- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-03-18
- Bylos Nr.
- 1A-54-401-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jonas Furmanavičius (pirm.), Danguolė Šiugždinytė, Arvydas Stankus
- Kaltinamasis
- A. D.
- Nukentėjusysis
- J. D.
- Advokatai
- Algirdas Danielis
- Kategorijos
Pranešėjas J.Furmanavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-54-401/2009
Teisėjas V.Turauskis Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.9.
2009 m. kovo 18 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Furmanavičiaus, teisėjų Arvydo Stankaus, Danguolės Šiugždinytės, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, Daivai Aliulienei, Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorui Birutei Šečkuvienei, gynėjui advokatui Algirdui Danieliui, išteisintajam A. D., nukentėjusiajai J. D.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūros Vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2008-12-02 nuosprendžio, kuriuo A. D. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. D. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. tuo, kad 2007 m. vasario 18 d. apie 22 valandą, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, namuose, Rečionių kaime, Kaišiadorių rajone, asmeninio konflikto metu, semtuvėliu šiukšlėms semti, sudavė ne mažiau 3 smūgių į galvos sritį nukentėjusiajai J. D., padarė odos nubrozdinimus ir kraujosruvas dešinėje kaktos pusėje, kraujosruvas akiduobių minkštuosiuose audiniuose ir nosyje, galvos smegenų sukrėtimą ir keturiais smūgiais poodines kraujosruvas abiejose rankose, tai yra padarė J. D. nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Taip pat A. D. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. tuo, kad 2007m. rugsėjo 8 d. apie 17 valandą, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, savo gyvenamojo namo kieme, esančiame Rečionių kaime, Kaišiadorių rajone, paėmęs mažametei U. K., gimusiai 1997-06-10, už sprando, pargriovė ją ant žemės, tokiu būdu padarydamas nukentėjusiajai poodines kraujosruvas kairio smilkinio srityje, nugaroje abipus, tokiu būdu sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai ją sužalojo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu prokuroras prašė panaikinti 2008-12-02 išteisinamąjį nuosprendį, pripažinti A. D. kaltu dėl nusikaltimo pagal LR BK 138 str. 1 d. ir paskirti laisvės atėmimo bausmę vieneriems metams, taip pat pripažinti kaltu dėl nusikaltimo pagal LR BK 140 str. 2 d. ir paskirti laisvės atėmimo bausmę vieneriems metams. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d. paskirtas bausmes iš dalies sudėti ir paskirti galutinę subendrintą 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis LR BK 75 str., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 m., įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau nei 7 paroms. Nurodo, kad išteisinamąjį nuosprendį teismas grindė tuo, jog liudytojai J. D., J. L. ir R. L. tiesiogiai mažametės sužalojimo nematė. Aiškina, kad tokia teismo išvada akivaizdžiai neparemta ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisme ištirtais įrodymais.
Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja J. L. nurodė, jog išgirdusi U. K. verksmą, kartu su J. D. išėjo iš rūsio pažiūrėti, kas vyksta ir pamatė pavėsinėje suklupusią Ugnę. J. L. taip pat nurodė, jog matė kaip neblaivus A. D. pastūmė Ugnę ir ji suklupo (1t., b.l. 28-29). Apklausiama teisme ši liudytoja nurodė analogiškas įvykio aplinkybes, t.y. kad U. K. ir A. D. konfliktą matė ne nuo pradžių, tačiau išgirdusi triukšmą kieme ji su mama J. D. pamatė Ugnę ir A. D. pavėsinėje, joms bandant išsivesti Ugnę, A. D. ją stūmė, patraukė už rankos. Ugnė jai pasakojo, kad senelis ją barė, mušė delnu per ausį, stumdė ir ji buvo suklupusi (2 t., b.l. 155).
Liudytojas R. L. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog neblaivus A. D. pradėjo Ugnę barti už pincetą, griebė jai už rankos ir pastūmė. Ugnė nukrito ant kelių. Jisai keikdamasis ją patampė ir pakėlė, paėmęs už rankos ją nusivedė į pavėsinę. Tada atėjo J. L. ir J. D.. (2 t., b.l. 30-31). Apklausiamas teisme, šis liudytojas davė analogiškus parodymus dėl įvykio aplinkybių ir nurodė, jog dėl numesto pinceto A. D. pastūmė Ugnę su ranka į petį, ji parkrito ant žemės, ant dešinio šono ir verkė, tada jis ją pakėlė, paėmė ją už peties ar už rankos ir nusivedęs į pavėsinę ir toliau klausinėjo (2 t. b.l. 155).
Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu liudytoja J. D. nurodė, jog išėjusi iš rūsio ji pamatė, kaip A. D. apglėbęs anūkę U. K., ją „maigo“ bei rėkauja, ji pakvietė Ugnę ateiti, tačiau senelis jai eiti neleido ir sugriebęs už sprando, ją pargriovė ir nepaleido. Ugnė verkė. Rytojaus dieną Ugnė skundėsi, kad jai skauda nugarą ir ji nurengusi ją, pamatė kraujosruvas. (2 t., b.l. 12-13). Apklausiama teisme J. D. nurodė, jog išgirdusi triukšmą ji su dukra išėjo iš rūsio ir pamatė kaip A. D. pasisodinęs Ugnę ant jos šaukė, neleido jai pasikelti. Vėliau Ugnė jai pasakojusi, jog A. D. buvo ją sugriebęs už kaklo, gniuždė, ji buvo suklupusi. (2 t., b.l. 154-155). Prokuroras paaiškina, jei liudytoja ikiteisminio tyrimo metu davė kitokius parodymus, tai tik dėl didelio susijaudinimo.
Aiškina, kad minėtų liudytojų parodymus taip pat patvirtina: pačios nukentėjusios mažametės U. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (2 t., b.l. 22-23). Šiuose parodymuose nukentėjusioji nurodė, jog būdamas girtas senelis pradėjo rėkti ant jos dėl pinceto. Tada ją pastūmė. Ji nukrito ant žemės ant nugaros. Po to senelis ją suėmė už drabužių ir nutempė į pavėsinę. Ten pradėjo tampyti ir kratyti. Tuo metu atėjo močiutė ir jis ją paleido. A. D. jai užgavo nugarą, ausį ir kairį kelį.
Liudytojų J. D., J. L. ir R. L. parodymus taip pat patvirtina Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovė, teisme nurodžiusi, jog 2007-09-25 tarnyboje apsilankiusi Ugnė su močiute J. D. raštu nurodė, jog išgėręs senelis ją pastūmė, ji išsigando. Šių liudytojų parodymus taip pat patvirtina ir byloje esanti specialisto išvada Nr. G 255/07(02), kurioje nurodyta, jog pas medikus pristatyta U. K. dėl to, kad 2007-09-08 apie 17.00 val. ją namuose primušė senelis. Jai padaryti sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (2 t., b.l. 27).
Aprašant veikas, dėl kurių asmuo išteisinamas, būtina laikytis visų išteisinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų, nurodyti, kuo asmuo kaltinamas, teismo nustatytas bylos aplinkybes, motyvuotas išvadas, pagrindžiančias išteisinimą, motyvus, kodėl teismas atmeta duomenis, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas(LAT nutarimas Nr. 40 Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą.).
2008-12-02 išteisinamajame nuosprendyje teismas nenurodė, kodėl atmeta kita šios baudžiamosios bylos medžiaga pagrįstus liudytojų J. D., J. L. ir R. L. parodymus, pagrindžiančius kaltinimą A. D. dėl sužalojimo. Teismas apsiribojo tik konstatavimu, jog J. D. parodymai yra prieštaringi, tačiau taip pat nenurodė, kuriais jos parodymais - duotais teisme ar ikiteisminio tyrimo metu - teismas vadovaujasi, o kuriuos atmeta ir kodėl.
Akcentuoja ir tai, kad teismas abejodamas J. D., J. L. ir R. L. parodymais, turėjo galimybę į posėdį kviesti liudytojais apklausti kitus kartu su U. K. įvykio metu kieme buvusius vaikus Ramintą ir G. L., kurios ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad matė kaip A. D. pastūmė U. K., jai sudavė per užpakalį, paėmęs už ausies ir plaukų, patampė (2 t., b.l. 32-33, 34-35), tačiau to nepadarė.
Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį teismas taip pat konstatavo, jog mažametės nukentėjusiosios apklausos protokolas, kuris buvo pagarsintas teisminio nagrinėjimo metu, yra ydingas, nes jame nenurodyta apklausos tiksli data (nėra atžymėta apklausos diena). Be to, apklausoje nedalyvavo įstatyminis atstovas, iš protokolo matyti, jog apklausoje dalyvavo J. D., kuri apklausos metu nebuvo įstatyminė atstovė, nes laikinoji globa priskirta tik nuo 2007-11-15. Kaip matyti iš Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovės V. K. parodymų teisme, U. K. motina I. K. parašiusi įgaliojimą, paliko savo vaikus prižiūrėti A. D.. Akivaizdu, jog U. K. sužalojimu įtariamas A. D. negalėjo ikiteisminio tyrimo metu atstovauti globotinės. Taigi atsižvelgiant į tai, kad tokio įstatyminio atstovo dalyvavimas procese pažeistų nukentėjusiosios mažametės interesus, atstovu buvo paskirtas kitas asmuo - A. D., kuri ir augino bei rūpinosi U. K.. Be to, nuo 2007-11-15 buvo oficialiai paskirta jos globėja. Taigi darytina išvada, jog tokie teismo nurodyti apklausos vykdymo ir protokolo surašymo pažeidimai nelaikytini esminiais, o 2007 m. spalio mėnesio U. K. apklausos metu duoti parodymai, užfiksuoti apklausos protokole yra teisingi bei paremti kita bylos medžiaga, nes tokias sužalojimo aplinkybes mažametė nurodė jos mamai, A. D., ją apžiūrėjusiai gydytojai, kuri tai įrašė medicininės apžiūros dokumentuose, vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai, kuriai apie įvykį paaiškino raštu.
Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį teismas taip pat nurodė, jog nukentėjusioji U. K. teismo medicinos specialistų tiesiogiai nebuvo apžiūrėta, specialistas padarė išvadas tik iš medicininių dokumentų, tačiau teismas nuosprendyje taip ir nenurodė, ar tai, kad specialistas išvadą padarė remdamasis tik nukentėjusiosios medicininiais dokumentais, yra išvados trūkumas, ir jei taip, tai kodėl. Specialistas gavęs užduotį nustatyti U. K. sužalojimų laipsnį ir kiekį, susipažinęs su medicinine dokumentacija, pateikė išvadą apie smūgių kiekį, galimą sužalojimo laiką bei sveikatos sutrikdymo mastą, nes šiuo atveju tokios informacijos specialistui pakako išvadai duoti.
Teigia, kad nėra pagrindo netikėti liudytojų J. D., J. L., R. L. parodymais. Sprendžiant klausimą dėl kaltės būtina vadovautis ne kaltinamojo parodymais, kurių nepatvirtina jokie baudžiamojoje byloje surinkti duomenys, bet liudytojų bei nukentėjusiosios ir kita bylos medžiaga.
A. D. 2007-02-26 buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Atsižvelgiant į tai, kad jis padarė tyčinį nusikaltimą, baudžiamoji byla, kurioje jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, turi būti atnaujinama ir jam paskiriama bausmė.
Kolegija išklausiusi teisėjo pranešimą, atlikusi įrodymų tyrimą, prokurorą, prašiusį apeliacinį skundą patenkinti, nukentėjusiąją, kuri nuomonės dėl skundo nepareiškė, išteisintąjį, gynėją, prašiusį apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad apeliacinis skundas atmestinas.
Šalies argumentai
Iš skundo turinio matyti, kad prokuroras apeliaciniu skundu nesutinka su A. D. išteisinimu ir ginčija jo kaltę. Nurodo, kad liudytojų J. D., J. L. ir R. L. parodymai patvirtina, jog A. D. barė savo anūkę U. K. dėl pinceto, ją pastūmė, nuo smūgio nukritusią nukentėjusiąją pakėlė nuo žemės, pakratė ir nutempęs į pavėsinę toliau ant jos rėkė, kol atėjusi J. D. ją išsivedė. Teigia, kad nėra pagrindo abejoti šių liudytojų parodymais, jie sutampa su ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais.
A. D. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. tuo, kad savo gyvenamojo namo kieme, paėmęs mažametei U. K. už sprando, pargriovė ją ant žemės ir tokiu būdu padarė nukentėjusiajai poodines kraujosruvas kairio smilkinio srityje, nugaroje abipus, tokiu būdu jai sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai ją sužalojo.
Išnagrinėjusi pirmos instancijos teismo ištirtus įrodymus, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, atlikusi įrodymų tyrimą ir apklaususi liudytojus: R. L., A. G., mažametę liudytoją R. L., tiesiogiai mačiusius įvykį, liudytoją A. K., teisėjų kolegija sutinka su išteisinamajame nuosprendyje padaryta išvada, kad A. D. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Liudytojas R. L., papildomai apklaustas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, parodė, jog įvykį jis matė. Konfliktas prasidėjo, kai kieme, ant tako, jis rado numestą pincetą. A. D. pakeltu balsu pradėjo U. K. klausinėti, kodėl ji savavališkai pasiėmė pincetą. Jis nukentėjusiąją pastūmė delnu liesdamas kairį petį, prie kaklo užkabino ranka ir ji nukritusi ant pievos pradėjo verkti. Po to ją pakėlė viena ranka ir nuvedė į pavėsinę, klausinėjo iš kur pincetas. U. K. iš pavėsinės išeiti neleido, tačiau jos nelaikė ir jai nei pavėsinėje nei kitur nesudavė. J. D. ir J. L. tuo metu buvo rūsyje (t. 2, b.l. 196). Analogiškai įvykio aplinkybes liudytojas paaiškinęs ir apylinkės teisme, papildomai nurodė, kad A. D. nukentėjusiąją barė tik pakeltu tonu, necenzūrinių žodžių nevartojo (b.l. 155). Liudytoja A. G. taip pat parodė, kad A. D. pastūmė nukentėjusiąją ranka, sakė, kad negalima imti pinceto ir liepė jai sėdėti pavėsinėje. Kai jis pastūmė U. K., J. D. ir J. L. buvo rūsyje (t. 2, b.l. 199). Šių liudytojų nurodytas įvykio aplinkybes patvirtina ir mažametė liudytoja R. L., iki konflikto žaidusi kartu su nukentėjusiąja ir taip pat viską mačiusi. Teisiamojo posėdžio metu mažametė liudytoja paaiškino, kad A. D. barė U. K. ir ją pastūmė. U. K. nukritus ant žemės, jis ją pakėlė. Tada sesuo (G. L.) nuėjo pašaukti mamą ir močiutę (t. 2, b.l. 203-204). Šių liudytojų parodymai apie įvykį yra nuoseklūs ir sutampa, todėl jais nėra pagrindo abejoti. Be to, pats išteisintasis A. D. nurodė, kad nukentėjusiąją subarė ir ją stumtelėjo liesdamas petį (t. 2, b.l. 153). Atsižvelgus į tokius liudytojų parodymus matyti, kad A. D. siekė sudrausminti U. K., tam tikslui nerūpestingai pasirinkdamas drausminimo būdą – ją delnu stumtelėjo liesdamas petį, tačiau nenumatė, kad dėl to mažametė nukentėjusioji gali parvirsti ir to pasėkoje atsirasti neigiami padariniai – nežymus sužalojimas. Drausminimo tikslui pasiekti gali būti naudojamos įvairios priemonės: fizinės – sukeliančios skausmą; psichologinės – sukeliančios emocines pasekmes; ir kitos. Drausmindamas mažametę nukentėjusiąją A. D. su ja kalbėjo pakeltu tonu ir ją stumtelėjo. Tiek pakeltas kalbėjimo tonas, tiek stumtelėjimas savaime nėra fizinės auklėjimo priemonės galinčios sukelti fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Kad A. D. siekė sudrausminimo nenaudojant tam fizinės prievartos, galinčios tiesiogiai sukelti pasekmes, numatytas LR BK 140 str. 2 d. patvirtina ir tai, jog jo fiziniai veiksmai apsiribojo tik nukentėjusiosios stumtelėjimu. Jis U. K. aiškino, jog pinceto imti negalima, tačiau jai nesudavė. Tai patvirtina ir aukščiau išdėstyti liudytojų parodymai. Be to, A. D. pareikštame kaltinime nurodytos aplinkybės, kad jis U. K. pargriovė paėmęs už sprando, nepatvirtinta aukščiau išanalizuoti liudytojų parodymai, ant kaklo nėra jokių sužalojimo žymių, todėl pripažįstama nepagrįsta.
Aiškinantis A. D. kaltės formą dėl mažametei U. K. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo dar kartą pažymėtina, kad stumtelėjimas delnu liečiant dešinį petį U. K., negalėjo sukelti 2007-11-15 specialisto išvadoje Nr. G.255/07(02) nustatyto sveikatos sutrikdymo. A. D. siekdamas sudrausminti nukentėjusiąją nežymaus sveikatos sutrikdymo padarinių nesiekė. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nenumatymas, jog dėl daromos veikos gali atsirasti neigiami padariniai, apibūdina intelektualųjį nusikalstamo nerūpestingumo elementą. Jis pasireiškia tuo, kad asmuo daro veiką, neatsižvelgdamas į atsargų elgesį. Vadovaujantis LR BK 16 str. 3 d. nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. A. D. yra brandaus amžiaus ir pagal asmenines savybes bei gyvenimo patirtį galėjo numatyti, kad stumtelėjus U. K. ji gali pargriūti ir susižaloti, tačiau to nenumatė ir pasielgė neapdairiai. Atsižvelgus į nurodytą, konstatuojama, kad A. D. kaltės forma yra neatsargi, nusikaltimas padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo.
LR BK 140 str. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiuos neteisėtus veiksmus atlikus mažamečio atžvilgiu asmuo atsako pagal LR BK 140 str. 2 d. Dėl šio nusikaltimo asmeniui kyla baudžiamoji atsakomybė, jei jis padaromas esant tyčinei kaltės formai. Vadovaujantis LR BK 16 str. 4 d. asmuo baudžiamas už nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymą dėl neatsargumo tik šio kodekso specialiojoje dalyje atskirai numatytais atvejais. Lietuvos Respublikos baudžiamasis įstatymas nenustato baudžiamosios atsakomybės dėl fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo esant neatsargiai kaltės formai. Todėl apylinkės teismas pagrįstai A. D. išteisino dėl nusikaltimo pagal LR BK 140 str. 2 d. padarymo, nes jo veiksmai nebuvo tyčiniai.
Atmestini apeliacinio skundo teiginiai dėl liudytojų J. D. ir J. L. parodymų nuoseklumo. J. L. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad ji matė kaip A. D. pastūmė nukentėjusiąją U. K. ir ji suklupo pavėsinėje (t. 2, b.l. 28-29). Tačiau apklausta apylinkės teisme parodė, kad ji pati nematė, jog A. D. mušė U. K., o išbėgusi iš rūsio, pastaroji su A. D. buvo pavėsinėje. Matė, jog išteisintasis ją stūmė, patraukė už rankos (t. 2, b.l. 155). J. D. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad matė, kaip išteisintasis „maigė“ nukentėjusiąją. Jai pakvietus U. K., A. D. ją sugriebė už sprando, pargriovė ir nepaleido (t. 2, b.l. 12-13). Apylinkės teisme ji paaiškino, kad sužalojimo momento nematė (t. 2, b.l. 154). Šių liudytojų parodymai apie įvykio aplinkybes yra prieštaringi, jų nepatvirtina aukščiau ištirtų liudytojų parodymai, kurie tiesiogiai matė įvykį, todėl teismas jais negali vadovautis.
Taip pat atmestini visi skundo teiginiai dėl nukentėjusiosios U. K. apklausos protokolo ydingumo. Nukentėjusioji U. K. kartu su motina yra išvykusi ir pastoviai gyvena užsienyje, todėl nebuvo galimybės ją apklausti nei apylinkės teisme, nei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. LR BPK 20 str. 4 dalis numato, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti Baudžiamojo Proceso Kodekse numatytais proceso veiksmais. Dėl nurodytos priežasties teismai to padaryti negalėjo, todėl U. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kuomet ji buvo apklausta ikiteisminio tyrimo pareigūno, nesiremta pagrįstai (LR BPK 276 str. 1 d.). Tai, jog apklausos protokole nenurodyta jo surašymo data apylinkės teismui pagrįstai kilo abejonės dėl atliktos apklausos teisėtumo.
Sutinkama su apeliacinio skundo teiginiu dėl teismo nepagrįsto aiškinimo, kad 2007-11-15 specialisto išvada Nr. G.255/07(02) yra su trūkumais, nes padaryta remiantis tik medicininiais dokumentais, tiesiogiai neapžiūrėjus nukentėjusiosios. Tai, kad ši išvada dėl nukentėjusiajai U. K. padarytų sužalojimų, padaryta vien tik iš asmens sveikatos istorijos, nėra pagrindas ja abejoti. Byloje nustatyta, kad U. K. buvo pargriuvusi. Byloje nėra duomenų, galinčių paneigti U. K. asmens sveikatos istorijoje padarytų medicininių įrašų apie sužalojimus. Šia specialisto išvada nėra pagrindo abejoti.
Taip pat atmestinas apeliacinio skundo teiginys, susijęs su baudžiamosios bylos dėl J. D. sveikatos sutrikdymo, atnaujinimu. Atsižvelgiant į tai, kad A. D. dėl jam inkriminuoto nusikaltimo pagal LR BK 140 str. 2 d. išteisintas pagrįstai, nėra pagrindo naikinti teismo sprendimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikaltimą pagal LR BK 138 str. 1 d.
Pirmos instancijos nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Keisti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
nutarė:
prokuroro apeliacinį skundą atmesti.