Panevėžio apygardos teismo nutartis

asmeniui, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – L. L. (vaizdo konferencijos būdu),

neviešame teismo posėdyje išnagrinėjo asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – L. L. (toliau – Pareiškėjas), skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarties, kuria pratęsta L. L. taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartimi L. L., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalyje, nepakaltinamumo būsenoje buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

2. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. liepos 31 d. nutartimi ši priverčiamoji medicinos priemonė pakeista į stacionarinį stebėjimą ir gydymą sustiprinto stebėjimo sąlygomis.

3. Skundžiama Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi, tenkinus VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimą, pratęsta L. L. taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

4. Skundu Panevėžio apygardos teismui L. L. pateikia alternatyvaus pobūdžio prašymus: panaikinti jo atžvilgiu taikomą priverstinį gydymą arba pakeisti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis.

5. Nurodo, kad VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės psichiatrai jį piktybiškai šmeižia, o iš personalo sulaukia užgauliojimų bei nepagarbaus elgesio. Teigia, jog gydymo įstaigoje naudojami netoleruotini gydymo metodai, nevykdoma psichiatrų rotacija tarp gydymo įstaigų. Teismo posėdyje apylinkės teisme dalyvavęs gydymo įstaigos atstovas M. J., Pareiškėjo teigimu, apšmeižė Pareiškėją, nuteikė prieš jį teismą. L. L. skunde neigia sergantis šizofrenija, yra įsitikinęs, jog gydytojai gavo kyšį už tai, kad pakeistų jam stacionarinio stebėjimo sąlygas.

6. Teismo posėdyje Pareiškėjas ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

7. Skundas atmetamas.

8. Išnagrinėjęs skundo argumentus, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama nutartimi pagrįstai pratęsta L. L. taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, ir tenkinti skundą nėra pagrindo.

9. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingų veikų, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris, parinkdamas medicininės priemonės rūšį, atsižvelgia į BK 98 straipsnyje nustatytus kriterijus, bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos teismas turi įvertinti tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinė sveikata ir su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas.

10. Pažymėtina, kad komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pakeitimo medicininės apžiūros išvada yra tik rekomendacinio pobūdžio. Todėl teismas, spręsdamas dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės rūšies taikymo, įvertina ne tik gautus medicininius duomenis apie ligos eigą, bet ir asmens socialinį pavojingumą, bei galimybes maksimaliai užtikrinti reikalingų gydymo priemonių taikymą. Ambulatorinį stebėjimą teismas taiko asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare arba kuris gali toliau ambulatoriškai gydytis, kai po stacionarinio gydymo jo psichikos būklė pagerėja. Stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis taikomas asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare, o sustiprinto stebėjimo sąlygomis – asmeniui, kurį dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare (BK 98 straipsnio 2, 3, 4 dalys).

11. Skundžiamą nutartį priėmęs apylinkės teismas, spręsdamas dėl priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo L. L., atsižvelgė į Komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pratęsimo medicininės apžiūros išvadą, kurioje nurodyta, kad stebėjimo laikotarpiu L. L. psichinė būklė buvo nestabili – gegužės mėnesį stebėtas psichomotorinis sujaudinimas, koreguotas gydymas, stebimi dažni konfliktai su kitais pacientais, išlieka nenuoseklus, paralogiškas mąstymas, santykio kliedesiai, Pareiškėjas yra nekritiškas netinkamam elgesiui, neigia konfliktus su kitais pacientais, jo emocijos yra greitai kintančios, pacientas išsako kliedesius, nepripažįsta gydymo naudos, nenoriai vartoja vaistus, jo nakties miegas – sutrikęs.

12. BPK 405 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas gali priimti nutartį pakeisti pirmiau taikytos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, jeigu asmens sveikatos būklė pasikeitė.

13. Iš aukščiau aptartų duomenų visumos matyti, kad šiuo metu nėra pagrindo išvadai, kad L. L. sveikatos būklė pasikeitė ir gydymas ambulatorinio stebėjimo sąlygomis arba stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis būtų pakankama priemonė priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti. L. L. psichikos būklė ligoninėje stebimu laikotarpiu buvo nestabili, tiek iš medicininių dokumentų, tiek iš Pareiškėjo skundo ir jo priedų matyti, kad pacientas yra visiškai nekritiškas savo ligai, neigia gydymosi būtinumą ir nesilaiko paskirto vaistų vartojimo režimo. Nors teismo posėdyje L. L. nurodė, kad pripažįsta jog serga ir kad jam reikalingas gydymas, tačiau ši aplinkybė visų byloje esančių duomenų kontekste laikytina deklaratyvia ir niekaip nerodo, jog L. L. socialinis pavojingumas yra sumažėjęs. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui priverstinis stacionarinis stebėjimas taikomas nebe pirmą kartą, ambulatorinio gydymo metu L. L. nevartojo vaistų, įvykdė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, todėl jam vėl buvo taikytas stacionarinis stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje iš pradžių bendro, o po to – sustiprinto stebėjimo sąlygomis. Šių aplinkybių visetas ir komisijos išvada patvirtina tai, kad priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti šiuo metu yra būtinas L. L. tolesnis pastovus stebėjimas bei gydymas sustiprinto stebėjimo sąlygomis, kas darytų teigiamą įtaką ne tik jo elgesiui ir sveikatai, bet ir kritikai savo būklei, gydymosi būtinumui.

14. Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama nutartimi Pareiškėjui pagrįstai pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje sustiprinto stebėjimo sąlygomis taikymas, todėl L. L. skundas atmetamas, o Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

L. L. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutartį.

Ši nutartis neskundžiama.