- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-06-03
- Bylos Nr.
- I2-2466-1066/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00655-2021-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Gediminas Užubalis (pirm.), Henrikas Sadauskas, Mefodija Povilaitienė
- Pareiškėjas
- E. G.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gedimino Užubalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mefodijos Povilaitienės ir Henriko Sadausko,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. G.
(E. G.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas E. G. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2021 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. (15/16-2) 50U-00810 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ (toliau – Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti prašymą dėl leidimo gyventi pratęsimo (išdavimo).
2. Savo skundo reikalavimus grindžia tokiais argumentais:
2.1. Skundžiamu Sprendimu buvo nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2021 m. gruodžio 27 d.
Šalies argumentai
2.2. Pareiškėjas nesutikdamas su priimtu Sprendimu, teigia, kad jis buvo priimtas neobjektyviai, neišsamiai bei iš esmės tik formaliai įvertinus faktines aplinkybes. Pasak pareiškėjo, Sprendimas priimtas, vadovaujantis duomenimis, kad nebuvo sudaryta darbo sutartis su pareiškėju, kuriam leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra išduotas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), t. y. pareiškėjas nebuvo įdarbintas UAB „Miesto logistika“. Be to, Sprendime nurodoma, kad pareiškėjas jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse šiuo metu nedirba.
2.3. Su tokia atsakovo išvada pareiškėjas nesutinka. Paaiškina, kad pareiškėjas atvyko į Lietuvą studijų tikslais ir 2018 m. baigė rinkodaros studijų krypties marketingo ir tarptautinės komercijos studijų programą Vytauto Didžiojo universitete bei įgijo rinkodaros magistro laipsnį, taip pat įstojo į doktorantūros studijas. Studijuodamas doktorantūroje, pareiškėjas surado darbą ir sudarė darbo sutartį su UAB „Miesto logistika“ logistikos koordinatoriaus prancūzų kalba pareigoms, todėl nusprendė nebetęsti doktorantūros studijų ir jas nutraukė, kadangi tikėjosi, jog galės dirbti, tačiau pareiškėją būsimasis darbdavys informavo, kad jis nebus priimtas į darbą, nes įmonės veikla Prancūzijos rinkoje yra stabdoma dėl Prancūzijos vidinės rinkos atsiradusių problemų. Pareiškėjo teigimu, UAB „Miesto logistika“ pasielgė su juo ir tokia situacija iš esmės susiklostė dėl objektyvių ir nuo pareiškėjo valios visiškai nepriklausančių priežasčių.
2.4. Pasak pareiškėjo, atsakovas jam iš anksto nepranešė apie tai, jog jam bus panaikintas leidimas laikinai gyventi, nes UAB „Miesto logistika“ nutraukė darbo sutartį bei neprašė jokių paaiškinimų ir nesuteikė protingo termino trūkumams pašalinti, o priėmė nepagrįstą Sprendimą. Gero administravimo principo nesilaikymas, be kita ko, nesuteikimas asmeniui galimybių pateikti paaiškinimus ir dokumentus, susijusius su priimamu jo atžvilgiu Sprendimu, yra pakankamas pagrindas Sprendimą pripažinti neteisėtu. Be kita ko, gero administravimo principas apima viešųjų paslaugų prieinamumą ir teisę būti išklausytam. Šiuo atveju atsakovas nesuteikė pareiškėjui jokios galimybės paaiškinti situacijos, o tik atsiuntė jau priimtą Sprendimą. Mano, kad atsakovas privalėjo bendradarbiauti su pareiškėju, nes tokia pareiga jam kyla gero administravimo principo.
2.5. Pareiškėjas neginčija, kad jo darbo sutartis, sudaryta su UAB „Miesto logistika“, nutrūko, tačiau, priimant Sprendimą, nebuvo įvertintas faktas, jog tokios priežastys atsirado dėl darbdavio nesąžiningumo ir pareiškėjas niekaip negalėjo jų objektyviai numatyti. Tuo tarpu pareiškėjas viską atliko tinkamai ir buvo sąžiningas.
2.6. Pažymi, kad dėl darbdavio nesąžiningumo ne tik parado galimybę studijuoti, tačiau patyrė daug nuostolių ir prarado leidimą laikinai gyventi, nors galėjo nesunkiai įsidarbinti pas kitą darbdavį, nes yra įgijęs paklausią profesinę kvalifikaciją. Tokios aplinkybės turėjo būti pripažintos, kaip svarbios ir objektyvios, nesudarančios pagrindo panaikinti leidimo laikinai gyventi.
2.7. Ginčijamas Sprendimas yra neišsamus ir nemotyvuotas, neatitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą pateiktą poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais:
3.1. Departamentas 2021 m. vasario 17 d. gavo pareiškėjo darbdavio UAB „Miesto logistika“ pranešimą apie pasikeitusius užsieniečio duomenis, kuriuo buvo informuotas, kad pasikeitus darbdavio situacijai, užsienietis nebuvo įdarbintas. Jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas šiuo metu nedirba. Pareiškėjui leidimas buvo išduotas būtent darbo Lietuvos Respublikoje pagrindu, vadinasi, jam nepradėjus dirbti, leidimas laikinai gyventi turi būti panaikinamas. Taigi tuo pagrindu pareiškėjo leidimas laikinai gyventi ginčijamu Sprendimu buvo panaikintas.
3.2. Pasak atsakovo, nepaisant to, kad pareiškėjui padariniai, kaip jis pats teigia, kilo dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių, paaiškėjus aplinkybėms apie pareiškėjo neįdarbinimą, Departamentas taikė imperatyvias Įstatymo nuostatas ir neturėjo diskrecijos teisės jų netaikyti. Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.
3.3. Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, jog darbdavys nutraukė darbo sutartį neteisėtai, pažymi, kad leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu užsieniečiai turi atitikti visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Įstatyme nėra numatyta išimčių dėl nurodytų teisės normų netaikymo.
3.4. Atsakydamas į pareiškėjo teiginį, kad jam nebuvo leista teikti pasiaiškinimus ar pašalinti trūkumus, pažymi, kad teisės aktuose neįtvirtinta Departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginė pareiga kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (2016 m. liepos 29 d. nutartis adm. byloje Nr. A-3992-858/2016). Pareiškėjui, kaip gavusiam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, buvo žinomi išduoto leidimo laikinai gyventi teisiniai panaikinimo / pakeitimo pagrindai, o Departamentui duomenų Sprendimui panaikinti leidimą laikinai gyventi priimti visiškai pakako, todėl iš pareiškėjo nebuvo reikalaujama pateikti papildomų dokumentų ar paaiškinimų.
3.5. Mano, kad teikdamas skundą pareiškėjas nenurodė ir neįrodė jokių procedūrinių pažeidimų ir konkrečių teisės aktų nuostatų, kurias Departamentas neva pažeidė neapklausdamas pareiškėjo, taip pat nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių Departamento išvadas. Skundžiamas Sprendimas priimtas įvertinus duomenų visumą, o surinkti duomenys vertintini kaip nedviprasmiški ir pakankami Sprendimui priimti.
3.6. Ginčijamo Sprendimo priėmimo metu Departamentas veikė savo įgaliojimų ribose, laikėsi Įstatymo, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo ir kitų teisės aktų numatytų reikalavimų. Sprendimas yra proporcingas siekiamiems tikslams – užkirsti kelią pareiškėjai piktnaudžiauti savo teisine padėtimi Lietuvos Respublikoje. Jis yra teisėtas ir pagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad:
Žemesnės instancijos teismas
4.1. 2021 m. sausio 15 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas laikinai gyventi) pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimą tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketino dirbti UAB „Miesto logistika“.
4.2. Departamentas 2021 m. vasario 17 d. gavo pareiškėjo darbdavio UAB „Miesto logistika“ pranešimą apie pasikeitusius užsieniečio duomenis, kuriuo buvo informuojama, kad pasikeitus darbdavio situacijai užsienietis nebuvo įdarbintas.
4.3. Įvertinęs tai, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, ir atsižvelgęs į tai, kad buvo gauta duomenų, jog su pareiškėju sudaryta darbo sutartis nebus sudaryta ir jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse šiuo metu nedirba, atsakovas skundžiamu Sprendimu pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi panaikino.
5. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
6. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas.
Žemesnės instancijos teismas
6.1. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas.
Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte reglamentuota, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui, taip pat pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją per pastaruosius penkerius metus bei Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius.
Įstatymo 50 straipsnis numato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus.
Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną iš Įstatymo 50 straipsnyje numatytų leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą gyventi. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nebuvo sudaryta.
7. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas, nes pareiškėjas įsidarbins UAB „Miesto logistika“ pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimą reikalavimus. Byloje nustatyta ir skundžiamame Sprendime konstatuota, kad su pareiškėju UAB „Miesto logistika“ nesudarys darbo sutarties, t. y. minėtoje bendrovėje pareiškėjas nedirbs. Tai patvirtina byloje esanti medžiaga – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Sodra) duomenų bazės informacija, taip pat UAB „Miesto logistika“ pranešimas Nr. 2102-PRNŠ-1220 (2021-02-17), kuriame nurodoma, kad pareiškėjas neįdarbintas, pateikiant priežastį – pasikeitus darbdavio situcijai ir vykdant komandos kompetencijų pertvarkymą.
Pareiškėjas, nesutikdamas su tokia išvada ir iš esmės ją ginčydamas, teigia, kad tokia situacija susidarė dėl darbdavio nesąžiningumo, kurio jis negalėjo objektyviai numatyti. Pats pareiškėjas viską atliko tinkamai ir buvo sąžiningas. Dėl darbdavio nesąžiningumo ne tik parado galimybę studijuoti, tačiau patyrė daug nuostolių ir prarado leidimą laikinai gyventi. Teismas, pasisakydamas dėl šių pareiškėjo argumentų, pažymi, kad darbo sutarties su pareiškėju nesudarymas (nors prieš tai buvo galimai sulygtos tokios sutarties sudarymo sąlygos) ir pareiškėjo turėti lūkesčiai ateityje įsidarbinti, o taip pat galimai patirti nuostoliai (kilusi žala) nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir šioje byloje negali būti sprendžiamas. Sutiktina su Departamentu, kad tokiu atveju, pareiškėjas, manydamas, kad gali būti pažeistos jo kaip darbuotojo teisės ir teisėti interesai, turi teisę kreiptis įstatymų nustatyta tvarka ir ginti savo galimai pažeistas teises civiline tvarka. Tačiau šiame ginče jos neturi teisinės reikšmės ir niekaip nelemia atsakovo Sprendime padarytos išvados panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo (kaip darbuotojo) ir darbdavio tarpusavio santykiai niekaip negali įtakoti Departamento Sprendimo. Departamentas, remdamasis anksčiau paminėtais duomenimis, skundžiamame Sprendime padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimų, t. y. su pareiškėju nebuvo sudaryta darbo sutartis, todėl laikytina, kad darbo santykiai nesukurti. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų, kuriais remiantis teismas galėtų daryti priešingą išvadą. Skunde pateikti argumentai paneigiami Sodros turimais duomenimis, iš kurių akivaizdu, kad pareiškėjo jokie darbo santykiai šiuo metu nesieja su jokia kita Lietuvos Respublikoje esančia įmone. Atkreiptinas pareiškėjo demėsys į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014).
8. Taip pat, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, pasakytina, kad reikalavimas, įtvirtintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte (kuriuo remiantis panaikintas pareiškėjui Leidimas laikinai gyventi Lietuvoje), yra imperatyvaus pobūdžio, t. y. norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, yra būtina, kad pareiškėjas imperatyviai atitiktų šį reikalavimą. Ir nors pareiškėjas skunde teigia, kad jis atvyko į Lietuvą studijų tikslais ir įgijo rinkodaros magistro laipsnį, taip pat įstojo į doktorantūros studijas ir siekė būti įdarbintas, tačiau šios aplinkybės negalinčios įtakoti kitokio nei Departamento priimtas Sprendimas priėmimą. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad teisės normos skundžiamame Sprendime pritaikytos tinkamai.
9. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 4 punktas) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais.
10. VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose detalizuojama, kad administracinis sprendimas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, jame turi būti nurodomi motyvai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad anksčiau galiojusio VAĮ 8 straipsnio nuostatos (analogiškos dabartinės redakcijos 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų nuostatoms) reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (administracinės bylos Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016).
11. Įvertinęs ginčijamo Sprendimo turinį, teismas laiko, kad ginčijamas Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
12. Atsižvelgus į šias aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas daro išvadą, kad Departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, pareiškėjos reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl Departamento Sprendimas paliekamas nepakeistas.
13. Netenkinus pareiškėjo pagrindinio reikalavimo, nėra pagrindo tenkinti išvestinį reikalavimą – įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti prašymą.
14. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo E. G. (E. G.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.