augusius medžius, tačiau tokia pirmosios instancijos teismo išvada neteisinga. Tam, kad neteisėtas kaltininko elgesys būtų pripažintas vagyste baudžiamosios teisės prasme, yra būtina kaltininko veiksmuose nustatyti visus LR BK 178 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymius. Vagystė priskiriama nusikaltimams nuosavybei, nusikaltimo tiesioginis objektas yra visų rūšių ir formų nuosavybė, dalykas – svetimas turtas. Vagystė yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. grobdamas svetimą turtą vagystės būdu, kaltininkas suvokia, kad veikia prieš turto savininko valią, numato nusikalstamos veikos padarinius, jų nori ir siekia. Apibūdinant kaltės, darant vagystę, turinį, turi būti konstatuojama, kad kaltininkas suprato daromos veikos pavojingą nusikalstamą pobūdį, numatė, jog ją darydamas neteisėtai, prieš savininko valią, užvaldys svetimą turtą.

2004 m. vasario 5 d. Lietuvos Respublikos melioracijos įstatymo Nr. IX-2009 (atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi jau nebegaliojančiu 1993-12-09 Melioracijos įstatymu) 3 str. 1 d. nustatyta, kad žemės sklype esantys melioracijos statiniai yra žemės sklypo priklausiniai ir nuosavybės teise priklauso žemės sklypo savininkui, jeigu sutartis nenustato kitaip, išskyrus valstybei nuosavybės teise priklausančius melioracijos ir hidrotechnikos statinius, nurodytus 3 straipsnio 2 dalyje, kur pasakyta, kad valstybei nuosavybės teise priklauso grioviai, nuvedantys vandenį nuo daugiau kaip vieno žemės savininko ar kito naudotojo sklypo. Iš byloje esančios ištraukos iš Šilutės rajono Saugų seniūnijos (buvusio „Veiviržo“ paukštininkystės valstybinio ūkio) 1981 m. nutarimo projekto Nr. 11 plano matyti, kad melioracijos grioviai eina ne tik per E. V. nuosavybės teise priklausančią miško žemę, bet ir per kitiems asmenims priklausančius žemės sklypus. Be to, bylos nagrinėjimo Klaipėdos apygardos teisme metu S. G. gynėjas R. Kivylius pateikė Šilutės rajono savivaldybės administracijos raštą ir prie jo pridėtus dokumentus, patvirtinančius valstybės nuosavybės teisę į griovus, kuriuos patikėjimo teise valdo Šilutės rajono savivaldybė. Pažymėtina, kad Šilutės rajono apylinkės teismas nesivadovavo liudytojo P. B., dirbančio Šilutės rajono savivaldybės administracijos Kaimo reikalų skyriaus vedėjo pavaduotoju, teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, kad melioracijos statinys – griovys, einantis per nuosavybes teise E. V. valdomą miško žemę, priklauso valstybei, nes minėti parodymai, teismo nuomone, prieštaravo kitiems byloje surinktiems įrodymams ir nustatytoms aplinkybėms. Tačiau patikrinus byloje esančius duomenis, nebuvo rasti jokie dokumentai, patvirtinantys E. V. nuosavybės teisę į jos miško žemėje esantį melioracijos statinį. Bylos dokumentai tik patvirtino faktą, kad griovys, nuo kurio šlaitų buvo nupjauti medžiai, buvo E. V. privačios nuosavybės teise valdomo miško žemėje. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatęs Šilutės rajone, Saugų seniūnijoje, Dieglių kaime, E. V. priklausančiame miške esančio griovio ir jo šlaituose augusių medžių savininką, netinkamai įvertino S. G. psichinį, valinį santykį su daroma veika ir tai, atsižvelgiant į kitus bylos duomenis, turėjo esminės įtakos teismui priimti neteisingą ir nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Šilutės rajono apylinkės teismas nepagrįstai S. G. nuteisė už E. V. turto vagystę, todėl pirmosios instancijos nuosprendis naikintinas.

Nustačius, kad S. G. nepagrobė E. V. turto, būtina patikrinti, ar byloje nėra duomenų, kurie teismui duotų pagrindą spręsti klausimą dėl kaltinimo S. G. pakeitimo pasikeitus bylos aplinkybėms ar veikos perkvalifikavimo.

Kaip jau anksčiau minėta, vagystės objektu pripažįstama šalyje egzistuojanti visų formų ir rūšių nuosavybė: viešoji (valstybės ar savivaldybės), privati (fizinių ar juridinių asmenų), mišrioji. Konkreti nuosavybės forma, kaip tiesioginis nusikaltimo objektas, neturi esminės reikšmės baudžiamajai atsakomybei ar asmens padarytos veikos kvalifikavimui, tačiau kiekvienoje baudžiamojoje byloje ją būtina nustatyti, kadangi ji yra būtinas įrodinėjimo dalykas. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos atveju nuosavybės forma turėjo esminės reikšmės nustatant, ar S. G. veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 178 str. 1 d., sudėtis. Lietuvos Respublikos melioracijos įstatyme yra nurodyta, kad melioracijos statiniai, kaip žemės sklypo priklausiniai, nuosavybės teise gali priklausyti sklypo savininkui (fiziniam ar juridiniam asmeniui) arba valstybei. Priklausomai nuo to, kam nuosavybės teise priklauso melioracijos statinys, skiriasi jo naudojimo ir priežiūros tvarka. 2008-04-03 Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakyme Nr. 3D-186 Dėl melioruotos žemės savininkų melioracijos statinių ir melioracijos sistemų naudojimo taisyklių patvirtinimo 12 p. nurodyta, kad žemės savininkui priklausančių melioracijos statinių naudojimą organizuoja sklypo savininkas. Melioracijos statinių savininkai jų priežiūrą gali pavesti fiziniams ar juridiniams asmenims, sudarydami sutartis teisės aktų nustatyta tvarka. Jei melioracijos statiniai priklauso valstybei, tai už jų priežiūrą yra atsakingos juos patikėjimo teise valdančios ir prižiūrinčios savivaldybės (LR melioracijos įstatymo 7 str. 3 p.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2008 m. vasario mėnesį, nuo 7 iki 11 dienos, S. G. Š. rajone, Saugų seniūnijoje, Dieglių kaime, kaip jau anksčiau nustatyta, valstybei nuosavybės teise priklausančio griovio šlaituose pjovė ten augusius medžius ir krūmus. Nors S. G. klydo manydamas, kad jo valomas griovys priklauso privačiam asmeniui, tačiau neklydo teigdamas, kad melioracijos grioviuose negali augti medžiai, krūmai ir kiti augalai, trukdantys ar galintys sutrukdyti vandeniui normaliai tekėti. Tiek melioracijos statinių priežiūrą reglamentuojančiuose įstatymo įgyvendinamuosiuose aktuose nustatyta, tiek ir Klaipėdos apygardos teisme teismo posėdžio metu liudytojo Šilutės rajono savivaldybės administracijos Kaimo reikalų skyriaus vedėjo pavaduotojo P. B. patvirtinta, kad griovio dugne ir jo šlaituose negali augti medžiai ir krūmai. Be to, liudytojas paaiškino, kad jis, kaip savivaldybės atstovas, yra išdavęs ne vieną leidimą, kuriuo nuo griovių buvo leidžiama pašalinti krūmus. Nors valstybei priklausančių melioracijos griovių valymas yra valstybės pareiga, tačiau dėl nepakankamo finansavimo šie darbai buvo pavedami kitiems asmenims, kurie pareikšdavo norą griovius išvalyti. Iškirstus medžius ir krūmus pasiimdavo ta įmonė, kuri atlikdavo darbus. Iš šio liudytojo parodymų aišku, jog buvo susiklosčiusi praktika, jog nepriklausomai nuo melioracijos statinio savininko, t. y. ar statinys priklausė valstybei, ar privačiam fiziniam asmeniui, iš griovio šlaitų išpjauti medžiai ir krūmai buvo panaudojami juos pjovusio asmens nuožiūra. Liudytojas parodė, kad nuo griovio nupjauti krūmai ar menkaverčiai medžiai nebuvo laikomi turtu, nes jie ten apskritai neturėjo būti. Be to, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Šilutės rajono agentūros 2008-03-05 raštu Nr. (14.17.) –LV4 – 416 paaiškinta, kad nupjovus melioracijos griovio šlaituose augusius medžius, žala aplinkai nėra padaroma. S. G. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad valyti melioracijos griovius jis samdėsi darbininkus, su kuriais buvo sudaręs darbo sutartis, griovių valymo darbus derino (nors raštišką leidimą gavo vėliau) su Šilutės rajono savivaldybės administracijos Kaimo reikalų skyriumi. Be to, medžius ir krūmus jis pjovęs tik nuo melioracijos griovių šlaitų, t. y. nuo vietų, kur medžiai apskritai negalėjo augti, o miško žemėje medžių nepjovė. Minėta aplinkybė rodo, kad S. G. tikslas nebuvo neatsižvelgiant į jokias aplinkybes pagrobti svetimą turtą ir taip pasipelnyti, bet atlikti griovių valymo paslaugą.

Subjektyvioji nusikalstamos veikos – vagystės – pusė pasižymi tuo, kad kaltininkas suvokia savo veikos pavojingumą, numato šios veikos pavojingus padarinius ir tų padarinių siekia arba sąmoningai leidžia jiems kilti. Kaltininkas turi ne tik suvokti, kad turtas svetimas, bet siekti jį neatlygintinai užvadyti, t. y. turto savininkui padaryti materialinę žalą. Kaip anksčiau nustatyta, S. G. suvokė, kad melioracijos grioviai nuosavybės teise priklausė kitam asmeniui, tačiau savo veikos nei jis, nei, kaip nustatyta bylos nagrinėjimo metu, savivaldybės atstovas nevertino nei kaip pavojingos, nei pagal Šilutės rajono savivaldybėje susiklosčiusią praktiką darančios materialinę žalą. Verta pažymėti, jog nepriimtina, kad iškirsdamas medžius nors ir iš valstybei priklausančio melioracijos griovio, tačiau ėjusio ties E. V. priklausančio miško sklypo riba ir per šį sklypą, tokio patekimo į privačią nuosavybę S. G. nederino su E. V.. Galima būtų kelti klausimą, ar tokiu, kaip galima įvertinti, įsibrovimu į privačią nuosavybę S. G. jai nepadarė (ne dėl medžių iškirtimo) žalos, tačiau tai negali būti šios bylos nagrinėjimo dalykas. Taigi baudžiamosios teisės prasme S. G. veika neturi nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tai, ar Šilutės rajono savivaldybėje susiklosčiusi praktika dėl valstybei nuosavybės teise priklausančių melioracijos statinių priežiūros atitinka įstatymų ir kitų įstatymo įgyvendinamųjų aktų reikalavimus, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl detaliau tai nebus tiriama.

Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismai nevisapusiškai ištyrė bylos duomenis, netinkamai juos įvertino interpretuodamas BK 178 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį, todėl baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas netinkamai, nes šiuo atveju nėra BK 178 straipsnyje numatytos veikos būtinų požymių. Pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis dėl veikos, numatytos BK 178 str. 1 d., naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 329 str. 1 d. 1 p.).

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiosios civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtas (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šilutės rajono apylinkės teismo 2009-02-25 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

S. G. pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Benzininį pjūklą „Jonsered“, saugomą Šilutės rajono PK pagal kvitą Nr. 0002664, grąžinti S. G..

Nukentėjusiosios E. V. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.