Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja R. Bertašienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-802-255/2014

Teisėja V. Balčiūnienė Proceso Nr. 1-33-1-01032-2012-9 Procesinio sprendimo kategorijos 1.2.10.1.; 1.2.14.10.; 1.2.4.5.; 1.2.29.3; 1.1.8.; 2.1.15.; 2.1.7.; 2.4.

2014 m. lapkričio 20 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Bertašienės, teisėjų Remigijaus Preikšaičio, Violetos Miliuvienės, sekretoriaujant Ingai Navickienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 165 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 3 dalį, 138 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį ir nuteista: pagal BK 165 straipsnio 1 dalį – 3 mėnesiams laisvės atėmimo, pagal BK 187 straipsnio 3 dalį – 30 parų arešto, pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – 5 mėnesiams laisvės atėmimo, pagal Lietuvos Respublikos BK 302 straipsnio 1 dalį – 6 mėnesiams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 65 straipsniu, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimu būdu, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę, ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 8 punktą, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant A. Š.per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinta.

Nukentėjusiojo A. Ž. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš A. Š. jam priteista 218,88 Lt turtinės žalos ir 1500 Lt neturtinės žalos.

Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir iš A. Š. priteista 4104,90 Lt už nukentėjusiojo gydymą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. nuteista už tai, kad neteisėtai atvirai prieš savininko valią įsibrovė į gyvenamąją patalpą, sugadino nedidelės vertės svetimą turtą, nesunkiai sužalojo žmogų, pagrobė fizinio asmens dokumentus, būtent: ji 2012 m. liepos 11 d., apie 07.30 val., veikdama kartu su A. Š., dėl kurio tyrimas išskirtas į atskirą tyrimą, neteisėtai atvirai prieš savininko valią, pro neužrakintas duris įsibrovė į A. Ž. nuomojamą kambarį (duomenys neskelbtini), priklausantį E. J., siekdama sužaloti A. Ž., medine lazda A. Ž. sudavė ne mažiau kaip keturiolika smūgių į įvairias kūno vietas, po to, tęsdama nusikalstamą veiką, tą pačią dieną, apie 08.10 val., neteisėtai atvirai prieš savininko valią, pro neužrakintas duris įsibrovė į A. Ž. nuomojamą kambarį, (duomenys neskelbtini), priklausantį E. J., medine lazda A. Ž. sudavė ne mažiau kaip dešimt smūgių į įvairias kūno vietas, padarydama A. Ž. dešinio alkūnkaulio skeveldrinį lūžimą, kraujosruvą po dešinės akies jungine, poodines kraujosruvas kairio dilbio užpakaliniame paviršiuje, kairio žasto išoriniame paviršiuje, kairės šlaunies vidiniame paviršiuje, abiejų kelių vidiniuose paviršiuose, pilvo apatinėje kairėje dalyje, kairės šlaunies priekiniame paviršiuje, penkis juostų formos odos nubrozdinimus, einančius įvairiomis kryptimis liemens nugariniame paviršiuje, tai yra padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą. A. Ž. išbėgus iš buto kviestis pagalbos, tęsdama nusikalstamą veiką, tyrimo metu nenustatytu būdu sudaužė nukentėjusiajam priklausantį 200 Lt vertės televizorių „Aniko TV-328“ bei pagrobė A. Ž. vardu išduotus dokumentus – mokslo diplomą (duomenys neskelbtini), išduotą Klaipėdos politechnikumo, bei kompensuojamųjų vaistų pasą (duomenys neskelbtini), išduotą VšĮ Jūrininkų sveikatos priežiūros centro.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

Teismo posėdyje nuteistoji A. Š. ir jos gynėja advokatė E. Galatiltienė prašė tenkinti apeliacinį skundą, taip pat prašė sumažinti jai paskirtą bausmę ir priteistos žalos atlyginimą.

Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistosios A. Š. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 165 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 3 dalyje, 138 straipsnio 1 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje. Jos įvykdytas nusikalstamas veikas dėl neteisėto asmens būsto neliečiamumo pažeidimo, nedidelės vertės svetimo turto sugadinimo, nesunkaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio asmens dokumentų pagrobimo tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai pritaikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.

Baudžiamojoje byloje yra įrodyta, jog apeliantė asmeninio konflikto metu pavartojo fizinį smurtą prieš A. Ž. ir padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nuteistoji ir jos gynėja ginčija atskirų bylos duomenų įrodomąją reikšmę, o pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, vertino ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą bei tarpusavio atitikimą. Šitaip vertinant įrodymus abejonių dėl nuteistosios kaltumo nekyla. Teismas palygino nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, specialisto išvadą, kitus bylos duomenis, ir pripažino, jog šių duomenų, kaip visumos, pakanka nuteistosios A. Š. kaltumui nustatyti. Vien tai, kad nuteistoji nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodama byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindama, nėra pagrindas tenkinti jos apeliacinį skundą.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma. Vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuteistosios A. Š. apeliaciniame skunde nurodoma, jog byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog ji sužalojo A. Ž., tačiau teismo posėdžio apeliacinės instancijos metu nuteistosios A. Š. gynėja nurodo, kad taip išėjo, kad įvyko konfliktas tarp nuteistosios ir nukentėjusiojo A. Ž., teigia, kad kaltę nuteistoji iš dalies pripažino, nes jau yra sumokėjusi 400 Lt žalos atlyginimo Valstybinei ligonių kasai. Taigi, nors nuteistoji ir neigia savo kaltę dėl padarytų nusikalstamų veikų, tačiau netiesiogiai pripažįsta, kad tą dieną įvyko konfliktas tarp jos ir nukentėjusiojo A. Ž.. Priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai aptarė nuteistosios kaltę įrodančius įrodymus. A. Š. kaltę neabejotinai įrodo nukentėjusiojo A. Ž. (t. 1, b. l. 1–2, 13–14, 16–17) liudytojų L. K. (t. 1, b. l. 25–26), D. Ž. (t. 1, b. l. 29–30), S. V. (t. 1, b. l. 31–32) parodymai, 2012 m. liepos 24 d. specialisto išvada Nr. G 1330/12(03) (t. 1, b. l. 23–24) , Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelė (t. 1, b. l. 47– 48) bei kiti byloje surinkti įrodymai.

Apeliantė skunde ginčija savo kaltę dėl padarytų nusikalstamų veikų ir mano, kad nuosprendyje išdėstytos aplinkybės neatitinka byloje esančių įrodymų. Tačiau apeliacinės instancijos teismas tokius apeliacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais ir juos atmeta. Pažymėtina, kad nuteistosios kaltė mušus nukentėjusįjį A. Ž. ir taip padarius jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, įrodyta ne tik nukentėjusiojo parodymais, bet ir kitais byloje esančiais įrodymais, kurių visuma sudaro logišką ir nuoseklią duomenų grandinę, leidžiančią besąlygiškai konstatuoti apeliantės kaltumą.

Teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu nukentėjusysis A. Ž. parodė, kad 2012 m. liepos 11 d. 8 val. ryto A. Š. daužė duris, po to dviem pagaliais užpuolė jį, sudaužė televizorių, paėmė jo dokumentus ir telefonus. Tuomet nuketėjusysis nubėgo pas kaimyną pagalbos, jie iškvietė policiją. Po užpuolimo jis gulėjo ligoninėje savaitę, ranka buvo sugipsuota, dėl sumušimų buvo visas mėlynas, dabar dešinė ranka nefunkcionuoja. Dėl kaimynės patyrė insultą. Tą rytą jis nuėjo į parduotuvę, kur nusipirko alaus, degtinės, ir jį užpuolė, kai jis grįžo namo, A. Š. paėmė ir alų, ir degtinę, dokumentus, telefonus. Dokumentai buvo pavogti, bet kada jie dingo, tiksliai negali pasakyti. Jie buvo ant televizoriaus, kurį A. Š. sudaužė, dokumentai buvo maišelyje (t. 2, b. l. 15–16). Šie nukentėjusiojo parodymai atitinka jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kur jis buvo nurodęs, kad nuo 2010 m. gruodžio 31 d. gyvena buto (duomenys neskelbtini), nuomojamame, E. J. priklausančiame viename kambaryje, kituose dviejuose kambariuose gyvena A. Š.. 2012 m. liepos 11 d. 07.30 val. A. Š. kartu su sūnumi A. Š. įsiveržė į jo kambarį, kurio durys buvo neužrakintos, abu rankose turėjo apie 1,5 metro ilgio medinius pagalius. A. Š. sakant, kad čia negyvensiąs, abu jį sėdintį lovoje pradėjo mušti minėtais pagaliais, sudavė ne mažiau kaip 20 smūgių, dėl to jis užsidengęs rankomis bandė išvengti smūgių, pavykus atsistoti pabėgo iš buto. Nubėgęs pas moterį, gyvenančią (duomenys neskelbtini) bute, iškvietė policiją. Išbėgdamas iš kambario jį paliko atrakintą, nes jame buvo likę A. Š. ir A. Š.. Maždaug po 10–15 minučių, apsipirkęs parduotuvėje, grįžo į namus, laukė policijos. Jam būnant savo kambaryje, į jį vėl įsiveržė A. Š. ir jos sūnus Alvydas, abu rankose turėjo tuos pačius medinius pagalius ir jais abu pradėjo jį daužyti, suduodami ne mažiau kaip 10 smūgių. Išbėgęs į lauką laukė atvykstančių policijos pareigūnų, o A. Š. su sūnumi liko bute. Tuo metu, kai jis lauke laukė policijos pareigūnų, A. Š. su sūnumi likę jo kambaryje paėmė jo parduotuvėje pirktus produktus bei neveikiantį 50 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Siemens 35“ be SIM kortelės, jis buvo padėtas ant televizoriaus, vaistų receptų knygelę, Klaipėdos politechnikumo diplomą, I. Simonaitytės bibliotekos skaitytojo bilietą bei jūreivio pasą. Be to, rado sudaužytą kelioninio televizoriaus ekraną ir korpusą, dėl televizoriaus sugadinimo padaryta 200 Lt žala. Jam išbėgus į lauką, A. Š. su sūnumi liko jo kambaryje, kurio durų neužrakino, todėl tik jie galėjo paimti daiktus (t. 1, b. l. 13–14, 16–17). Šiuos nukentėjusiojo A. Ž. parodymus patvirtina 2012 m. liepos 24 d. specialisto išvada Nr. G13303/12(03), kurioje nurodyta, kad jam padarytas dešinio alkūnkaulio skeveldrinis lūžimas, kraujosruva po dešinės akies jungine, poodinės kraujosruvos kairio dilbio užpakaliniame paviršiuje, kairio žasto išoriniame paviršiuje, kairės šlaunies vidiniame paviršiuje, abiejų kelių vidiniuose paviršiuose, pilvo apatinėje kairėje dalyje, kairės šlaunies priekiniame paviršiuje, penki juostų formos odos nubrozdinimai, einantys įvairiomis kryptimis liemens nugariniame paviršiuje, A. Ž. konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Specialisto išvadoje nurodyta, kad šiuos sužalojimus A. Ž. galėjo patirti dėl bukos traumos, paveikus nurodytas vietas kietais bukais daiktais, juostų formos odos nubrozdinimus liemens nugariniame paviršiuje – paveikus kietais bukais pailgos formos daiktais, dešinio alkūnkaulio skeveldrinis lūžimas taip pat būdingas tiesioginei traumai, vadinamas apsauginiu, kuris įgaunamas nuo tiesioginio smūgio lazda per pakeltą dilbį, bandant apsaugoti galvą (t. 1, b. l. 23–24). Taigi ši specialisto išvada patvirtina A. Ž. parodymus, kad A. Š. su savo sūnumi sudavė A. Ž. smūgius pagaliu, bei tai, kad A. Ž. bandė rankomis apsiginti nuo A. Š. ir jos sūnaus suduodamų smūgių, dėl to jam ginantis ir buvo padarytas dešinio alkūnkaulio skeveldrinis lūžimas. Specialisto išvadoje konstatuoti A. Ž. dešinio alkūnkaulio, dešinės akies, kairio dilbio, kairio žasto, kairės šlaunies, abiejų kelių, pilvo apatinės dalies, kairės šlaunies, liemens nugarinio paviršiaus sužalojimai atitinka A. Ž. parodymus, kad A. Š. su savo sūnumi nukentėjusiajam sudavė smūgius pagaliu į įvairias kūno vietas. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie specialisto nustatyti sužalojimai visiškai atitinka nukentėjusiojo nurodytas aplinkybės dėl jo sužalojimų padarymo (atsiradimo) vietos, laiko bei mechanizmo, t. y. kad 2012 m. liepos 11 d., apie 8 val., jo namuose nukentėjusįjį A. Ž. sumušė A. Š. su savo sūnumi A. Š., dėl kurio ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas į atskirą tyrimą. Nors atliekant ikiteisminį tyrimą ir nebuvo rasti A. Ž. minėti pagaliai, su kuriais A. Š. jį sužalojo, tačiau sužalojimų pobūdis patvirtina, kad sužalojimai galėjo būti padaryti A. Ž. nurodytomis aplinkybėmis, juo labiau, kad liudytojas D. Ž. parodė, kad atvykus pagal A. Ž. iškvietimą ir aiškinantis įvykio aplinkybes, A. Ž. rodė pagalį, su kuriuo A. Š. jį sumušė, tačiau to pagalio nepaėmė (t. 2, b. l. 35).

Nukentėjusiojo parodymus patvirtina ne tik minėta specialisto išvada, bet ir liudytojos L. K. parodymai, kuri, nors paties konflikto ir nematė, tačiau patvirtino tai, kad 2012 metų liepos mėnesį, tikslios dienos nepamena, ryte pas ją į butą atėjo vyriškis, gyvenantis bute su A. Š., jis buvo susinervinęs ir susijaudinęs, prašė paskambinti į policiją. Ji surinkusi mobiliajame telefone numerį padavė jam pačiam kalbėti ir vyriškis sakė, jog jį namuose užpuolė kaimynė su vienu vyriškiu, po to paskambinęs į policiją išėjo į kiemą laukti policijos. Liudytoja nurodė, kad nepastebėjo, kad vyras būtų sumuštas, bet matė, kad jis buvo išsigandęs, drebėjo (t. 1, b. l. 25–26, t. 2, b. l. 25–26). Šią informaciją patvirtina ir byloje esančios greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės kopija (t. 1, b. l. 47–48), iš jos nustatyta, kad greitoji medicinos pagalba A. Ž. buvo iškviesta policijos 2012 m. liepos 11 d. 8 val. 37 min., ir atvykusi konstatavo A. Ž. dešinio dilbio sumušimą, dešinės akies sumušimą. Tai leidžia teigti, kad nukentėjusysis iš karto po įvykio nedelsdamas kreipėsi į policiją ir medicinos įstaigas dėl skubios medicininės pagalbos suteikimo nurodydamas savo sužalojimo aplinkybes ir norėdamas, jog dėl prieš jį smurtavusios kaimynės A. Š. ir jos sūnaus veiksmų būtų pradėtas tyrimas. Kartu pažymėtina, kad nukentėjusysis tiek pateikdamas pareiškimą policijai, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžiuose laikėsi nuoseklios pozicijos, davė logiškus, neprieštaringus parodymus, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais abejoti, juo labiau, kad juos patvirtina kita byloje surinkta medžiaga. Aplinkybes, kad įvykio metu buvo sugadintas A. Ž. priklausantis turtas (televizorius), patvirtina byloje esantis apžiūros protokolas (t. 1, b. l. 33–35), jame konstatuota, jog televizoriaus korpusas viršuje ir priekyje suskilęs ir korpusas iškritęs iš rėmo. Tai, kad įvykio metu taip pat buvo pagrobti ir A. Ž. vardu išduoti dokumentai – mokslo diplomas (duomenys neskelbtini), išduotas Klaipėdos politechnikumo, bei kompensuojamųjų vaistų pasas (duomenys neskelbtini), išduotas VšĮ Jūrininkų sveikatos priežiūros centro, patvirtina šių institucijų pateikta informacija apie šių dokumentų išdavimą A. Ž. (t. 1, b. l. 40, 42, 44). Nukentėjusysis parodė, kad jam išbėgus į lauką A. Š. su sūnumi liko jo kambaryje, kurio durų neužrakino, todėl tik jie galėjo paimti daiktus, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusiojo nurodytus daiktus galėjo pagrobti kokie nors kiti asmenys.

Tuo tarpu išanalizavus nuteistosios A. Š. parodymus matyti, kad jie yra nenuoseklūs, prieštaraujantys kitai baudžiamosios bylos medžiagai, nuteistoji painiojasi savo parodymuose, pateikia skirtingas įvykių versijas, todėl remtis jos parodymais nėra pagrindo. Viso proceso metu nuteistoji neigė savo kaltę dėl padarytų nusikalstamų veikų, tačiau patvirtino aplinkybę, kad su nukentėjusiuoju A. Ž. santykiai yra konfliktiški. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistoji buvo nurodžiusi, kad 2012 m. liepos 11 d. rytą A. Ž. visai nematė, ryte, apie 8–9 val. ji su sūnumi buvo išvažiavusi į senąjį turgų apsipirkti, po to buvo nuėję pavalgyti ir namo grįžo apie 14 val. 30 min., tada bute buvo A. Ž. ir inspektorius S. M. (t. 1, b. l. 75–76). Tačiau pirmosios instancijos teisme nuteistoji jau nurodė, kad tą dieną buvo namuose ir miegojo (t. 2, b. l. 38). Apeliantė savo skunde ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu akcentavo, kad jos nesutarimai su kaimynu A. Ž. yra seni, tačiau pažymėtina, kad esami nesutarimai dėl tarpusavio bendravimo ar kitų problemų negali pateisinti prieš kitus asmenis pavartoto smurto. Byloje yra duomenų, kad anksčiau A. Š. kreipėsi į įvairias institucijas dėl nesutarimų su A. Ž., tačiau būtina pažymėti, kad 2012 m. liepos 11 d. A. Ž. nedarė jokio teisės pažeidimo, todėl nebuvo jokio pagrindo prieš jį vartoti smurtą. Be to, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pati nuteistoji yra konfliktiška asmenybė (t. 1, b. l. 128), todėl galbūt nuteistosios A. Š. įvardyti konfliktai kyla jos pačios iniciatyva, o tai galbūt lemia ir aplinkybė, kad A. Š. yra diagnozuotas lėtinis psichikos sutrikimas – paranoidinė šizofrenija. Kita vertus, 2013 m. balandžio 24–gegužės 23 d. teismo psichiatrijos ekspertizės aktas Nr. 75U-II-48/2013 patvirtina, kad A. Š. nusikalstamos veikos padarymo metu nesirgo lėtiniu bei laikinu psichikos sutrikimu, galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Nors A. Š. diagnozuotas paranoidinio tipo asmenybės sutrikimas bei organinis asmenybės sutrikimas, tačiau tai šiuo metu jai netrukdo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti (t. 1, b. l. 117–120).

Remdamasis aptartų duomenų visuma, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad nukentėjusįjį A. Ž. sužalojo būtent nuteistoji A. Š., o jos iškelta versija, kad neva nukentėjusysis susižalojo pats arba jį galėjo sužaloti kiti asmenys, nepasitvirtino, tokie jos samprotavimai deklaratyvūs ir vertintini kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės už neteisėtus savo veiksmus. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismas tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistosios A. Š. kaltės padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad apylinkės teismas, pripažindamas ją kalta pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 3 dalį, 138 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus. Pagal nustatytas bylos aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, nėra jokio pagrindo A. Š. padarytas nusikalstamas veikas vertinti kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Kadangi nėra pagrindo tenkinti apeliantės skundą jame nurodytais motyvais ir išteisinti A. Š., todėl apeliacinis skundas dėl jos išteisinimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Nuteistoji apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prašė sumažinti jai paskirtą bausmę, tačiau nenurodė jokių motyvų, kodėl, jos manymu, jai paskirta bausmė yra per griežta. BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų neperžengdamas įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog A. Š. pripažinta kalta BK 165 straipsnio 1 dalį ir pagal šį straipsnį jai paskirta 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, pagal BK 187 straipsnio 3 dalį jai skirta 30 parų arešto, pagal BK 138 straipsnio 1 dalį jai skirta 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir pagal BK 302 straipsnio 1 dalį jai paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę atsižvelgė į padarytų veikų pavojingumo laipsnį – padarytos 4 nusikalstamos veikos, iš kurių vienas – baudžiamasis nusižengimas, 2 nesunkūs ir vienas apysunkis nusikaltimai, į nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus – veikos padarytos tiesiogine tyčia, į tai, kad nusikalstamos veikos yra baigtos, į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Teismas taip pat įvertino nuteistosios asmenybę – yra pensinio amžiaus, turi neįgalumą, diagnozuotas paranoidinio tipo asmenybės sutrikimas bei organinis asmenybės sutrikimas, todėl padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti A. Š. paskyrus laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paskirtos bausmės atitinka padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, kaltininkės asmenybę. Apylinkės teismas, išnagrinėjęs visas aplinkybes, susijusias tiek su padarytomis nusikalstamomis veikomis, tiek su nuteistosios asmenybe, padarė pagrįstą išvadą, kad tinkamiausia bausmės rūšis bus laisvės atėmimo bausmė jos vykdymą atidedant. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajai už padarytas nusikalstamas veikas skyrė tik šiek tiek didesnes negu šių straipsnių sankcijose numatytų bausmių minimali riba bausmes. Byloje yra surinkta nuteistąją neigiamai apibūdinančių aplinkybių, ji savo kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos nepripažįsta, savo elgesio kritiškai nevertina ir dėl savo neteisėtų veiksmų nesigaili, vien tai, kad ji yra neįgali, nėra pakankamas pagrindas švelninti jai paskirtą bausmę, į tai teismas atsižvelgė parinkdamas bausmių dydžius. Konstatuotina, kad byloje nėra jokių aplinkybių, dėl ko būtų galima daryti išvadą, kad paskirta bausmė yra per griežta, todėl teisėjų kolegija mano, kad apylinkės teismas bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė.

Nuteistoji taip pat prašė sumažinti jai priteistos atlyginti turtinės ir neturtinės žalos sumas, kadangi ji yra pensininkė ir neįgali, neturi galimybės atlyginti priteistą žalą. Civiliniu ieškiniu nukentėjusysis prašė priteisti jam 218,88 Lt turtinei žalai ir 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti, Klaipėdos teritorinė ligonių kasa prašė priteisti 4104,9 Lt už nukentėjusiojo gydymą. Apylinkės teismas nusprendė, kad A. Ž. civilinio ieškinio dalis dėl 218,88 Lt turtinės žalos atlyginimo yra pagrįsta, įrodyta, todėl iš A. Š. nukentėjusiajam A. Ž. priteisė 218,88 Lt turtinę žalą. Taip pat nusprendė, kad Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys 4104,90 Lt pagrįstas, todėl iš A. Š. Klaipėdos teritorinei ligonių kasai priteista 4104,90 Lt. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismas tinkamai vertino nukentėjusiojo reikalavimus ir pagrįstai priteisė nuteistajai atlyginti nukentėjusiajam pateiktais įrodymais patvirtintas nukentėjusiojo nurodomas patirtas išlaidas. Taip pat pagrįstai tenkintas Klaipėdos teritorinės ligonių kasos ieškinys, kadangi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.283 straipsnio 1 dalis numato, jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą, o 6.280 straipsnis nustato, kad atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Anksčiau aptartais įrodymais nustatyta, kad A. Ž. buvo sužalotas dėl A. Š. nusikalstamų veikų, A. Ž. gydymo išlaidas, kurios sudarė 4104,90 Lt, atlyginio Klaipėdos teritorinė ligonių kasa, todėl šios išlaidos pagrįstai priteistos iš A. Š. ir nėra pagrindo jų mažinti.

Priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą, išgyveno kitokius nepatogumus, tai neabejotinai atsiliepė ir jo būsenai, atsižvelgė į kaltinamosios nusikalstama veika padarytas pasekmes – į tai, kad nukentėjusiajam padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Tačiau teismas įvertino ir tai, kad byloje nenustatyta, jog neigiamų išgyvenimų pasekmės yra kaip nors susijusios su nukentėjusiojo ateities investicijomis arba nepataisomais liekamaisiais reiškiniais, todėl vadovaujantis teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijais, siekiant protingos nukentėjusiojo ir kaltinamosios skirtingų interesų pusiausvyros, teismas nukentėjusiojo ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies ir A. Ž. iš kaltinamosios priteisė 1500 litų neturtinei žalai atlyginti.

Nusikalstama veika asmeniui padarytos neturtinės žalos samprata ir jos apskaičiavimo kriterijai nustatyti CK 6.250 straipsnyje. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo įvertinti ne tik CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, bet atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą. CK normos taip pat nenustato maksimalios ir minimalios neturtinės žalos dydžio ribos. Tai palikta teismo diskrecijai. Tačiau neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma kompensuoti. Teismo funkcija – kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo asmens patirtą fizinį ir dvasinį skausmą ir kitus neigiamus neturtinio pobūdžio išgyvenimus.

Vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra sukeltos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus dvasiniams išgyvenimams, emocinei būsenai. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad nukentėjusysis dėl A. Š. nusikalstamų veikų kreipėsi į medikus, jam buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad nusikalstama veika jam sukėlė sunkių padarinių. Nepaisydamas to, teismas pripažįsta, kad sužalojimas A. Ž. sukėlė fizinį skausmą, neigiamas emocijas ir dvasinius išgyvenimus, tačiau tai buvo trumpalaikio pobūdžio pasekmės, nėra jokių duomenų apie tai, kad A. Ž. sveikata būtų sužalota nepataisomai, dėl to nesumažėjo nukentėjusiojo darbingumas ar bendravimo galimybės, liekamųjų reiškinių neliko, todėl įvertinus šią aplinkybę neturtinės žalos dydis sumažintas pagrįstai. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, į nuteistosios asmenybę, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus mano, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismo priteista 1500 Lt dydžio suma neturtinės žalos atlyginimui yra teisinga, protinga ir pakankama. Apeliantė jokių naujų aplinkybių, kurios būtų teisiškai reikšmingos sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą ir į kurias pirmosios instancijos teismas nebūtų atsižvelgęs, nenurodė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas tokio dydžio sumą neturtinei žalai atlyginti, nepažeidė nei BPK, nei CK normų

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios A. Š. apeliacinį skundą atmesti.