Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio,

teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo A. G. skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. vasario 20 d. nutarties, kuria A. G. prašymas peržiūrėti Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 1978 m. birželio 13 d. nuosprendį ir sumažinti jam paskirtą bausmę buvo atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 1978 m. birželio 13 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal 1961 m. Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 118 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams. Bausmę nustatyta atlikti sustiprinto režimo auklėjimo darbų kolonijoje.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. G. skundas atmetamas.

2003 m. gegužės 1 d. naujojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje įsakmiai nurodyta, kad kai asmuo už nusikalstamą veiką, padarytą iki 2003 m. gegužės 1 d., atlieka paskirtą laisvės atėmimo bausmę, kuri viršija naujojo Baudžiamojo kodekso atitinkamo straipsnio sankcijoje nustatytą bausmės maksimalų dydį, galutinė laisvės atėmimo bausmė jam sumažinama iki to straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės maksimalaus dydžio. Be to, minėto įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jei asmeniui už nusikalstamas veikas, padarytas iki 2003 m. gegužės 1 d., galutinė bausmė buvo paskirta pagal senojo Baudžiamojo kodekso 42 arba 43 straipsnių taisykles, galutinė bausmė neperžiūrima, išskyrus tuos atvejus, kai naujajame Baudžiamajame kodekse už tokias veikas numatyta bausmė yra švelnesnė, o galutinė bausmė buvo paskirta visiško bausmių sudėjimo būdu arba kai galutinė bausmė neatitinka naujojo Baudžiamojo kodekso 65 straipsnio reikalavimų.

Iš bylos medžiagos matyti, jog A. G. pagal 1961 m. BK 118 straipsnio 1 dalį nuteistas ketverių metų laisvės atėmimo bausme. Šio įstatymo sankcijoje buvo numatyta bausmė - laisvės atėmimas nuo 3 iki 7 metų, t. y. A. G. už šio nusikaltimo padarymą buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, kuri mažesnė už sankcijos vidurkį. 2000 m. BK 149 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė laisvės atėmimas iki 7 metų (2000 m. rugsėjo 26 d. Nr. VIII-1968 ir 2006 m. birželio 22 d. Nr. X-711 įstatymo redakcijos). Akivaizdu, kad 2000 m. BK 149 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta terminuota laisvės atėmimo bausmė yra švelnesnė, nes nenustatytas sankcijos minimumas, todėl turėtų grįžtamąją galią (2000 m. BK 3 straipsnio 2 dalis). Tačiau sankcijoje numatyti maksimalūs bausmių dydžiai tiek 1961 m. BK 118 straipsnio 1 dalyje, tiek 2003 m. BK 149 straipsnio 1 dalyje yra vienodi. Be to, pagal 1961 m. BK 8¹ straipsnį bei pagal 2000 m. BK 11 straipsnio 5 dalį ši nusikalstama veika priskiriama prie sunkių nusikaltimų. Todėl, sprendžiant klausimą dėl nusikalstamos veikos perkvalifikavimo, būtina įvertinti visas aplinkybes.

A. G. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 1978 m. birželio 13 d. nuosprendžiu pagal BK 118 straipsnio 1 dalį buvo paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė. Vilniaus m. Tarybų rajono teismo 1979 m. gruodžio 5 d. nutartimi A. G. buvo paleistas lygtinai prieš terminą 2 metams 20 dienų. Klaipėdos miesto teismo 1981 m. liepos 15 d. nuosprendžiu A. G. prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės buvo pridėti 6 mėnesiai kaip neatliktos bausmės, paskirtos pagal Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 1978 m. birželio 13 d. nuosprendį, dalis ir jam nustatyta galutinė subendrinta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė. Kaip matyti iš teismui pateiktos bylos medžiagos, A. G. 1986 m. balandžio 28 d. iš įkalinimo įstaigos buvo paleistas kaip atlikęs bausmę. Taigi, A. G. šiuo metu jau atliko jam paskirtą bausmę tiek pagal Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 1978 m. birželio 13 d., tiek pagal Klaipėdos miesto teismo 1981 m. liepos 15 d. nuosprendžius, t. y. nuosprendžiai įvykdyti. Kaip matyti iš teismui pateiktos medžiagos, A. G. prie Klaipėdos miesto teismo 1981 m. liepos 15 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės buvo pridėti tik 6 mėnesiai kaip neatliktos bausmės, paskirtos pagal Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 1978 m. birželio 13 d. nuosprendį, dalis ir jam nustatyta galutinė penkerių metų laisvės atėmimo bausmė. Akivaizdu, kad A. G. pridėta 6 mėnesių neatlikta bausmės dalis pagal skundžiamą Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 1978 m. birželio 13 d. nuosprendį, tiek nustatyta galutinė subendrinta bausmė pagal minėtus du nuosprendžius atitinka baudžiamojo įstatymo nuostatas, nėra per griežta ar neteisinga. Esant šioms aplinkybėms, 2003 m. gegužės 1 d. naujojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m.. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 10 straipsnio 4 dalies ar 2000 m. BK 65 straipsnio nuostatos nepažeistos. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino svarbias bylai aplinkybes, todėl tenkinti A. G. skundą nėra pagrindo.

A. G. skunde nurodo, kad nusikalstamos veikos padarymo metu buvo nepilnametis, o nukentėjusioji savo netinkamu elgesiu jį išprovokavo padaryti šį nusikaltimą. Tačiau abu minėti nuosprendžiai yra įsiteisėję, todėl klausimai dėl juose nustatytų faktinių aplinkybių nėra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis BPK 364 straipsniu, nagrinėdamas skundą dėl su nuosprendžių vykdymu susijusios nutarties, iš naujo nenustatinėja turinčių reikšmės bausmės paskyrimui aplinkybių, kurios yra nustatytos įsiteisėjusiais minėtų teismų sprendimais. Taip pat apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje negali spręsti, ar A. G. Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 16 nuosprendžiu pagrįstai pripažintas pavojingu recidyvistu, ar jam gali būti taikomos 2000 m. BK 77 straipsnio ir BVK 157 straipsnio nuostatos, nes tai nėra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Nuteistasis skunde jokių įtikinamų argumentų, kaip šių straipsnių taikymas susijęs su skundžiama nutartimi, nenurodo. Todėl šie A. G. skundo argumentai nenagrinėjami, kadangi jie nesusiję su skundžiama apygardos teismo nutartimi dėl jos pagrįstumo ir teisėtumo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. G. skundą atmesti ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. vasario 20 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.