Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo E. Č. ir E. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. nutarties E. Č. ir E. B. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė: I.

VĮ Panevėžio miškų urėdijos Miško apsaugos inžinieriaus 2009 m. vasario 21 d. nutarimais E. Č. ir E. B. nubausti 3000 Lt baudomis už tai, kad 2009 m. vasario 10 d., apie 14 val., VĮ Panevėžio miškų urėdijos PMP Krekenavos girininkijos 124 kvartale kartu medžiojo, neturėdami teisės medžioti ir draudžiamais įrankiais, t. y. kilpa sumedžiojo šerną. Šiais savo veiksmais asmenys pažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 258 „Dėl medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo 2004 m. gegužės 6 d. įsakymo Nr. D1-255 (toliau – ir Taisyklės) 60.1 ir 60.30 punktų reikalavimus bei padarė pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 85 straipsnio 4 dalyje.

Administracinėn atsakomybėn patrauktas E. Č. ir E. B. skundais Panevėžio apygardos administracinio teismo prašė VĮ Panevėžio miškų urėdijos Miško apsaugos inžinieriaus 2009 m. vasario 21 d. nutarimą panaikinti ir bylą nutraukti. Nurodė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog jie 2009 m. vasario 10 d. buvo pažeidimo vietoje ir atliko veiksmus, susijusius su neteisėta medžiokle. Pažymėjo, kad išvada dėl jų kaltės padaryta remiantis tik spėliojimais.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konst atuoja: IV.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Apeliantams E. Č. ir E. B. administracinė nuobauda paskirta pagal ATPK 85 straipsnio 4 dalį, už Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 60.1 ir 60.30 punktų pažeidimus.

Taisyklių 60.1 punktas draudžia būti medžioklės plotuose su medžioklės įrankiais, medžiokliniais paukščiais arba palaidais šunimis, vienam ar keliems asmenims, neturintiems teisės medžioti. E. Č. ir E. B. padarė šiurkščius minėtų taisyklių pažeidimus, nes gyvūnams gaudyti statė kilpas (Taisyklių 60.30 punktas).

ATPK 85 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad medžiojimas medžioklės plotuose be galiojančio leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius ar be galiojančios licencijos arba licencijos neužpildymas sumedžiojus gyvūną, kurį sumedžioti teisę suteikia licencija, arba medžiojimas uždraustu laiku ar uždraustose vietose, arba medžiojimas draudžiamais įrankiais, priemonėmis ar būdais, užtraukia medžiotojui teisės medžioti atėmimą nuo 1 iki 3 metų su pažeidimo padarymo įrankių ir priemonių konfiskavimu, piliečiui – baudą nuo 2000 iki 4000 Lt su pažeidimo padarymo įrankių ir priemonių konfiskavimu.

Apeliantai neigia padarę jiems inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Teisėjų kolegija su apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Panevėžio apygardos administracinis teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė surinktais įrodymais pagrįstas išvadas, kurių teisingumu nėra pagrindo abejoti. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, teismas, spręsdamas dėl apeliantų kaltės, vadovavosi byloje esančia rašytine medžiaga, apklausė liudytojus, kurių parodymais, išanalizuotais kitų byloje esančių įrodymų kontekste, paneigta apeliantų teikiama įvykio versija. Atsižvelgiant į tai, administracinėn atsakomybėn traukiamų E. Č. ir E. B. parodymai vertinami kritiškai, kaip siekis išvengti administracinės atsakomybės. Be to, A. R. ir G. Š. parodymai taip pat pagrįstai buvo vertinami kritiškai, nes tarp apeliantų ir minėtų asmenų yra susiklostę draugiški santykiai, todėl pastarieji buvo suinteresuotas nagrinėjamos bylos baigtimi.

Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pripažindamas E. Č. ir E. B. kaltais pagal ATPK 85 straipsnio 4 dalį, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais. Teismas nutarime nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Pirmosios instancijos teismo argumentus teisėjų kolegija palaiko ir nebekartoja.

Remiantis išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, pagal vidinį įsitikimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Panevėžio apygardos administracinio teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl naikinti ją apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

E. Č. ir E. B. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.