- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-20
- Bylos Nr.
- 1A-849-579-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-03-1-00504-2013-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Gražys (pirm.), Gytis Večerskas, Regina Majauskienė
- Nuteistasis
- V. G.
- Advokatai
- Danius Svirinavičius
Pranešėjas Evaldas Gražys (Proceso Nr. 1-03-1-00504-2013-0) Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7.
2013 m. lapkričio 20 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Evaldo Gražio, teisėjų Gyčio Večersko, Reginos Majauskienės, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, dalyvaujant prokurorei Vilijai Žukauskienei, nuteistajam V. G., jo gynėjui advokatui Daniui Svirinavičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 12 d. nuosprendžio, kuriuo V. G. pripažintas kaltu padaręs 286 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką ir nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 4 d., ši bausmė iš dalies pridėta prie Lietuvos apeliacinio teismo 2010-05-27 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė V. G. paskirta laisvės atėmimas 8 (aštuoneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams ir 5 MGL (650 Lt) dydžio bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. G. pagal BK 286 straipsnį nuteistas už tai, kad atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini), 2013 m. sausio 28 d. apie 11 val. Pravieniškių pataisos namų-atviros kolonijos antrosios valdybos apsaugos ir priežiūros skyriaus tarnybiniame kabinete Nr. (duomenys neskelbtini), panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino savo pareigas, numatytas (duomenys neskelbtini) apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniojo specialisto pareigybės aprašyme patvirtintu (duomenys neskelbtini) direktoriaus 2012-08-27 įsakymu Nr. V-219, ėjusiam valstybės tarnautojui- vyresniajam specialistui E. O., o būtent: bandant sudrausminti kaltinamąjį nuteistąjį V. G. elgtis kaip reikalauja pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklės jis tyčia, kairės rankos kumščiu smogė vieną kartą į veido dešinę pusę, o po to dešinės rankos kumščiu smogė vieną kartą į kairę veido pusę nukentėjusiajam E. O. ir taip padarė nukentėjusiajam poodinę kraujosruvą veido dešinėje pusėje ir kraujosruvą dešinio žando vidiniame paviršiuje – tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Skunde nuteistojo gynėjas advokatas Danius Svirinavičius prašo Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 12 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį - V. G. išteisinti, nesant jo veikoje nusikalstamos veikos sudėties, o nenustačius pagrindo išteisinti – nuosprendį pakeisti ir skirti pagal BK 286 straipsnį bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Apylinkės teismo nuosprendis nėra pilnai pagrįstas ir teisingas, be to, nuteistajam paskirta aiškiai per griežta, įstatymų reikalavimų neatitinkanti, bausmė. Byla išnagrinėta nepilnai, nepanaikintos abejonės dėl nuteistojo kaltės. Byloje pilnai neištirtas kaltinamojo parodymų pagrįstumas. V. G. neigė, kad tyčia sudavė pareigūnui, jis tik reaguodamas į pareigūno E. O. smurtinio pobūdžio veiksmus (čiupęs už pakarpos įtraukė nuteistąjį į kabinetą), stipriai jį pastūmė, dėl ko gal ir galėjęs užkabinti, sutrenkti veidą; gal ir vartojęs keiksmažodžius, kai pareigūnai jį mušė; klausdamas pareigūnų galėjo laikyti rankas kišenėse. Nuteistasis nurodė, jog jo parodymų teisingumą gali patvirtinti liudytojai S. L. ir V. M., buvę netoli įvykio vietos, tačiau gynybos prašymas dėl šių asmenų apklausos apylinkės teisme buvo atmestas, tuo pažeidžiant BPK 1 str. ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies „d“ punkte įtvirtintą teisę apklausti gynybos liudytojus tokiomis pat sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams. Todėl šie liudytojai turėtų būti apklausti apeliacinės instancijos teisme. Neapklausus šių liudytojų ir nepašalinus abejonių, visos abejonės turėtų būti vertinamos kaltinamojo naudai ir jis turėtų būti išteisintas.
Byloje taip pat nenustatytas veikos motyvas, kuris turi reikšmės veikos subjektyviajai pusei. Neįtikėtinas nuteistojo elgesys, kurį nurodė nukentėjusysis bei kaltinančios šalies liudytojai. Neįtikėtina, kad nuteistasis atėjęs į kabinetą, kuriame dirbo nukentėjusysis ir buvo kitų pareigūnų be jokios priežasties imtų vartoti smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu. Manytina, jog E. O. ir liudytojai nėra iki galo atviri. Pagrindą abejoti šių asmenų parodymais suteikia ir itin nuoseklus jų sutapimas smulkiausiose detalėse, pavyzdžiui dėl įvykio laiko, nors pats įvykis liudytojų asmeniškai nelietė. Kaltinamojo reikalavimas apklausti gynybos liudytojus būtent teisme, to nenurodant ikiteisminio tyrimo stadijoje, pagrįstas, protingas ir teisėtas, nes tyrimą atlikinėjo pataisos namų pareigūnai ir gynybos liudytojai buvo visiškai priklausomi nuo pataisos namų, kadangi juose atlikinėjo bausmę.
Skunde tai pat teigiama, jog nuteistajam paskirta aiškiai per griežta bausmė. Teismas pakankamai neįvertino nuteistojo asmenybės, sunkios asmeninės bei šeimos padėties (V. G. padeda išlaikyti neįgalų tėvą, anksčiau pats buvo neįgalus ir sveikata įprastai laikui bėgant, žmogui senstant, negerėja). Vertinant pataisos namų pateiktą V. G. charakteristiką, būtina atsižvelgti į tai, kad nuobaudos pataisos namuose skirtos per ilgą laiką, be to, charakteristiką pateikė pataisos namų administracija, kurios darbuotojas šioje byloje yra pripažintas nukentėjusiuoju. Įvertintina ir tai, kad veika sunkesnių pasekmių nesukėlė. Sankcijoje numatytos ir kitos alternatyvios bausmių rūšys, nesusiję su laisvės atėmimu, ir tai, kad nuteistajam dar likę atlikti nemažą dalį laisvės atėmimo bausmės, neįpareigoja skirti jam būtent laisvės atėmimo bausmę. Apelianto nuomone, bausmė per griežta ne tik savo rūšimi, bet ir dydžiu.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. G. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinis skundas atmetamas.
Pagrindiniai skundo argumentai yra tai, jog teismas, apelianto manymu, netinkamai įvertino surinktus duomenis, nepatikrino nuteistojo parodymų teisingumo, pažeidė nuteistojo teisę į gynybą atsisakydamas tenkinti gynybos prašymą kviesti kaltinamojo nurodytus liudytojus, nenustatė veikos motyvo, todėl nuosprendis negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.
Pažymėtina, jog pagal Baudžiamojo Proceso Kodekso (toliau tekste BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 str. 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Be to, pažymėtina, jog įrodymų vertinimas yra išimtinai teismo prerogatyva, todėl tai, jog teismo išvados nesutampa su apelianto subjektyviu duomenų vertinimu nėra pagrindas teigti, jog įrodymai ištirti ir įvertinti netinkamai, o nuosprendis nepagrįstas.
Teisėjų kolegija, siekdama pašalinti pirmosios instancijos teisme padarytus pažeidimus dėl kaltinamojo teisės į gynybą nepakankamo užtikrinimo, iškvietė ir apklausė posėdyje gynybos nurodytus liudytojus S. L. bei V. M..
Aukštesnysis teismas atlikęs įrodymų tyrimą, išanalizavęs apeliacinio skundo motyvus, atsižvelgdamas į anksčiau paminėtas teisės normas, konstatuoja, jog apylinkės teismas išsamiai išnagrinėjo bylos duomenis, surinktus įrodymus išanalizavo ir įvertino nepažeidžiant minėtų teisės normų ir teisingai nustatė faktines veikų aplinkybes bei pagrįstai nuteistojo veiką kvalifikavo pagal BK 286 straipsnį ir skyrė teisingą bausmę.
Pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, numatytas BK 286 straipsnyje, pagal objektyviuosius nusikaltimo požymius pasireiškia aktyviais veiksmais. Pasipriešinimas galimas dviem alternatyviais būdais: 1) jis turi būti padaromas panaudojant fizinį smurtą arba 2) grasinant tuoj pat jį panaudoti. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai priešindamasis valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui kaltininkas pradeda naudoti smurtą arba grasina tuoj pat jį panaudoti. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis (tyčinis smūgių sudavimas, kankinimas, surišimas, laikymas, uždarymas ir pan.), kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą.
V. G. buvo kaltinamas tuo, jog pasipriešino savo pareigas ėjusiam valstybės tarnautojui – vyresniajam specialistui E. O.. nuteistojo veika pasireiškė tuo, jog nukentėjusiajam bandant sudrausminti kaltinamąjį nuteistąjį V. G. elgtis kaip reikalauja pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklės, pastarasis tyčia sudavė du smūgius kumščiais nukentėjusiajam į veidą ir taip nežymiai sutrikdė sveikatą.
Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, jog V. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybes patvirtina ir įrodo nukentėjusiojo E. O., liudytojų M. K., S. C., R. K., V. P., Č. B. parodymai, teismo medicinos specialisto išvada bei kita rašytinė bylos medžiaga, nes šie duomenys sutampa, tarpusavyje neprieštarauja, vieni kitus papildo ir sudaro nuoseklią bei logišką įrodymų grandinę.
Nukentėjusiojo E. O. parodymai dėl konflikto pradžios bei eigos aplinkybių buvo nuoseklūs viso baudžiamojo proceso metu – tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme, kaip ir liudytojų M. K., S. C., R. K., V. P., Č. B. parodymai. Tiek nukentėjusysis, tiek ir pastarieji liudytojai nuosekliai ir detaliai nurodė įvykio aplinkybes, o būtent tai, kad V. G. konfliktą pradėjo pažeisdamas nuteistųjų ir pataisos namų administracijos darbuotojų bendravimo taisykles, t. y. elgėsi įžūliai rankas laikydamas kišenėse, kalbėjo pakeltu tonu ir nereagavo į žodinius perspėjimus, perspėtas žodžiu ne tik nepakeitė savo elgesio, tačiau ir sudavė E. O. į veidą. Be to, tiek nukentėjusysis, tiek ir šie liudytojai nurodė smurto vartojimo aplinkybes, kurios visiškai atitinka specialisto išvadoje nurodytą sužalojimo mechanizmą. Šių asmenų parodymų nuoseklumas, tarpusavio atitikimas ir tai, kad visi šie liudytojai stebėjo įvykį, pagrįstai leido teismui jų parodymus laikyti patikimais duomenimis. Būtent ta aplinkybė, kad visi šie asmenys konfliktą stebėjo tiesiogiai, ir leidžia parodymų nuoseklumą ir sutapimą menkiausiose detalėse, priešingai nei teigiama skunde, vertinti kaip parodymų patikimumo požymį, o ne kaip pagrįstas abejones keliantį požymį. Skunde nurodomas argumentas, jog būtent liudytojų parodymų nuoseklumas, sutapimas smulkiausiose detalėse kelia pagrįstų abejonių jų nuoširdumu ir patikimumu, yra vien apelianto prielaida, jokiais objektyvais duomenimis nepagrįsta nuomonė ir nesuteikia pagrindo dėl anksčiau nurodytų motyvų šių asmenų parodymus vertinti priešingai, kaip nepatikimus.
Pažymėtina, jog V. G. neneigė, kad su pareigūnais kalbėjo rankas laikydamas kišenėse, ką patvirtino nukentėjusysis ir jau minėti liudytojai, kas tik dar labiau suteikia pagrindą tikėti būtent nukentėjusiųjų ir šių liudytojų parodymais ne tik ta dalimi parodymų dėl konflikto pradžios, tačiau ir dėl tolesnės eigos, o taip pat ir dėl to, jog V. G. smūgius rankomis E. O. sudavė tyčia, staiga.
Pažymėtina ir tai, jog V. G. neneigė, kad galėjo turėti fizinį kontaktą su nukentėjusiuoju, tačiau nuteistojo versijos, jog jis galėjo pareigūną užgauti neva jį nustumdamas nuo savęs, nepatvirtina jokie bylos duomenys. Be to, ši versija prieštarauja sužalojimų mechanizmui. Nors V. G. teigė, kad jo nurodytas aplinkybes, jog smurtą jo atžvilgiu pirmi pradėjo vartoti būtent pataisos namų pareigūnai, gali patvirtinti liudytojai S. L. bei V. M., tačiau tokių aplinkybių šie liudytojai nepatvirtino. S. L. parodė, jog išgirdo vestibiulyje triukšmą ir atsisukęs pamatė, kad kažkas vyksta, matė suirutę, matė, kad V. G. tampo, dėl ko jį tampė, nežino. Po to apie įvykį girdėjo iš kalbų. Liudytojas V. M. parodė, jog buvo netoliese įvykio vietos, nes tą dieną ėjo fotografuotis. Matė kaip pareigūnas E. O. jį griebė ir nusivedė į kabinetą. Tada girdėjo triukšmą. Dėl ko kilo konfliktas, jam nežinoma. Dėl ko pareigūnai įsitempė V. G. į kabinetą, pasakyti negali, nežino. Tad nei vienas iš šių liudytojų nežinojo dėl ko V. G. buvo kreipęsis į pareigūnus, nežinojo V. G. ir nukentėjusiojo bendravimo pradžios aplinkybių, todėl jų parodymai negali būti vertinami kaip paneigiantys nukentėjusiųjų ir pataisos namų pareigūnų parodymais nustatytas aplinkybes, jog V. G. elgėsi įžūliai, kalbėjo rankas susikišęs į kišenes ir neklausė pareigūnų pastabų elgtis mandagiai pagal nustatytas taisykles, nereagavo į pareigūnų pastabas ir staiga sudavė du smūgius kumščius pareigūnui į veidą. Nors V. G. teigia, kad jis pareigūną galėjo sužaloti netyčia, atsistumdamas nuo pastarojo, tačiau tai ne tik prieštarauja nukentėjusiojo ir liudytojų – pataisos namų darbuotojų nuosekliems ir išsamiems parodymams, bet ir pačiam sužalojimo mechanizmui, nes sužalojimai padaryti konkrečiame kūno organe – galvos srityje, kuris savo apimtimis nėra didelis, be to, sužalojimai padaryti ne vienu, o dviem trauminiais poveikiais. Tai leidžia pagrįstai teigti, jog smūgiai buvo tikslingi, kryptingi, padaryti su konkrečiomis ir tikslingomis pastangomis (pakeliant ranką ir suduodant kumščiu), nes siekiant atsistumti logiškai būtų siekiama paveikti visą kūną, korpusą, o ne galvą.
Liudytojai V. M. ir S. L. patvirtino, jog matė vartojant fizinę jėgą prieš nuteistąjį, girdėjo triukšmą. Byloje rašytiniais įrodymais, o taip pat ir nukentėjusiojo bei liudytojų – pareigūnų parodymais nustatyta, jog siekiant sutramdyti nuteistojo pasipriešinimą, buvo panaudotos specialiosios priemonės, imtynių veiksmai, tačiau tai nepaneigia jau aptartais duomenimis nustatytų aplinkybių dėl konflikto pradžios, kuris ir suteikė pagrindą šias priemones panaudoti.
Skunde taip pat teigiama, jog apylinkės teismas nenustatė vieno iš nusikaltimo požymių – motyvo. Aukštesnysis teismas pažymi, jog motyvas nėra būtinasis BK 286 straipsnyje numatytos veikos kvalifikavimo požymis, tačiau iš teismo nustatytų veikos aplinkybių darytina išvada, jog V. G. smurtą vartojo siekdamas išreikšti nepasitenkinimą tuo, jog pareigūnas užuot atsakęs į nuteistojo klausimą dėl buitinio prietaiso, pakartojo reikalavimą nepažeidinėti nuteistųjų ir pareigūnų bendravimo taisyklių, kas galėjo suponuoti nuteistojo nuomonę, jog užuot atsakius į klausimą iš esmės, reikalaujama laikytis formalių taisyklių, kas ir sukėlė nuteistojo pyktį.
Esant šioms aplinkybėms, konstatuojama, jog apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad V. G. atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini), 2013 m. sausio 28 d. apie 11 val. (duomenys neskelbtini), panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino savo pareigas ėjusiam valstybės tarnautojui – vyresniajam specialistui E. O., tai yra bandant sudrausminti kaltinamąjį (nuteistąjį) V. G. elgtis kaip reikalauja pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklės jis, tyčia, kairės rankos kumščiu smogė vieną kartą į veido dešinę pusę, o po to dešinės rankos kumščiu smogė vieną kartą į kairę veido pusę nukentėjusiajam E. O. ir taip padarė nukentėjusiajam poodinę kraujosruvą veido dešinėje pusėje ir kraujosruvą dešinio žando vidiniame paviršiuje - tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą. Nuteistojo V. G. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 286 straipsnį.
Bausmė nuteistajam skirta teisinga.
Baudžiamojo kodekso 54 straipsnyje nurodyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Įstatyme įtvirtinta nuostata, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Taip pat, įstatymas įtvirtina nuostatą, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.
BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Be to, parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį būtina vadovautis BK 41 straipsnyje įtvirtinta bausmės paskirtimi.
Parenkant bausmės rūšį V. G. teismas BK 54 straipsnio bei 61 straipsnio nuostatų nepažeidė. Pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nors veika ir priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, tačiau ją nuteistasis padarė būdamas anksčiau teistas, neišnykus ir nepanaikinus ankstesnio teistumo, laisvės atėmimo bausmės, skirtos už labai sunkaus nusikaltimo padarymą, atlikimo metu. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Be to, pataisos įstaigoje V. G. charakterizuojamas neigiamai, per laisvės atėmimo bausmės atlikimo laikotarpį padarė net 23 vidaus tvarkos pažeidimus. Tai, jog nusikalstama veika padaryta įstaigoje, kurioje asmuo turėtų siekti pasitaisymo, prieš asmenį, kuris padeda užtikrinti šį tikslą, laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu, rodo itin neigiamą, cinišką nuteistojo požiūrį į jo atžvilgiu taikomą bausmę, pataisos priemones, ir V. G. apibūdina kaip pavojingą visuomenei asmenybę, kaip asmenį, nelinkusį taisytis, linkusį pažeidinėti nustatytas taisykles. Visos šios aplinkybės sprendžiant dėl bausmės rūšies bei dydžio savo neigiama reikšme persveria tai, kad nuteistasis padeda išlaikyti neįgalų tėvą bei galimai turi sveikatos problemų, leidžia pagrįstai manyti, kad švelnesnės priemonės nepakankamos pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus, t. y. nepakankamos sulaikyti nuteistąjį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti bei pasiekti, kad jis laikytųsi įstatymų ir nebedarytų kitų teisės pažeidimų, ir pagrindžia būtent sankcijoje numatytos griežčiausios bausmės rūšies – laisvės atėmimo skyrimą. Be to, vadovaujantis BK 56 str. 1 d. nuostatomis, asmeniui, kuris būdamas anksčiau teistas už tyčinius nusikaltimus, neišnykus teistumui, padarė naują tyčinį nusikaltimą, paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė.
BK 61 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Šiuo atveju, net ir atsižvelgiant į tai, jog nuteistasis charakterizuojamas neigiamai, nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nuteistajam paskirtoji bausmė yra mažesnė nei sankcijos vidurkis, todėl darytina išvada, jog įstatymo nuostatos skiriant bausmę nepažeistos. Įvertinus nuteistojo asmenybę, jo pavojingumą, padarytos veikos pobūdį, pavojingumą, darytina išvada, jog paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta ir yra būtina bei pakankama pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus.
Bendrinant bausmes baudžiamojo įstatymo nuostatos nepažeistos. Atsižvelgiant į tai, jog nauja nusikalstama veika padaryta neatlikus ankstesniu nuosprendžiu skirtos laisvės atėmimo bausmės, teismas pagrįstai vadovavosi BK 64 str. 1 d., 4 d. nuostatomis ir prie ankstesniu Lietuvos apeliacinio teismo 2010-05-27 nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės dalies pridėjo dalį skundžiamu nuosprendžiu skirtos bausmės ir skyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.
Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, konstatuojam, jog Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 12 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, jį keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl nuteistojo gynėjo skundas atmetamas, Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 12 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
nutaria:
V. G. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus skundą atmesti.