- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-07
- Bylos Nr.
- 2A-558-585/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-03458-2010-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka (pran.), Jelena Šiškina, Tatjana Žukauskienė
- Atsakovas
- R. L.
- Ieškovas
- AB firmos „VITI“
- Kategorijos
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vytauto Zeliankos, kolegijos teisėjų Jelenos Šiškinos ir Tatjanos Žukauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo AB firmos „VITI“ ieškinį atsakovui R. L. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas AB firma „VITI“ prašė priteisti iš atsakovo R. L. 20 806,51 Lt žalai atlyginti, 5 % dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad pagal 2008-02-29 su atsakovu sudaryta darbo sutartį pastarasis įsidarbino statybos skyriaus vadovu ieškovo įmonėje. 2008-03-03 šalys sudarė Individualios visiškos materialinės atsakomybės sutartį, kuria R. L. įsipareigojo visiškai materialiai atsakyti už jam perduotų materialinių vertybių saugumą ir išsaugojimą, jas tinkamai naudoti, tausoti, atlyginti dėl jo kaltės atsiradusius nuostolius. Darbo funkcijoms vykdyti 2008-03-05 įsakymu atsakovui buvo skirtas ir 2008-03-15 perdavimo - priėmimo aktu perduotas automobilis Toyota Corolla, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-01-21 nutarimu atsakovas pripažintas kaltu dėl 2009-09-11 apie 03.35 val., Liepkalnio g., Vilniuje, įvykusio autoįvykio, kurio metu buvo apgadintas ieškovui priklausantis ir atsakovui perduotas automobilis Toyota Corolla.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą, kuriuo sutiko su ieškinyje nurodytais žalos atsiradimo aplinkybėmis bei pagrindais, tačiau nesutiko su prašoma priteisti nuostolių suma, nurodydamas, kad ji yra akivaizdžiai per didelė, paskaičiuota nesilaikant Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos. Be to nurodė, jog netinkamai nustatyta transporto priemonės rinkos vertė ir atstatomojo remonto vertė, o pasirinktas vertintojas neturi kilnojamojo turto vertintojo kvalifikacijos.
Vilniaus m. 3 apylinkės teismas 2010-12-09 sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Priteisė iš atsakovo R. L. ieškovo AB firma "VITI" naudai 20 806,51 Lt žalai atlyginti, 5 % dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme 2010-05-19 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 624,20 Lt žyminio mokesčio, 10 Lt išlaidų pažymai iš Gyventojų registro tarnybos prie LR VRM gauti bei 197,47 Lt išlaidų, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu viešo paskelbimo būdu. Taip pat priteisė iš atsakovo 49,65 Lt pašto išlaidas valstybės naudai.
Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimas atlyginti žalą, kurios dydis grindžiamas UAB "Tokvila" (kompanijos TOYOTA MOTOR CORPORATION oficialios atstovės Lietuvoje) sudaryta automobilio remonto darbų ir tam reikalingų medžiagų sąmata (joje nustatyta automobilio remonto kaina yra 20 806,51 Lt be PVM ir 25 175,88 Lt su PVM), taip pat šios kompanijos pateiktu vertinimu (pagal kurį analogiškos komplektacijos, amžiaus bei ridos techniškai tvarkingo automobilio Toyota Corrola vidutinė rinkos vertė yra 28 000 Lt) yra teisėtas, pagrįstas ir turi būti tenkinamas visiškai. Teismas, vadovaudamasis Darbo kodekso (DK) 256 str. 1 d. nuostata, konstatavo, kad atsakovui R. L. perduotas automobilis buvo visiškos materialinės atsakomybės objektu, kuriuo pastarasis turėjo teisę naudoti ir ne darbo valandomis. Teismo vertinimu, atsakovas su ieškovu autoįvykio metu buvo susijęs darbo teisiniais santykiais ir vairavo tarnybinį, darbo funkcijoms vykdyti skirtą automobilį. Teismas nurodė, kad yra visos DK 246 str. numatytos materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygos: neteisėta veika padaroma žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo, pažeidėjo kaltė, pažeidėjo ir nukentėjusiosios šalies buvimas darbo santykiuose pažeidimo metu, žalos atsiradimas sąsaja su atsakovo darbo veikla. Žalos faktas, atsakovo neteisėta veika ir jo kaltė patvirtinti 2010-01-21 nutarimu administracinėje byloje Nr. A2.6.-4421-820/2009, kuriuo atsakovas pripažintas kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto LR (duomenys neskelbtini) str. 3 d. padarymo, taip pat šios administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga, iš kurios matyti, kad atsakovas 2009-09-11 apie 03.35 val. Liepkalnio gatvėje, Vilniuje, ties 184 pastatu vairavo automobilį Toyota Corolla, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus (nustatytas 1.12 promilės girtumas) ir žiedinėje sankryžoje nesuvaldė automobilio, nuvažiavęs nuo kelio atsitrenkė į apšvietimo stulpą ir kelio ženklą juos apgadindamas. Pagal LR DK 253 str., 1 d. 1, 4 p. darbuotojas privalo atlyginti materialinę žalą, atsiradusią dėl turto netekimo ar jo vertės sumažėjimo, sugadinimo (sužalojimo), taip pat dėl išlaidų, susidariusių dėl sugadintų daiktų. Vadovaujantis LR DK 255 str. 3 p., 6 p. darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, jei žala padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, taip pat, jei žala padaryta neblaivaus darbuotojo.
Šalies argumentai
Atsakovas R. L. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimą pakeisti ir priteisti žalą, nustatytą vertinimu pagal Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir finansų ministro įsakymu 2000-04-17 Nr. 120/2000-04-14 Nr. 101, nurodytą automobilio Toyota Corolla padarytų apgadinimų vertinimą išreikalauti iš ieškovo. Nurodė, kad teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, neatliko būtinų veiksmų įrodinėjimo procese, rėmėsi įrodomosios reikšmės neturinčiais duomenimis. Atsakovo manymu, teismas pats turėjo nustatyti padarytos žalos dydį, kadangi ieškovas pateikė teisės aktų neatitinkantį vertinimą (CK 6.249 str. 1 d.). Teismas be pagrindo nesvarstė galimybės atlyginti žalą natūra, t.y. atsakovui pataisant sužalotą daiktą, nors toks žalos atlyginimo būdas ir buvo ieškovui siūlomas (CK 6.281 str. 1 d.). Apelianto nuomone, sprendžiant ginčą, teismas turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos Turto ir verslo vertinimu pagrindų įstatymo 5 str. bei 11 str. nuostatomis, šio įstatymo 8 str., 16 str. 1 p. nustatytais reikalavimais turto vertintojams. Pasak apelianto, žalą apskaičiavusi UAB "Tokvila" neatitinka turto vertintojui įstatymo keliamų reikalavimų, kadangi prekiauja automobiliais, teikia jų serviso, remonto paslaugas, todėl yra suinteresuota nurodyti kuo didesnę sugadinto automobilio vertę. Taip pat teismas privalėjo taikyti Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir finansų ministro įsakymu 2000-04-17 Nr. 120/2000-04-14 Nr. 101 (toliau – Transporto priemonių vertės nustatymo tvarka arba Tvarka), kadangi ji sukurta tam, jog būtų objektyviai nustatomos transporto priemonės vertės. Tvarkos 2 p. imperatyviai nurodoma, kad ja vadovautis privaloma vykdant transporto priemonių vertinimą šios tvarkos III skyriuje nurodytais atvejais, tame tarpe ir jeigu transporto priemonė apgadinta autoavarijoje ir būtina nustatyti padarytą žalą. Anot apelianto, teismas privalėjo pasiūlyti šalims pateikti pagal minėtą Transporto priemonių vertės nustatymo tvarką nepriklausomo turto vertintojo atliktą automobilio vertinimą, tačiau to nepadarė ir vadovavosi šališko, turto vertinimo kvalifikacijos neturinčio asmens atliktu vertinimu, kuris yra niekinis, todėl negali būti pagrindu nuostolių dydžiui nustatyti. Atsakovas R. L. taip pat nurodė, kad kreipėsi į ieškovą prašydamas apžiūrėti transporto priemonę tikslu atlikti vertinimą pagal nurodytą Tvarką, tačiau ieškovas į šį prašymą nereagavo, vadinasi su juo nesutinka. Ieškovui nesuteikus apeliantui galimybės atlikti teisės aktų atitinkantį automobilio vertinimą, toks vertinimas turi būti teismo išreikalautas iš ieškovo. Atsakovas taip pat nurodė esą įsitikinęs, kad ieškovui padarytos žalos dydis bent 2 000 Lt mažesnis, nei priteista skundžiamu teismo sprendimu.
Atsiliepimas
Ieškovas AB firma „VITI“ atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutiko, prašo jį atmesti ir skundžiamą spendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad nagrinėjamas atvejis, kai dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ieškovui padaryta žala, nepatenka į Turto ir verslo vertinimu pagrindų įstatymo 5 str. 1 d. numatytų aplinkybių sąrašą, todėl atsakovas nepagrįstai teigia, kad turto vertinimas turėjo ir privalėjo būti atliktas. Dėl to teismas neturi vertinti ir atsakovo argumentų dėl UAB "Tokvila" neatitikimo turto vertintojui keliamų reikalavimų, jos šališkumo, suinteresuotumo ir pan., kadangi pastaroji nėra turto vertintoja ir oficialaus turto vertinimo neatliko. Vadovaujantis 2000-06-16 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 27 16, 18 p. p., jei transporto priemonė nėra suremontuota, atlyginami jos atkūrimo (remonto) kaštai, o eismo įvykio metu padarytos žalos dydis nustatomas visomis CPK numatytomis įrodinėjimo priemonėmis, taip pat gali būti nustatomas ir pagal atsakovo nurodyta Transporto priemonių vertės nustatymo tvarką ir Kelių transporto priemonių vertinimo instrukciją, tačiau tai neprivaloma. Į UAB "Tokvila" buvo kreiptasi kaip į garantinę automobilio priežiūrą vykdžiusią įmonę, kadangi įvykus avarijai, dar galiojo gamintojo suteikta garantija. Ieškovui nusprendus, kad būtent ši įmonė atliks R. L. sugadinto automobilio remontą, atitinkamai ir buvo į ją kreiptasi dėl remonto sąmatos sudarymo, o tokio remonto kaštai ir laikomi žala ieškovui. Ieškovas įvykdė įrodinėjimo pareigą ir pateikė UAB "Tokvila" sudarytą remonto darbų bei medžiagų sąmatą. Gi atsakovas nepateikė jokios alternatyvios sąmatos, įrodančios, jog ieškovo prašoma atlyginti remonto kaina yra per didelė. Ieškovas nurodė, kad jokio prašymo apžiūrėti apgadintą automobilį jis iš atsakovo nebuvo gavęs. Be to, atsakovas pateikęs atsiliepimą į ieškinį, toliau procese nedalyvavo, jokių paaiškinimų ar įrodymų nepateikė, siekia vilkinti procesą ir kuo ilgiau nemokėti teismo priteistos žalos.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šioje byloje kilo ginčas dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių žalos, padarytos sugadinus transporto priemonę, dydžio nustatymą, ir procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodymų įvertinimą, aiškinimo ir taikymo. Apeliantui neginčijant kitų (su žalos dydžio nustatymu nesusijusių) byloje nustatytų aplinkybių, sąlygojančių jo civilinės atsakomybės atsiradimą, apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį dėstomų argumentų dėl ieškovui padarytos žalos dydžio nustatymo, bei įrodinėjimo priemonių, kuriomis šios žalos dydis grindžiamas, tinkamumo.
R. L. apeliaciniame skunde kelia klausimą dėl byloje esančių įrodymų netinkamo įvertinimo, motyvuodamas tuo, kad ieškovo AB firma „VITI“ pateikta automobilio remonto kaštus nustatanti sąmata neatitinka įstatymo reikalavimų, kadangi nėra sudaryta pagal Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir finansų ministro įsakymu 2000-04-17 Nr. 120/2000-04-14 Nr. 101 patvirtintą Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarką. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos atsakovo argumentus sekančiais motyvais.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, visose bylos proceso stadijoje vadovaujamasi principine taisykle, kad šalys privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 str., 178 str.). Atsakovas, teigdamas, kad UAB "Tokvila" atliktas žalos dydžio paskaičiavimas (b. l. 20-25) yra neteisingas, nepateikė jokių šį teiginį pagrindžiančių faktinių duomenų, kurie paneigtų šiuo rašytiniu įrodymu nustatytą žalos dydį. Atsakovas nepateikė teismui alternatyvaus, kito asmens atlikto automobilio vertės atstatymo sąmatos, neprašė teismo skirti ekspertizės žalos dydžiui nustatyti, apeliaciniame skunde nurodęs, kad automobilio atstatymo kaštai turi būti 2 000 Lt mažesni, nepridėjo šį teiginį patvirtinančių įrodymų ir pan. Tokiu būdu, vienintelis atsakovo argumentas dėl UAB "Tokvila" sąmatos netinkamumo kaip įrodymo, yra tai, kad ji sudaryta ne pagal minėtą Transporto priemonių vertės nustatymo tvarką.
Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir finansų ministro įsakymo 2000-04-17 Nr. 120/2000-04-14 Nr. 101, kuriuo patvirtintos Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka bei Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcija, preambulėje nurodyta, kad šiais dokumentais siekiama suvienodinti kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarką, suderintą su Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu, tarptautiniais turto vertinimo standartais bei kelių transporto priemonių vertės nustatymo principais ir tvarka. Sutiktina su ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomu argumentu, jog nagrinėjamoje byloje ginčo dalykas (atsakovo neteisėtais veiksmais ieškovui padarytos žalos atlyginimas), nepatenka į Turto ir verslo vertinimu pagrindų įstatymo 5 str. 1 d. numatytų aplinkybių sąrašą, todėl nėra pagrindo teigti, kad apgadintam automobiliui padarytos žalos įvertinimas privalėjo būti atliktas pagal nurodytą Tvarką. Dėl to nenagrinėtini kaip neturintys reikšmės atsakovo argumentai dėl UAB "Tokvila" neatitikimo turto vertintojui keliamų reikalavimų, jos šališkumo, suinteresuotumo ir pan. Atsakovas klaidingai interpretuoja nurodytos Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos 2 p., 14.1. p. kaip imperatyvias nuostatas, kuriomis teismas privalo vadovautis nustatant autoavarijoje apgadintai transporto priemonei padarytą žalą. Teisėjų kolegija pažymi, kad eismo įvykio metu apgadintam automobiliui padarytos žalos dydis (jo remonto kaštai) nustatomas visomis CPK numatytomis įrodinėjimo priemonėmis, tame tarpe gali būti nustatomas ir pagal atsakovo nurodyta Transporto priemonių vertės nustatymo tvarką, tačiau pagal šią tvarką atliktas žalos paskaičiavimas neturi didesnės įrodomosios vertės ir teismas jį vertintų kartu su kitais byloje surinktais įrodymais.
Šalies argumentai
Apeliantas nepagrįstai teigia, kad apylinkės teismas nesvarstė galimybės atlyginti žalą natūra, t.y. atsakovui pataisant sužalotą daiktą, kadangi byloje nėra jokių duomenų, kad toks žalos atlyginimo būdas buvo ieškovui siūlomas. Atsakovas teigia, kad kreipėsi į ieškovą prašydamas apžiūrėti transporto priemonę tikslu atlikti vertinimą pagal nurodytą Tvarką, tačiau ieškovas į šį prašymą nereagavo. Šis apelianto teiginys laikytinas neįrodytu, kadangi iš kartu su apeliaciniu skundu pateikto atitinkamo prašymo nesimato, ar jis buvo įteiktas ieškovui, juo labiau pastarasis šią aplinkybę neigia (b. l. 145, 176). Kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismo tinkamai ištyrė ir įvertino aptartus įrodymus, nustatančius AB firmai „VITI“ dėl automobilio sugadinimo padarytos žalos dydį, nes automobilis buvo apžiūrėtas, įvertinta jo techninė būklė ir kiti svarbūs duomenys. Remiantis šiais įrodymais, pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą konstatuoti ieškovo automobilio sugadinimo laipsnį, jo vertės netekimą ir taip nustatyti priteistinos turtinės žalos dydį. Toks įrodymų vertinimas atitinka CPK 185 str. nuostatas, o apeliacinio skundo argumentai dėl jų pažeidimo nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
Įvertinusi šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes bei argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, taip pat tinkamai taikė tiek materialinės teisės normas, reglamentuojančias žalos dydžio nustatymą, tiek ir įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas. Todėl skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo ir jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., apeliacinės instancijos teismas
nutarė:
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.