- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2015-01-23
- Bylos Nr.
- 1-12-188/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Ramyna Šidlauskienė
- Civilinis ieškovas
- J. J., D. J.
- Civilinis atsakovas
- AB „Lietuvos draudimas“
- Kaltinamasis
- E. M.
- Advokatai
- Diana Dūdienė
viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje
E. M., gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, a. k. (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini), deklaruota gyvenamoji vieta ten pat, ūkininkas, aukštojo išsilavinimo, vedęs, neteistas,
kaltinamas nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. (Kelių transporto eismo saugumo pažeidimas, dėl ko dėl įvykusio eismo įvykio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata) padarymu, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. M. kaltinamas tuo, kad jis 2013 m. birželio 23 d. apie 20 val. Kėdainių raj. (duomenys neskelbtini) k., įvažiavime į M. ir Č. gyvenamųjų namų kiemus, ties (duomenys neskelbtini) gatvės namu Nr. 14, vairuodamas automobilį ,,SUBARU FORESTER“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 133 punktuose nurodytus reikalavimus, tai yra būdamas eismo dalyviu ir privalėdamas laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui (KET 9 p.), neviršyti leistino greičio ir atsižvelgdamas į važiavimo sąlygas pasirinkti tokį važiavimo greitį, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties (KET 133 p.), neatsižvelgęs į tai, kad važiuoja gyvenamųjų namų rajone, pasirinko nesaugų važiavimo greitį, dėl ko nepastebėjo važiuojamojoje dalyje buvusio pėsčiojo B. J., nesugebėjo vairuojamo automobilio visiškai sustabdyti ar aplenkti pėsčiojo bei pervažiavo jį, dėl ko dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų B. J. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.
Kaltinamasis E. M. kaltu neprisipažino. Parodė, jog 2013 m. birželio 23 d. apie 20 val. grįžo į namus, esančius (duomenys neskelbtini) g. 41, (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini), Kėdainių r. Prieš įvažiuodamas pro vartus į savo kiemą, prieš 10-12 m prieš juos, pamatė iš jo kiemo išbėgantį vaiką, kuris ties posūkiu nubėgo į S. J. kiemą ir pasislėpė už J. tujų. Tai buvo D. J. dukra S. Jis važiavo 90 laipsnių kampą turinčiu keliu į savo kieme esantį garažą, tuo metu pasisukęs dar nebuvo. Posūkyje yra kanalizacijos nuotekų valymo šulinukas, apie kurį buvo išgremžta dalis asfalto. Prieš tai pristabdė automobilį ir lėtai pasuko į kairę pusę, kad neįvažiuotų į duobę, ir kaire kelio puse nuvažiavo į garažą. Jam išlipus iš automobilio, išlipo ir jo žmona ir nuėjo link šiukšlių dėžės. Jam dar kurį laiką pavaikščiojus, atėjo pas Č. buvusi K. ir pasakė, kad jis pervažiavo vaiką. Jis jai pasakė „Ką čia kalbate, kokį vaiką, iš kur jis atsirado?“. Po kurio laiko atėjo J. J. ir pasakė „Ką tu padarei, pervažiavai vaiką“. Vaiko toje vietoje jis nematė, jo ten nebuvo, toje vietoje buvo 5 cm dydžio pagalys, jis jį matė labai gerai, todėl negalėjo nematyti vaiko, jei jis ten būtų buvęs. Kokiu būdu buvo sužalotas vaikas, negali pasakyti. Gal vaikas galėjo išbėgti iš tujų, nes K. parodė, kad už tujų matė vaiką. Nuėjęs pas J., matė kad vaikui buvo nubrozdintas veidukas, viena jo pusė buvo kruvina. Buvo skambinta greitajai, bet tuo metu greitosios nebuvo, todėl jis pasisiūlė nuvežti vaiką į greitąją, nes S. J. ir J. J. vairuoti negalėjo. Kėdainių ligoninės priimamajame budintis gydytojas, apžiūrėjęs vaiką, pasakė, kad reikia vežti į Kauno klinikas. Vaikas sau mama važiavo į klinikas greitosios pagalbos automobiliu, o jis su S. J. važiavo iš paskos. Kauno klinikose vaiką apžiūrėjo, po tyrimų pasakė, kad nieko baisaus nėra, Jis su S. J. ir J. J. nuvažiavo į Kėdainių rajono policijos komisariatą, davė parodymus, patikrino jo girtumą, surašė protokolą. Jam grįžus namo, atvažiavo policijos pareigūnai, kurie išmatavo kelią, S. J. parodė, kad vaikas gulėjo dešinėje kelio ir dešinėje jo automobilio pusėje, už kanalizacijos šulinuko. V. J. taip pat parodė, kad matė vaiką dešinėje važiuojamosios dalies ir jo automobilio dešinėje pusėje, apie 10 m nuo jo kiemo, ties Č. dekoratyviniais augalais – pušimis ir tujomis. J. J. sakė, kad ji įvykio vietos nematė, nes buvo nusisukusi ir kalbėjo telefonu. V. J. sakė, jog prieš tai kelis kartus šaukė S., kad parvestų B.. Pareigūnams baigus matuoti, jie kartu važiavo į ligoninę, nes ėmė jo kraują, kažką surašinėjo, pareigūnai paėmė jo automobilį ekspertizei atlikti. Tą pačią dieną buvo nuėjęs pas J. pasiteirauti, ar nepablogėjo B. sveikata, siūlė materialinę pagalbą, nes tuo metu vaiko tėvas D. J. gulėjo ligoninėje. Po to dar buvo susitikę, jis teiravosi apie B. sveikatą, tačiau penktadienį pamatęs vaiką, vaikščiojantį sode, apsiramino. Kaltės nepripažįsta, toje vietoje, kur parodė liudytojai, kad ten gulėjo vaikas, jis nevažiavo, nes ten važiuoti neįmanoma. Ta vieta labai gerai matėsi, už pusės metro nuo liudytojų parodytos vietos, kur neva gulėjo vaikas, jis matė 50 cm dydžio pagalį, jei matė jį, negalėjo nematyti vaiko. Tuo metu matomumas buvo geras. V. J. nuo tos vietos, kur jis neva pervažiavo vaiką, vaiką matė už 10 m į kiemo pusę, K. matė dar toliau. V. J. sakė, kad jis pervažiavo vaikui per galvą, nors išvados to nerodo.
Nukentėjusioji J. J. parodė, kad 2013 m. birželio 23 d. apie 19 val. ji su vyro tėvais ir savo vaikais B. ir S. buvo kieme, kepė šašlykus. Vaikai bėgiojo sode. B. vilkėjo ryškiai geltonais marškinėliais ir ryškiai mėlynais šortais, S. - ryškiai mėlynos spalvos šortais ir mėlynai-baltai dryžuotais marškinėliais. Daugiau vaikų kieme nebuvo. Viskas įvyko labai greitai. Ji išgirdo vaiko klyksmą, pamatė B., kuris atsikėlė, rankomis susiėmė už galvos, buvo kruvinas, bei pamatė nuvažiuojančio automobilio galą. Tuo metu atstumas nuo vaiko iki mašinos galėjo būti apie 2 m. Automobiliui nuvažiavus, ties galine automobilio dalimi buvęs vaikas atsikėlęs ir užsiėmęs už galvos, bėgo link jos. Paties vaiko kontakto su automobiliu ji nematė, matė tik pasekmes. Ji su S. J. bėgo link vaiko, S. J. liko prie vaiko, o ji bėgo link E. M. namų. Tuo metu E. M. uždarinėjo garažą. Ji klausė, ką jis padarė, o E. M. paklausus, ką padarė, ji pasakė, kad jis pervažiavo vaiką. E. M. atsakė, kad nebuvo jokio vaiko arba jis jo nepastebėjo. Vaiko klyksmas buvo labai didelis, dėl to į įvykio vietą atėjo kaimynai, klausė, kas atsitiko. Ji buvo šoke, skambino greitajai pagalbai, bet greitoji atvažiuoti negalėjo, todėl jos paprašytas E. M. juos nuvežė į Kėdainių ligoninę, o iš ten greitosios pagalbos automobiliu vežė į Kauno klinikas. E. M. buvo kartu su jais ir parvežė namo tik paryčiais. Grįždami, važiavo į Kėdainių rajono policijos komisariatą, kur davė parodymus. Prašo priteisti 40000 Lt. Tuo metu jos vyras gulėjo Kauno klinikose po labai sunkios operacijos, kai ją su B. paguldė į klinikas, ji tai dvi dienas slėpė nuo vyro, nes jam nebuvo galima jaudintis. Nuo patirto streso, įtampos, nervų jai pačiai sušlubavo sveikata, liepos mėnesį gulėjo ligoninėje dėl stiprių galvos skausmų. Po įvykio ir šiuo metu vaikas yra labai dirglus, jautrus, piktas, neramus, labai blogai miega, iki šiol nekalba, yra stebimas neurologų. Po įvykio B. stebėjo Kauno klinikų neurologai, į klinikas važiavo 7-8 kartus, lankėsi Vaiko raidos centre, pas psichologus. B. stebėjo LOR gydytojai, buvo daryti akustiniai klausos tyrimai. B. nuo 2013-09-01 būtų galėjęs pradėti lankyti vaikų darželį, bet gydytojai jam rekomendavo namų režimą, todėl B. prižiūrėti turi auklę. Ji grįžo į darbą, nes 2013 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje jai paskambino iš darbo, prašė spalio mėn. grįžti, nes po vaiko priežiūros atostogų gali likti be darbo vietos. Auklei moka po 1350 Lt. UAB Medicinos ir konsultacijų tyrimo centre B. atlikti du tyrimai. Dėl B. būsenos vėluojama atlikti tris skiepus, todėl yra didesnė galimybė užsikrėsti infekcija. Po įvykio B. tapo baikštus, bijo žmonių, jam reikia prisitaikyti prie aplinkos. Medikai sako, kad vaiką reikia stebėti, jis per mažai kalba, galimi įvairūs sutrikimai kaip vandenligė, šlapinimosi sutrikimai. Jie stengiasi saugoti, kad B. neužsigautų galvos, nes jam buvo stiprus smegenų sutrenkimas.
Nukentėjusysis D. J. parodė, kad tuo metu, kai buvo įvykis, jam Kauno klinikose buvo atlikta galvos operacija. Jis pasiūlė žmonai važiuoti pas savo tėvus, iš kur bus lengviau jį lankyti, tėvai padės prižiūrėti vaikus. Po operacijos jo gydytojas jam pranešė, kokia yra jo vaiko padėtis. Vaikui buvo konstatuotas smegenų sutrenkimas, kaukolės pamato lūžis, įplėšta kairė ausis, sužalotas veidas, plaštaka, skruosto sužalojimas prilyginamas I laipsnio nudegimui. B. gulėjo ligoninėje iki 2013-07-03, po to jie išsiprašė namo, nes sūnus ligoninėje be vaistų neužmigdavo. Po savaitės sūnui turėjo išimti siūlus iš susiūtos ausies, bet ausų kanalai buvo pilni kraujo, todėl siūlai buvo išimti atvažiavus kitą kartą, padaryti akustiniai ausies tyrimai. Buvo klausos skirtumas tarp vienos ausies ir kitos – sužalotos ausies. Vėliau buvo kreiptasi konsultacijų į kitus specialistus, į Vaiko raidos centrą. Konstatuota, kad vaikas bijo svetimos aplinkos, yra dirglus, sutrikusi jo koordinacija, staigių apsisukimų metu jis buvo mėtomas į šonus. Gydytojų pasiūlymu jie kreipėsi į psichologus – logopedus, po ko pasakė, kad vaikas dirglus, įsitempęs, matomi lūpos, veido tampymai, viso kūno drebėjimas. Nežino, kaip Naujininkų medikai galėjo parašyti, kad vaikas yra sveikas, mano, kad tai mediko nekompetencija, todėl su žmona nusprendė ieškoti teisingesnių, profesionalesnių medikų. Medikai nurodė, jog pageidautina, kad vaikas būtų namų režime, kad išvengti papildomo streso, be to, buvo neskiepytas, todėl jie yra priversti vaiką laikyti namuose. Prašo priteisti 40000 Lt neturtinės žalos, taip pat turtinę žalą dėl išlaidų kurui, nes važinėjo į Kauno klinikas dėl tolimesnės sūnaus priežiūros 7-8 kartus, viena kelionė į Kauną ir atgal kainuoja apie 100 Lt. B. buvo padarytos galvos, krūtinės, klubų rentgeno nuotraukos, galvos kompiuterinė tomograma. Kad galutinai išsiaiškinti, ar vaikui buvo lūžęs kaukolės pamatas, reikėjo dar kartą daryti nuotrauką, bet jie, nenorėdami papildomai švitinti vaiko, atsisakė. Jo sutuoktinei po įvykio prasidėjo galvos skausmai, ji savaitę gulėjo Žvėryno infekciniame skyriuje, jai buvo nustatytas nepatikslintas meningitas. B. dėl medikų rekomendacijos samdoma auklė. Žmona grįžo į darbą, nes paskambinęs darbdavys davė suprasti, kad jei ji skubiai negrįš į darbą, gali jį prarasti, be to jie nutarė, kad iš vieno jo atlyginimo jiems bus sunku pragyventi. Jam pačiam buvo sunku išgyventi sūnaus sveikatos pasekmes. Po savo operacijos jis neprašė reabilitacijos, kadangi norėjo būti su šeima, padėti žmonai, nes sūnus buvo irzlus, sunkiai užmigdavo ir blogai miegodavo, jis neleidžia prisiliesti prie galvos, bijo automobilių. Jie priversti stebėti vaiką, vežioti pas specialistus, sekti, ar nėra potrauminių problemų. E. M. žalos neatlygino, jų vengia, nesikalba.
Liudytoja V. K. parodė, kad 2013 m. birželio 23 d. pavakary ji su dukra atvažiavo į svečius pas draugę A. Č. į (duomenys neskelbtini) k. Įvykio metu jos sėdėjo pavėsinėje. Prieš tai pro augalus matė, kad kažkas ateina, berniukas ar vaikas, apsirengęs ryškiai geltonais marškinėliais. Kokio amžiaus vaikas, nesimatė, užstojo dekoratyviniai augalai. Po kurio laiko automobiliu grįžo kaltinamasis, ir pasigirdo vaiko klyksmas, kuriam nesiliaujant, nuėjo pažiūrėti ir pamatė mamą, laikančią berniuką ant rankų. Kartu stovėjo ir vaiko seneliai. Vaikui iš abiejų ausyčių bėgo kraujas, kažkurioje pusėje buvo truputį prakirstas veidas. Automobilio vairuotojas buvo nuvažiavęs prie garažo, ruošėsi statyti automobilį, tik prie jo nubėgus mamai, atėjo. Toje vietoje, iš kurios mama pakėlė vaiką, kelio danga kelininkų buvo išfrezuota, joje buvo 5-7 cm gylio duobė. Vairuotojas sakė, kad nematė vaiko, o vaiko mama ir seneliai sakė, kad vaikas buvo po automobiliu, kuris jį pervažiavo per viršų. Vaiko seneliai ir mama sakė, kad pravažiavus automobiliui, vaikas kėlėsi. Vaikas galbūt bėgo ir į tą išfrezuotą duobę įkrito, o vairuotojas jo nematė ir pravažiavo. Vairuotojo žmona sakė, kad jie matė mergaitę, bet berniuko tikrai nematė. Ji pati vaiko kontakto su automobiliu nematė. Kadangi niekas negalėjo vairuoti automobilio, kaltinamasis pats vežė vaiką į ligoninę. Prieš įvykį geltonais marškinėliais vilkintį vaiką ji matė apie 10 m nuo duobės kelyje. Daugiau vaikų nematė.
Liudytoja A. Č. parodė, kad 2013 m. birželio 23 d. pas ją atvažiavo draugė su dukra. Jos sėdėjo kieme, pavėsinėje. Ji sėdėjo nugara į kelią, o draugė - prieš ją. Vienu metu draugė pasakė, kad kažkas, geltonai apsirengęs, pas jas ateina, tačiau niekas neatėjo. Teritorija palei kelią apsodinta spygliuočiais ir sudėti dideli akmenys. Neužilgo išgirdo atvažiuojant mašiną ir pamatė, kad grįžo kaimynai M. Pravažiavus mašinai, lygtai sankryžoje ties įvažiavimu į jų ir kaimynų kiemą, pasigirdo vaiko verksmas, klyksmas. Joms nuėjus pažiūrėti, pamatė, kad kaimynų marti nešasi berniuką, apsirengusį geltonos spalvos marškinėliais, vaiko galvytė abiejose pusėse ties ausytėmis buvo kruvina. Kas vyko ant kelio, negalėjo matyti, nes yra apželdinta. Prieš tai lakstančių vaikų nematė, tik matė, kad kaimynai buvo sode. Po įvykio kaimynai J. sakė, kad kaimynas E. pervažiavo berniuką ir nuvažiavo į savo kiemą. Ji su drauge pas M. nėjo, vaiko mama nusinešė berniuką į M. garažą. Jai su drauge esant, M. pas J. nebuvo atėję.
Liudytoja V. J. parodė, kad 2013 m. birželio 23 d. ji, jos vyras ir marti, kuri apie 18 val. grįžo iš Kauno aplankiusi po operacijos klinikose gulėjusį jos sūnų, sėdėjo sode, vakarieniavo, o anūkai S. ir B. suposi sūpynėse, lakstė po sodą, buvo nubėgę iki pirties. Vėliau S. ir B. nubėgo link kaimynų M. ir Č. įvažiavimo kelio. Ji su seneliu pradėjo šaukti, kad jie grįžtų. Vaikai paklausė: 3 metų S. greitai apsisuko ir perbėgo kelią, o 1,5 metų B. iš lėto mažais žingsniukais ėjo link jų. Perbėgusi kelią S. atsistojo prie tujų ir žiūrėjo į B.. Tuo metu įsukus kaimynui E. M. su mašina, ji vaiko nebematė. Pravažiavus mašinai, išgirdo vaiko klyksmą. Vaikas atsistojo ir užsiėmęs už ausyčių klykė, o jos vyras pasakė, kad vaiką pervažiavo. Jie tiesiai per daržą bėgo prie vaiko, vyras paėmė jį ant rankų. B. iš abiejų ausyčių bėgo kraujas, buvo nubrozdinta, ausytė buvo mėlyna ir kruvina. Tuo metu atėjo kaimynė A. Č. ir jos draugė V. K.. Marčiai J. J. nubėgus prie E. M. garažo, kur jis jau buvo pastatęs mašiną ir pasakius, kad jis pervažiavo vaiką, E. M. atsakė, jog jokio vaiko nematė ir tikrai nepervažiavo. M. atėjus, E. M., pamatęs sužalotą vaiką, užsiėmė už galvos ir sakė „Ką aš padariau“. Kadangi greitajai neprisiskambino, o vyras ir marti buvo išgėrę po taurelę konjako ir patys vaiko į ligoninę vežti negalėjo, nuvežti vaiką pasisiūlė E. M., kuris vaiką, marčią ir jos vyrą išvežė į ligoninę. Po to sužinojo, kad B. išvežė į Kauną, marti sakė, kad vaikas paguldytas į reanimaciją, jam siuvo žanduką, ausytę, yra trūkę ausies būgneliai ir galimas kaukolės lūžis. Namo vyras su marčia grįžo apie 4 val., sakė, kad buvo nuvykę į policiją, davė parodymus. 5 val. atvažiavę policijos pareigūnai viską išmatavo. Per pietus atėjo E. M. ir S. M., sakė, kad nuo kaltės neatsisako, nori pakalbėti, kaip vaikui padėti, siūlė pinigų vaiko vaistams. Jos vyras pasakė, kad šiuo metu vaikai pinigų turi, reikia kalbėtis su jais. M.i daugiau nebuvo atėję kalbėtis ar atsiprašyti. Vieną kartą, atvažiavus vaikams, ji pati nuėjo pas M. ir paklausė, kodėl neateina pasikalbėti. E. M. sakė, kad ateis vakare, tačiau sūnus tą dieną ėjo medicininę komisiją, buvo pavargęs ir išvažiavo namo. Įvykio metu B. vilkėjo gelsvais marškinėliais ir melsvomis kelnėmis, o kaip buvo apsirengusi S., neprisimena. Įvykio metu arti daugiau vaikų nebuvo, daugiau automobilių nepravažiavo. Jos nuomone, M. matė prabėgant per kelią S., jos nepažino, galėjo pagalvoti, kad tai kitas jų anūkas D., bei kad daugiau vaikų nėra. Kokiu greičiu važiavo automobilis, pasakyti negali. Vaiko kontakto su automobiliu ji nematė, taip pat nematė, iki kurios vietos vaikas tuo metu buvo atėjęs.
Liudytojas S. J. parodė, kad 2013 m. birželio 23 d., marčiai grįžus iš Kauno klinikų, kur buvo operuotas jų sūnus, pasiruošė vakarienę, kepė šašlykus, turėjo butelį ar du butelius alaus, pusę butelio konjako, jis šiek tiek išgėrė. Anūkai S. ir B. lakstė po sodą ir išbėgo į kelią, einantį pas kaimynus. Toje vietoje buvo apipjaustyta asfalto danga aplink kanalizacijos šulinį, ant kurio vaikai užlipę šokinėjo. Atsistojęs, jis liepė jiems grįžti atgal. S. įbėgo į takelį link namo pusės, o anūkas - į priešingą, kaimyno pusę. Po to iš už tujų pasirodė mašina, ir B. atsigulė ant kelio važiuojamosios dalies prieš važiuojančią mašiną ant pilvo, išilgai mašinos važiavimo krypčiai. Mašina labai lėtai įvažiavo į tą kelio apipjaustymą ir pasisuko link M. kiemo, būtent link vaiko. Jis pamanė, kad kaimynas vaiką gąsdina. Automobiliui vos pasisukus, jo greitis padidėjo ir automobilis pralėkė per vaiką. Iš savo buvimo vietos matė, kad vaikas atsirado tiesiai po mašina. Užpakalinis automobilio dešinės pusės ratas pašoko į viršų, kadangi įkrito į tą duobę, iššokęs iš duobės prasuko vaiką ant asfalto, nuo padangos atsirado ir randai ant veido. Vaikas buvo tarp abiejų automobilio galinių ratų, iš vidinės pusės, grynai po automobiliu. Priekiniai ratai pravažiavo virš vaiko, jo nekliudė, kadangi mašina yra aukšta. Jis ėmė bėgti link vaiko, surikęs, kad vaiką pervažiavo. Neatsimena, ar jis, ar marti paėmė vaiką, tik žino, kad marti paskui bėgo pas kaimyną E. M. prie mašinos, nes jie jau stovėjo prie garažo, krovė iš mašinos daiktus. Jis su anūku, kuris labai verkė, parėjo į namus, bandė vaiką plauti šaltu vandeniu. Tuo metu subėgo visi kaimynai, M., Č. Paskambinus į greitąją, atsakė, kad neturi mašinos, todėl E. M. savo automobiliu vaiką, marčią ir jį vežė į Kėdainių ligoninę, kur chirurgas pasakė, kad vaiką reikia vežti į Kauną. Vaiką su mama į Kauną vežė greitosios pagalbos automobilis, jis su E. M. važiavo iš paskos. Kadangi nei vienas iš jų neturėjo telefono, paprašė greitosios pagalbos automobilio vairuotojo informuoti policiją. Procedūros Kauno klinikose užtruko iki 3 val., vaikas liko klinikose, apie 4 val. su marčia ir M. buvo Kėdainių rajono policijos komisariate, kur viską paaiškino, po to važiavo į įvykio vietą, E. M. su žmona buvo pas juos atėję, klausė, kokia padėtis, ar nereikia pinigų, jis atsakė, kad nereikia. Po įvykio E. M. kalbėjo, kad pamatė anūkę S., bėgančią į tujas, gal jo dėmesys buvo atkreiptas į tą vietą, kur nubėgo mergaitė, tai galėjo būti priežastimi nematyti mažo vaiko, gulinčio ant kelio.
Liudytoja S. M. parodė, kad 2013 m. birželio 23 d. apie 20 val. automobiliu Subaru su vyru važiavo namo iš Latvijos, Rundalės. Ji sėdėjo keleivio pusėje. Iš tolo, 50 m atstumu ji pamatė iš jų kiemo išbėgančią mergaitę, kuri bėgo į savo senelių J. kiemą. Važiuojant dešinėje kelio pusėje yra jų sodyba. Matomumas tikrai buvo geras. Ji žiūrėjo įtemptai, nes tujos praktiškai yra ant kelio, važiuojant pavojinga, kad kas neiššoktų. Jie pasuko ir nuvažiavo link namų. Išlipusi iš automobilio, ji nunešė išmesti maišelį su šiukšlėmis į konteinerį, o tuo metu vyras statė automobilį į garažą. Grįždama pamatė atbėgančią J. J., kuri šaukė, kad jos vyras pervažiavo vaiką. Jie nesuvokė, kas atsitiko ir bėgo pas J. į namus žiūrėti. Matė, kad virtuvėje prie kriauklės J. laikė vaiką ant rankų. Viena vaiko veido pusė prie ausies buvo kruvina, o kitoje veido pusėje matėsi lengvas nubrozdinimas, lyg per žvyrą perbraukta, matėsi nešvarumų. Kadangi greitoji negalėjo atvažiuoti, ar ji, ar kažkas kitas pasiūlė, kad jos vyras nuvežtų vaiką į ligoninę, nes nuo J. sklido alkoholio kvapas, J. J. pasakė, kad ir ji yra išgėrusi. Vyras išvežė vaiką į ligoninę, grįžo naktį, atvažiavo tyrėjai, fotografavo, matavo įvykio vietą. J. parodė, kur vaikas gulėjo – prie šulinuko, dešinėje pusėje, link pirties, o V. J. V. sakė, kad vaikas stovėjo prie augalų, link Č., prie tvoros. Ryte A. Č. ir jos draugė V. K. sakė, kad matė vaikus, įėjusius į jų kiemą ir vaikščiojančius prie jų augalų. Ji su K. nuėjo į tą vietą, kur K. sėdėjo tą vakarą, kai tai įvyko. Pro tujų tarpą matosi kelio tarpas, bet kad ten kažkas praėjo, galima matyti tik tada, jei žiūri į tą tarpą. K. sakė, kad toje vietoje, kur tarp augalų yra plyšys, ji matė praeinantį geltonai apsirengusį asmenį. Tas vaikas galbūt galėjo būti už tujų. Jie buvo nuėję pas J., norėjo pasikalbėti, jie sakė, kad viskas yra gerai. Trečiadienį J. taip pat sakė, kad viskas yra gerai. Penktadienį vaikas su D. buvo atvykę pas J. Jų galvos buvo aprištos, sakė, kad viskas gerai, antradienį išims siūlus ir išleis namo. Praėjus 5 dienoms vaikas buvo pas senelius, viskas buvo gerai, o vėliau sužinojo, kad jam yra galvos pamatinis lūžis. Nemano, kad gydytojai būtų išleidę vaiką į namus, jei būtų įtartas toks dalykas. Č. vyrui sakė, kad buvo atėjusi J., ieškojo jos vyro, tačiau jų tuo metu nebuvo namuose. Prieš įvykį į kelionę buvo išvažiavę iš vakaro, keliavo su kompanija, ilsėjosi, buvo tikrai nepavargę, nes 16 val. kokias dvi valandas pietavo, po to 4 val. važiavo iki namų. Ji pati vairuoja ir kiekvieną kartą pravažiuodama galvoja, ar vaikas negalėjo būti toje vietoje, kur yra tujos ir ar jis negalėjo būti įlindęs tarp tų augalų ir iš jų iššokti. Nesupranta, kaip jie dviese galėjo nematyti vaiko. Ant kelio vaiko tikrai nebuvo, jei vaikas ten būtų gulėjęs, jo nepastebėti tikrai neįmanoma. Matomumas buvo geras, saulė švietė į nugarą. Ji matė prabėgančią S., tačiau jos nestebėjo, žiūrėjo į kelią. Bėgančią mergaitę ji pamatė iš tolo, dar prieš savo vartus, ji bėgo iš kairės pusės į dešinę, iš Č. į senelių kiemą, buvo apsirengusi kažką dryžuoto. Ar jos yras buvo įvažiavęs į duobę, negali pasakyti, tik žino, kad per duobes jis važiuoja atsargiai. Iš kairės pusės nuo tos duobės buvo pakankamai vietos padaryti kairį posūkį, neįvažiuojant į duobę.
Liudytoja L. R. - Kauno apskrities VPK Kėdainių rajono policijos komisariato tyrėja, parodė, kad policijos komisariatui iš ligoninės buvo pranešta, jog pristatytas su galvos trauma vaikas, kuris išvežtas į Kauno klinikas. Apie 3 val. važiavo į įvykio vietą. Su nukentėjusiaisiais nebendravo, jie buvo Kaune. Kada surašė tarnybinį pranešimą, neprisimena, data yra nurodyta. Tarnybiniame pranešime nurodė, kad M., vairuodamas automobilį, kliudė staiga iš po tujų išbėgusį vaiką, tokias aplinkybes nurodė, nes galimai taip pasakė vairuotojas, dabar nebeprisimena, bet buvo gauta tokia informacija, ji tokių dalykų neprisigalvojo. Ji surašė kaltinamojo paaiškinimą, jis sakė, kad to berniuko nematė.
Specialisto išvadoje Nr. T-A 6023/13(01) nurodyta, kad E. M. kraujyje etilo alkoholio nerasta (1t.b.l.34). Parodymų patikrinimo vietoje metu S. J. parodė, kad eismo įvykį jis matė iš 39 m atstumo, nurodė, link kur važiavo E. M. vairuojamas automobilis, kurioje vietoje buvo sužalotas B. J. (1t.b.l.93). Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G 1817/13(02) nurodyta, kad B. J. padarytas galvos sumušimas su odos nubrozdinimais viršugalvyje ir veide abipus, plėštinė žaizda už kairės ausies kaušelio, kraujosruva su minkštųjų audinių atsisluoksniavimu dešinėje galvos pusėje kaktos-momens srityje, abiejų ausų klausos landų odos įplyšimai su prikraujavimais abipus į klausos landas bei būgnines ertmes; odos nubrozdinimai krūtinėje ir pilve; kairės rankos antro piršto naginės falangos plėštinė žaizda ir odos nubrozdinimas dešinės pėdos naginėje falangoje. B. J. diagnozuoti sužalojimai nebūdingi pėsčiųjų autotraumai pargriaunant iš vertikalios padėties ir nebūdingi kurią nors kūno dalį pilnai pervažiuojant ratu. Galvos trauma įvyko nuo išreikšto dinaminio kontakto traumuojant galvą iš šonų. Sužaloti galėjo automobilio rato įvairios plokštumos, automobilio dugno detalės ir kelio dangos elementai. Vaikas galėjo pakliūti po automobiliu gulomis, labiau tikėtina kniūbsčias. B. J. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (1t.b.l.87-88). Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014-09-23 ekspertizės akto Nr. 11-1361 (14) išvadose (2t.b.l.60-63) nurodyta, kad B. J. 2013-06-23 padarytas galvos sumušimas su odos nubrozdinimais viršugalvyje ir veide abipus, plėštinė žaizda už kairės ausies kaušelio; kraujosruva su minkštųjų audinių atsisluoksniavimu dešinėje galvos pusėje kaktos-momens srityje; abiejų ausų klausos landų odos įplyšimai su prikraujavimais abipus į klausos landas bei būgnines ertmes; odos nubrozdinimai krūtinėje ir pilve; kairės rankos antro piršto naginės falangos plėštinė žaizda ir odos nubrozdinimas dešinės pėdos naginėje falangoje. Remiantis aplinkybėmis ir antriniais klinikiniais požymiais nustatyta smegenų sukrėtimo bei įtariamo kaukolės pamato kaulų lūžio diagnozė. Galvos trauma su plėštinėmis žaizdomis kairėje užausio srityje ir abiejose klausos landose atitinka nesunkaus sveikatos sutrikdymo masto kriterijus. Byloje nerasta medicininių duomenų apie B. J. nustatytų emocinių ir (ar) raidos sutrikimų tiesioginį ryšį su eismo įvykyje patirtais sužalojimais. B. J. nustatyti sužalojimai nenurodo į kaukolės pamato lūžį. Kraujosruva su minkštųjų audinių atsisluoksniavimu dešinėje galvos pusėje kaktos-momens srityje ir dešinės ausies klausos landos odos įplėšimai, tikėtina, buvo padaryti B. J. kontaktuojant su automobilio priekine dalimi. Iš esamų duomenų negalima nustatyti, ar kiti B. J. sužalojimai buvo padaryti kontaktuojant su automobiliu „Subaru Forester“ dugnu ar kelio danga. Negalima nustatyti, kokioje tiksliai padėtyje buvo B. J. pirminio kontakto su automobiliu metu. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei atliktą tyrimą, B. J. negalėjo pats atsitrenkti į automobilio šoną ir patirti nustatytus tokio pobūdžio sužalojimus. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014-09-25 akto Nr. 11-2291 (14) (2t.b.l.64-67) išvadoje nurodyta, kad negalima nustatyti eismo įvykio mechanizmo, tikėtina, kad automobilis „Subaru Forester“ kontaktavo su B. J. priekine dalimi, tačiau kuria vieta tiksliai, nustatyti negalima, negalima atsakyti į klausimus, kokioje kelio vietoje (pločio bei ilgio atžvilgiu) buvo 1 metų 6 mėnesių vaikas kontakto su automobiliu metu, ar automobilio „Subaru Forester“ vairuotojas E. M. turėjo galimybę pamatyti B. J. iki partrenkimo, ar E. M. turėjo techninę galimybę sustabdyti vairuojamą automobilį arba saugiai apvažiuoti, ar turėjo techninę galimybę išvengti eismo įvykio, esant neribotam matomumui. Išvadoje taip pat nurodyta, jog nurodytoje situacijoje, jeigu kelyje buvo mažamečių vaikų be suaugusiųjų priežiūros, automobilio „Subaru Forester“ vairuotojas privalėjo imtis papildomų atsargumo priemonių, nes mažamečio vaiko buvimas važiuojamojoje dalyje be suaugusiųjų priežiūros kelia grėsmę eismo saugumui. Buvusioje kelio eismo situacijoje mažamečio B. J. buvimas važiuojamojoje kelio dalyje techniniu požiūriu buvo nepriimtinas ir sąlygojo šio eismo įvykio kilimą.
BK 281 str. dispozicija yra blanketinė. Ryšium su tuo, sprendžiant, kokie veiksmai ar neveikimas reiškia Kelių eismo taisyklių pažeidimą, būtina vadovautis atitinkamais teisės aktais. Toks teisės aktas yra Kelių eismo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 768. E. M. kaltinamas KET 9 ir 133 punktų pažeidimu. KET 9 p. nustatytas bendrojo pobūdžio įpareigojimas eismo dalyviams laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281 str. kyla, kai pažeidžiami specialieji KET reikalavimai ir šie pažeidimai yra susiję priežastiniu ryšiu su šiame straipsnyje numatytais padariniais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. kovo mėn. 24 d. „Teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (Baudžiamojo kodekso 281 straipsnis) baudžiamosiose bylose apžvalgoje“ (praktika Nr. 30) yra konstatavęs, kad nepritartina teismų praktikai, kai bendrojo pobūdžio Kelių eismo taisyklių pažeidimas konstatuojamas vien dėl to, kad įvyko eismo įvykis, ir tam, kad kilę padariniai savaime suponuoja kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo konstatavimą. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281 str. kyla asmeniui, kuris pažeidė Kelių eismo taisykles ir dėl to atsirado šiame straipsnyje numatytos pasekmės, t.y. atsakomybei atsirasti yra būtinas priežastinis ryšys tarp KET pažeidimo ir pasekmių. Kadangi BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, veikos kvalifikavimui pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti: 1) pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), 2) padarinius (nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata) ir 3) priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Šioje byloje yra reikšmingas KET 133 punkto pažeidimas, kadangi KET 9 punkto pažeidimas yra bendro pobūdžio.
Kaltinamajame akte nurodytos aplinkybės, kad E. M., pažeisdamas KET 133 p. reikalavimus neviršyti leistino greičio ir atsižvelgdamas į važiavimo sąlygas pasirinkti tokį važiavimo greitį, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kokios iš anksto numatomos kliūties, neatsižvelgęs į tai, kad važiuoja gyvenamųjų namų rajone, pasirinko nesaugų važiavimo greitį, dėl ko nepastebėjo važiuojamoje dalyje buvusio pėsčiojo B. J., nesugebėjo vairuojamo automobilio sustabdyti ar aplenkti pėsčiąjį, bei pervažiavo jį, nėra pagrįstos byloje išanalizuotais įrodymais. Kaltinimas byloje yra grindžiamas vertinamojo pobūdžio bendrųjų KET reikalavimų pažeidimu, dėl ko teismas turi nustatyti papildomas aplinkybes, pagrindžiančias jų pažeidimą. Pasirinkdamas važiavimo greitį vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, kelio reljefą, transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač, kai blogas matomumas. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kokiu greičiu buvusioje situacijoje važiavo automobilio „Subaru Forester“ vairuotojas E. M.. Kaltinamojo teigimu, jis pristabdė prieš išgremžtą duobę apie kanalizacijos šulinį ir lėtai pasuko į kairę pusę, kad neįvažiuotų į duobę, iš liudytojo S. J. parodymų taip pat matyti, kad E. M. važiavo lėtai. Byloje nėra objektyvių duomenų apie įvykio metu buvusias meteorologines sąlygas ir matomumą, tik iš kaltinamojo E. M. ir liudytojos S. M. parodymų matyti, kad matomumas buvo geras. Iš 2013-06-24 protokolo dėl transporto priemonės apžiūros ir techninės būklės patikrinimo (1t.b.l.14-15) matyti, kad E. M. vairuojamas automobilis „Subaru Forester“, v.n. (duomenys neskelbtini), buvo techniškai tvarkingas. Eismo įvykio vieta pirmą kartą buvo apžiūrėta 2013-06-24 04.00 val., t.y. po 8 val. po įvykio, kas neduoda pagrindo daryti išvados, kad, kaip nurodyta eismo įvykio vietos apžiūros protokole, eismo įvykio metu kelio danga buvo drėgna. Teismų praktikoje nėra konkrečiai nurodyta, kas yra iš anksto numatoma kliūtis, tačiau iš bendrų žinių spręstina, kad iš anksto numatoma kliūtis vairuotojui gali atsirasti pėsčiųjų perėjoje ir artėjant prie jos, sankryžose, kur galimas žmonių pasirodymas kelyje, gyvenamojoje zonoje, kuri pažymėta kelio ženklu. 2014-09-25 ekspertizės akte Nr. 11-2291 (14) pasisakyta dėl gyvenamosios zonos: tyrime nurodyta, kad pėstiesiems leidžiama vaikščioti važiuojamąja dalimi tik gyvenamojoje zonoje, tačiau jie neturi trukdyti transporto priemonių eismui be reikalo. Pėstieji turi pirmumo teisę prieš transporto priemones tik gyvenamojoje zonoje. Gyvenamoji zona - teritorija ar kelias, kurių pradžia pažymėta kelio ženklu ,,Gyvenamoji zona“, o pabaiga - ,,Gyvenamosios zonos pabaiga“. Ekspertizės akte nurodyta, jog pagal bylos duomenis eismo įvykio vietos aplinkoje nėra kelio ženklo Nr. 552, t.y. „Gyvenamoji zona“, o tik kelio ženklai Nr. 550 – „Gyvenvietės pradžia“, Nr. 551- „Gyvenvietės pabaiga“, todėl buvusioje kelio eismo situacijoje pėstiesiems draudžiama vaikščioti važiuojamąja dalimi bet kur, trikdant transporto priemonių eismą. Minėtame ekspertizės akte taip pat konstatuota, kad buvusioje kelio eismo situacijoje mažamečio B. J. buvimas važiuojamojoje kelio dalyje techniniu požiūriu buvo nepriimtinas ir sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Išanalizavus byloje apklaustų nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, darytina išvada, kad pagal jų parodymus negalima nustatyti, kokioje konkrečiai kelio vietoje E. M. vairuojamas automobilis kontaktavo su B. J.. Nukentėjusioji J. J. nurodė, kad matė vaiką už 2 m nuo nuvažiuojančio automobilio, iš liudytojos V. K. parodymų matyti, kad prieš įvykį gelsvais marškinėliais vilkintį vaiką matė prie A. Č. sklype esančių augalų, apie 10 m atstumu nuo duobės kelyje, liudytoja A. Č. nurodė, jog pasakyti apie vaiko buvimo vietą eismo įvykio metu nieko negali, liudytoja V. J. parodė, jog ji matė, kad anūkas B. ėjo keliu ties kaimynų Č. namu, toliau jį užstojo pravažiuojantis automobilis, kuriam pravažiavus, pamatė vaiką, besikeliantį nuo kelio. Iš minėtų asmenų parodymų taip pat matyti, kad nė vienas jų B. J. ir E. M. vairuojamo automobilio kontakto nematė, išskyrus liudytoją S. J., kuris parodė, kad eismo įvykio metu jo anūkas buvo kelio važiuojamojoje dalyje ir artėjant E. M. vairuojamam automobiliui, atsigulė ant kelio važiuojamosios dalies priešais važiuojantį automobilį ant pilvo, išilgai automobilio važiavimo krypčiai, bei kad E. M. vairuojamam automobiliui pasisukus, jo greitis padidėjo, automobilis pralėkė per vaiką, kuris atsirado tiesiai po automobiliu, užpakalinis automobilio dešinės pusės ratas pašoko į viršų, kadangi įkrito į duobę, iššokęs iš duobės prasuko vaiką ant asfalto, vaikui sužalojimai ant veido atsirado nuo padangos. Kaltinamojo E. M. ir liudytojos S. M. parodymais, jie važiavo lėtai, matė per kelią perėjusią kaimynų anūkę S., E. M. parodymais, jis lėtai važiuodamas pasuko į kairę pusę link savo namų, automobilis į duobę įvažiavęs nebuvo, nes toje vietoje yra pakankamas atstumas iš kairės pusės, kad būtų galima neįvažiuoti į tą duobę. E. M. ir S. M. nurodė, kad nė vienas iš jų vaiko nematė, mano, kad vaikas galėjo išbėgti iš tujų, todėl jo laiku galėjo ir nepastebėti, nes važiuojamojoje kelio dalyje vaiko nematė. Liudytojo S. J. parodymus, kuriais iš esmės grindžiamas kaltinimas, teismas vertina kritiškai, kadangi jo parodymai neatitinka kitiems byloje esantiems ir teisiamajame posėdyje ištirtiems įrodymams, kiti ištirti įrodymai jų nepatvirtina. S. J. vienintelis iš liudytojų nurodė, kad B. J. buvo pervažiuotas ties kelyje buvusiu kanalizacijos šuliniu, bei kad artėjant automobiliui, vaikas atsigulė ant kelio važiuojamosios dalies prieš važiuojantį automobilį, kai tuo tarpu liudytoja V. J. parodė, kad vaikas ėjo kelio pakraščiu kaimynų Č. pusėje, be to liudytojo S. J. parodymai, kad E. M. vairuojamo automobilio užpakalinis dešinės pusės ratas, įkritęs į kelio duobę, pašoko į viršų, iššokęs iš duobės prasuko vaiką ant asfalto, vaikui sužalojimai ant veido atsirado nuo automobilio rato, prieštarauja teismo medicinos specialisto išvadai Nr. G1817/13(02), kurioje konstatuota, kad vaikui padaryti sužalojimai nebūdingi pervažiuojant ratu. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, teismas liudytojo S. J. parodymų nelaiko objektyviais ir patikimais ir neturi pagrindo jais remtis. Kaltinamasis E. M. parodė, kad į kelio duobę prie kanalizacijos šulinio įvažiavęs nebuvo, pasuko į kairę pusę ir kaire kelio puse nuvažiavo prie garažo. Teismas neturi pagrindo netikėti kaltinamojo parodymais, nes jie nepaneigti jokiais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Pagal kaltinamojo gynėjo papildomai pateiktus duomenis – eismo įvykio vietos planą ir fotolenteles (1t.b.l.190-194), kuriuos teismas vertina, kaip surinktus nepažeidžiant BPK reikalavimų, darytina išvada, kad įvykio vietoje, darant kairio posūkio manevrą, vietos užtenka pravažiuoti ir pakankamai dideliam automobiliui, neįvažiuojant į kelio duobę. Pažymėtina ir tai, kad apžiūrėjus E. M. automobilį, pėdsakų, pagal kuriuos būtų galima konstatuoti, kuria automobilio vieta buvo kontaktuota su pėsčiuoju, nenustatyta. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014-09-25 ekspertizės akte Nr. 11-2291 nurodyta, kad byloje nesant automobilio „Subaru Forester“ dugno nuotraukų bei duomenų apie dugno sugadinimus, kitus pėdsakus, iš byloje užfiksuotų automobilio sugadinimų negalima nustatyti, kokia tiksliai transporto priemonės dalimi buvo kliudytas pėsčiasis B. J., tikėtina, kad automobilis su B. J. kontaktavo priekine dalimi, nesant užfiksuotos automobilio padėties iš karto po kontakto, negalima nustatyti jo tikėtinos judėjimo trajektorijos, taip pat B. J. ir automobilio padėties eismo įvykio metu kelio pločio ir ilgio atžvilgiu, byloje nesant duomenų, kokioje padėtyje prieš pat kontaktą su automobiliu buvo B. J., bei duomenų apie B. J. buvimo trukmę važiuojamojoje dalyje, judėjimo kryptį, negalima nustatyti, ar automobilio „Subaru Forester“ vairuotojas E. M. turėjo galimybę sustabdyti savo vairuojamą transporto priemonę ar saugiai jį apvažiuoti. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, į ekspertizės akto išvadą, kad buvusioje eismo situacijoje mažamečio vaiko buvimas važiuojamojoje dalyje techniniu požiūriu buvo nepriimtinas ir sąlygojo šio eismo įvykio kilimą, nesant galimybės nustatyti, ar konkrečioje situacijoje kaltinamasis galėjo matyti be suaugusiųjų priežiūros važiuojamojoje dalyje esantį mažametį vaiką, dėl ko būtų turėjęs imtis papildomų atsargumo priemonių, nesant objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad kaltinamasis vairavo automobilį neatidžiai, būdamas pavargęs, atsižvelgiant į teismų praktikoje esančią nuostatą, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai nepažeis kelių eismo taisyklių ir nesukels pavojaus eismo saugumui, teismas daro išvadą, kad kaltinamasis E. M. savo veiksmais Kelių eismo taisyklių reikalavimų nepažeidė. Nenustačius tokių pažeidimų, asmens pripažinimas kaltu pagal BK 281 straipsnį negalimas, todėl nespręstinas ir priežastinio ryšio su padariniais klausimas.
Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Teismas išnaudojo visas galimybes, ištyrė ir įvertino pateiktus byloje įrodymus ir daro išvadą, kad nėra objektyvių ir neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, kad E. M. pažeidė KET reikalavimus, bei kad jo veiksmai buvo priežastiniame ryšyje su šio įvykio kilimu ir pasekmėmis, teismui negalint remtis prielaidomis ir spėjimais, kaltinamasis E. M. pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. išteisintinas, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Kadangi kaltinamasis išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 3 d. 2 p., byloje pareikšti civiliniai ieškiniai: D. J. – dėl 15779,56 Lt turtinės žalos, 40000 Lt neturtinės žalos, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos, J. J. – dėl 40000 Lt neturtinės žalos, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos, B. J. (pagal įstatymą atstovaujamo D. J. ir J. J.) – 40000 Lt neturtinės žalos, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos, bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš E. M. ir AB „Lietuvos draudimas“, paliktini nenagrinėtais.
Daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, byloje nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis išdėstytu ir Lietuvos Respublikos BPK 297 str., 302 str. 1 d., 303 str.5 d. 1 p., 305 str. 3 d., 307 str. 4 d., 313 str., teismas
nusprendžia:
E. M. pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. (Kelių transporto eismo saugumo pažeidimas, dėl ko dėl įvykusio eismo įvykio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata) išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, paskirtą E. M., nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.
Nukentėjusiųjų byloje pareikštus civilinius ieškinius: D. J. – dėl 15779,56 Lt turtinės žalos, 40000 Lt neturtinės žalos, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos, J. J. – dėl 40000 Lt neturtinės žalos, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos, B. J. (pagal įstatymą atstovaujamo D. J. ir J. J.) – dėl 40000 Lt neturtinės žalos, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos, bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš E. M. ir AB „Lietuvos draudimas“ palikti nenagrinėtais.
Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui, paduodant skundą Kėdainių rajono apylinkės teismui.