- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-10-11
- Bylos Nr.
- 2A-415/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Konstantinas Gurinas, Algirdas Gailiūnas
- Ieškovas
- J. S.
- Trečiasis asmuo
- T. S.
- Atsakovas
- S. G.
- Advokatai
- Egidijus Milašius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Konstantino Gurino ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų J. S. ir S. G. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. S. ieškinį atsakovui S. G. dėl paskolos priteisimo; trečiuoju asmeniui, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, byloje dalyvauja T. S. .
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė J. S. patikslintame ieškinyje nurodė, kad 2003 m. lapkričio 15 d. savo broliui S. G. paskolino 4 200 USD, 12 817 GBP ir 11 400 Lt. 2004 m. vasario 16 d. atsakovui paskolino dar 7 000 litų. Iš viso buvo paskolinta 93 905 Lt. Paskolos buvo įformintos 2003 m. lapkričio 15 d. ir 2004 m. vasario 16 d. surašytais paskolos rašteliais. Atsakovas pasiskolintus pinigus įsipareigojo grąžinti iki 2007 m. rugpjūčio 16 d. kartu su palūkanomis 7 035 USD, 21 468,475 GBP ir 29 905 Lt. Tačiau atsakovas grąžino tik 13 000 Lt ir liko skolingas 127 989 Lt. 2007 m. liepos mėn. nuvykus pas atsakovą, pastarasis paskolos raštelius pagrobė ir, užuot atidavęs paskolintus pinigus, surašė bendrą 127 989 Lt dydžio paskolos sutartį. Remdamasi išdėstytu, ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 127 989 Lt dydžio įsiskolinimą ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas.
Atsiliepimas
Atsakovas prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovė jokios paskolos nesuteikė. Priešingai, prašomą priteisti sumą ieškovei 2004 m. vasario 16 d. ir 2005 m. gruodžio 15 d. paskolino pats atsakovas. Paskola buvo reikalinga ieškovės sūnui namui pirkti bei verslui Anglijoje pradėti. Ieškovei paprašius, buvo padaryta jos skolų suvestinė – 2007 m. rugpjūčio 2 d. į vieną raštą surašytos visos skolos. Ši suvestinė buvo surašyta dviem egzemplioriais, kurių vienas teko ieškovei, o kitas liko pas atsakovą. Nurodė, kad šiuo metu galėtų pareikšti ieškinį dėl 11 410 Lt paskolos dalies priteisimo, tačiau kitai daliai dar nėra suėjęs grąžinimo terminas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. birželio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas priteisė ieškovei iš atsakovo 71 359,48 Lt skolos, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas, 100 Lt žyminio mokesčio ir 3 320,10 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų, o atsakovui iš ieškovės – 1 305,26 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų. Teismas taip pat priteisė valstybei iš atsakovo 2 040 Lt žyminio mokesčio, nuo kurio ieškovė buvo atleista. Kita ieškinio dalis buvo atmesta.
Teismas nustatė, kad byloje yra dvi ankstesnių skolų suvestinės – viena pateikta ieškovės, kita – atsakovo. Pirminių paskolos sutarčių nepateikta. Ieškovės teigimu, jos pateiktoje suvestinėje užfiksuotos 2003 m. lapkričio 15 d. ir 2004 m. vasario 16 d. atsakovui suteiktos paskolos. Tuo tarpu atsakovas teigia, kad jo pateiktoje suvestinėje nurodytos 2004 m. vasario 16 d. ir 2005 m. gruodžio 15 d. ieškovei suteiktos paskolos. Teismas nustatė, kad abejose suvestinėse užfiksuotos tokio paties dydžio skolos, jas ranka surašė atsakovas. Surašant šiuos dokumentus, šalių santykiai buvo geri. Teismas nurodė, kad atsakovas pripažįsta rašantis su klaidomis. Ekspertizės išvada paneigia atsakovo teiginį, kad ieškovės pateiktoje skolų suvestinėje žodis „skoliną“ buvo taisytas po suvestinės sudarymo, nes turėjo būti „skolinų“, kaip ir atsakovo pateiktoje suvestinėje. Nors atsakovas teigia, kad būtent jis skolino pinigus ieškovei, tačiau teismine tvarka paskolos nereikalauja, todėl, teismo nuomone, jis neturi pagrindo pasisakyti dėl šio motyvo. Teismas taip pat sprendė, kad ieškovės suvestinė patvirtina anksčiau atsiradusios skolos dydį bei pinigų perdavimo faktą. Šis dokumentas gali būti laikomas skolos dokumentu (CK 6.871 str. 3 d.).
Teismas nurodė, kad ginčas kyla dėl ieškovės pateiktos skolų suvestinės sudarymo datos. Ieškovė nurodo, kad šis dokumentas buvo sudarytas 2007 m. liepos 13 d., o atsakovas – 2007 m. rugpjūčio 2 d. Ieškovės pateiktame medicininiame pažymėjime nurodyta, kad nuo 2007 m. liepos 28 d. ieškovė buvo traumuota dėl abiejų kulkšnių lūžio, todėl, teismo nuomone, labiau tikėtina, kad ieškovė suvestinės 2007 m. rugpjūčio 2 d. negalėjo sudaryti. Be to, liudytoja L. R. parodė, kad ieškovė 2007 m. rugpjūčio 2 d. – per savo gimtadienį – gulėjo su sulaužyta koja. Teismas pažymėjo, kad suvestinės sudarymo data yra reikšminga jos įvykdymo terminui. Ieškovė nurodė, kad ji pratęsė skolos grąžinimo terminą vienam mėnesiui – iki 2007 m. rugpjūčio 16 d. Tai paneigia atsakovo teiginį, kad pagal jo skaičiavimą dar nėra suėjęs paskolos grąžinimo terminas, todėl jis negali kreiptis į teismą.
Teismas pažymėjo, kad byloje reikšminga tai, jog šalys nepateikė pirminių paskolos sutarčių. Atsakovo argumentas, jog būtent jis skolino ieškovei, turi būti įrodytas pirminių sutarčių originalais, nes juos atsakovas turėjo rašant suvestinę. Atsakovo veiksmai – pirminių paskolos sutarčių sunaikinimas iki negrąžinta paskola – prieštarauja logikai bei atidaus ir rūpestingo verslininko, kuriuo gali būti laikomas atsakovas, standartui. Rašydamas suvestinės tekstą, atsakovas buvo atsakingas už tinkamą jo surašymą. Esant rašymo netikslumams, atsakovas turi prisiimti neigiamų pasekmių riziką.
Teismas nurodė, kad viena iš paskolos valiutų yra Didžiosios Britanijos svarai. Įrodymai patvirtina, kad ieškovės sūnus dirbo šioje valstybėje, o ieškovė 2003 m. rugsėjo 13 d. iš savo banko sąskaitos paėmė 13 750 GBP. Tai paneigia atsakovo argumentą, kad šiam ieškovės sūnui buvo reikalingi pinigai. Liudytojų M. S. ir A. G. paaiškinimai patvirtina, kad pinigus ieškovei siuntė sūnus iš Anglijos, o ne priešingai. Be to, M. S. paaiškinimai patvirtina, kad atsakovas 2007 m. lapkričio 13 d. grąžino ieškovei 10 000 Lt, o ieškovė šią sumą padėjo banke Klaipėdoje, o ne pagal savo gyvenamąją vietą. Šie paaiškinimai sutampa su ieškovės, jie taip pat patvirtinti ieškovės banko sąskaitos dokumentais. Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal atsakovo aiškinimą 3 000 Lt ieškovė skolinosi židinio pirkimui, tačiau iš ieškovės pateiktų įrodymų matyti, kad židinį ji pirko 2002 m. lapkričio 21 d. – iki šalių įrodinėjamų paskolos santykių. Atsakovas šių įrodymų nepaneigė. Ieškovė yra deklaravusi atsakovui skolintas lėšas, tuo tarpu atsakovas įrodymų dėl skolos deklaravimo, svarų įsigijimo nepateikė.
Teismas, įvertinęs aukščiau išdėstytas aplinkybes, padarė išvadą, kad ieškovė 2003 m. lapkričio 15 d. perdavė atsakovui 4 200 USD, 12 817 GBP ir 18 040 Lt. Paskola turėjo būti grąžinta iki 2007 m. rugpjūčio 16 d. Nors ieškovė nurodė, kad 2007 m. liepos 13 d. atsakovas jai grąžino 13 000 Lt, tačiau šios sumos iš prašomos priteisti sumos neišskaičiuoja, todėl ieškovei turi būti priteista 5 040 Lt, 4 200 USD ir 12 817 GBP. Kitų valstybių valiuta nurodytos sumos perskaičiuotinos pagal ieškinio pareiškimo dieną buvusį oficialių valiutų kursą, ir tokiu būdu ieškovei iš viso priteistina 71 359,48 Lt skolos.
Teismas taip pat nurodė, kad tuo atveju, kai byloje pareikštas reikalavimas priteisti skolą, kurios mokėjimo terminas suėjo, ir procesines palūkanas, tai su pagrindinės skolos reikalavimu yra reikalaujama ir nuostolių, patiriamų dėl skolininko praleisto termino, priteisimo. Jeigu kreditorius neįrodinėja didesnio nuostolių dydžio, o tik remiasi įstatymo nustatytu procesinių palūkanų dydžiu, tai jis reikalauja minimalių nuostolių. Teismo nuomone, ieškovė neįrodinėja savo didesnių nuostolių. Be to, turi būti įvertintas ir susitarimas dėl netesybų ir šalių artimas giminystės ryšys. Nors įstatyme įtvirtina prezumpcija, kad paskola yra atlygintinis sandoris, tačiau susitarimas dėl palūkanų, kaip vienos iš netesybų rūšies, privalo būti rašytinės formos, aiškiai nurodant palūkanų dydį ir jų skaičiavimo terminą. Iš ieškovės pateiktos skolų suvestinės neįmanoma tiksliai nustatyti palūkanų dydžio bei jų skaičiavimo termino, todėl už šiuos netikslumus yra atsakinga ieškovė, savo parašu patvirtinusi, kad sutinka su atsakovo skaičiavimu. Teismo manymu, įvertinus palūkanų dydį (nuo 7 000 Lt sumos – 4 410 Lt, nuo 11 040 Lt – 7 452 Lt, nuo 12 817 GBP – 8 651 GBP), darytina išvada, kad tai neprotingai didelės sumos, kurių skaičiavimas neįrodytas įstatymo nustatyta rašytine forma. Įvertinus, kad ieškovė nepateikė įrodymų dėl turėtų nuostolių dėl paskolos negrąžinimo, nepateikė aiškaus rašytinio susitarimo dėl sutartinių palūkanų, skolos suvestinė laikytina tik pinigų perdavimo faktą patvirtinančiu įrodymu, paskolos teisiniai santykiai susiklostė tarp artimų giminaičių, ieškinio dalis dėl sutartinių palūkanų atmestina.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas (atsakovas) S. G. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo spendimo dalį, kuria tenkintas ieškinys, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:
1. Teismas rėmėsi tik ieškovės pateikta skolų suvestine ir prielaidomis, esą ieškovė turėjo pinigų, o atsakovas dalį skolos grąžino. Kadangi paskolos sutartis yra realinė, ieškovė turėjo įrodyti, kad perdavė pinigus atsakovui. Šią aplinkybę ieškovė įrodinėjo šeimos narių parodymais, tačiau pastarieji negalėjo nurodyti konkrečių pinigų perdavimo aplinkybių (iš ko susideda paskola, kokiomis kupiūromis buvo skolinta, koks paskolos terminas). Teismas visiškai nepasisakė dėl atsakovo pateiktos skolų suvestinės, kurioje nurodyta „Aš tau skolinu“, o jos pabaigoje ieškovė įrašė „sutinku“ ir pasirašė. Abi suvestinės turi būti vertinamos kartu. Pagal CK 6.65 straipsnį nurodytos suvestinės buvimas pas atsakovą patvirtina tai, kad prievolė nėra įvykdyta. Būtina įvertinti, kad ieškovė savo procesiniuose dokumentuose kaitalioja paskolų suteikimo datas, negali atsakyti, iš ko susideda jos reikalavimas. Tuo tarpu atsakovo nurodytos aplinkybės ir argumentai patvirtina, kad būtent jis paskolino ieškovei. Ieškinio nepareiškimas dėl skolos priteisimo iš ieškovės negali būti traktuojamas skolos pripažinimu.
2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė turėjo piniginių lėšų. Nors pagal Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymą gyventojas privalėjo deklaruoti 2003 m. gruodžio 31 d. turimas 50 000 Lt viršijančias pinigines lėšas ar suteiktas 2 000 Lt viršijančias paskolas, tokio turto nei ieškovė, nei jos sutuoktinis nedeklaravo. Ieškovės 2008 m. rugsėjo 4 d. pateikta 2007 m. rugsėjo 1 d. – 2008 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpio turto deklaracija, kurioje nurodyta, kad ji yra paskolinusi atsakovui 125 000 Lt, bei 2008 m. lapkričio 5 d. pateiktos turto deklaracijos už 2003, 2004 ir 2005 m., kurių teikti ieškovė neprivalėjo, nepatvirtina, kad ieškovė turėjo piniginių lėšų ir galėjo juos paskolinti atsakovui, nes jos buvo pateiktos tik civilinės bylos nagrinėjimo metu gavus atsakovo procesinius dokumentus. Priešingai nei sprendė teismas, ieškovės banko sąskaitų išrašai nepatvirtina, kad ji būtų turėjusi piniginių lėšų. Ieškovė savo lėšų neturėjo, ji tik tarpininkavo išgryninant už užsienio valstybių gautus pinigus ir juos grąžinant savininkams.
3. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad 10 000 Lt padėjimas į ieškovės banko sąskaitą ir atsakovo atliktas 3 000 Lt pervedimas patvirtina atsakovo skolą. Aplinkybė dėl indėlio padėjimo nustatyta liudytojo M. S. paaiškinimais, tačiau jis yra ieškovės sūnus, jo santykiai su atsakovu blogi, todėl šiais paaiškinimais nebuvo galima vadovautis. Atsakovas pavedime dėl 3 000 Lt nenurodė, kad tai yra skolos grąžinimas, o konkrečių aplinkybių, kokiam tikslui bus panaudoti ieškovei pervesti pinigai, atsakovas galėjo tiksliai ir nežinoti.
4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad skolų suvestinės nebuvo sudarytos 2007 m. rugpjūčio 2 d. Šią datą aiškiai nurodė liudytojas B. A. V. , dalyvavęs surašant aptariamas suvestines. Tuo tarpu liudytoja L. R. ten nedalyvavo, todėl jos parodymai turi būti vertinami kritiškai. Pagal medicininę pažymą ieškovė gydėsi ambulatoriškai, pažymoje nenurodyta, kad ieškovė būtų negalėjusi judėti.
5. Teismo argumentas, kad atsakovas yra verslininkas, todėl jam keliami aukštesni reikalavimai, kad nė vienas verslininkas nesunaikintų paskolos dokumentų iki skola negrąžinta, yra nepagrįstas. Ieškovė taip pat yra išsilavinusi, o tretysis asmuo turi netgi aukštąjį išsilavinimą, todėl aukštesni reikalavimai turėtų būti taikomi kitai šaliai, o ne atsakovui. Paskolos rašteliai buvo sunaikinti ne atsakovo iniciatyva, o abiem šalim sutarus po to, kai buvo pasirašytos skolų suvestinės, apėmusios anksčiau turėtų paskolos raštelių turinį.
Apeliantė (ieškovė) J. S. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmesta dalis ieškinio reikalavimų, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai nepriteisė palūkanų už naudojimąsi paskola (CK 6.870 str. 1 d., 6.872 str. 1 d.). Priešingai nei sprendė teismas, ieškovė neprašė priteisti palūkanų, kompensuojančių minimalius nuostolius už termino praleidimą. Atsakovas privalėjo grąžinti palūkanas ne kaip netesybas, o kaip atlyginimą už naudojimąsi svetimais pinigais 42-45 mėn. laikotarpį. Priešingai nei sprendė teismas, iš ieškovės pateiktos skolų suvestinės galima nustatyti palūkanų dydį ir jų skaičiavimo terminą. Palūkanų skaičiavimo terminai mėnesiais sutampa su ieškovės paaiškinimais, kad paskolos buvo suteiktos 2003 m. lapkričio 15 d. ir 2004 m. vasario 16 d., bei su paskolų grąžinimo data – 2007 m. rugpjūčio 16 d. Šalys buvo susitarusios dėl 1,5 procento dydžio mėnesinių arba 18 procentų dydžio metinių palūkanų, kurios, atsižvelgiant į paskolų terminą, į tai, kad paskolos neužtikrintos įkeitimu, dėl jų nekelta kitų reikalavimų, laikytinos protingomis, todėl teismas negalėjo jų mažinti netgi laikydamas jas netesybų forma. Dėl šių priežasčių iš atsakovo turėjo būti priteista 6 879, 98 Lt palūkanų nuo 4 200 USD paskolos, 37 885,70 Lt palūkanų nuo 12 817 GBP ir 11 862 Lt palūkanų nuo 11 040 Lt ir 7 000 Lt paskolų, iš viso 56 627,68 Lt palūkanų.
2. Teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodė apie bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, nors motyvuojamojoje dalyje ir buvo pažymėta, kad ieškovei priteistina 1 000 Lt už ekspertizės atlikimą.
3. Teismas nepagrįstai nekompensavo liudytojams D. S. ir K. S. jų atvykimo į teismą iš Jungtinės Karalystės išlaidų, nors jas patvirtinantys įrodymai ir buvo pateikti.
Atsiliepimas
Ieškovė J. S. prašo atmesti atsakovo S. G. apeliacinį skundą kaip nepagrįstą. Savo ruožtu atsakovas S. G. prašo atmesti ieškovės J. S. skundą. Tretysis asmuo T. S. prašo tenkinti ieškovės apeliacinį skundą, o atsakovo skundą atmesti. Savo atsiliepimuose byloje dalyvaujantys asmenys iš esmės pakartoja ankstesniuose procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje kilo ginčas dėl paskolos grąžinimo. Kiekviena šalis, remdamasi iš esmės tai pačiais rašytiniais dokumentais, įrodinėja, kad būtent ji yra kreditorius, o kita šalis – skolininkas, tai yra, ieškovė teigia skolinusi pinigus atsakovui, o atsakovas tai neigia ir savo ruožtu teigia pats skolinęs ieškovei.
Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jei sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 str. 1 d.). Paskolos sutartis yra realinė – ji pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daikto perdavimo momento (CK 6.870 str. 2 d.). Taigi esminiai paskolos sutarties elementai – paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat sumą ar kiekį daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu nesusitarta dėl neatlygintinos paskolos. Pažymėtina, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų (CK 6.871 str. 1 d.). Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 str. 3 d.). Nesilaikius privalomos rašytinės sutarties formos, taikomas ribotas įrodymų leistinumas, tai yra, neleidžiama sutarties sudarymo ar jo įvykdymo fakto įrodinėti remiantis liudytojų parodymais, išskyrus įstatymų nurodytus atvejus (CK 1.93 str. 2 d.).
Nagrinėjamu atveju iš šalių paaiškinimų nustatyta, kad paskolos teisiniai santykiai tarp šalių galėjo atsirasti 2003 m. lapkričio 15 d. ir 2004 m. vasario 16 d. (ieškovės teigimu) arba 2004 m. vasario 16 d. ir 2005 m. gruodžio 15 d. (atsakovo teigimu). Šalys sutaria, kad paskolos santykiai tarp jų buvo įforminti dviem rašytinėmis paskolos sutartimis, parengtomis dviem egzemplioriais – po vieną kiekvienai iš šalių. Pinigai, šalių teigimu, buvo perduoti sutarčių sudarymo metu. Esminio ginčo dėl paskolintos pinigų sumos ir valiutos nėra – šalių paaiškinimai skiriasi tik tuo, kad atsakovas teigia skolinęs 11 400 Lt mažiau, nei tai nurodo ieškovė (atsakovas šią sumą įvardina palūkanomis nuo kai kurių paskolintų sumų, o ieškovė – paskolos dalimi). Minėtų rašytinių paskolos sutarčių iki šių dienų neišliko. Ieškovės teigimu, jai priklausiusius sutarčių egzempliorius pasisavino atsakovas, o pastarasis teigia, kad visi sutarčių egzemplioriai buvo sunaikinti šalių sutarimu. Nepaisant to, šalys pripažįsta, kad vietoje paskolos sutarčių 2007 m. liepos 3 d. (ieškovės teigimu) arba 2007 m. rugpjūčio 2 d. (atsakovo teigimu) buvo surašyta abiejų paskolų suvestinė, kurioje buvo užfiksuoti anksčiau susiklostę šalių santykiai (T. 2, b. l. 152-153). Suvestinė buvo parengta dviem egzemplioriais, kad po vieną tektų kiekvienai iš šalių, abu suvestinės egzempliorius savo ranka surašė atsakovas.
Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus aukščiau išdėstytas faktines aplinkybes bei remiantis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklėmis, ieškovei teko pareiga įrodyti, kad ji perdavė atsakovui nurodomą pinigų sumą, o atsakovas įsipareigojo šią sumą kartu su palūkanomis grąžinti (CPK 12, 178 str., CK 6.870 str. 1, 2 d.). Kolegijos vertinimu, šios aplinkybės nebuvo įrodytos.
Nurodyta paskolų suvestinė surašyta su gramatinėmis klaidomis, o jos turinį iš esmės sudaro skaičiai ir aritmetiniai veiksmai. Be to, šalių turimi suvestinės egzemplioriai nežymiai skiriasi. Teisėjų kolegijos nuomone, nei vienas iš suvestinės egzempliorių turinys neleidžia daryti išvados, kuri iš šalių buvo paskolos davėjas, o kuri – paskolos gavėjas, kokia pinigų suma ir kada bei kokiomis sąlygomis buvo perduota. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pripažinti suvestinę skolos dokumentu CK 6.871 straipsnio 3 dalies prasme.
Nagrinėjamu atveju nebuvo laikytasi paskolos sutarties rašytinės formos reikalavimo, todėl ieškovė prarado teisę remtis liudytojų parodymais įrodinėdama tiek pinigų perdavimo atsakovui, tiek dalies paskolos grąžinimo faktą (CK 1.93 str. 2 d.). Kartu pastebėtina, kad liudytojai, kurių parodymais pirmosios instancijos teisme rėmėsi ieškovė, yra jos artimieji giminaičiai ar pastarųjų šeimos nariai, giminaičių santykiai su atsakovu yra sudėtingi ir konfliktiški, todėl šių įrodinėjimo priemonių įrodomoji reikšmė apskritai nėra didelė.
Pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenustatęs pinigų perdavimo atsakovui fakto, išvadą apie šalių paskolos teisinius santykius padarė remdamasis šalutiniais įrodymais.
Teismas rėmėsi ieškovės pateiktomis turto ir pajamų deklaracijomis (T. 1, b. l. 66-80), kuriose nurodyta atsakovui suteikta paskola. Tačiau šis įrodymas vertintinas kritiškai, nes deklaracijos buvo užpildytos tik po civilinės bylos iškėlimo. Teismo išvados dėl suvestinės sudarymo dienos, aplinkybės, kad į ieškovės sąskaitą buvo pervedami svarai (T. 183-199), neįrodo pinigų atsakovui perdavimo fakto. Spręsti, kad indėlio padėjimas į ieškovės banko sąskaitą ne jos, o atsakovo gyvenamosios vietos banko skyriuje (T. 1, b. l. 185-187) ar atsakovo mokėjimo pavedimas, kuriuo ieškovei buvo pervesta 3 000 Lt suma, įvardinta sąskaitos papildymu (T. 1, b. l. 64), liudija atsakovą pripažįstant susiklosčiusius paskolos santykius ir vykdant savo pareigą grąžinti paskolą, nepakanka įrodymų.
Teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi ir tuo, kad atsakovas pats nereiškė reikalavimo dėl paskolos grąžinimo, nepateikė turto ir pajamų deklaracijų, kuriuose būtų užfiksuota suteikta paskola, tačiau, minėta, nagrinėjamoje situacijoje būtent ieškovė turėjo įrodyti perdavusi pinigus atsakovui, o ne atsakovas paneigti pinigų gavimo faktą. Skundžiamame sprendime taip pat konstatuota, kad nė vienas verslininkas nesunaikintų originalių skolos dokumentų iki skola negrąžinta. Kaip jau buvo nurodyta, šalys pripažįsta, kad pirminės paskolos sutartys buvo surašytos dviem egzemplioriais, tad vieną iš jų turėjo ir ieškovė. Ieškovė, teigianti, kad jos turėtus dokumentus apgaule pasisavino atsakovas, nepateikė jokių tai pagrindžiančių dokumentų, pavyzdžiui, kreipimosi į teisėsaugos institucijas, nors, turėdama buhalterės darbo patirties, neabejotinai turėjo suvokti pirminių paskolos sutarčių ir aptariamo turinio suvestinės reikšmę. Dėl šios priežasties pirminių paskolos sutarčių nebuvimas negali būti aiškinamas atsakovo nenaudai. Tokiu būdu negalima aiškinti ir neaiškiai surašytos suvestinės, nes šiuo atveju ne atsakovas, o ieškovė reikalauja priteisti skolą.
Teisėjų kolegija, apibendrindamas aukščiau išdėstytą, konstatuoja, kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių ieškovę perdavus atsakovui jos nurodomą pinigų sumą kaip paskolą. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas įrodinėjimą reglamentuojančias normas, savo išvadą dėl paskolos santykių iš esmės grindė prielaidomis (CPK 329 str. 1 d.).
Kolegija kartu atkreipia dėmesį ir tai, kad ieškovės paaiškinimai dėl paskolos yra nenuoseklūs. Pradiniame ieškinyje buvo nurodyta, kad paskola suteikta 2003 m. gruodžio mėn. (T. 1, b. l. 3), tuo tarpu patikslintame ieškinyje teigiama, jog paskola buvo suteikta 2003 m. lapkričio 15 d. ir 2004 m. vasario 16 d. (T. 1, b. l. 48-49). Nors ieškiniuose nurodoma, kad paskolos buvo terminuotos, bylos nagrinėjimo metu buvo pripažinta, jog paskola buvo neterminuota – turėjo būti grąžinama pagal pareikalavimą (T. 2, b. l. 62). Pažymėtina ir tai, kad ankstesni šalių paskoliniai santykiai buvo įforminti įstatymo reikalavimus atitinkančia paskolos sutartimi, kurios sudaryme dalyvavo bei sutartį pasirašė ir liudininkai; sutartyje fiksuoti paskolos dalių grąžinimai (T. 3, b. l. 88).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį iš dalies, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, todėl jis naikintinas, o ieškinys atmestinas. Dėl šios priežasties laikytina, kad ieškovės apeliacinis skundas buvo atmestas, o atsakovo – tenkintas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atmetus ieškinį, atsakovas įgyja teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 str.). Atsakovas už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme sumokėjo 2 950 Lt (T. 2, b. l. 52), o už apeliacinį skundą – 300 Lt (T. 3, b. l. 30), iš viso 3 2 50 Lt. Šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš ieškovės.
Ieškovei iki procesinio sprendimo byloje priėmimo buvo atidėtas 2 560 Lt žyminio mokesčio dalies už ieškinį mokėjimas (T. 1, b. l. 20-21). Atmetus ieškinį, ši mokesčio dalis iš ieškovės priteistina valstybei (CPK 96 str. 2 d.). Valstybei iš ieškovės priteistinos ir 94 Lt dydžio išlaidos, susijusios su procesinio dokumentų įteikimu (T. 1, b. l. 2; T. 3, b. l. 85). Iš viso valstybei priteistina 2 654 Lt.
Abi šalys buvo atleistos nuo dalies žyminio mokesčio už paduotus apeliacinius skundus mokėjimo, todėl žyminio mokesčio dalis, nuo kurios mokėjimo atsakovas buvo atleistas, valstybei iš ieškovės nepriteistina (CPK 96 str. 4 d.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškovės J. S. ieškinį atmesti.
Priteisti atsakovui S. G. iš ieškovės J. S. 3 250 Lt (tris tūkstančius du šimtus penkiasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Priteisti valstybei iš ieškovės J. S. 2 654 Lt (du tūkstančius šešis šimtus penkiasdešimt keturis litus) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti (Lėšų gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752), sąskaita Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokas kodas 5660).