- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-06-11
- Bylos Nr.
- 2A-416-56/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Petras Jaržemskis (pirm.), Virginija Volskienė, Tatjana Žukauskienė
- Atsakovas
- TŪB „Rimkevičiaus ir Gintauto bendrija“
Teisėja A.Kalinauskienė Proc. sprendimo kategorija: 11.7.5; 11.9.10.8; 99.3; 121.21
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2008 m. birželio 11 d.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo TŪB „Rimkevičiaus ir Gintauto bendrija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 1-o apylinkės teismo 2008 m. sausio 4 d. sprendimo dalies, kuria atmestas atsakovo priešieškinys dėl permokėto darbo užmokesčio priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas S. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, ir prašė priteisti iš atsakovo 2000,38 Lt neišmokėto darbo užmokesčio ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas bei 0,06 proc. delspinigius už nesumokėtą darbo užmokestį nuo nesumokėtos sumos; priteisti ieškovui proporcingai darbo laikotarpiui vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2005-01-14 iki 2005-01-21; panaikinti ieškovui paskirtą drausminę nuobaudą- atleidimą iš darbo ir pripažinti darbo sutarties nutraukimą pagal DK 125 str. nuo 2005-01-21; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas pateikė patikslintą ieškinį, kuriame prašė pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisti DK 140 str. 1 d. numatytą nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad jis pagal 2004-06-30 darbo sutartį Nr. 62, 2004-07-01 pradėjo dirbti pas atsakovą fiziku. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovas neišmoka jam priklausančio darbo užmokesčio, 2005-01-14 pareiškimu kreipėsi į atsakovą siūlydamas nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu. Atsakovas paprašęs grąžinti kabineto raktus ir mobilųjį telefoną, 2005-01-14 nušalino ieškovą nuo darbo. 2005-01-21 jis gavo iš atsakovo 2005-01-19 raštą su atsakovo sutikimu atleisti jį iš darbo šalių susitarimu pagal DK 125 str. Tačiau telefonu atsakovas pareiškė, kad neketina mokėti jam priklausančio darbo užmokesčio. Dėl to darbo sutarties nutraukimas nebuvo įformintas. 2005-02-09 ieškovas pakartotinai kreipėsi į atsakovą su reikalavimu išmokėti jam darbo užmokestį už 2004 m. gruodžio mėn. bei 2005 m. sausio mėnesį. 2005-02-14 raštu atsakovas patvirtino, jog ieškovas yra atleistas iš darbo nuo 2005-02-01. 2005-02-22 gavo ir atsakovo 2005-02-21 raštą su 2005-01-31 įsakymu dėl atleidimo iš darbo. Atsakovas pažeidė ieškovo teises ir teisėtus interesus, neteisėtai atleido iš užimamų pareigų. Atsakovas atleido jį iš darbo nuo 2005-02-01 už pravaikštą. Atsakovas atleisdamas ieškovą nurodytu pagrindu privalėjo laikytis drausminių nuobaudų skyrimo tvarkos. Drausminė nuobauda paskirta neteisėtai, nes atsakovas pats nušalino ieškovą nuo darbo ir tai padarė nepagrįstai. Negali būti pripažįstama pravaikšta tokia situacija, kuomet darbdavys pats nušalina darbuotoją nuo darbo, o šis, vykdydamas darbdavio nurodymus, pats neatvyksta į darbą. Atsakovas yra patvirtinęs raštu nutraukti darbo sutartį ieškovo pasiūlytu šalių susitarimu. Taigi, atsakovo ieškovui paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo buvo paskirta neteisėtai.
Atsiliepimas
Atsakovas TŪB „Rimkevičiaus ir Gintauto bendrija“ atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovas nurodė, kad su ieškiniu sutinka iš dalies. Dėl ieškovo nušalinimo nuo darbo atsakovas nesutinka, nes jokio nušalinimo nebuvo. Atsakovas pripažįsta faktą, kad 2005-01-14 gavo iš ieškovo pareiškimą dėl atleidimo iš darbo. Ieškovas kartu su pareiškimu įteikė ir kabineto raktus. Tačiau tai nereiškia, kad jis buvo nušalintas nuo darbo. Nušalinimo nuo darbo procedūros yra atitinkamai įforminamos. Atsakovas 2005-01-14 gavęs ieškovo pareiškimą, kuriame nenurodytos pageidaujamo atleidimo iš darbo šalims susitarus sąlygos, 2005 m. sausio 19 d. raštu pranešė ieškovui, kad toks atleidimo iš darbo pagrindas tenkina ir atsakovą. Rašte yra nurodyta, kad ieškovas pats neateina surašyti raštiško susitarimo dėl sutarties nutraukimo bei nepateikia savojo darbo sutarties egzemplioriaus atitinkamiems įrašams padaryti. Atsakovas raštu pasiūlė ieškovui atvykti sudaryti nurodytą susitarimą ir jį pasirašyti iki 2005 m. sausio 24 d. Tačiau ieškovas į darbą neatėjo iki 2005-01-31. Todėl laikotarpiu nuo 2005-01-14 iki 2005-01-31 darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose jam buvo žymima pravaikšta, dėl ko ir buvo atleistas iš darbo. Įforminant įsakymą teisingai yra nurodytas ieškovo atleidimo iš darbo tik faktinis pagrindas, bet ne juridinis pagrindas. Neteisingas juridinio pagrindo nurodymas daro neteisėtą faktinį pagrindą.
Šalies argumentai
Atsakovas pateikė priešieškinį, kuriame prašė iš ieškovo jo naudai priteisti nepagrįstai gautus 1214,80 Lt bei bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad reikalaujama pinigų suma susidarė dėl sąskaitybos klaidos, kuomet buvo neteisingai apskaičiuotas ieškovo dirbtas laikas atsakovo įmonėje ir tuo pagrindu buvo neteisingai išmokėtas darbo užmokestis.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepime į priešieškinį prašė jį atmesti, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pajamos yra išmokėtos kaip darbo užmokestis ir negalima iš darbuotojo išieškoti permokėto ir neteisingai pritaikius įstatymą apskaičiuoto darbo užmokesčio, išskyrus skaičiavimo klaidos atvejus. Darbuotojas niekaip nėra atsakingas už tai, kad darbdavys netinkamai įformino jo darbo laiką. Be to, buvo atliekamas besitęsiantis atlyginimo mokėjimas. Taip pat atsakovas privalo įrodyti aplinkybę, kad ieškovas buvo nesąžiningas, kuomet siekia susigrąžinti darbuotojui išmokėtą darbo užmokestį.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1-o apylinkės teismo 2008 m. sausio 4 d. sprendimu ieškinys ir priešieškinis buvo atmesti.
Teismas pažymėjo, kad ieškovo atleidimo iš darbo pagrindas – pravaikštos darbe. Iš šalių paaiškinimų bei pateiktų rašytinių įrodymų - darbo laiko apskaitos žiniaraščio nustatyta, kad ieškovas nebuvo darbe nuo 2005 01 17 d. iki sausio 31 d. Ieškovas nurodo, kad jis buvo nušalintas nuo darbo sausio 14 d., nes iš jo buvo atimti raktai nuo kabineto ir mobilusis telefonas, tačiau šioms aplinkybėms pagrįsti ieškovas nepateikė leistinų įrodymų (CPK 178 str.).
Teismas konstatavo, kad ieškovo darbdaviui įteiktas prašymas nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, kuriame nebuvo nurodyta siūloma atleidimo iš darbo data, neatleido jo nuo pareigos toliau vykdyti darbo funkcijas, t.y. eiti į darbą, todėl nustačius faktą, kad ieškovas nevykdė darbo funkcijų sausio 14 d. bei neatvyko į darbą nuo 2005 01 17 d. iki 01 31 d. darbdavys turėjo pagrindą palaikyti, jog darbuotojas šiukščiai pažeidė darbo drausmę bei nutraukti darbo sutartį pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. (DK 235 str.). Nutraukdamas su darbuotoju darbo sutartį šiuo pagrindu, darbdavys privalo laikytis drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių (DK 136 str. 4 d.). Byloje nėra pateikta duomenų, kad ieškovo buvo paprašyta pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimo, tačiau ieškovas tuo metu nevyko į darbą ir nebuvo galimybės iš jo pareikalauti pasiaiškinimo. 2005 01 19 d. rašte ieškovas buvo įspėtas apie tai, jog jam neatvykus į darbą jis bus atleistas už pravaikštas (b.l.31). Be to, nepareikalavimas pasiaiškinti, esant akivaizdžiam darbo drausmės pažeidimo faktui nėra esminė kliūtis drausminei nuobaudai skirti. Įstatymas įpareigoja darbdavį supažindinti su jam skirta drausmine nuobauda, tačiau dėl to, kad ieškovas neatvykdavo į darbą, darbdavys neturėjo galimybės supažindinti darbo vietoje ieškovo su drausminės nuobaudos skyrimu ir atleidimu iš darbo. Nustatęs, kad ieškovas šiurkščiai pažeidė darbo drausmę, o drausminės nuobaudos skyrimo tvarka iš esmės nepažeidė įstatymo reikalavimų, teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu ir priteisti jam vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, todėl ieškinį atmetė.
Teismas, pasisakydamas dėl priešieškinio, pažymėjo, kad pagal CK 6.241 str. 1 d. 4 p. negali būti išreikalaujama kaip įgyta be pagrindo darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaida. Ši įstatymo nuostata yra įtvirtinta ir LR DK 224 str. 2 d. 1 p., bei 3 d. Taigi, šiuo atveju darbdavys turi įrodyti ne tik esamą sąskaitybos klaidą arba ieškovo nesąžiningumą, bet ir jo kaltę, pasireiškusia tyčia arba neatsargumu, gaunant be pagrindo išmokėtas pajamas darbo užmokesčio forma (CPK 178 str.).
Teismas nurodė, kad priešiniui ieškiniui pagrįsti atsakovas pateikė darbo laiko apskaitos žiniaraščius už laikotarpį nuo 2004 m. liepos mėnesio iki 2005 m. sausio mėnesio. Atsakovas teigė, kad už šį laikotarpį ieškovui buvo permokėtas darbo užmokestis dėl sąskaitybos klaidos. Teismas pažymėjo, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščių tinkamas pildymas yra darbdavio pareiga. Minėti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai yra patvirtinti darbdavio parašais, duomenys juose nėra nuginčyti. Be to, atsakovo teiginys priešiniame ieškinyje, kad ieškovas faktiškai 2004 m. rugpjūčio mėnesį dirbo 127 val., o ne 176 val., 2004 m. rugsėjo mėnesį dirbo 70 val., o ne 176 val., 2004 m. spalio mėnesį – 75 val., o ne 168 val., kaip nurodyta darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, nepagrįstas įrodymais (CPK 178 str.). Nustatyta, kad iki ieškovo atleidimo iš darbo - 2005-02-01 atsakovas pretenzijų dėl ieškovo darbo neturėjo, ieškovui tinkamai ir laiku buvo išmokamas jo darbo užmokestis (I tomas, b.l. 41-45). Išmokėto darbo užmokesčio žiniaraščiai, bankinių pavedimų dokumentai, S. P. darbo užmokesčio permokos apskaičiavimo lentelė, kuri yra sudaryta remiantis prieš tai nurodytais dokumentais (I tomas, b.l. 38-45), nėra įrodymai, leidžiantys padaryti teismui išvadą esant sąskaitybos klaidai. Be to, atsakovo teigimu ieškovui S. P. buvo permokamas darbo užmokestis už gana ilgą laikotarpį, t.y. nuo 2004 m. spalio iki 2005 m. sausio mėnesio, tačiau darbdavys nustatė esant darbo užmokesčio permoką tik 2005-03-31 , t.y. tik po ieškovo atleidimo iš darbo.
Dėl išvardintų aplinkybių teismas padarė išvadą, kad atsakovas savo priešinio reikalavimo ieškovui pateiktais įrodymais į bylą neįrodė. Esami įrodymai nepagrindžia nei esamos sąskaitybos klaidos, nei ieškovo kaltės ar nesąžiningumo, todėl teisinio pagrindo tenkinti atsakovo priešinį ieškinį nėra.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
Atsakovas TŪB „Rimkevičiaus ir Gintauto bendrija“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti sprendimą iš dalies ir priimti naują sprendimą- priešieškinį tenkinti; priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas; prijungti prie bylos papildomus įrodymus, nes jų pateikimo būtinybė atsirado vėliau ir tai neužvilkins bylos nagrinėjimo.
Nurodė, kad priimdamas sprendimą skundžiamoje dalyje, teismas neteisingai taikė ir aiškino materialines teisės normas, netinkamai ir nevisapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus, neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes.
Teismas neteisingai aiškino CK 6.237 str. 1 d. ir todėl nepagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju yra būtina įrodyti ne tik esamą sąskaitybos klaidą, bet ir ieškovo kaltę pasireiškusią tyčia arba neatsargumu, gaunant be pagrindo išmokėtas pajamas darbo užmokesčio forma.
Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovas nuo 2004 m. spalio mėn. iki 2005 m. sausio mėn. mokėjo ieškovui didesnį nei priklauso atlyginimą, o susidariusią permoką nustatė tik 2005-03-31. Teismas, taip konstatuodamas, iškraipė faktines bylos aplinkybes ir taip pažeidė CPK 183 str. 3 d. ir 185 str. Atsakovas priešieškinyje nurodė, kad į bylą pateikti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai įrodo ieškovo faktiškai dirbtą laiką. Šią aplinkybę konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad minėti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai yra patvirtinti darbdavio parašais, duomenys juose nėra nuginčyti. Iš šių darbo laiko apskaitos žiniaraščių, taip pat į bylą pateiktų darbo užmokesčio apskaičiavimo ir išmokėjimo žiniaraščių suvestinės matyti, kad darbo užmokestis ieškovui tik už 2004 m. rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėnesius buvo išmokėtas ne pagal faktiškai dirbtas ir darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose užfiksuotas valandas, o pagal 2004 m. liepos mėnesiui paskaičiuotą darbo laiko normą (DK 144 str.). 2004 m. liepos mėn. ieškovas išdirbo visą įstatymo leidėjo įtvirtintą šio mėnesio darbo normą, t.y. 168 valandas. Pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenis, kuriuos pirmosios instancijos teismas pripažino kaip neginčijamus įrodymus, 2004 m. rugpjūčio mėn. ieškovas faktiškai dirbo 127 val., rugsėjo mėn. ieškovas faktiškai dirbo 70 val., spalio mėn. ieškovas faktiškai dirbo 75 val., t.y. ieškovas faktiškai dirbo trumpiau nei įstatymuose įtvirtinta darbo laiko norma. Ieškovo darbo laikas buvo klaidingai apskaičiuotas dėl to, kad du kartus buvo padaryta klaida suvedant ir apdorojant duomenis darbo užmokesčio lentelėje ir vieną kartą pervedant darbo užmokestį ieškovui. Šios sąskaitybos klaidos buvo pastebėtos ne 2005-03-31, kaip klaidingai nurodė pirmosios instancijos teismas, o dar iki 2004 m. lapkričio mėn. Dėl klaidingo ieškovo darbo laiko apskaičiavimo ieškovui buvo sumokėta 4635,52 Lt atlyginimo daugiau nei priklausė. Ieškovas dalį permokos atsakovui grąžino, tačiau ne visą. Pagal DK 224 str. 2 d. 1 p. išskaitos iš darbuotojų darbo užmokesčio padengti jų įsiskolinimą įmonei , kurioje jie dirba, gali būti daromos administracijos nurodymu, siekiant grąžinti sumas, permokėtas dėl skaičiavimo klaidų. Dalį permokos atsakovas išskaičiavo iš ieškovo atlyginimo. Ieškovas patikslintu ieškiniu iš atsakovo nereikalavo neišmokėto darbo užmokesčio už 2004 m. gruodžio mėnesį, taigi šitaip jis patvirtino, kad jis sutinka, jog šia pinigų suma būtų padengta dalis jo įsiskolinimo įmonei. Kadangi ieškovas atsakovui liko skolingas 1214,80 Lt ir jų geranoriškai negrąžino atsakovui, atsakovas dėl šios sumos padavė priešieškinį.
Kadangi teismas ieškinį atmetė pagrįstai, atsakovui iš ieškovo turėtų būti priteistos šios bylinėjimosi išlaidos: 1500 Lt už atsiliepimo į ieškinį paruošimą ir advokatės A. P. atstovavimą pirmosios instancijos teisme iki bylos sustabdymo; 2620 Lt už S. Šedbaro advokatų kontoros teisines konsultacijas, procesinių dokumentų koregavimą bei atstovavimą pirmosios instancijos teisme po bylos atnaujinimo bei 1000 Lt S. Šedbaro kontorai už priešieškinio parengimą.
Atsiliepimas
Ieškovas S. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, sprendimą palikti nepakeistą; atsisakyti priimti naujus atsakovo pateiktus įrodymus; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas priešieškinyje nurodytas sumas gavo teisėtai ir pagrįstai, t.y. dėl darbo funkcijų pagal darbo sutartį vykdymo, jokios skaičiavimo (sąskaitybos) klaidos nebuvo, taigi nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą. Teismas atmetęs tiek ieškinį, tiek priešieškinį pagrįstai nepriteisė šalims bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad prašomi prijungti įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, todėl nėra pagrindo tenkinti šį atsakovo prašymą.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 1 ir 2 dalys).
Apeliaciniame skunde keliamas netinkamo materialinės teisės normų (CK 6.237 str. 1 d., 6.240 – 6.241 str. str.) aiškinimo ir taikymo, faktinių aplinkybių vertinimo klausimas (CPK 185 str.), todėl teisėjų kolegija ir pasisako dėl pirmos instancijos teismo sprendimo dalies, kurią atmestas atsakovo priešinis ieškinys, argumentų bei apeliacinio skundo argumentų.
Dėl Civilinio kodekso normų taikymo.
Ginčas yra kilęs iš darbo teisnių santykių (buvęs darbdavys reikalauja išieškoti iš buvusio darbuotojo permokėtą atlyginimą už darbą), todėl spręstinas pagal darbo teisinius santykius reglamentuojančius įstatymus. Be to ir CK 1 str. 3 d. numato, kad darbo santykius reguliuoja darbo įstatymai.
Siekiant apsaugoti darbuotojo, kaip darbo santykiuose ekonominiu ir socialiniu požiūriu paprastai silpnesnės šalies teises, darbo teisinius santykius reguliuojantys įstatymai numato tam tikras imperatyvias garantijas. Darbo kodeksas (toliau DK) 224 str. 3 d. nustato, kad negalima iš darbuotojo išieškoti permokėto ir neteisingai pritaikius įstatymą apskaičiuoto darbo užmokesčio, išskyrus skaičiavimo klaidas atvejus.
Ši nuostata reiškia, kad išieškojimas galima tik tada, kai permoka padaryta dėl buhalterinės klaidos, o jeigu permoka atsirado dėl kitų priežasčių – permokėtų sumų darbdavys išieškoti iš darbuotojo negali.
Sutinkamai su CPK 178 str. atsakovas privalėjo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindė savo priešinio ieškinio reikalavimą.
Iš darbo sutarties Nr.62 4 p. matyti, kad atsakovas su ieškovu sulygo dėl mažiausios darbo trukmės per savaitę, tačiau šia darbo sutartimi nebuvo ribotas maksimalus darbo laiko dydis, kurį nustato DK 144 str. Be įsipareigojimo mokėti 5050 Lt darbo užmokestį, atsakovas įsipareigojo mokėti ir priedą prie darbo užmokesčio, kurio dydis sutartimi nebuvo nustatytas.
Šalies argumentai
Ieškovas nurodo, kad jis dirbo visą darbo laiką, atsakovo fiksuotą darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose. Tą aplinkybę patvirtina atsakovo į bylą pateikti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai (CPK 197 str. 1 d.).
Atsiliepimas
Atsakovas įrodymų, pagrindžiančių savo teiginius, jog ieškovo darbo laiko apskaita ir apmokėjimas turėjo būti vykdoma pagal ieškovo pateiktus pranešimus apie ieškovo faktiškai dirbtą laiką, į bylą nepateikė, tai reiškia, kad nenuginčijo ieškovo teiginių apie tokį faktiškai dirbtą laiką, koks yra nurodytas atsakovo darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose (CPK 178 str.).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas neįrodė buhalterinės klaidos, apskaičiuojant ieškovo atlyginimą 2004 m. 08 mėn. – 2004 m. 10 mėn., todėl pirmos instancijos teismas turėjo pagrindą atmesti atsakovo priešinį ieškinį kaip nepagrįstą.
Nurodytais argumentais apeliacinės instancijos teismas atsakovo apeliacinį skundą atmeta kaip teisiškai nepagrįstą.
Atsižvelgiant į tai, kad tiek ieškovo ieškinys, tiek ir atsakovo priešinis ieškinys nėra patenkinti, taip pat į LR Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu patvirtintas rekomendacijas dėl išlaidų už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo bei vadovaujantis CPK 98 str., taisyklėmis, teisėjų kolegija nepriteisia apelianto prašomų išlaidų advokatų pagalbai atlyginti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas neveikė už greitą bylos išnagrinėjimą (CPK 7 str.), nepagrįstai didino išlaidas už teisinę pagalbą, todėl esant tokioms aplinkybėms nėra teisinio pagrindo jas atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
nutarė:
Vilniaus m. 1-o apylinkės teismo 2008 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo TŪB „Rimkevičiaus ir Gintauto bendrija“ apeliacinį skundą atmesti.