Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 19 d. nutarties A. Š. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Utenos RAAD) Zarasų rajono agentūros įgaliotas pareigūnas A. Š. 2006 m. lapkričio 10 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jis tą dieną, apie 11 val., kartu su B. M. Švento ežere, ties Kazeriškių kaimu, Zarasų rajone, gaudė žuvį, panaudodami ne mėgėjiškos žūklės įrankius – statomus žvejybinius tinklus. 2006 m. lapkričio 14 d. nutarimu už pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 87 straipsnio 3 dalyje, padarymą A. Š. buvo paskirta 450 Lt bauda ir konfiskuoti 7 žvejybiniai tinklai, taip pat pasiūlyta kartu su B. M. atlyginti 1395,01 Lt žalą.

II.

A. Š. kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti nutarimą. Skunde paaiškino, kad yra nubaustas nepagrįstai. 2006 m. lapkričio 10 d., maždaug nuo 9 val. iki 11 val., kartu su B. M. plaukiojo valtimi Švento ežere, spiningu bandė gaudyti žuvis. Vienu momentu spiningo kabliuku buvo ištraukęs daiktą, panašų į tinklą, kurio virveles atkabino ir išmetė atgal į ežerą. Plaukiojant matė dar vieną valtį, kurioje buvo du vyrai. Apie 11 val. priplaukė krantą ir nuėjo į sodybą ruošti valčių žiemai. Praėjus maždaug pusvalandžiui, į sodybos teritoriją atėjo du civiliais rūbais apsirengę vyriškiai, kurių vienas prisistatė esąs aplinkos apsaugos inspektorius ir nurodė atnešti išmestus tinklus ir susimokėti baudas. Kadangi nieko apie kokius nors tinklus nežinojo, todėl aplinkos apsaugos inspektoriaus nurodymo įvykdyti negalėjo ir toliau tvarkė savo reikalus, sutramdė šunis, bandžiusius pulti atėjusius svetimus žmones. Apie 12 val. į sodybą atvyko uniformuotas aplinkos apsaugos darbuotojas D. Č.. Jam paprašius davė savo valtį. Praėjus maždaug valandai į sodybos teritoriją aplinkos apsaugos inspektoriai atsivežė baltos spalvos maišus, iškrėtė iš jų tinklus su žuvimi, filmavo. Po kiek laiko pareikalavo jo bei B. M. dokumentų ir surašė pažeidimo protokolus. Į jų paaiškinimus neatsižvelgė, jokių argumentų nepripažino. A. Š. nuomone, protokole išdėstyta pažeidimo esmė neatitinka tikrovės. Pažeidžiant ATPK 268 straipsnio 4 dalies nuostatas protokole nurodyti žvejybos tinklai bei juose buvusios žuvys apžiūrėti jam nedalyvaujant. Protokole nėra jokių įrašų apie tai, kad pažeidimui išaiškinti panaudotos techninės priemonės, nors buvo naudojama filmavimo kamera apžiūrint nežinomoje vietoje surastus ir ne pareiškėjui priklausančius žvejybinius tinklus su žuvimis. Protokole nurodytas liudytojas J. N.. Tuo tarpu kitame, neva dėl to paties pažeidimo surašytame, protokole (priimtame B. M. atžvilgiu) nėra įrašo apie jokius liudytojus. Pažeidžiant ATPK 260 straipsnio 2 dalį, protokolas jį surašiusio pareigūno nepasirašytas. A. Š. taip pat akcentavo, kad pažeidimo byla išnagrinėta pažeidžiant ATPK 37, 256, 257, 280, 283, 284 straipsnių reikalavimus, kadangi nagrinėjant bylą nebuvo pateikta jokių įrodymų apie tai, kad būtent jis buvo užtiktas ir sulaikytas draudžiamu būdu gaudęs žuvį ir kad surasti žvejybos tinklai priklauso būtent jam. Tvirtina, kad nagrinėjant bylą buvo remiamasi liudytojų nepasirašyta medžiaga, o būtent – plaukimo schema. Nutarimą priėmęs pareigūnas neturėjo teisės spręsti klausimo dėl to, kad kaltininkas atlygintų turtinį nuostolį, kai jo suma viršija penkis šimtus litų (ATPK 37 straipsnis).

III.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. vasario 19 d. nutartimi A. Š. skundą atmetė. Teismas pažymėjo, kad A. Š. neigia pažeidęs Mėgėjiškos žūklės taisyklių 12.2 punkto reikalavimus, tačiau jo pozicija nėra pagrįsta faktinių duomenų visuma. Pažeidimo faktą (žuvies gaudimą panaudojant ne mėgėjiškos žūklės įrankius – statomus žvejybinius tinklus) patvirtina byloje surinkti įrodymai: ATP protokolas (b. l. 12-13), liudytojų apklausos protokolai (b. l. 16-17), kiti rašytiniai įrodymai. Teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, padarė išvadą, kad liudytojų J. N. ir V. K. parodymai neprieštarauja vieni kitiems, detalizuoti, nuoseklūs, atitinka raštiškuose paaiškinimuose (b. l. 16?17) nurodytas aplinkybes bei tas faktines aplinkybes, kurios buvo nustatytos pažeidimo protokole. Šie liudytojai teisme nurodė, kad ežere matė tik vieną valtį, paaiškino, kokius konkrečius veiksmus atliko žvejoję asmenys (kad vienas jų irklavo, o kitas traukė tinklus), patvirtino, kad tie patys asmenys, kurie žvejojo naudodami žvejybinius tinklus, atplaukė prie sodybos. Nėra pagrindo netikėti tokiais išsamiais liudytojų parodymais. Liudytojo B. M. parodymai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams ir teismas juos vertina kaip siekimą padėti pareiškėjui išvengti administracinės atsakomybės. Nors A. Š. tvirtino, kad ežere plaukiojo ir kita valtis, tačiau tokia aplinkybė nėra patvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl vertintina kritiškai. Tai, kad pareiškėjui buvo įteikta netinkama teisės pažeidimo protokolo kopija, nesudaro pagrindo panaikinti priimto nutarimo. Techninės priemonės (filmavimo kamera) buvo panaudotos tik daiktiniams įrodymams užfiksuoti, todėl jos pagrįstai nebuvo paminėtos pažeidimo protokole – jame nurodomos priemonės, kurios panaudotos pažeidimui užfiksuoti. A. Š. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, todėl pareiškėjui pagrįstai paskirtas sankcijoje numatytos piniginės baudos vidurkis. Atsižvelgdamas į paminėtą, teismas padarė išvadą, kad Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Zarasų rajono agentūros 2006 m. lapkričio 14 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas; nėra pagrindo jo naikinti pareiškėjo akcentuotais argumentais. Teismas taip pat pažymėjo, kad Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Zarasų rajono agentūros nutarime nurodytas siūlymas atlyginti žalą nėra privalomai vykdytinas, nes toks siūlymas nelaikytinas pagal ATPK 37 straipsnį priimtu įpareigojimu atlyginti padarytą nuostolį. Jei A. Š. nesutiks savanoriškai atlyginti nurodyto dydžio žalos, ji gali būti išieškota institucijai pradėjus atskirą bylą civilinio proceso tvarka. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinė byla Nr. N4 –735-04).

IV.

Apeliaciniu skundu A. Š. prašo panaikinti skundžiamą pirmos instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą bei skundą visiškai patenkinti. Apeliaciniame skunde pažymima, kad:

buvo pažeista Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 straipsnio 2 dalis tuo, kad teismas, nagrinėjęs šią bylą, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota įstatymų aiškinimo ir taikymo praktika, privaloma žemesnių grandžių teismams. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 metų kovo 24 d. nutarime administracinėje byloje Nr. N(12)-344-04 išaiškino, kad „Administracinių teisės pažeidimų bylose turi būti laikomasi tų pačių pagrindinių principų, kurių laikomasi baudžiamajame procese. Tiek baudžiamajame, tiek administraciniame procese sprendžiama dėl įstatyme numatytų sankcijų taikymo, prieš tai nustačius, jog buvo padaryta įstatymo draudžiama veika”. Teismas visiškai neturėjo pagrindo konstatuoti, kad buvo padaryta veika, už kurios padarymą A. Š. būtų galima patraukti administracinėn atsakomybėn. Tačiau svarbiausia tai, kad šioje byloje šiurkščiausiai pažeistas in dubio pro reo principas. Liudytojų V. K. ir J. N. parodymai turėjo būti pripažinti nepatikimais, nes a) V. K. ir J. N. patvirtino, kad vienas vilkėjo lietpaltį, kai tuo tarpu abu administracinėn atsakomybėn patraukti asmenys buvo su striukėmis; b) išlipusius iš valties V. K. juos matė nueinančius į sodybą, J. N. nubėgančius. Atsižvelgiant į tai, kad jie šviesiu paros metu neskiria einančio žmogaus nuo bėgančio, apsirengusio lietpalčiu nuo žmogaus apsirengusio striuke, darytina išvada – nurodytų liudytojų ten kur jie teigia buvę, nebuvo, o jie yra paprašyti liudyti, arba matė kitus žmones, bei sąžiningai klysta. Teismas neatsižvelgė į tai, kad J. N. jau keli metai konfliktuoja su apeliantu dėl J. N. neteisėtos žūklės Švento ežere. Filmuota medžiaga įrodoma tik tiek, kad buvo nenustatytas kiekis tinklų ir juose matėsi neaiškus kiekis žuvies. Tačiau įtariamieji nėra nufilmuoti plaukiant, metant ar traukiant tinklus – taigi filmuotoje medžiagoje matomi tinklai neturi jokio sąsajumo su tariamu padarytu administraciniu teisės pažeidimu. Pripažinus liudytojų parodymus nepatikimais, teismas turėjo tenkinti skundą pilnumoje, nes D. Č. tariamo pažeidimo padarymo metu nebuvo ir jis naudojosi antriniais įrodymais. D. Č. atvyko tik po V. K. skambučio praėjus daugiau nei 40 minučių. Iš pokalbio (jam buvo nuosekliai aiškinamas kelias, kaip privažiuoti prie Švento ežero) galima suprasti, kad D. Č. prie Švento ežero nėra buvęs, taigi jis negalėjo pats matyti tariamo pažeidimo. Nepasirašyto protokolo įteikimas reiškia ne tik ATPK normų pažeidimą, bet nutarimą daro niekiniu. Akivaizdus faktas, kad įteiktas tariamo protokolo nuorašas yra tik juodraštis. Tačiau juodraštis pagal ATPK nesukuria teisinių pasekmių. Turėdamas šiuos faktus, teismas galėjo priimti vienintelę teisingą išvadą – skundą tenkinti pilnumoje. Įrodymų, kad protokolą surašęs valstybės pareigūnas nekompetentingas, nėra. Jo klaidos gali būti paaiškinamos tik loginiu metodu – norėdamas užtušuoti tokių valstybinių pareigų nereikalingumą ir netikslingumą, neleistinomis priemonėmis imituoja tariamai atliekamą darbą. Visiškai nelogiška, kodėl teismas netyrė aplinkybių, kodėl baudą skyręs pareigūnas atsirado su filmavimo kamera, atsinešė kažkieno tinklus juos kieme nufilmavo ir kodėl jis nedarė vaizdo įrašo apie tariamą administracinės teisės pažeidimą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Utenos RAAD Zarasų rajono agentūra prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. jokių abejonių dėl apelianto padaryto teisės pažeidimo nekyla ir jo kaltė dėl pažeidimo įrodyta: A. Š. vykdytą neteisėtą žvejybą tinklaičiais matė 3 liudytojai – du aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai (D. Č. , V. K. ) ir pilietis J. N., kurie davė išsamius parodymus teisme (liudytojų parodymai vienareikšmiai patvirtinto A. Š. neteisėtos žvejybos su tinklais faktą, žodiniai ir rašytiniai įrodymai neprieštarauja tarpusavyje). Be to, pareigūnai ne tik patys matė žvejybos tinklais momentą, bet ir tai, kad valtyje apeliantas turėjo maišus tinklams sudėti ir kitokių žvejybos įrankių neturėjo, ežere, apeliantui žvejojant, nebuvo jokios kitos valties. Pažeidimo aplinkybes patvirtina ir administracinio teisės pažeidimo protokolas, liudytojų apklausos protokolai (surašyti tuoj po pažeidimo užfiksavimo), pažeidimo vietos schema, vaizdo įrašas, kuriame užfiksuoti daiktiniai pažeidimo įrodymai, nutarimas ir kt. Atsižvelgiant į byloje surinktų įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti, kad A. Š. padarė veiką, už kurią numatyta administracinė atsakomybė.

2. ATPK 256 straipsnis numato – įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi pareigūnai įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Atsižvelgiant į objektyvias aplinkybes, ne visuomet pavyksta daromą pažeidimą nufilmuoti. Manome, pažeidimas gali būti įrodinėjamas ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, kas ir buvo padaryta šioje byloje.

3. Apelianto teiginys, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota įstatymų aiškinimo ir taikymo praktika yra išgalvotas. 2004 m. kovo 24 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarime administracinėje byloje Nr. N12-344-04, kurį skunde mini apeliantas, pasisakyta dėl draudimo reformatio in peius ir procesinių staigmenų negalimumo principų. Tuo tarpu akivaizdu, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas šių principų nepažeidė, nes nei pablogino A. Š. padėties dėl jo paduoto skundo, nei bylą nagrinėjant teisme buvo kokių staigmenų.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas visus byloje surinktus įrodymus objektyviai įvertino ir padarė teisingas išvadas dėl apelianto padaryto administracinio teisės pažeidimo, priimto nutarimo bei juo paskirtos administracinės nuobaudos teisėtumo, rėmėsi ne prielaidomis, o įrodytais faktais, vadovavosi įstatymu, teisine sąmone, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, įvykdė teisingumą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

V.

Apeliacinis skundas atmestinas.

ATPK 256 straipsnio 1-2 dalyse nurodyta, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, o šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusiojo ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais. Todėl veika, apibrėžta ATPK 87 straipsnyje, gali būti įrodinėjama visais leistinais faktiniais duomenimis inter alia ir liudytojų parodymais. Taigi apelianto nurodoma aplinkybė, kad pažeidimas nebuvo nufilmuotas, nėra teisiškai reikšminga.

Iš apeliacinio skundo matyti, kad A. Š. nesutinka su apygardos administracinio teismo nutartyje padarytomis išvadomis, įrodymų vertinimu. ATPK 257 straipsnis numato, kad įrodymai vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Tačiau vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada pagal surinktus įrodymus po reikšmingų faktų išnagrinėjimo. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą, ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais.

Atsižvelgdama į paminėtas taisykles įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas bylos faktines aplinkybes nustatė, vertino ir išaiškino tinkamai ir teisingai, jas visas ištyrė. Teisėjų kolegija pastebi, kad liudytojai J. N., V. K. , institucijos, priėmusios skundžiamą nutarimą, atstovas iš esmės nuosekliais ir neprieštaringais parodymais paliudijo esmines šiai bylai aplinkybes, t. y., kad A. Š.žvejojo draudžiamais žvejybos įrankiais – statomais žvejybiniais tinklais. Apelianto nurodomi liudytojų parodymų prieštaravimai yra nereikšmingi. Principas in dubio pro reo nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistas, nes teismui nekilo esminių abejonių dėl pažeidimo padarymo. Byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų, kad J. N. tikrai konfliktuoja su apeliantu. Apeliaciniame skunde nepateikta tokių duomenų, kurie paneigtų teismo padarytų išvadų pagrįstumą ir byloje surinktųjų įrodymų pakankamumą. Apeliantas teismo išvadų nepaneigia neginčijamais duomenimis, o tik pateikia jam priimtiną incidento versiją. Taigi darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje įrodymai buvo įvertinti teisingai, yra įrodymų analizė ir nepažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Todėl yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad aplinkybių tyrimas atliktas išsamiai ir nutartis atitinka teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus. Iš bylos duomenų negalima padaryti išvados, kad teismas būtų priėmęs nepagrįstą ir neteisėtą dokumentą ir būtų nevisapusiškai ir neobjektyviai, šališkai išnagrinėjęs bylos aplinkybes, nesivadovavęs teisingumo ir protingumo principais, pažeidęs proceso teisės normas.

Apelianto nurodoma aplinkybė, kad jam buvo įteiktas nepasirašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas taip pat nedaro priimto nutarimo absoliučiai neteisėtu. Tai neesminis procesinis pažeidimas, nesukėlęs neigiamų pasekmių apeliantui. Apeliantui įteiktame administracinio teisės pažeidimo protokole buvo atskleista kaltinimo esmė, juos pagrindžiančių įrodymų šaltiniai. Iš esmės teisingo nutarimo panaikinimas vien tik dėl formalių trūkumų apeliantui išduoto administracinio teisės pažeidimo protokolo egzemplioriuje neatitiktų protingumo principo.

Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.