Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2013-09-17 · Administracinė byla Nr. I-3593-643/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2013-09-17Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-08-18Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-09-17
Bylos Nr.
I-3593-643/2013
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01608-2013-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Margarita Stambrauskaitė
Pareiškėjas
M. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-3593-643/2013Proceso Nr. 3-61-3-01608-2013-4Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. rugsėjo 17 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Margarita Stambrauskaitė,dalyvaujant pareiškėjui M. P.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėja, išnagrinėjusi byla,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas M. P. (toliau - ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas priteisti 30750 Lt neturtinės žalos. Nurodo, kad nuo 2011-07-25 iki 2012-12-07 atskirais laikotarpiais, iš viso 492 paras, buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir LTI-K) antisanitarinėmis, nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, perpildytose kamerose, kurių plotas buvo apie 7 kv. m., o kamerose dažniausiai būdavo laikomi 4 asmenys. Pažymi, jog tokiu būdu buvo pažeista Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1. punktas pagal kurį, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip – 3,6 kv. m. paaiškino, kad kai kuriose kamerose būdavo itin šalta, drėgna, langai supuvę, sienos pažeistos grybelio, pelėsio, daug tarakonų, graužikų, žiurkių. Dėl tokių sąlygų pareiškėjas nurodo patyręs dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, išgyvenimus, pablogėjo sveikata, ypatingai regėjimas, negalį ramiai miegoti, pablogėjo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės. Atsižvelgiant į tai, prašo teismo priteisti 30750 Lt neturtinės žalos.

Teismo posėdyje pareiškėjas skundą palaikė iš esmės jame nurodytais motyvais ir prašė jį tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į skundą (b. l. 13–19) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėjas į LTI-K atvyko 2011-07-25 ir buvo laikomas iki 2012-12-07. Paaiškino, jog nuo 2010-04-11 įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nėra nustatyta. 2010-05-11 Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Pažymėjo, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytą reikalavimą, t.y. ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto kiekvienam asmeniui. Paaiškino, kad LTI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Pažymėjo, kad LTI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiaus, nes į LTI-K asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Pažymėjo, kad skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką t.y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką bei švarą kamerose, reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) yra išduodamas į kameras, karantino kameras valo ūkio brigados paskirtas nuteistasis. Siekiant palaikyti švarą kamerose, LTI-K yra sudaręs ir paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolatos atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nurodė, kad remontas LTI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Taip pat pažymėjo, kad LTI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Paaiškino, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Dėl neturtinės žalos priteisimo, nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą nurodytą LR CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Nurodo, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Todėl mano, kad pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas.

Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos LTI-K, atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, nors apie teismo posėdžio laiką ir vietą jis buvo informuotas tinkamai (b. l. 45). Administracinė byla išnagrinėta jam nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad:

Pareiškėjas M. P. į LTI-K buvo atvežtas 2011-07-25 ir buvo laikomas iki 2012-12-07, kol išvyko į Pravieniškių pataisos namus. Laikotarpiu nuo 2012-10-22 iki 2012-10-23 pareiškėjo LTI-K nebuvo, kadangi jis buvo išvykęs į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (b. l.13–17, 20–21).

LTI-K Socialinės reabilitacijos skyriaus pažymos patvirtina, kad pareiškėjas su žodiniais, rašytiniais pareiškimais, skundais, prašymais dėl gyvenimo sąlygų į administraciją nesikreipė (b. l. 33–35). Tačiau iš Kalėjimo departamento pažymų (b. l. 77–78) matyti, kad 2011-10-25 buvo gautas pareiškėjo skundas dėl kalinimo sąlygų, 2012-06-25 gautas pareiškėjo skundas dėl darbuotojų netinkamo elgesio su įkalintais asmenimis. Iš LTI-K pažymų (b. l. 79–80) matyti, kad pareiškėjas skundėsi dėl pareigūnų veiksmų, dėl maisto kokybės. Kalėjimų departamentas 2011-11-17, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl laikymo sąlygų, sprendime Nr. 2S-4245 nurodė, jog kamera Nr. 127 buvo suremontuota 2011 m. rugsėjo mėn., ji yra įrengta pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatas, taip pat nurodė, jog yra patvirtintas planas statyti naują tardymo izoliatorių Vilniaus miesto pakraštyje, tuomet ir pagerės suimtųjų sąlygos (b. l. 76).

Nuo 2009 m. gruodžio mėn. UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (buvusi UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“) teikia vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus LTI-K (b. l. 22–32).

2011-07-26 pareiškėjui atvykus į LTI-K, buvo atlikta pirminė jo sveikatos apžiūra bei padaryti reikiami tyrimai: Syphilis RPR, ŽIV testai neigiami, plaučių rentgenologinis tyrimas geras, savijauta gera, nusiskundimų nėra (b. l. 53-56, 61–64). Daugiausia nusiskundimų pareiškėjas jo buvimo LTI-K metu turėjo dėl burnos priežiūros, todėl dažniausia buvo lankytasi pas gydytoją-odontologą (b. l. 57–60). Taip pat pareiškėjas kartą (2012-10-19) kreipėsi į medikus dėl paraudusių, skaudančių akių, nurodo, jog liejasi raidės. Dėl to jis buvo išsiųstas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, po vienos dienos hospitalizavimo jam buvo išrašyti akiniai, akių lašai (b. l. 67–68,74). Pareiškėjas prieš jam išvykstant iš LTI-K buvo apžiūrėtas psichiatro, terapeuto, nusiskundimų nenustatyta (b. l. 68–69). Išvykus iš LTI-K pareiškėjas daugiausia skundėsi peršalimo ligomis, nugaros, juosmens skausmais (b. l. 69–73).

Byloje kyla ginčas: dėl atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos LTI-K, pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, jo teigimu, jis patyrė laikotarpiu nuo 2011-07-25 iki 2012-12-07 dėl per mažo kamerų ploto, netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Dėl atsakovės neteisėtų veiksmų jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas. Taigi, byloje keliamas atsakovės deliktinės atsakomybės klausimas.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, ką ne kartą yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalimi, draudžiama kalinamąjį kankinti, žaloti, žeminti jo orumą arba žiauriai su juo elgtis. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą).

Dėl netinkamų kalinimo sąlygų LTI-K

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos higienos norma. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, kurios bendrosiose nuostatose be kita ko nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, užtikrinta sveikatos priežiūra. Vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriuje yra nustatytas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1. punkte pagal kurį, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip – 3,6 kv. m.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 25 d. iki 2012 m. gruodžio 7 d. buvo kalinamas LTI-K, iš viso 500 parų (b. l. 13–17, 20–21). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad iš esmės visą pareiškėjo kalinimo laikotarpį, t.y. apie 1,5 metų, išskyrus konkrečias atsakovo nurodytas dienas, pareiškėjui nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto kameroje. Nors atsakovo pateikti įrodymai ir patvirtina, kad LTI-K administracija tik atsiradus galimybei, ėmėsi aktyvių veiksmų perkelti pareiškėją arba iš jo kameros kalinius į kitas laisvesnes kameras, t.y. stengėsi, kad suimtieji bei nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, taip pat nors atsakovas pripažįsta, kad kalinamųjų skaičius LTI-K nuolat viršijamas ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos, tačiau teismo nuomone, toks pareiškėjo kalinimo vykdymo būdas ir metodas sukėlė jam sunkumus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Taigi, šiais veiksmais pareiškėjui buvo padaryta žala. LTI-K veiksmų neteisėtumas yra konstatuojamas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas kalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1. punkto nuostatas, neužtikrinant jam minimalaus 3,6 kv. m. ploto. Valstybė turi pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų kalinami nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Faktinėmis aplinkybėmis pagrįstų argumentų dėl valstybės negalėjimo įvykdyti šią pareigą nepateikta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT 2011-01-06 nutartis Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. A756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A756-122/2010).

Dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio

Primintina, jog pareiškėjas dėl per mažo ploto, antisanitarinių kalinimo sąlygų iš atsakovo prašo priteisti 30750 Lt neturtinės žalos. CK 6.247 straipsnis nustato, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo M. P. reikalavimo dėl 30750 Lt neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad šiuo atveju LTI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl to buvo padaryta žala, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, jog nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai (LAVT nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009). Asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, neabejotinai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LAVT nutartys administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, EŽTT 2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.).

Pareiškėjo teiginys, kad dėl buvimo per mažo ploto kamerose, jis patyrė dvasinį sukrėtimą, išgyvenimus, emocinę depresiją, pablogėjo jo reputaciją ir sumažėjo bendravimo galimybės, nėra patvirtintas jokiais įrodymais. Priešingai, iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos matyti, jog prieš jam išvykstant iš LTI-K, jis buvo apžiūrėtas psichiatro, terapeuto, nusiskundimų nenustatyta (b. l. 68–69). Tačiau sutiktina su pareiškėjo argumentu, kad dėl prastų kalinimo sąlygų, konkrečiai dėl apšvietimo, galėjo suprastėti jo regėjimas. Tai patvirtina ir medikų įrašai M. P. asmens sveikatos istorijoje, jo hospitalizavimas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje dėl suprastėjusio regėjimo bei išrašyti akiniai, paskirti vaistai (b. l. 67–68, 74). Be to, iš teismui pateiktų LTI-K bei Kalėjimų departamento pažymų (b. l. 77–80) matyti, kad pareiškėjas M. P. buvo aktyvus ir nuolat skundėsi dėl prastų kalinimo sąlygų, maisto kokybės, pareigūnų elgesio.

Teismo vertinimu, byloje esantys objektyvūs įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui iš esmės visą jo kalėjimo LTI-K laikotarpį (500 parų, t.y. apie 1,5 metų) nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, t.y. turėti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto, kaip tai Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1. punkte. Visa tai galėjo sukelti pareiškėjui tam tikrų fizinių nepatogumų, diskomfortą, tam tikrų sveikatos sutrikimų. LTI-K šiuo atveju neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl konstatuotina, kad tarp nurodytų atsakovo pažeidimų ir pareiškėjui kilusių padarinių egzistuoja priežastinis ryšys. Pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė ir mastas neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių ar trumpalaikių, t. y. tokio pobūdžio, iš kurių negali būti kildinama neturtinė žala.

Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika analogiškose bylose, atsižvelgia į pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimo mastą, šių pažeidimų trukmę (500 parų), sukeltus fizinius nepatogumus bei Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 1000 Lt; vidutinis darbo užmokestis apie 2171 Lt), teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, ir nusprendžia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 200 Lt suma neturtinei žalai atlyginti. Pažymėtina, kad byloje duomenų, jog pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, nėra nustatyta, todėl, teismo nuomone, priteistina suma yra adekvati dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, remiantis anksčiau sprendime išdėstytais motyvais bei vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 nuostatomis, pareiškėjo M. P. skundas tenkintinas iš dalies, priteisiant jam 200 Lt neturtinės žalos iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos LTI-K.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 5 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. P. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti M. P. naudai iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 200 Lt (du šimtus litų) neturtinės žalos.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Margarita Stambrauskaitė