- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-29
- Bylos Nr.
- 1A-188-458/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-51710-2016-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Remigijus Preikšaitis, Arvydas Daugėla, Zigmas Pocius
- Nuteistasis
- A. A.
- Civilinis ieškovas
- UAB „(duomenys neskelbtini)“
- Advokatai
- Vaclovas Janušauskas
- Kategorijos
- 1.2.14.5.1Sukčiavimas (BK 182 str. 1 d.)
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Zigmo Pociaus ir Remigijaus Preikšaičio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – terminuotas laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Civilinis ieškinys tenkintas iš dalies: iš nuteistojo A. A. civilinei ieškovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ priteista 1546,50 Eur turtinės žalos atlyginimo, 200 Eur advokato atstovavimo išlaidų, o kita ieškinio dalis atmesta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. A. 2016 m. rugsėjo mėnesio pradžioje, tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, iš anksto turėdamas tikslą apgaule pasisavinti svetimą turtą – prekes, parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), parduotuvės direktoriui V. N. pateikęs Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinančią, kad A. A. užsiima statybos baigiamaisiais ir apdailos darbais, ir melagingai nurodęs, kad jis yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ subrangovas, atliekantis vidaus apdailos darbus objekte, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), paprašė jam duoti prekių reikiamiems darbams objekte atlikti, už jas atsiskaitant tada, kai UAB „(duomenys neskelbtini)“ perves pinigus už atliktus darbus, V. N. juo patikėjus, taip būnant iš esmės suklaidintam, ir surašius ant lapo prekes, kurias A. A. paima iš parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, o A. A., kuris žinojo, kad už paimtas prekes neatsiskaitys, pasirašius po prekių sąrašu, A. A. apgaule įgijo įvairias prekes:
„glaistą vetonit lr+ 25 kg talpos – 20 vnt., vieneto kaina 14,25 Eur, bendros 285,0 Eur vertės;
gruntą KONTAKT 15 kg talpos – 5 vnt., vieneto kaina 19,00 Eur, bendros 95,00 Eur vertės;
gruntą KONTAKT 5 kg talpos – 3 vnt., vieneto kaina 8,00 Eur, bendros 24,00 Eur vertės;
dažus LETAX PM 10 l talpos – 6 vnt., vieneto kaina 32,00 Eur, bendros 192,00 Eur vertės;
dažus PENTAPRIM pilkus 2,7 l talpos – 3 vnt., vieneto kaina 10,20 Eur, bendros 30,60 Eur vertės;
uNIFLOT, 25 kg talpos – 1 vnt., 27,00 Eur vertės;
Rotband vok. 30 kg talpos – 4 vnt., vieneto kaina 12,00 Eur, bendros 48,00 Eur vertės;
glaistą IGIS MR, 16 kg talpos – 8 vnt., vieneto kaina 8,50 Eur, bendros 68,00 Eur vertės;
gruntą giluminį PRO, 10 l talpos – 5 vnt., vieneto kaina 8,00 Eur, bendros 40,00 Eur vertės;
maišą šiukšlėms, 160 l talpos – 1 vnt., 3,50 Eur vertės;
volelį HARDSTAR gelt su juod s 10 cm, – 2 vnt., vieneto kaina 0,95 Eur, bendros 1,90 Eur vertės;
trintuvę plast kempinę 13x280, – 1 vnt., 2,90 Eur vertės;
glaistyklę ner pl, 100 mm, 0913, – 3 vnt., vieneto kaina 0,70 Eur, bendros 2,10 Eur vertės;
glaistyklę ner pl, 350mm, 06307 lenkija, – 3 vnt., vieneto kaina 1,50 Eur, bendros 4,50 Eur vertės;
pirštines nail aplietas PU, juodas, – 5 vnt., vieneto kaina 0,60 Eur, bendros 3,00 Eur vertės;
kotą volel. Telesk. 0,8-1,4 m. hardex, – 2 vnt., vieneto kaina 2,45 Eur, bendros 4,90 Eur vertės“. Iš viso už 832,4 Eur.
Tęsdamas nusikalstamą veiką, A. A. 2016 m. rugsėjo mėnesio pradžioje, tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, iš anksto turėdamas tikslą apgaule pasisavinti svetimą turtą – prekes, parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), siekdamas suklaidinti parduotuvės direktorių V. N., paprašė pateikti jam anksčiau, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku iš parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ apgaule pasiimtų prekių sąskaitą ir kartu paprašė jam dar duoti prekių reikiamiems darbams objekte, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), atlikti, melagingai žadėdamas už prekes atsiskaityti po mėnesio, V. N. juo patikėjus, taip būnant iš esmės suklaidintam, ir surašius A. A. pasiimtas prekes ant to paties lapo, kur buvo jau anksčiau išvardytos A. A. paimtos prekės iš parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ ir kur A. A. jau buvo pasirašęs dėl šių prekių gavimo, o A. A., kuris žinojo, kad už paimtas prekes neatsiskaitys, pasirašius po prekių sąrašu, A. A. apgaule įgijo įvairias prekes:
„dažus PENTAPRIM balti, 10 l talpos – 6 vnt., vieneto kaina 47,00 Eur, bendra vertė 282,00 Eur;
dažus PENTAPRIM šviesiai pilki, 10 l talpos – 2 vnt., vieneto kaina 50,00 Eur, bendra vertė 100,00 Eur;
gruntą giluminį PRO, 10 l talpos – 4 vnt., vieneto kaina 8,00 Eur, bendra vertė 32,00 Eur;
kempines šlifavimui 100*68*27mm p100, – 5 vnt., vieneto kaina 0,60 Eur, bendra vertė 3,00 Eur;
tinklelį šlifavimo 115*280mm p100 lenk., – 30 vnt., vieneto kaina 0,30 Eur, bendra vertė 9,00 Eur“. Iš viso už 426 Eur.
Tęsdamas nusikalstamą veiką, A. A. 2016 m. spalio 25 d., iš anksto turėdamas tikslą apgaule pasisavinti svetimą turtą – prekes, parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas parduotuvės direktoriaus V. N. patiklumu po to, kai įtikinęs V. N., kad prekes ima reikiamiems darbams objekte, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), atlikti ir už jas atsiskaitys tada, kai UAB „(duomenys neskelbtini)“ perves pinigus už atliktus darbus, įgijo įvairių prekių, dar kartą grįžo į parduotuvę ir paprašė išrašyti jam paimtų prekių sąskaitą, paprašė jam duoti dar prekių minėtiems darbams atlikti, žinodamas, kad už paimtas prekes neatsiskaitys, paprašęs šias prekes įtraukti į išrašomą sąskaitą, melagingai žadėdamas už prekes atsiskaityti po mėnesio, V. N. juo patikėjus, taip būnant iš esmės suklaidintam, išrašius sąskaitą ir išdavus prekes, A. A. apgaule įgijo įvairias prekes:
„dažus PENTAPRIM lašišiniai, 2,7 l talpos – 4 vnt., vieneto kaina 14,20 Eur, bendra vertė 56,80 Eur;
cementą BAUKRAFT D550+, 35 kg talpos – 80 vnt., vieneto kaina 3,40 Eur, bendra vertė 272,00 Eur;
pirštines nail aplietos PU juodos, – 5 vnt., vieneto kaina 0,60 Eur, bendra vertė 3,00 Eur;
plėvelę palečių vyn. 0,45x300m., – 1 vnt., 6,30 Eur vertės“. Iš viso už 338,1 Eur.
Tokiu būdu, apgaule įgydamas svetimą turtą – prekes, per tris kartus A. A. UAB „(duomenys neskelbtini)“ padarė turtinę 1596,50 Eur žalą.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nesant jo veiksmuose BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties, t. y. nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Prašoma atmesti reikalavimą priteisti UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovui advokatui 200 Eur išlaidų atlyginimą. Su priteistu 1546,50 Eur turtinės žalos atlyginimu apeliantas sutinka.
Apeliaciniame skunde aptaręs ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo eigą, A. A. toliau pažymi, kad Plungės rajono apylinkės teismas nuosprendį priėmė, remdamasis vien melagingais V. N. parodymais. A. A. nurodo, jog savanaudiškų ketinimų įgyti prekes ir jas panaudoti savo reikmėms neturėjo. Apeliantas sutinka, jog medžiagas panaudojo ne pagal paskirtį, kaip buvo žadėjęs L. P., bet jas panaudojo darbams, už kuriuos jam nebuvo atsiskaityta, todėl A. A. negalėjo atsiskaityti su UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu L. P.
Skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino liudytojo L. P. parodymų, kuriuose jis patvirtina, kad A. A. su juo tarėsi dėl medžiagų kreditavimo. Pokalbyje direktorius V. N. nedalyvavo. Be to, A. A. teigia, kad ir liudytojas L. P., duodamas parodymus, iškreipia tiesą, kadangi palaiko V. N. ir atkartoja pastarojo teiginius, jog A. A. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu įgijo prekes. Apeliantas tvirtina, jog prekes įgijo, pateikęs individualios veiklos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), prisistatė kaip fizinis asmuo, dirbantis su nurodyta pažyma.
Toliau skunde atkreipiamas dėmesys, kad byloje yra nustatytos kratos metu paimtos medžiagos iš vieno objekto. A. A. tvirtina, jog pats pareigūnams nurodė ir paaiškino, kad buvo pasamdytas atlikti darbus dviejų kambarių bute, tačiau žiemos sezono metu darbai nebuvo atliekami, kadangi patalpos nešildomos. Taigi A. A. laukė pavasario, kad galėtų pradėti darbus.
A. A. daro išvadą, kad tarp jo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo L. P. yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, be to, ir pirkimo–pardavimo sutarties 6.3 straipsnyje nurodyta, kad ginčai sprendžiami derybų arba teisminiu keliu. Skunde atkreipiamas dėmesys į aplinkybę, kad A. A. su L. P. nebuvo konkretizavę sutarties, bylos medžiagoje jos nėra, tai buvo tik žodinis susitarimas. A. A. pabrėžia, jog už prekes neatsiskaitė ne savo noru, o todėl, kad nebuvo atsiskaityta su juo pačiu.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde A. A. nurodo, jog nors akistatos metu V. N. dalies piniginių reikalavimų atsisakė, tačiau pats apeliantas kas mėnesį pažadėjo jam pervesti po 50 Eur, pirmą pavedimą padarė 2017 m. sausio mėnesį. Taigi A. A. nori parodyti, kad bandė ieškoti kompromiso, norėjo taikytis su V. N., jo atsiprašė.
Apeliantas tvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ savo galbūt pažeistas teises jau gynė civilinėmis teisinėmis priemonės, t. y. iš bylos medžiagos matyti, kad 2017 m. vasario 27 d. pateikė ieškinį Plungės rajono apylinkės teismui. A. A. teigia, jog neatsisako grąžinti skolą, tiesiog norint grąžinti skolą reikia laiko.
Skunde pažymima, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja, jog negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai, sprendžiant civilinius ginčus, taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams, vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Taigi kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu. Baudžiamosios teisės, baudžiamojo proceso normos yra vertinamos kaip paskutinė priemonė, kuria asmuo gali ginti, jo įsitikinimu, pažeistas teises.
Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliaciniame skunde nuteistasis A. A. ginčija savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo ir jo kvalifikaciją pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, motyvuodamas tuo, jog tarp jo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, o jo atliktuose veiksmuose nėra visų būtinų nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių. Būtent šiais klausimais apeliacinės instancijos teismas nutartyje ir pasisako.
Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį sukčiavimas – tai savo ar kitų naudai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės panaikinimas ar jos išvengimas apgaule. Sukčiavimo, kaip nusikaltimo, esmė yra apgaulės panaudojimas, dėl to svetimas turtas ar turtinė teisė įgyjama, turtinė prievolė panaikinama ar išvengiama neteisėtai. Esminis sukčiavimo kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą arba prievolės išvengimą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip asmens (turto savininko ar valdytojo) suklaidinimo ir turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo arba prievolės išvengimo būdas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, ar turto pirkėjo suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą, turto teisinio statuso arba dėl jo ketinimų ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą pinigų ar kitokio turto pavidalu kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui. Atkreiptinas dėmesys, kad apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-851/2001, 2K-387/2008, 2K-161-696/2017). Turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas dėl kaltininko ketinimų įvairiais būdais. Tačiau visų jų esmė pasunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą. Taigi esminiai klausimai, nuo kurių sprendimo priklauso A. A. veiksmų baudžiamasis teisinis vertinimas, yra: 1) ar buvo panaudota apgaulė; 2) ar apgaulė buvo esminė.
Apeliantas A. A. apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi vien melagingais UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo V. N. parodymais. Teisėjų kolegija su tokiu skundo argumentu negali sutikti. Visų pirma pažymėtina, kad tiek paties apelianto, tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo V. N. parodymai buvo išsamiai ištirti teisiamojo posėdžio metu ir jų detalus vertinimas pateiktas 2017 m. balandžio 6 d. nuosprendyje. Įvertinęs taip pat ir visus kitus duomenis, esančius baudžiamosios bylos medžiagoje, jų tarpusavio sutapimus ir prieštaravimus, pirmosios instancijos teismas nerado pagrindo abejoti V. N. pateiktu situacijos apibūdinimu ir A. A. veiksmų vertinimu. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą. Antra, būtina pažymėtina, kad pats A. A. tiek akistatos, tiek teisiamojo posėdžio metu pripažino, jog melagingai nurodė V. N. statybos objektus, kuriuose planuoja panaudoti iš jo paiimamas statybines medžiagas, t. y. nurodė, jog statybinių medžiagų reikia darbams, kuriuos atliks (duomenys neskelbtini), nors iš tiesų su UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo pateiktomis statybinėmis medžiagomis ketino ištaisyti trūkumus, kuriuos buvo padaręs, atlikdamas darbus (duomenys neskelbtini) (b. l. 61–62). Teisiamojo posėdžio metu pats A. A. pažymėjo: „Man ir (duomenys neskelbtini) buvo reikalingos medžiagos. Iš (duomenys neskelbtini) ėmiau medžiagas, kad pabaigti (duomenys neskelbtini) objektą, o ten nemokėjo pinigų ir negalėjau atsiskaityti su N.“ (b. l. 157). Apeliaciniame skunde yra pateiktas A. A. vertinimas, jog jis savanaudiškų ketinimų įgyti prekes ir jas panaudoti savo reikmėms neturėjo, tačiau sutinka, kad medžiagas panaudojo ne pagal paskirtį. Vis dėlto apelianto vertinimas nėra teisingas ir atitinkantis nustatytas faktines aplinkybes, kadangi šiuo atveju nėra taip svarbu, ar jis gautas medžiagas panaudojo pagal paskirtį (nors, teismo vertinimu, statybinės medžiagos buvo panaudotos pagal paskirtį, t. y. atliekant statybos darbus), kur kas svarbiau tai, jog apeliantas UAB „(duomenys neskelbtini)“ nurodė kitą objektą, kuriame naudos statybines medžiagas darbams atlikti, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovui nuvykus į minėtą objektą, paaiškėjo, kad apeliantas su tame objekte atliekamais statybos darbais ir įmone „(duomenys neskelbtini)“ nesusijęs jokiais sutartiniais santykiais (b. l. 158).
L. P. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad pirmojo susitikimo metu nuteistasis minėjo, jog atliks darbus (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g., berods (duomenys neskelbtini) name. Liudytojas paklausė, ar A. A. dirba įmonėje, tačiau jis nurodė, kad turi verslo liudijimą, minėjo, jog tą namą renovuoja įmonė „(duomenys neskelbtini)“. L. P. žinojo, kad „(duomenys neskelbtini)“ tikrai renovuoja tą namą, todėl manė, jog A. A. vykdo subrangą, tačiau duomenų nepatikrino, kadangi jų įmonė siekia kuo daugiau uždirbti, žmonėmis pasitiki. A. A. pas UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovus atvykus antrą kartą, L. P. nukopijavo pažymą ir atidavė prašytas statybines medžiagas, nes jų įmonėje tokia įprasta praktika, tuo metu įtarimų nekilo. Liudytojas papildomai nurodė, jog A. A. sakė, kad (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) name renovuos laiptines, tačiau nebuvo kalbama apie tai, kad nuteistasis statybines medžiagas vešis į (duomenys neskelbtini), nes tuomet liudytojas L. P. medžiagų nebūtų davęs (b. l. 159). Taigi matyti, kad pirmosios instancijos teismas, prieš priimdamas nuosprendį, išsamiai ištyrė įrodymus ir L. P. parodymai, skirtingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, buvo įvertinti, tiesiog nuosprendyje jiems neskirtas išskirtinis dėmesys, kadangi iš esmės L. P. parodymai patvirtino V. N. parodymus, t. y. jog objektas, kuriame A. A. ketino panaudoti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ gautas medžiagas, turėjo esminės reikšmės, sprendžiant klausimą, ar apskritai suteikti A. A. jo prašomas statybines medžiagas dar iki atsiskaitymo. Taigi, A. A. nurodydamas ne tą objektą, kuriame naudos statybines medžiagas, suklaidino UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovus. Papildomai pažymėtina, jog apeliaciniame skunde neteisingai nurodoma, kad L. P. neva iškreipė parodymus apie tai, jog A. A. prekes įgijo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu. L. P. teisiamojo posėdžio metu aiškiai pažymėjo, kad statybines prekes A. A. ėmė ne „(duomenys neskelbtini)“, o savo vardu (b. l. 159). Tačiau buvo aišku, kad A. A. savo elgesiu ir teiginiais leido suprasti UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovams, jog darbai, kuriuos jis atliks ir kuriems panaudos iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ gautas statybines medžiagas, yra susiję su įmonės „(duomenys neskelbtini)“ atliekama gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) renovacija.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai nustatė, jog A. A. apgaulę atspindi jo atliktų veiksmų visuma. Pirmą kartą atvažiavęs į parduotuvę nuteistasis tik pasakė, kad dirba pagal individualios veiklos vykdymo pažymą, turi sutartį išdažyti laiptines objekte (duomenys neskelbtini), sąmoningai nurodė adresus, kuriuose daugiabučių namų renovacijos darbus atlieka UAB „(duomenys neskelbtini)“ klientė UAB „(duomenys neskelbtini)“, konkretaus susitarimo nesudarė. Kitą dieną atvažiavo į bendrovės parduotuvę, sudarydamas solidaus ir patikimo žmogaus įvaizdį, tvarkingai apsirengęs, nauju automobiliu, pateikė individualios veiklos vykdymo pažymą, atsivežė pagalbinį darbininką prekėms sukrauti. Atvažiavęs antrą kartą, paprašė išrašyti sąskaitą faktūrą ir pasakė, kad ją pateiks rangovui, o šiam sumokėjus už prekes, pinigus perves pardavėjui. Visos šios aplinkybės ir suklaidino UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovus bei paskatino pasitikėti nuteistuoju ir perduoti jam prekes už jas dar nesumokėjus. Tokiu būdu A. A. apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą. Nors A. A. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ kalbėta nebuvo, tačiau apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nėra pagrindo netikėti UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo parodymais. Savaime suprantama, kad jeigu A. A. būtų pasakęs, kad įsigyjamas medžiagas naudos darbams (duomenys neskelbtini) atlikti, tuo labiau paties padarytiems trūkumams šalinti, UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas, visiškai nepažinodamas nuteistojo, medžiagų nebūtų davęs, neturėdamas garantijos, kad už jas bus sumokėta. Taigi A. A., sudarydamas solidaus ir patikimo kliento, turinčio stabilius finansinius išteklius, bendradarbiaujančio su jau esamais UAB „(duomenys neskelbtini)“ klientais, įvaizdį, iš esmės apgavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovus. Atsižvelgdamas į visa tai, kas aptarta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria Plungės rajono apylinkės teismo nuosprendyje padarytai išvadai, kad A. A. laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo mėnesio pradžios iki 2016 m. spalio 25 d. per tris kartus apgaule, UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvės vadovui ir direktoriui nurodydamas melagingus duomenis apie planuojamus atlikti darbus bendrovės klientės UAB „(duomenys neskelbtini)“ renovuojamuose namuose (duomenys neskelbtini) ir taip suklaidindamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovus, savo naudai įgijo svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą – įvairias statybines prekes apdailos darbams atlikti.
A. A. kaltu prisipažino tik iš dalies ir nurodė, jog medžiagas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvės paėmė ir už jas neatsiskaitė, tačiau apgaulės tam nenaudojo. Nors nuteistasis nurodo, jog su UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatsiskaitė, kadangi su juo neatsiskaitė užsakovai (duomenys neskelbtini), kur jis paimtas medžiagas išsivežė, tačiau apeliacinės instancijos teismas tokius parodymus laiko tik gynybine nuteistojo versija, kurių nepatvirtina byloje esantys duomenys, tuo labiau kad jokių sutarčių dėl darbų atlikimo (duomenys neskelbtini) A. A. pridėti prie baudžiamosios bylos medžiagos nepateikė. Nors ir netiesiogiai, tačiau aplinkybę, kad padarytą nusikaltimą A. A. iš dalies pripažįsta, patvirtina tai, jog nuteistasis neginčija nuosprendžiu priteisto turtinės žalos atlyginimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai. Tai rodo, kad A. A. suvokia, jog būtent jo veiksmai nulėmė žalos atsiradimą, nepaisant to, nuteistasis apeliaciniame skunde tvirtina, kad tarp jo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ susiklostė civiliniai teisiniai santykiai.
Kiekvieną kartą, kai reikia nuspręsti, ar pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis. Baudžiamojo proceso paskirtis yra išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalis). Akcentuotina, kad baudžiamosios teisės normos yra paskutinė priemonė, kuria asmuo gali ginti, jo įsitikinimu, pažeistas teises, kai neįmanoma kitomis socialinėmis, teisinėmis priemonėmis apginti teisinių gėrių, kurie yra pažeidžiami (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-262/2011, 2K-677/2012). Tačiau nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad pažeistų teisių gynyba civilinėmis teisinėmis priemonėmis nebūtų tinkama ir pakankama. Nors A. A. apeliaciniame skunde iš pradžių kalba apie pirkimo–pardavimo sutartį ir kilusio ginčo sprendimą, remiantis šios sutarties nuostatomis, tačiau vis tik vėliau pats nurodo, kad susitarimo būta tik žodinio. Kadangi ir šis trapus žodinis susitarimas tarp proceso dalyvių buvo pasiektas A. A. panaudojant apgaulę, t. y. iš esmės suklaidinus UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovus, nėra pagrindo kalbėti apie susiklosčiusius civilinius santykius. Dėl A. A. neteisėtų veiksmų UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo padaryta reali turtinė žala, o statybinių medžiagų pasisavinimo, panaudojant apgaulę, pavojingumas siekia tokį laipsnį, už kurį gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Kadangi A. A. veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, negali būti taikoma civilinė atsakomybė, kuri įprastai taikoma pažeidus iš sutartinių santykių kylančius įsipareigojimus. Atsižvelgdamas į tai, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovai statybines medžiagas A. A. suteikė iš anksto neatsiskaičius, būdami iš esmės suklaidinti dėl jo pateiktos melagingos informacijos, apeliacinės instancijos teismas dar kartą pakartoja savo išvadą, kad tokiu būdu nuteistasis apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą ir todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.
Skirdamas bausmę A. A., pirmosios instancijos teismas vadovavosi bausmės esmės ir paskirties kriterijais, numatytais BK 41 straipsnyje, bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse, taip pat atsižvelgė į tai, kad A. A. padarė nesunkų nusikaltimą, į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, kad nusikalto ne pirmą kartą, neišnykus teistumui, netrukus po laisvės atėmimo bausmės atlikimo pagal 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendį. Šios aplinkybės rodo, kad nuteistasis išvadų iš savo netinkamo elgesio nedaro, nėra linkęs taisytis, todėl švelnesnėmis negu laisvės atėmimo bausmėmis nėra galimybės pasiekti bausmės tikslus. Be to, vien ta aplinkybė, kad A. A., atlygindamas dalį padarytos žalos, 2017 m. sausio mėnesį pervedė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 50 Eur, nesudaro pagrindo manyti, kad nuteistasis gailisi dėl savo veiksmų, ypač atsižvelgiant į tai, jog nuo nusikalstamų veiksmų jau buvo praėję keturi mėnesiai, greičiau siekia pagerinti savo padėtį ir tikisi švelnesnės bausmės. Apibendrindamas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuteistajam A. A. Plungės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu bausmė buvo paskirta ir individualizuota tinkamai.
Pripažindamas nuteistąjį A. A. kaltu ir skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino visus byloje esančius duomenis, reikšmingus tiek nusikalstamos veikos kvalifikacijai, tiek bausmės skyrimui, jų tarpusavio sutapimus ir prieštaravimus, vadovaudamasis nurodytomis baudžiamojo įsatymo normomis, priėmė teisingą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl nėra pagrindo naikinti ar keisti Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. nuosprendį, remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.
A. A. apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su iš jo priteistu 200 Eur atstovavimo išlaidų UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovui atlyginimu, tačiau jokių motyvų, kodėl ši atstovavimo išlaidų suma, jo nuomone, laikytina nepagrįsta, nenurodo. Baudžiamojoje byloje yra pateikta sąskaita už teisines paslaugas ir mokėjimo nurodymas, kuris patvirtina, kad civilinė ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ savo atstovui advokatui M. G. sumokėjo 200 Eur už suteiktas teisines paslaugas (b. l. 142, 143). Būtina pažymėti, kad nors atstovavimo išlaidos nėra laikomos civilinio ieškinio dalimi, skirtingai, nei nurodoma Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. nuosprendyje, tačiau jos buvo priteistos tinkamai, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi. Minėta norma nustato, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Taigi atstovavimo išlaidos civiliniam ieškovui buvo priteistos pagrįstai. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-271/2010). Spręsdamas klausimą dėl priteistino išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti dydžio, teismas vertina bylos apimtį, sudėtingumą, proceso trukmę, laikotarpį, kurį advokatas atstovavo nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų interesams, jo indėlį bei aktyvumą procese ir kitas aplinkybes, patvirtinančias ir paneigiančias prašomų priteisti išlaidų už advokato teisinę pagalbą pagrįstumą. Atsižvelgdamas į tai, kad civilinės ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas surašė civilinį ieškinį, kurį pirmosios instancijos teismas tenkino iš dalies, atstovavo civilinio ieškovo interesams teisiamajame posėdyje, buvo aktyvus, negalėdamas dalyvauti teismo posėdyje, apie tai informavo iš anksto ir prašė bylos nagrinėjimą atidėti (b. l. 144), apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad iš A. A. priteista atstovavimo išlaidų suma laikytina pagrįsta ir ne per didele.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyrius 2017 m. birželio 26 d. pateikė prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo. Jame nurodoma, kad antrinės teisinės pagalbos A. A. išlaidos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme sudaro 26,98 Eur, ir prašoma šias išlaidas priteisti iš nuteistojo. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Todėl teisėjų kolegija mano, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus patirtos išlaidos, teikiant antrinę teisinę pagalbą, iš A. A. nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo A. A. apeliacinį skundą atmesti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus prašymą iš A. A. priteisti 26,98 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų atmesti.