Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Aurelija Sadauskaitė, rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal V. V. apeliacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 3 d. nutarties, kuria V. V. skundas dėl Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilalės rajono policijos komisariato 2011 m. lapkričio 4 d. nutarimo netenkintas ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilalės rajono policijos komisariato 2011 m. lapkričio 4 d. nutarimu, nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 2 d. ir jai paskirta administracinė nuobauda – 100 Lt bauda. V. V. nubausta už tai, kad ji 2011 m. spalio 30 d., 14.00 val., (duomenys neskelbtini), 15 km, vairavo automobilį „Renault Laguna“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodama įkalne ir keisdama važiavimo kryptį, t.y. sukdama į kairę neįsitikino, kad tai yra saugu, nedavė kelio priešinga kryptimi atvažiuojančiai transporto priemonei, dėl ko pastaroji trenkėsi į jos automobilį. Eismo įvykio metu apgadintos abi transporto priemonės, žmonės nenukentėjo.

Šį nutarimą V. V. apskundė Šilalės rajono apylinkės teismui, nurodydama, kad eismo įvykis įvyko dėl to, kad saugaus greičio nepasirinko A. V.. Jo vairuojamo automobilio stabdymo kelias iki susidūrimo buvo 20 m, po susidūrimo 17 m. Toks ilgas stabdymo kelias rodo ypatingai didelį A. V. vairuojamo automobilio važiavimo greitį. Teigia, kad jos veiksmuose nėra kaltės, nes dėl objektyvių priežasčių, t.y. stačios įkalnės, negalėjo matyti ir įvertinti situacijos kelyje, esančios už įkalnės, negalėjo matyti dideliu greičiu atvažiuojančio A. V..

Šilalės rajono apylinkės teismas 2012 m. vasario 3 d. priėmė nutartį, kuria V. V. skundo dėl Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilalės rajono policijos komisariato 2011 m. lapkričio 4 d. nutarimo netenkino.

V. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šilalės rajono apylinkės teismo 2012-02-03 nutartį ir bylą nagrinėti iš naujo bei paskirti eismo įvykio ekspertizę. Nurodo, kad važiuodama keliu (duomenys neskelbtini) maksimalaus 50 km/h greičio neviršijo. Prieš pasukant į kairę, įsitikino, kad nėra jokių priešais atvažiuojančių automobilių. Jau bebaigiant manevrą, pamatė dideliu greičiu atvažiuojantį automobilį, kuris kliudė jos vairuojamo automobilio šono galą. A. V. vairuojamo automobilio stabdymo kelias iki susidūrimo buvo 20 m, po susidūrimo 17 m. Toks ilgas stabdymo kelias rodo ypatingai didelį A. V. vairuojamo automobilio važiavimo greitį. Toje kelio atkarpoje kelias yra vingiuotas, kalvotas, matomumas labai blogas. Mano, kad A. V. vairuodamas automobilį nepasirinko saugaus greičio dėl to ji nespėjo užbaigti manevro. Teismas neatsižvelgė į tai, kad A. V. atsitrenkė į V. V. automobilio galą, kas įrodo, kad sukimo manevrą ji jau buvo bebaigianti. Esant trumpam kelio atstumui (apie 40 metrų), kurį ji galėjo matyti ir įvertinti, saugiai pasukti į kairėje esantį šalutinį kelią ir iš jo išvažiuoti galima tik tuomet, kai priešais važiuojanti transporto priemonė laikosi saugaus greičio. Teigia, kad jos veiksmuose nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties, nes nėra kaltės. V. V. neviršijo leistino maksimalaus greičio, prieš sukdama į kairę, įsitikino, kad tai padaryti yra saugu, nes jos matomame kelio ruože nebuvo jokių transporto priemonių, toliau matyti ji negalėjo, nes užstojo kalnas. Mano, kad teismas nepakankamai išsamiai išnagrinėjo visas aplinkybes, nepaskyrė eismo įvykio ekspertizės, kuri yra būtina, norint visas aplinkybes išaiškinti tinkamai ir visapusiškai.

Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilalės rajono policijos komisariatas atsiliepimu į V. V. apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, nes V. V. kaltė padarius teisės pažeidimą įrodyta administracinio teisės pažeidimo protokolu, liudytojų parodymais ir kita byloje surinkta rašytine medžiaga. Šilalės rajono apylinkės teismas 2012-02-03 priėmė teisingą nutartį.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 127 str. 2 d. numatyta administracinė atsakomybė už tai, kad Kelių eismo taisyklių pažeidimas, nulėmė kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą).

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog V. V. padarė ATPK 127 str. 2 d. nustatytą administracinį teisės pažeidimą. Tai patvirtina administracinio teisės pažeidimo protokolas (b. l. 9), eismo įvykio vietos schema (b. l. 14, 33), vaizdo lentelės (b. l. 15-16), asmens blaivumo testai (b. l. 11-12), tarnybinis pareigūno pranešimas (b. l. 10), eismo įvykio vietos fotonuotraukos (b. l. 5-8, 31-32), transporto priemonės techninės apžiūros aktai (b. l. 17-18), V. V. paaiškinimas ir parodymai (b. l. 20, 45-46), R. J. ir P. A. parodymai (b. l. 47-48), nukentėjusiojo A. V. paaiškinimas ir parodymai (b. l. 21, 46-47) ir kita rašytinė bylos medžiaga.

Teismo posėdžio metu V. V. parodė, kad važiavo neviršydama 50 km/h greičio. Prieš pasukant į kairę, ji įsitikino, kad tai padaryti yra saugu, nes jos matomame kelio ruože nebuvo jokių transporto priemonių. Prieš sukant į kairę, jos matomumas buvo apie 40 metrų, nes posūkis buvo prieš kalną. Ji sustojo, prieš sukant į kairę pusę. Jai įvažiavus į priešingą kelio juostą, pamatė greitai iš priekio atvažiuojantį automobilį. Manevro nepabaigė, į automobilio galą trenkėsi kitas automobilis (b. l. 45-46). Nukentėjusysis A. V. parodė, kad važiuodamas į įkalnę 60-70 km/h greičiu, staiga prieš 30-40 metrų pamatė skersai kelio stovinį automobilį. Iš karto pradėjo stabdyti, sukdamas į kairę, tokiu būdu norėjo išvangti avarinės situacijos. Jam atrodė, kad tuo metu, kai pamatė automobilį, šis stovėjo skersai kelio, nejudėjo ir nevažiavo. Su savo automobiliu kliudė kito automobilio galinį sparną. Toje kelio vietoje yra blogas matomumas, posūkiai, įkalnė, važiuoti didesniu nei 90 km/h greičiu neįmanoma. Mano, kad jeigu V. V. būtų greičiau dariusi manevrą, važiavusi greičiau, tai jos nebūtų kliudęs (b. l. 46-47). Liudytojas R. J. parodė, kad buvo nubraižyta eismo įvykio schema, išmatuoti atstumai. Pagal stabdymo žymes matyti, kad A. V. bandė išvengti susidūrimo, nes V. V. vairuojamas automobilis, nespėjo padaryti manevro į kairę pusę, tebebuvo ant kelio ir trukdė jam (b. l. 47-48). Liudytojas P. A. parodė, kad nuvykę į įvykio vietą, apklausė vairuotojus. Nustatė, kad automobilis kirto priešingą eismo juostą, suko į kairę pusę ir nepraleido iš priekio, pagrindiniu keliu, važiuojančio automobilio (b. l. 48). Įvertinus byloje surinktus įrodymus, matyti, jog V. V. vairuodama automobilį, važiuodama įkalne ir sukdama į kairę pusę, nedavė kelio priešinga kryptimi atvažiuojančiai transporto priemonei, kurią vairavo A. V. ir dėl to buvo apgadintos abi transporto priemonės. Akivaizdu, kad eismo įvykio pagrindine priežastimi buvo V. V. išvažiavimas į priešpriešinio eismo juostą ir sudarymas kliūties šia eismo juosta važiuojančiam nukentėjusiajam. V. V. keisdama važiavimo kryptį, išvažiuodama į priešpriešinio eismo juostą privalėjo įvertinti blogą matomumą toje kelio dalyje (t. y. įkalnę), įsitikinti, kad sukti į kairę pusę yra saugu ir posūkio manevrą atlikti taip, kad nesudarytų kliūties kitoms transporto priemonėms. A. V. parodė, kad važiavo 60-70 km/h greičiu, pamatė priešais stovinti skersai kelio automobilį ir norėdamas išvengti avarinės situacijos, stabdė bei suko į kairę. V. V. parodė, kad važiavo neviršydama 50 km/ h greičio, prieš darydama manevrą į kairę pusę sustojo, iš priekio atvažiuojančių automobilių nematė. Todėl posūkio į kairę pusę manevro darymo pasirinktas greitis taip pat galėjo turėti įtakos eismo įvykio kilimui. Apeliantės argumentas, jog ji neturėjo galimybių matyti atvažiuojančių transporto priemonių, nes užstojo kalnas, laikytinas nepagrįstu, nes vairuotojas turi įsitikinti ar daryti posūkį yra saugu, o neturėdama galimybių to padaryti ir priimdama sprendimą daryti posūkį, suprasti, kad kelia pavojų kitiems eismo dalyviams.

Kelių eismo taisyklių 114 p. pasakyta, kad sukdamas į kairę (apsisukdamas) ne sankryžoje, vairuotojas privalo duoti kelią priešinga kryptimi važiuojančioms transporto priemonėms. Šis reikalavimas yra imperatyvus. Tai reiškia, kad vairuotojai, prieš atlikdami manevravimo veiksmus, kuriems būtina įvažiuoti į priešingos krypties eismui skirtą juostą, tuo sukeliant didelę grėsmę eismo saugumui, turi jį vykdyti besąlygiškai. Pasikliauti kitų eismo dalyvių reakcija ir pastangomis, kuriomis siekiama išvengti kliūties bei sumažinti žalingus padarinius, neleistina ir nelogiška. V. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad ji nespėjo užbaigti manevro dėl to, kad A. V. vairuodamas automobilį nepasirinko saugaus greičio. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog byloje nėra duomenų, kad „Ford Merkuri Cougar“ vairuotojas būtų viršijęs leistiną greitį tame kelio ruože. Būtent administracinėn atsakomybėn patraukto asmens veiksmai, teismo nuomone, buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiu eismo įvykiu, nes kitas eismo įvykyje dalyvavęs asmuo – A. V. negalėjo tikėtis, kad V. V. vairuojamas automobilis, sukdamas į kairę, nepraleis jo vairuojamo automobilio. Vairuodamas transporto priemonę vairuotojas prieš darydama manevravimo veiksmus turi įsitikinti, kad tai daryti yra saugu, kad tai nesukels grėsmės ir pavojaus kitiems eismo dalyviams bei aplinkiniams, o apeliantė tokį pavojų sukėlė – apgadino kito asmens vairuojamą transporto priemonę. Be to, V. V. parodė, kad jos vairavimo stažas yra 10 m., o vairuotojo pažymėjimą turi 15 m., kas patvirtina pakankamą jos patirtį ir įgūdžius vairuojant automobilį, todėl ji turėjo suprasti, kad posūkio į kairę manevras yra nesaugus dėl riboto matomumo ir privalėjo būti atidesnė darydama tokį manevrą, o priėmusi sprendimą daryti šioje kelio dalyje posūkį į kairę, turi prisiimti atsakomybę už kilusius padarinius.

Dėl apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė skirti byloje ekspertizę, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ATPK 277 str. 1 d. numatyti atvejai, kai ekspertizę skiria administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjantis organas (pareigūnas), tai yra, kai reikalingos specialios žinios arba kai reikalinga paaiškinti pateiktą prie protokolo ekspertizės aktą. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad teismas motyvuotai atmetė prašymą skirti byloje ekspertizę (b. l. 49). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos motyvais, kad bylos aplinkybės gali būti nustatytos ir kitais byloje surinktais įrodymais, kad eismo įvykio ekspertizės skyrimas, būtų tik bylos vilkinimas, perteklinis įrodymų rinkimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad įrodinėjimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama tiek, jog jų pakaktų atsakomybėn traukiamo asmens kaltei pagrįsti ar nekaltumui įrodyti. Šiuo atveju atsižvelgiant į visas nustatytas įvykio aplinkybes, matyti, kad A. V. vairuojamo automobilio greitis negalėjo būti eismo įvykio priežastimi.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad V. V. vairavo pažeisdama Kelių eismo taisyklių 5, 9, 106 ir 114 reikalavimus. Šie veiksmai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiomis žalingomis pasekmėmis, todėl veika pagrįstai kvalifikuota pagal ATPK 127 str. 2 d. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. V. padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai nulėmė A. V. automobilio sugadinimą. Šilalės rajono apylinkės teismo 2012-02-03 nutartis teisėta ir pagrįsta, naikinti ar keisti ją apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

V. V. apeliacinio skundo netenkinti, palikti Šilalės rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 3 d. nutartį nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.