Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Teisėjas Mindaugas Striaukas Baudžiamoji byla Nr. 1A-131-210/2008 Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.23.2.

2008 m. gegužės 7 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Kursevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Z. skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. sausio 17 d. nuosprendžio, kuriuo:

pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 (dviems) metams 11 (vienuolikai) mėnesių;

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d. ir 3 d., 65 str. paskirtą bausmę subendrinus su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007-03-19 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi, prie paskirtos bausmės iš dalies pridedant neatliktos bausmės dalį, ir galutinę bausmę R. Z. skirti 3 (tris) metus laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažintas kaltu bei nuteistas L. J., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neapskųstas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių apeliacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio apeliacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Z. nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą parduoti, neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno psichotropines medžiagas, t.y. jis 2007 m. rugsėjo 27 d. apie 21.40 val. prie pastato, Ežero g. 17, Šiaulių mieste, iš nenustatyto asmens neteisėtai turėdamas tikslą parduoti įgijo 60 vnt. tablečių, kurių sudėtyje yra 3,755 g. psichotropinės medžiagos MDMA, bei šias psichotropines medžiagas tą pačią dieną 21.50 val. atnešė į automobilį „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantį G. S., stovėjusį prie pastato, Ežero g. 17, Šiauliuose, kur šias psichotropines medžiagas jis pasikėsino parduoti L. J., tačiau nepardavė dėl aplinkybių nepriklausančių nuo jo valios, nes buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. Z. prašo pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. sausio 17 d. nuosprendį ir paskirti švelnesnę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Apeliantas primena, kad įstatymo leidėjas numatydamas sankcijas už nusikalstamas veikas negalėjo numatyti visų aplinkybių, todėl teismams suteikė ypatingą diskrecijos teisę esant išimtiniems atvejams, taikyti teisę išmintingai, numatydamas galimybę, kurią įrašė į baudžiamojo kodekso 54 straipsnio dispoziciją – trečiąją dalį. Tokiu atveju suteikė teismams galimybę tiesiogiai taikyti konstitucinį teisingumo principą.

Apeliantas nurodo, kad jam paskirta per griežta bausmė ir nepagrįstai paskirtas laisvės atėmimas. Teigia, kad laisvės atėmimo bausmė neigiamai paveiktų jo tolesnį gyvenimą.

Taip pat nurodo, kad tesimas turėjo atkreipti dėmesį į tai, jog šį nusikaltimą jis padarė atsitiktinai, dėl gyvenimiškos patirties stokos ir dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių jo atžvilgiu.

Teigia, kad pareigūnams atskleidus nusikaltimo faktą, jis buvo atviras ir nuoširdus, nuosekliai davė parodymus apie padarytą nusikaltimą.

Taip pat nurodo, jog pagal gyvenamąją vietą ir darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, padeda močiutei ir seneliui pas kuriuos ir gyvena. Todėl mano, kad šios jo nurodytos sąlygos leidžia taikyti jo atžvilgiu Lietuvos Respublikos 54 straipsnio 3 dalį ir 62 straipsnį, ir paskirti švelnesnę nei sankcijoje numatytą bausmę.

Apeliacinio proceso metu nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras pašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo apeliacinis skundas netenkinamas.

Dėl teismo nustatytų faktinių nusikaltimo padarymo aplinkybių.

A. R. Z. savo apeliaciniame skunde kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir jų veikos juridinės kvalifikacijos neginčija, tačiau skunde nurodo, kad jis nesutinka su teismo nuosprendžiu, nes jo manymu jam paskirta per griežta bausmė ir nepagrįstai paskirtas laisvė atėmimas.

Nuteistojo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atkreipti dėmesį į tai, jog šį nusikaltimą jis padarė atsitiktinai, dėl gyvenimiškos patirties stokos ir dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių jo atžvilgiu, nepagrįstas ir prieštaraujantis faktinėms bylos aplinkybėms. Bylos aplinkybės liudija, kad jis būdamas kartą teistas (b.l. 48-49), teistumui neišnykus, per jam ankstesniu nuosprendžiu skirtos bausmės atlikimo laiką padarė šią naują nusikalstamą veiką. Taigi, šis nusikaltimas padarytas ne atsitiktinai ir ne dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių jo atžvilgiu, o yra dėsningas jo ankstesnio gyvenimo būdo ir elgesio padarinys.

Į nuteistojo argumentą, jog pareigūnams atskleidus nusikaltimo faktą, jis buvo atviras ir nuoširdus, nuosekliai davė parodymus apie padarytą nusikaltimą jau atsižvelgė ir juos įvertino pirmosios instancijos teismas, kadangi visos šios aplinkybės jau buvo žinomos.

Grįžtant prie baudžiamosios bylos medžiagos, bylos aplinkybės liudija, kad R. Z. padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą tyčinių sunkių nusikaltimų kategorijai, šią nusikalstamą veiką padarė siekdamas materialios naudos, turėdamas savanaudiškus tikslus. Be to kolegija, vertindama padaryto nusikaltimo sudėties požymius, - objektą ir dalyką, primena, kad šia nusikalstama veika ypatingai pažeidžiamas visuomenės saugumas, sveikata, ypatingai jaunų žmonių. Todėl įstatymo leidėjas numatė už tokias veikas ypatingai griežtas sankcijas.

Vertinant kaltininko skundo argumentus, kad teismas turėjo vadovautis BK 54 straipsnio 3 dalimi ir 62 straipsniu, ir paskirti jam švelnesnę nei įstatymo sankcijoje numatytą bausmę, kolegija primena, kad teismai kiekvienu atveju skirdami bausmę, turi vadovautis teisingumo , proporcingumo ir kitais principais, tačiau tai nereiškia, kad įstatymo leidėjas numatydamas sankcijas už konkrečias padarytas nusikalstamas veikas, šiais principais nesivadovavo. Šioje konkrečioje byloje nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismai nenustatė jokių išimtinių sąlygų, kurioms esant teismas galėtų taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį.

Sąlygų, nurodytų BK 62 straipsnyje taip pat nėra, todėl nebuvo ir nėra pagrindo taikyti ir šią teisės normą.

Pažymėtina, kad taikyti abi paminėtas teisės normas įstatymo leidėjas draudžia. Pirmiausiai turi būti įvertinama ar nėra sąlygų taikyti BK 62 straipsnio nuostatas it tik tuomet, jų nesant galima svarstyti ar nėra pagrindų taikyti paskiriant bausmę BK 54 straipsnio 3 dalį.

Šiuo konkrečiu atveju, paskirtoji nuteistajam bausmė nėra aiškiai neteisinga, todėl skundas netenkinamas.

Pirmosios instancijos teismas pilnai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą, o R. Z. kaltė buvo įrodyta visiškai, taigi pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jį ar jį keisti įstatyminio pagrindo nėra.

Taigi nuteistojo R. Z. veika ir ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. teisingai ir pagrįstai.

Grįžtant prie bausmės nuteistajam skyrimo motyvų ir argumentų, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas paskirdamas nuteistajam R. Z. laisvės atėmimo bausmę tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, t.y. paskyrė įstatymo sankcijoje numatytą bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, nusikalstamos veikos pavojingumo visuomenei laipsnį, į tai, kad R. Z. padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą tyčinių sunkių nusikaltimų kategorijai, nuteistojo asmenybę, bei kitas aplinkybes. Atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pagrįstai prisipažino tą aplinkybę, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Vertinant R. Z. asmenybę dar kartą kolegija nurodo, kad jis kartą teistas, teistumas neišnykęs, niekur nedirba, nesimoko, todėl darytina išvada, kad nusikaltimas padarytas neatsitiktinai ir ne dėl susiklosčiusių nepalankių aplinkybių jo atžvilgiu, kaip teigia R. Z., o kad jo padaryta veika yra dėsningas viso jo ankstesnio elgesio padarinys. Iš šių aplinkybių galima daryti išvadą, jog nuteistasis nelinkęs persiauklėti ir pasitaisyti, todėl bausmės tikslai, numatyti BK 41 str., bus pasiekti tik paskyrus R. Z. terminuotą laisvės atėmimo bausmę, ką apylinkės teismas ir padarė.

Atsižvelgiant į R. Z. ankstesnį teistumą, taip pat į jo asmenybę, pastebėtina, kad jo asmenybės bruožuose jau pradėjęs formuotis polinkis nepaisyti visuotinai priimtinų elgesio taisyklių, teisės ir moralės normų, todėl laisvės atėmimo bausmė jam skirta pagrįstai. Ryšium su tuo, kad nuteistasis visiškai prisipažino ir nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką, taip pat atsižvelgiant į visas minėtas aplinkybes, teismas visiškai teisingai paskyrė nuteistajam laisvės atėmimo bausmę žemiau sankcijos vidurkio ir arčiau jos minimalios ribos, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ne tik nuteistojo padaryto nusikaltimo tyčios turinį, bei pagrįstai jo veiką kvalifikavo pagal 260 straipsnio 1 dalį, bet atsižvelgdamas į nuteistojo asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir kitas aplinkybes, paskyrė teisingą savo dydžiu bausmę, todėl švelninti ją ar keisti bausmės rūšį apeliacinio skundo argumentais ir motyvais pagrindo nėra.

Kadangi apeliacinės instancijos teismas nenustatė teisinio pagrindo pakeisti ar panaikinti priimtą teismo nuosprendį, jis paliktinas nepakeistu, o apeliacinis skundas netenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 332 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. Z. apeliacinio skundo netenkinti.