- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-09-24
- Bylos Nr.
- 2A-197/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marytė Mitkuvienė, Nijolė Piškinaitė, Donatas Šernas
- Atsakovas
- UAB „Komtesas“
- Ieškovas
- Ryčio Zakarausko
- Trečiasis asmuo
- AB „Hansabankas”
- Kategorijos
- 24.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2.17pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Donato Šerno,
viešame teismo posėdyje apeliacine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Komtesas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio 25 d. sprendimo, civilinėje byloje Nr.2-416-343/2006 pagal ieškovo Ryčio Zakarausko firmos ieškinį atsakovui UAB “Komtesas”, trečiajam asmeniui AB „Hansabankas” dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas Ryčio Zakarausko firma kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurio prašo pripažinti negaliojančiomis 2004-12-17 tarp šalių sudarytas pirkimo – pardavimo sutartis, taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo UAB „Komtesas“ 285977,43 Lt. Ieškovas nurodė, kad 2005-01-19 Kauno apygardos teismas iškėlė bankroto bylą Ryčio Zakarausko įmonei. 2004-12-17 ieškovas su atsakovu sudarė prekių pirkimo – pardavimo sutartis ir pristatė atsakovui pagal PVM sąskaitas – faktūras ABC Nr. 0000279, ABC Nr. 0000280, ABC Nr. 0000281, ABC Nr. 0000282, ABC Nr. 0000283, ABC Nr. 0000284, ABC Nr. 0000286 bendra suma 287077,43Lt. prekes. Už dalį prekių atsakovas sumokėjo, tačiau liko skolingas 285977,43Lt. Patikrinus sandorius, buvo nustatyta, kad minėtos sutartys buvo priešingos įmonės veiklos tikslams bei interesams ir dėl to įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais. Minėtų pirkimo – pardavimo sutarčių 2.2.2 punktuose nurodoma, kad už parduotas prekes atsakovas turi atsiskaityti po jų pardavimo po 360 dienų. Tai vilkina bankroto procesą (CPK 7str.) ir pažeidžia kreditorių interesus (ĮBĮ 11str. 14p.). Ieškovas taip pat nurodė, kad ginčijamos sutartys sudarytos pažeidžiant ieškovo tikslus, nes vienas pagrindinių jos tikslų buvo pelno, kurį galėdavo gauti pardavus prekes, siekimas. Ginčo sutartimis parduotų prekių vertė buvo apie 600000 Lt., o jos parduotos už 285977,43Lt. Tikrąją prekių kainą žinojo ir UAB „Komtesas”. Be to, ginčijamomis sutartimis buvo parduota trečiajam asmeniui įkeista buitinė technika, kelis kartus mažesne nei jos rinkos ir balansinė vertė. Įprastinėje praktikoje niekas nepardavinėja įsigytų, trečiajam asmeniui įkeistų prekių kelis kartus pigiau nei jų balansinė ir rinkos vertė ir dar nustatant maksimaliai nenaudingus atsiskaitymo terminus. Taip galėjo įvykti tik ieškovo savininkui piktavališkai susitarus su pardavėju. Be to, ieškovas neturėjo lėšų, nei apyvartinių, nei kreditui grąžinti, todėl sandorius buvo priverstas sudaryti nenaudingomis sąlygomis. Todėl ginčijami sandoriai turi būti pripažinti negaliojančiais pagal CK 1.91 straipsnio nuostatas. Ieškovas teigia, kad buvo nemokus iki ginčijamų sandorių sudarymo ir nurodo, kad jo nemokumą padidino ir padarė dar akivaizdesnį ginčijamų sandorių sudarymas. Kadangi ginčijamais sandoriais ieškovas, būdamas nemokus, kelis kartus pigiau nei rinkos vertė pardavė prekes atsakovui ne tik padidino skolas, bet iki minimumo sumažino savo turimą turtą ir tokiu būdu pažeidė kreditorių teises gauti reikalavimo patenkinimą iš ieškovo turto, ginčijami sandoriai turi būti pripažinti negaliojančiais remiantis CK 6.66 str. Be to, ginčijamiems sandoriams turi būti taikoma ir nesąžiningumo prezumpcija, numatyta CK 6.67 str. Atsakovas, būdamas atidus ir rūpestingas, privalėjo žinoti apie įkeitimo sandorį, išsiaiškinti visas tokio pigaus pardavimo priežastis, išsiaiškinti, ar parduotos prekių atsargos yra pakeičiamos kitomis tokios pačios ar didesnės vertės prekėmis.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2006 m. spalio 25 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas nurodė, kad iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ginčo sutartimis parduotų prekių balansinė vertė buvo apie 600000 Lt., o jos parduotos už 285977,43 Lt. Be to, minėtų pirkimo – pardavimo sutarčių punktuose 2.2.2 nurodoma, kad už parduotas prekes atsakovas turi atsiskaityti po jų pardavimo po 360 dienų. Ši aplinkybė rodo, kad sandoriai buvo sudaryti pažeidžiant bendrovės kreditorių ir pačios bendrovės interesus, nes buvo akivaizdžiai nuostolingi. Minėtos sutartys buvo priešingos įmonės veiklos tikslams bei interesams ir turi įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais. Kita svarbi aplinkybė yra tai, kad ieškovas šių sandorių sudaryti neprivalėjo. Ginčo sandorius sudaręs įmonės vadovas veikė priešingai įmonės interesams, todėl šių sandorių sudarymo metu buvo pažeistas esminis juridinio asmens veiklos principas – siekti pelno. Įmonės vadovas privalo veikti tik įmonės naudai jis negali priimti sprendimų, kurie akivaizdžiai yra nuostolingi. Dalies turto pardavimas mažesne kaina yra akivaizdžiai nuostolingas įmonei., nes sandoriais buvo sumažintas įmonės mokumas.
Teismas taip pat nurodė, kad iš 2005-10-24 Kauno apskrities VMI patikrinimo akto matyti, jog atsakovas per 2005 metų sausio mėn. pardavė įsigytų prekių už 307855,60Lt, o iš pagrindinės veiklos gavo – 354Lt., t.y. iš pagrindinės veiklos gauta suma yra 870 kartų mažesnė, negu iš veiklos, kuri neregistruota. Teismas, įvertinęs virš nurodytas faktines bylos aplinkybes ir įrodymus, padarė išvadą, kad ieškovas įrodė, jog ginčijami sandoriai, būdami nuostolingais, prieštarauja juridinio asmens tikslams – siekti pelno ir tai, jog atsakovas, t.y. kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, nes žinojo, jog perkamų prekių kaina yra 50 procentų mažesne, negu jų tikroji vertė, todėl ginčijami sandoriai pripažintini negaliojančiais CK 1.81str., 1.82str., 1.5str. pagrindu. Teismas taip pat nurodė, jog ginčijamiems sandoriams taikytina nesąžiningumo prezumpcija, numatyta CK 6.67str. 1d. 4p., t.y. įvykdymo, kurį pagal sandorį turėjo atlikti ieškovas vertė žymiai viršija kitos šalies atsakovo pateiktą įvykdymą. Tai pasireiškia tuo, kad atsakovas prisiėmė įsipareigojimus tik dėl parduotų prekių, tuo tarpu nuosavybės teisė jam perėjo į visas prekes. Kita vertus, prekės jam buvo perduotos ginčijamų sandorių sudarymo metu, o tuo tarpu jis įsipareigojo už prekes apmokėti po metų po jų pardavimo. Svarbi ir ta aplinkybė, kad ieškovas prekių atsargas buvo įkeitęs bankui. Atsakovas, būdamas atidus ir rūpestingas, privalėjo žinoti apie įkeitimo sandorį, nes jis yra nustatyta tvarka įregistruotas, išsiaiškinti visas tokio pigaus pardavimo priežastis, išsiaiškinti, ar parduotos prekių atsargos yra pakeičiamos kitomis tokios pačios ar didesnės vertės prekėmis. Todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovas, sudarydamas ginčo sandorius, buvo nesąžiningas, o ginčijami sandoriai pripažinti negaliojančiais remiantis CK 6.66str. Be to teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog sandoriai buvo sudaryti ieškovo savininkui piktavališkai susitarus su pardavėju, jog jie susitarę apgavo kitus kreditorius, siekė asmeninės naudos buvo susidarę sunkios aplinkybės ir todėl ieškinio netenkina CK 1.91 str. pagrindu. Teismas nusprendė, kad pagrįstas ieškovo prašymas dėl restitucijos, nes CK 6.145 str. 1 d. numato, kad restitucija taikoma tada, kai sandoris, pagal kurį buvo gautas turtas, pripažintas negaliojančiu bei nurodė, jog kadangi taikyti restitucijos natūra yra neįmanoma, todėl ieškovui priteistinas ekvivalentas pinigais, t.y. 285977,43Lt.
Šalies argumentai
Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio 25 sprendimą, o ieškinį pilnai atmesti. Nurodo, kad:
1. Teismas nepagrįstai nurodė, jog atsakovas pažeidė sąžiningumo ir geros moralės principus, nes praktikoje 360 dienų atsiskaitymo terminas netaikomas. Abi sandorių šalys yra privatūs verslo subjektai. Sandoriai sudaryti laikantis sutarčių laisvės principo, o tai kad nustatytas atsiskaitymo terminas netaikomas įprastinėje praktikoje, dar nereiškia, jog sandoris prieštarauja sąžiningumo ir geros moralės principams.
2. Ginčo sandoriai negalėjo prieštarauti ieškovo tikslui siekti pelno, nes prekės buvo parduotos už maksimalią kainą, kurią tuo metu ieškovas galėjo gauti. Teismas spręsdamas šį klausimą vadovavosi tik įmonės balanse nurodyta prekių vertę, o ne tuo metu buvusia rinkos verte.
3. Ieškovas neįrodė, jog atsakovas veikė nesąžiningai bei žinojo apie ginčo sandorių prieštaravimą ieškovo tikslui, t.y. atsakovas pirko prekes už kelis kartus mažesnę kainą nei tikroji jų vertė.
4. Byloje nėra domenų, jog parduotų prekių kaina žymiai skyrėsi nuo tuometinės prekių rinkos vertės. Ginčo sandoriais nebuvo siekiama už maksimalią kainą parduoti ieškovo nelikvidžias prekes. O konstatavus, jog ginčo sandoriais buvo siekiama maksimalios naudos, nepagrįstas skundžiamo teismo sprendimo motyvas dėl kreditorių teisių pažeidimo.
Atsiliepimas
Atsiliepimais į apeliacinį skundą ieškovas ir tretysis asmuo prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str.).
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 str.).
Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų.
Apeliantas savo apeliaciniu skundu ginčija teismo sprendimą dėl ginčo sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.81 str., 1.8 str., 1.5 str., 6.66 str. pagrindais, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus.
Dėl priteistos 285 977,43 Lt sumos ginčo nėra. Apeliantas sutinka, kad tokią sumą jis pagal ginčo sandorius yra skolingas ieškovui.
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, padarė išvadą, kad ginčo sandoriai yra nuostolingi, prieštarauja juridinio asmens tikslams siekti pelno, kita sandorio šalis (atsakovas) veikė nesąžiningai, nes žinojo, jog perkamos prekės yra 50 % mažesnė kaina negu jų vertė. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė įvertinęs tai, kad ieškovo atsakovui parduotų prekių balansinė vertė buvo apie 600 000 Lt, o pardavė jas už 287077,43 Lt. Pirkimo-pardavimo sutartyse (2.2.2 p.) nurodyta, kad už parduotas prekes atsakovas atsiskaito po 360 d. po jų pardavimo. Tokios sutartys buvo priešingos įmonės tikslams, pažeidė sąžiningumo ir geros moralės principus. Taip pat pirmosios instancijos teismas pažymėjo ir tą aplinkybę, kad atsakovo pagrindinė veikla buvo telekomunikacijų ir kompiuterių tinklų eksploatacija, tiesimas ir remontas ir tik nuo 2005 05 09 įregistruota didmeninė prekyba buitiniais elektros prietaisas.
Atsakovas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis bei bylos įrodymų vertinimu nurodė, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti laikantis sutarčių laisvės principo. Sandorių objektas – buitinė technika – yra įprastinis, jo apyvarta nedraudžiama ir neribojama, moralei neprieštaraujanti. Atsiskaitymo terminas vien dėl to, kad nėra taikomas įprastinėje praktikoje negali prieštarauti gerai moralei. Buvo parduotas nelikvidžios prekės (moraliai pasenusios) ir jų realizavimas itin ribotas. Prekės buvo parduotos už maksimalią kainą, kurią tuo metu ieškovas galėjo gauti. Sandoriai neprieštaravo ieškovo tikslams gauti pelno.
Taip pat apeliantas laiko, kad nėra įrodytas jo nesąžiningumas sudarant ginčo sandorius.
Pagal LR CK 1.81 str. viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Prieštaraujančiais viešajai tvarkai ar gerai moralei laikomi sandoriai, kuriuos sudaryti draudžia įstatymas, ir sandoriai kuriuos galima sudaryti tik esant tam tikroms sąlygoms.
Galimi atvejai, kai galiojantys įstatymai nedraudžia atlikti tam tikrų veiksmų, bet jeigu tokie veiksmai pažeidžia viešąją tvarką, kurią nustato teisės normos, tai sandoriai pripažįstami negaliojančiais.
Iš pateiktų į bylą įrodymų matyti, kad ginčo sandoriai tarp šalių buvo sudaryti dėl buitinės technikos prekių pirkimo-pardavimo. Tokių prekių apyvarta nedraudžiama ir neribojama. Todėl šalys galėjo sudaryti tokius pirkimo-pardavimo sandorius. Sandorio kaina bei atsiskaitimo terminai yra sandorį sudarančių šalių susitarimo dalykas. Todėl, netgi, jei šalys ir susitarė dėl įprastinėje praktikoje netaikomų termininių bei mažų kainų, sandoris negali būti laikomas pažeidžiančiu viešąją tvarką ar gerą moralę, nes nėra akivaizdžių tokio pažeidimo pagrindų, o tuo pačiu ir sandorio negaliojimo pagrindų, numatytų CK 1.81 str.
Tačiau, nustačius, kad prekės parduotos nuotolingai, t. y. kad sandoriai buvo įmonei akivaizdžiai nuostolingi, tokiems sandoriams gali būti taikomi kiti sandorių negaliojimo pagrindai.
Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčo sandorius pripažino negaliojančiais LR CK 1.81 str. pagrindu.
LR CK 1.82 str. nustato pagrindus, kuriems esant negalioja juridinio asmens teisnumui prieštaraujantys sandoriai. Tai tokie sandoriai, kurie sudaryti pažeidžiant juos sudariusių juridinio asmens valdymo organų kompetenciją, ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams. Šiais pagrindais sandoriai gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad sandoris prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslams.
Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, ieškovo pagrindinė veikla buvo mažmeninė ir didmeninė buitinės technikos prekyba, o vienas iš pagrindinių tikslų – pelno siekimas.
Ginčo sutartimis ieškovo parduotų atsakovui prekių (buitinės technikos) balansinė vertė buvo apie 600 000 Lt. Jos atsakovui buvo perleistos už 287 077,43 Lt. Šių aplinkybių šalys neginčija. Abi šalys žinojo tikrąją prekių kainą.
Tiek ieškovas parduodamas prekes, tiek ir atsakovas jas pirkdamas žinojo, kad toks sandoris ieškovui nuostolingas, jis prieštarauja siekiančios pelno bendrovės tikslams. Taip pat ir ginčo sutartyse (sutarčių 2.2.2 p.) numatytas atsiskaitymo terminas po 360 d. po prekių pardavimo, pažeidė ieškovo, kaip pelno siekiančios bendrovės tikslus ir interesus, o taip pat ir jos kreditorių interesus. Sudarydamos minėtus sandorius šalys elgėsi nesąžiningai, nes žinojo, jog prekės parduodamos 50 % mažesne kaina nei jų vertė.
Apelianto apeliacinio skundo motyvai, kad prekės buvo parduotos realia rinkos verte, nėra pagrįsti, nes iš pateiktų į bylą įrodymų matyti, kad įsigijęs pagal ginčo sutartis prekes apeliantas jas pardavė daug brangiau ir per gana per trumpą laiką. Tai įrodo, kad prekės buvo paklausios ir ieškovui nebuvo būtinybės jas parduoti daug pigiau nei jų vertė ir taip padidinti savo nemokumą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybės darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčo sandorius pripažino negaliojančiais LR CK 1.82 str. pagrindu.
LR CK 1.5 str. tai bendrieji teisės principai, kurie taikomi visuose civilinės teisės institutuose, todėl teisėjų kolegija atskirai šiuo klausimu nepasisako.
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais
LR CK 6.66 str. numatytas specialus kreditoriaus interesų gynimo būdas (Pauliano ieškinys). Tokiu ieškiniu siekiama apginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininkų veiksmų, kuriais šis siekdamas išvengti prievolės įvykdymo, pablogina savo turtinę padėtį perleisdamas turtą kitiems asmenims. Šio ieškinio tikslas taikant restituciją sugrąžinti skolininko turtą ir šio turto sąskaita patenkinti kreditoriaus reikalavimą.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad ginčo sandoriai padidino ieškovo nemokumą. Ieškovas 2004 m. vykdė nuostolingą veiklą, negalėjo laiku įvykdyti finansinių įsipareigojimų.
Ieškovas būdamas nemokus, ginčijamais sandoriais atsakovui pardavęs prekes kelis kartus pigiau nei rinkos vertė ne tik padidino savo skolas, bet iki minimumo sumažino savo turimą turtą ir tokiu būdu pažeidė kreditorių teises gauti reikalavimo patenkinimą iš ieškovo turto. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovas ginčo sandorių sudaryti neprivalėjo, nes jie prieštarauja susidariusiai situacijai. Ieškovas prekes, parduotas ginčo sandoriais, buvo įkeitęs bankui. Atsakovas būdamas atidus ir rūpestingas privalėjo žinoti apie įkeitimą. Todėl teismas taikė ginčo sandoriams nesąžiningumo prezumpciją, nustatytą CK 6.67 str. 1 d. 4 p.
Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl ginčo sandoriais parduotų prekių vertės bei atsakovo nesąžiningumo. Ieškovas pardavė nelikvidžias (grąžintas iš kitų prekybos vietų) prekes, todėl jų rinkos vertė negalėjo būti lyginama su balansine įsigijimo verte.
Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė atsakovą nesąžiningu, nes tai nepatvirtinta byloje esančiais įrodymais.
Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ginčo sandorių pripažinimo negaliojančiais LR CK 6.66 str. pagrindu. Minėtas straipsnis nustato kelias sąlygas, kurioms esant galimas Pauliano ieškinys, tai:
skolininkas sudaro sandorį, kurio sudaryti neprivalėjo sandoris pažeidžia kreditoriaus interesus
3. sandorio šalių nesąžiningumas.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2004 m. buvo sunki ieškovo finansinė padėtis. Jis negalėjo tinkamai vykdyti savo finansinių prievolių. 2004 12 17 ieškovas, sudarydamas su atsakovu ginčo (pirkimo-pardavimo) sandorius ir parduodamas prekes daug mažesne kaina nei jų balansinė vertė, dar labiau pablogino savo finansinę padėtį, nes įmonės skolos nesumažėjo, bet iki minimumo sumažėjo turimas turtas ir tokiu būdu sumažėjo galimybė patenkinti kreditorių reikalavimus iš turinčio turto. Tokiu būdu buvo pažeisti kreditorių interesai.
Atsakovas ginčydamas, kad jam prekės nebuvo žymiai mažesne kaina parduotos nurodė, kad tai buvo nelikvidžios prekės ir tokia buvo tuo metu jų rinkos vertė. Tačiau iš pateiktų į bylą įrodymų matyti, kad atsakovas iš ieškovo nupirktas prekes (b. l. 3-18, t. 1) pardavė labai greitai po jų įsigijimo ir daug didesne kaina (b. l. 160-191, t.1 ir 3-42, t. 2). Iš to darytina išvada, kad prekės nebuvo nelikvidžios ir ieškovui nebuvo būtinybės jas parduoti 50 % pigiau nei jų vertė.
Be to nurodytais sandoriais parduotos prekės buvo įkeistos bankui, todėl jų be raštiško banko sutikimo ieškovas negalėjo parduoti atsakovui. Atsakovas būdamas atidus ir rūpestingas privalėjo žinoti apie prekių įkeitimą, nes minėtas įkeitimo sandoris buvo nustatyta tvarka įregistruotas.
Be to atsakovas nebuvo pasiruošęs tokiam prekių pirkimui, neturėjo reikiamų patalpų prekių sandėliavimui, transporto priemonių prekių vežimui, bei jo įstatuose nebuvo numatyta tokia veiklos rūšis, kaip prekyba buitine technika. Ši veiklos rūšis į įstatus buvo įrašyta praėjus pusei metų po ginčo sandorio sudarymo, t.y. nuo 2005 05 09 )b. l. 61-76 t. 2).
Be nurodytų aplinkybių pažymėtina ir tai, kad ginčo sutartyse (sutarčių 2.2.2 p.) numatytas atsiskaitymo už prekes terminas po 360 d. po jų pardavimo taip pat pažeidė kreditorių interesus, o sandorių šalys veikė nesąžiningai.
Įvertinus byloje esančius įrodymus bei nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad ieškovas neturėjo sudaryti ginčo sandorių, šie sandoriai pažeidžia kreditorių teises nes padidino įmonės nemokumą ir sumažino galimybę patenkinti kreditorių reikalavimus. Sudarydamos ginčo sandorius šalys buvo nesąžiningos.
Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ginčo sandorius negaliojančiais CK 6.66 str. pagrindu.
Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo jį naikinti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p. teisėjų kolegija
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš UAB ,,Komtesas“ į valstybės biudžetą 6 719,55 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, ir 9,0 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme. Viso – 6 728,55 Lt.