Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Irmos Čuchraj, Albinos Pupeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo K. J. apeliacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2017-04-25 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. P. ieškinį atsakovui K. J., tretieji asmenys L. P., R. P., dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, taip pat savarankiškus reikalavimus reiškiančio trečiojo asmens R. P. savarankiškus reikalavimus atsakovui K. J., ieškovas D. P., trečiasis asmuo L. P., dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis byloje dalyvaujančių asmenų teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai).Byloje ginčas kilo dėl deliktinės civilinės atsakomybės taikymo ir turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 93‑At‑00527-15 esančiais duomenimis nustatytos faktinės aplinkybės, kad 2015-10-31, apie 18 val. 45 min., (duomenys neskelbtini) teritorijoje, kelio (duomenys neskelbtini) 6 kilometre įvyko eismo įvykis. Eismo įvykio metu automobilio „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas D. P., važiuodamas keliu, nepastebėjo tamsoje į kelio važiuojamąją dalį išėjusios karvės ir ją partrenkė. Eismo įvykio metu buvo apgadintas automobilis, užmušta karvė ir sužalota automobilio keleivė R. P.. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilalės rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo 2015-11-09 nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą.

Dėl naujų įrodymų.

Kartu su apeliaciniu skundu atsakovas pateikė naujus įrodymus ir prašo juos pridėti prie bylos. Atsakovas kaip naujus įrodymus teikia socialiniame tinkle paskelbtas ieškovo D. P. ir trečiojo asmens R. P. nuotraukas ir nurodo, kad ieškovas pozuoja prie automobilio vairo ir neįžvelgiama jo vairavimo baimės ar streso, o R. P. veide nėra pagrindo įžvelgti nepataisomą kūno subjaurojimą. Prašymą pridėti minėtus įrodymus apeliantas grindžia tuo, kad pateikti įrodymus anksčiau nebuvo techninės galimybės.Įstatymas numato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Įstatyme įtvirtintas draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės dėl apeliacinės instancijos teismo atsisakymo priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Atsakovo nurodoma ieškovo nuotraukos paskelbimo data yra 2016‑06‑28. Apeliaciniame skunde nenurodyta konkrečių aplinkybių, sudarančių pagrindą vertinti, kad toks įrodymas objektyviai negalėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme. Taip pat nustatyta, kad prašoma pridėti R. P. nuotrauka paskelbta tik 2017-05-08, t. y. po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Apeliantas nurodo, kad nuotrauka reikšminga teismui vertinant faktą dėl nepataisomo kūno subjaurojimo. CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis; tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu byloje esančiuose įrodymuose buvo trečiojo asmens nuotraukos. Nenustatyta pagrindo konstatuoti, kad konkretaus įrodymo pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindo taikyti CPK 314 straipsnyje numatytas išimtis, atsisako priimti atsakovo pateiktus naujus dokumentus (nuotraukas) ir jų nevertina.

Dėl deliktinės civilinės atsakomybės taikymo atsakovui sąlygų.

Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis). CK 6.267 straipsnio 1 dalis numato, kad naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės; asmuo atsako ir už iš jo pabėgusių gyvūnų padarytą žalą. Prievolė asmeniui atlyginti jo gyvūnų padarytą žalą kyla konstatavus deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų visumą (CK 6.245–6.249 straipsniai). Skundžiamame sprendime teisingai pažymėta, kad pagal šiam atvejui taikytiną įstatymo nuostatą dėl atsakomybės už gyvūnų padarytą žalą deliktinė civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės, kadangi tokiu atveju skolininko kaltė preziumuojama. Tad reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškęs asmuo privalo įrodyti likusias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir kilusių neigiamų padarinių (žalos) (CK 6.246 straipsnis, 6.247 straipsnis, 6.249 straipsnis).Apeliantas K. J. nesutinka su atsakovo neteisėtų veiksmų, kaip deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos, vertinimu skundžiamame sprendime. Apeliantas teigia, kad vieta, kur buvo pririšta karvė, apžiūrėta nebuvo, tad nenustatytos karvės nutrūkimo / paleidimo aplinkybės, dėl to negalima konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų netinkamai prižiūrint gyvulį. Deliktinės civilinės atsakomybės institutas grindžiamas visuotine pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; be to, įstatymų numatytais atvejais asmeniui tenka pareiga atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą arba savo valdomų daiktų padarytą žalą (CK 6.263 straipsnio 1, 3 dalys). Byloje atsakovas K. J. neginčijo aplinkybės, kad jis buvo į eismo įvykį patekusios karvės savininkas. Tad atsakovui šiuo atveju teko pareiga užtikrinti gyvulio tinkamą priežiūrą ir kontroliuoti, kad gyvulys nesukeltų žalos. Liudytojas T. R. byloje nurodė, kad į eismo įvykio vietą atvykęs karvės savininkas parodė, kur maždaug karvė pievoje buvo pririšta, grandinės, kuria karvė buvo pririšta, gale nebuvo kuolo, ant karvės kaklo buvo likę nemažai grandinės; karvės savininkas jam nurodė, kad prie karvės buvo atvykęs maždaug prieš valandą ar dvi iki įvykio, karvė tuo metu tebebuvo pririšta.Pažymėtina, kad, vadovaujantis CK 6.267 straipsnio 1 dalimi, atsakomybė asmeniui numatyta ir už iš jo pabėgusių gyvūnų padarytą žalą. Remiantis CK 6.270 straipsnio 1 dalies nuostata, įrodinėjimo pareiga įrodyti aplinkybes, sudarančias pagrindą netaikyti asmeniui civilinės atsakomybės, t. y. kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo, šiuo atveju tenka atsakovui. Atsakovas byloje neįrodė civilinę atsakomybę šalinančios aplinkybės, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos. Pažymėtina, kad civilinių bylų procese dispozityviose bylose be išimčių taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Tad atsakovui, teigiančiam, kad dėl jam priklausančios karvės pabėgimo ir patekimo į kelią aplinkybių nėra atsakovo neteisėtų veiksmų netinkamai prižiūrint gyvulį, tenka pareiga įrodyti tokias aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo atsikirtimus. Šiuo atveju nepateikta duomenų, kad karvė pateko į kelią dėl to, jog buvo kažkieno kito paleista.Apeliantas taip pat nurodo argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo analizuojant galbūt buvusius neteisėtus ieškovo D. P. veiksmus. Atsakovo nuomone, yra pagrindas abejoti ieškovo pasirinktu važiavimo greičiu, o esant prieštaravimams tarp liudytojų ir ieškovo parodymų, negalima padaryti vienareikšmiškos išvados, kad ieškovo veiksmuose nebuvo didelio neatsargumo.Nukentėjusiojo asmens tyčia ar didelis neatsargumas šalina naminių gyvūnų savininko (valdytojo) civilinę atsakomybę (CK 6.267 straipsnio 1 dalis, 6.270 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju apeliantas argumentuoja buvus ieškovo didelį neatsargumą. Atsižvelgiant į minėtas įstatymo nuostatas, nukentėjusiojo asmens didelis neatsargumas nėra preziumuojamas. Tokias aplinkybes reikia įrodyti ir įrodinėjimo pareiga šiuo atveju tenka jomis besiremiančiam atsakovui (CK 6.267 straipsnio 1 dalis, CPK 178 straipsnis).Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 93-At-00527-15 duomenų nustatyta, kad po eismo įvykio patikrinus automobilį vairavusį ieškovą D. P. nustatyta, jog ieškovas buvo blaivus. Nagrinėjamu atveju byloje nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad automobilio vairuotojas viršijo leistiną greitį ar pažeidė kitus teisės aktų keliamus reikalavimus. Ieškovo byloje nurodytos aplinkybės, kad jis stabdė, tačiau dėl automobilio stabdžių sistemos ant kelio stabdymo žymių neliko, nesudaro pagrindo daryti išvadą dėl leistino greičio reikalavimų nesilaikymo. Byloje kaip liudytojai apklausti į eismo įvykio vietą atvykę patruliavę pareigūnai nenurodė tokių aplinkybių, kad būtų buvę nustatyta, jog ieškovas viršijo leistiną greitį. Liudytojas T. R. nurodė, kad negali teigti, jog greitis buvo viršytas ar neviršytas; toje kelio atkarpoje, kurioje įvyko eismo įvykis, leistinas greitis buvo 70 km/val. Nustatyta, kad liudytojas T. R., pasisakydamas dėl tarp automobilio ir partrenktos karvės po eismo įvykio buvusio atstumo, nurodė, jog dėl automobilio greičio negali nuspręsti, nes nėra ekspertas. Bylos duomenys neteikia pagrindo vertinti, kad leistinas greitis buvo viršytas.Atsakovas K. J. mano, kad teismas nemotyvuotai atsisakė išreikalauti ieškovo pokalbių telefonu išklotinę. Iš 2016-04-19 teismo posėdžio garso įrašo nustatyta, kad teismas atsisakė tenkinti prašymą išreikalauti ieškovo pokalbių telefonu išklotinę, motyvuodamas tuo, jog tikslus įvykio momentas nežinomas, ir galbūt ieškovas skambino telefonu vėliau. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje. Pagrindą išreikalauti minėtus duomenis atsakovas sieja su tikslu išsiaiškinti, ar ieškovas važiuodamas nekalbėjo telefonu. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 93-At-00527-15 Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilalės rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo T. R. 2015-10-31 tarnybinio pranešimo dėl eismo įvykio duomenų nustatyta, kad nurodytas tik apytikris eismo įvykio laikas, t. y. apie 18 val. 45 min. Atsižvelgiant į tai, kad tikslus eismo įvykio momentas nėra užfiksuotas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino prašomus išreikalauti duomenis įrodymų sąsajumo aspektu ir pagrįstai darė išvadą, jog juos išreikalauti šiuo atveju nėra pagrindo. Apeliantas taip pat teigia, kad automobilio vairuotojas (ieškovas) kelyje buvusiomis sąlygomis negalėjo nepastebėti dešinėje kelio pusėje einančios karvės. Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą bylos duomenų, su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Visų pirma iš 2016-02-29 Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos Informacijos skyriaus pažymos apie hidrometeorologines sąlygas matyti, kad Šilalei artimiausios Laukuvos meteorologijos soties duomenimis, 2015-10-31 dieną 18–19 val. meteorologinis matomumo nuotolis buvo 7 kilometrai, debesuotumas tuo metu nematuotas. Tačiau iš tyrėjo T. R. 2015‑10‑31 tarnybinio pranešimo dėl eismo įvykio duomenų ir ieškovo D. P. paaiškinimų nustatyta, kad eismo įvykio metu buvo tamsu. Aplinkybes, kad eismo įvykio vietoje buvo tamsu, nurodė ir kaip liudytojai apklausti T. R. ir A. A.. Apeliantas pabrėžia, kad karvė negalėjo staiga iššokti į kelią, o galbūt ėjo šalia kelio ir galėjo būti pastebėta. Pirma, nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad eismo įvykis įvyko būtent dėl automobilio vairuotojo kaltės. Antra, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tamsiu paros metu, nesant apie gyvulius įspėjančių kelio ženklų, ir esant iš esmės neprognozuojamam pabėgusios karvės judėjimui ir galimybei išbėgti į kelią, šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad automobilį vairavęs ieškovas galėjo tokios situacijos tikėtis ir esamomis sąlygomis, net būdamas labai atidus ir atsargus, realiai galėjo jos išvengti. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti automobilį vairavusio ieškovo didelį neatsargumą.Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, R. P. neatsargių veiksmų – saugos diržų nesegėjimo, kaip neįrodytus. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilalės rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo M. S. 2015-11-09 nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nurodyta, kad R. P. susižalojo pati, todėl dėl šio įvykio būtina atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, nesant nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnyje, požymių; taip pat nurodyta, kad K. J. tikslinga patraukti administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 131 straipsnio 5 dalį, kadangi gyvulio savininkas paliko galviją taip, jog šis galėjo išeiti į kelią. Nustatyta, kad byloje liudytojas M. S. negalėjo tiksliai paaiškinti, kodėl nurodyta, jog R. P. susižalojo pati, taip pat pažymėjo, kad ji buvo apklausta. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 93-At-00527-15 R. P., kaip liudytojos, 2015‑11-09 apklausos protokolo nustatyta, kad R. P. nurodė, jog dėl patirtų sužalojimų broliui pretenzijų neturi. Apklausos metu R. P. nenurodė aplinkybių, kad nesegėjo saugos diržo. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad R. P. važiavo neprisisegusi saugos diržo. Vien apelianto nurodyta aplinkybė, kad R. P. sužalojimai atsirado jai veidu atsitrenkiant į automobilio salono vidaus apdailos detales, nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad ji nesegėjo saugos diržo.Byloje neįrodyta, jog žala kilo dėl nenugalimos jėgos arba ieškovo D. P. ar savarankiškus reikalavimus pareiškiančio trečiojo asmens R. P. tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.267 straipsnio 1 dalis). Esant nurodytoms aplinkybėms ir atsižvelgiant į atsakovui tenkančią pareigą tinkamai prižiūrėti savo gyvulį, nesant priešingų įrodymų apie atsakovo civilinę atsakomybę šalinančias aplinkybes, yra pagrindas vertinti, kad atsakovas, kaip gyvulio savininkas, jam tenkančios pareigos tinkamai neįvykdė. Darytina išvada, kad šiuo atveju pagrįstai konstatuoti atsakovo neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės sąlyga. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju būtent atsakovo neteisėti veiksmai, t. y. nepakankama gyvulio kontrolė ir priežiūra, pakankamu laipsniu lėmė eismo įvykį ir žalos atsiradimą. Nagrinėjamu atveju pagrįstai nustatytos visos sąlygos atsakovui K. J. taikyti deliktinę civilinę atsakomybę.

Dėl ieškovo tinkamumo ir turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. P. yra tinkamas ieškovas, ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos duomenis dėl automobilio pirkimo–pardavimo sandorio tarp ieškovo ir jo motinos L. P.. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.Bendroji taisyklė numato, kad atsakingas asmuo privalo visiškai atlyginti asmens turtui padarytą žalą (CK 6.263 straipsnio 2 dalis). Byloje nekilo ginčo, kad eismo įvykio metu apgadintas jame dalyvavęs automobilis „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykio metu automobilį vairavo D. P.. Byloje pateikti rašytinai įrodymai, kad 2015-10-03 tarp pardavėjo A. B. ir pirkėjos L. P. sudaryta transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis dėl automobilio „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo už 1 000 Eur. Byloje ieškovas D. P. ieškiniu pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovo 1 000 Eur turtinės žalos atlyginimą už automobilio sugadinimą ir nurodė, kad jis yra faktinis automobilio savininkas. Nors automobilis registruotas ieškovo motinos vardu, ieškovas byloje nurodė, kad už automobilį jis motinai sumokėjo pinigus iki eismo įvykio. CK 1.75 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įstatymas gali nustatyti privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją. Vadovaujantis minėta nuostata, atitinkami sandoriai privalomai registruojami tik įstatyme nustatytais pagrindais. Apelianto akcentuojamos Vidaus reikalų ministro 2001-05-25 įsakymu Nr. 260 patvirtintų Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklės nustato motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registracijos tvarką. Tad minėto įstatymo įgyvendinimo akto reglamentavimo nuostatos skirtos daiktams registruoti. Apeliantas nepagrįstai sutapatina automobilio teisinę registraciją (automobilio registracijos duomenų keitimą) ir jo pirkimo–pardavimo sandorį. Įstatymai nenustato privalomos automobilio pirkimo–pardavimo sutarties registracijos. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai dėl būtinybės vadovautis CK 1.75 straipsnio 2 dalimi atmestini kaip nepagrįsti.Pirkimo–pardavimo sutartis, kaip sandoris, yra vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų (CK 4.47 straipsnio 1 dalis). Tokia sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą pirkėjui nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą kainą (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Tiek iš ieškovo, tiek iš trečiojo asmens L. P. paaiškinimų byloje matyti, kad ieškovas sumokėjo motinai pinigus už automobilį, taip pat automobilis ir visi automobilio dokumentai buvo perduoti ieškovui D. P., šis faktiškai automobilį valdė. Yra pagrindas vertinti, kad žodžiu buvo susitarta dėl esminių automobilio pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų.Apeliantas kelia abejones, kad artimais giminystės ryšiais susijusių asmenų parodymai yra subjektyvūs ir gali neatspindėti realios susiklosčiusios situacijos. Pažymėtina, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (CPK 176, 185 straipsniai). Kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi nuspręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, t. y. įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Jei įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimo, byloje galima konstatuoti įrodymų pakankamumą. Vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, atsižvelgtina į jų subjektyvų pobūdį ir remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių.Apeliantas teigia, kad nėra įrodymų, jog D. P. galėjo iš karto turėti lėšų įsigyti automobilį. Taip pat apeliantas akcentuoja ieškovo nurodytas aplinkybes, jog automobilio pirkimo dieną ieškovas neturėjo visos sumos, trūko 200 Eur, ir pinigai motinai buvo sumokėti prieš tris savaites iki eismo įvykio. Dėl šių argumentų visų pirma pažymėtina, kad trečiasis asmuo L. P., duodama paaiškinimus dėl automobilio pirkimo, nurodė, jog sūnus jai pasakė, kad paskui atiduos pinigus už automobilį. Byloje tiek ieškovas, tiek trečiasis asmuo L. P. nurodė, kad ieškovas visus pinigus motinai už automobilį sumokėjo iki eismo įvykio. Antra, šiame kontekste papildomai įvertintini ir ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 93‑At‑00527-15 užfiksuoti duomenys, kad 2015-11-09, t. y. dar iki ieškinio pareiškimo teisme, liudytojos apklausos protokole R. P. nurodė, kad eismo įvykyje dalyvavęs automobilis priklauso broliui. Be to, teismo įvykyje apgadintą minėtą automobilį 2015-10-31 atsiėmė taip pat D. P..Įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, nenustatyta pagrindo nesivadovauti ieškovo ir trečiojo asmens L. P. parodymais vien dėl jų giminystės ryšio. Šiuo atveju yra pagrindas sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog visuma byloje esančių įrodymų sudaro pakankamą pagrindą vertinti, kad L. P. jai priklausiusį automobilį pardavė ieškovui D. P., o šis automobilį priėmė ir už jį sumokėjo. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo konstatuoti, kad ieškovas D. P. neturi reikalavimo teisės į turtinės žalos atlyginimo priteisimą už automobilio sugadinimą. Esant tokioms aplinkybėms nenustatyta pagrindo konstatuoti, kad D. P. byloje nėra tinkamas ieškovas. Apeliaciniame skunde atsakovas pirmosios instancijos teismo ieškovui priteistos turtinės žalos atlyginimo dydžio nepagrįstumo neįrodinėjo ir argumentų, kad turtinės žalos dydis nustatytas neteisingai, nepareiškė, dėl to teisėjų kolegija plačiau dėl skundžiamame sprendime nustatyto priteistino turtinės žalos atlyginimo dydžio nepasisako.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaujantis CK 6.263 straipsnio 2 dalimi, žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.283 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Ieškovas D. P. ieškiniu pareiškė reikalavimą atsakovui atlyginti dėl eismo įvykio patirtą neturtinę žalą. Ieškovas ieškinio reikalavimą grindė aplinkybėmis, kad jis dėl eismo įvykio patyrė fizinį skausmą, šoką, išgąstį, dvasinius išgyvenimus, nerimą, nepatogumus, emocinį diskomfortą, nes turi skolintis automobilį, jaučia įtampą, blogai miega, ir, nors nėra kaltas dėl eismo įvykio, jaučia atsakomybę ir savigraužą dėl sesers sužalojimo. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad skundžiamu sprendimu ieškovui nepagrįstai priteistas neturtinės žalos atlyginimas.Asmens sveikata, kaip psichinės ir fizinės gerovės būsena, suvokiama kaip viena fundamentaliausių ir vertingiausių asmeninių neturtinių vertybių. Įstatymas numato, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta asmens sveikatai (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Nors nagrinėjamu atveju ieškovas nurodė, kad eismo įvykio metu nebuvo sužalotas, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas pats faktiškai dalyvavo eismo įvykyje – vairavo į eismo įvykį patekusį automobilį. Įvertinus apgadinto automobilio fotonuotraukas, liudytojo T. R. paaiškinimus, kad buvo apgadinta automobilio priekinė dalis, viduje buvo daug karvės išmatų, nukentėjusieji buvo jomis labai apsiteršę, yra pagrindas vertinti, kad susidūrimas buvo stiprus. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei aplinkybę, kad eismo įvykio metu buvo sužalota ieškovo vairuojamo automobilio keleivė – jo sesuo, yra pagrindas vertinti, kad pats ieškovas dėl eismo įvykio patyrė stiprus dvasinius išgyvenimus, šoką ir sukrėtimą, dėl to yra pagrindas daryti išvadą, kad padaryta žala ieškovo psichoemocinei sveikatai. Tad šiuo atveju nėra pagrindo vertinti, kad neturtinės žalos atlyginiams ieškovui priteistinas kaip artimajam nukentėjusiosios giminaičiui, dėl to tokie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamu sprendimu ieškovui D. P. priteistinos neturtinės žalos dydis įvertintas ir nustatytas teisingai, nenustatyta teisinio pagrindo jį keisti.Byloje nustatyta, kad eismo įvykio metu buvo sužalotas trečiasis asmuo R. P.. Atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl trečiojo asmens R. P. sveikatos sutrikdymo masto, nesutinka su Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2016-11-14 komisijos ekspertizės akto Nr. EKG 1981/2016(03) vertinimu ir teigia, kad R. P. veide likusio nedidelio rando negalima įvertinti kaip nepataisomo subjaurojimo. Ištyrusi ir įvertinusi byloje esančių įrodymų apie trečiojo asmens R. P. sveikatos būklę po eismo įvykio visumą, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo savarankiškus reikalavimus pareiškiančiam trečiajam asmeniui R. P. priteisimo.Byloje nustatyta, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2016-03-15 specialisto išvadoje Nr. G483/2016(03) nurodyta, jog pagal tyrimui pateiktus medicininius dokumentus R. P. buvo kliniškai nustatyti šie sužalojimai: galvos veido sumušimas, veido muštinės žaizdos, kaukolės pamato priekinės daubos lūžimas, kraujo išsiliejimas virš kietojo smegenų dangalo kaktinių skilčių pamatinėse dalyse, oro susikaupimas galvos smegeninėje dalyje, viršutinio žandikaulio lūžimas Le-Fort II, nosies kaulų lūžimas, dešinės plaštakos odos nubrozdinimai. Taip pat pateikta išvada, kad pagal tyrimui pateiktus medicininius dokumentus nustatyti sužalojimai yra nesunkaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties, nes dėl kaulų lūžimų sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Byloje esantys R. P. gydymo stacionare duomenys patvirtina, kad dėl žandikaulio lūžio ji buvo operuota. Apelianto nuomone, trečiojo asmens veido sužalojimo negalima vertinti kaip nepataisomo subjaurojimo. Nustatyta, kad atsakant į klausimus, ar R. P. ant dešinės akies viršutinio voko nuo žaizdos susiformavusį randą galima pašalinti terapinėmis priemonėmis, ar jis gali išnykti savaime, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2016-11-14 komisijos ekspertizės akte Nr. EKG 1981/2016(03) padaryta išvada, kad užgijus eismo įvykio metu 2015‑10-31 padarytai muštinei veido žaizdai, ant R. P. kaktos dešinės pusės ir dešinio antakio liko randas, nusitęsiantis į dešinės akies viršutinį voką, jis savaime arba taikant terapines, kosmetines priemones išnykti negali, todėl vertinamas kaip nepataisomas kūno subjaurojimas; šalia išvadoje pažymima, kad, vadovaujantis sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių punktu 6.12, sunkus sveikatos sutrikdymas yra nepataisomas kūno sužalojimas – kai prie tokių išvadų prieina teisėsaugos institucija, atsižvelgdama į teismo medicinos eksperto išvadą dėl kūno sužalojimo padarinių pašalinimo galimybes. Iš 2016-11-14 ekspertizės akte pateiktų išvadų nustatyta, kad R. P. veide likęs randas negali išnykti nei savaime, nei taikant terapines, kosmetines priemones, jo visiškai pašalinti operacinio pobūdžio intervencija neįmanoma – chirurginis gydymas neefektyvus. Tad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos duomenis įvertino ir konstatavo, kad dėl įvykio R. P. jaučiami sveikatos nepatogumai ilgalaikiai.Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2016-11-14 komisijos ekspertizės akte Nr. EKG 1981/2016(03) padaryta išvada, jog specialisto išvadoje Nr. G483/2016(03) R. P. nustatytas neteisingas sveikatos sutrikdymo mastas ir anksčiau nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas pakeistinas į sunkų, pažymint, kad nukentėjusiajai padarytas kaukolės pamato priekinės daubos kaulų lūžis sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą (sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių punktas 6.6.1). Iš šių duomenų matyti, kad R. P. sveikatos sutrikdymo masto vertinimas kaip sunkaus siejamas ir su kitais jos patirtais sužalojimais, o ne vien veido sužalojimu. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2016-03-15 specialisto išvados Nr. G483/2016(03) duomenų nustatyta, kad po eismo įvykio laikotarpiu nuo 2016-02-24 iki 2016-03-02 R. P. buvo gydyta stacionare Neurologijos skyriuje dėl lėtinio potrauminio galvos skausmo.Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Nustatyta, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, vertindamas duomenis apie R. P. sveikatos sutrikdymą, atsižvelgė ne tik į patirtą veido sužalojimą, tačiau ir visumą kitų jos patirtų sužalojimų, taikytą operacinį gydymą, duomenis apie po traumos esančias pasekmes. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad įvertintas tiek trečiojo asmens patirtas fizinės sveikatos sutrikdymo mastas, tiek jos patirti dvasiniai išgyvenimai (stresas ir išgąstis). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į pakenkimo trečiojo asmens R. P. sveikatai pobūdį ir laipsnį, jos fizinių ir dvasinių išgyvenimų intensyvumą, įvertino visumą aplinkybių, reikšmingų nustatant neturtinės žalos dėl sveikatos sutrikdymo atlyginimo dydį. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad priteistos 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydis, atsižvelgiant į tai, jog pažeista viena svarbiausių neturtinių vertybių – trečiojo asmens R. P. sveikata, taip pat atsižvelgiant į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, nėra per didelis ir priteistas pagrįstai (CK 6.250 straipsnis, 6.283 straipsnio 1 dalis). Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad nurodytas neturtinės žalos atlyginimo dydis nustatytas neteisingai.

Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo ir įvertino byloje esančius įrodymus, pagrįstai nustatė visas sąlygas deliktinei atsakomybei atsakovui taikyti, teisingai taikė turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančias teisės normas, dėl to priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atsakovo K. J. apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti, dėl to apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Apeliacinį skundą atmetus, atsakovo apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys). Byloje pateiktas prašymas priteisti ieškovui ir trečiajam asmeniui R. P. patirtas išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ieškovas D. P. sumokėjo 100 Eur už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Šios rašytiniais įrodymais pagrįstos ieškovo išlaidos nėra pernelyg didelės, dėl to jas patyrusiai šaliai priteistinos iš apelianto (CPK 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Šilalės rajono apylinkės teismo 2017-04-25 sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui D. P. iš atsakovo K. J. 100 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.