Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio (kolegijos pirmininkas), Nerijaus Masiulio, Gražvydo Poškaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Aivaro Povilaičio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2019 m. kovo 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieniems) metams 2 (dviem) mėnesiams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose. Nukentėjusiosios V. D. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista iš A. S. 48 Eur (keturiasdešimt aštuoni eurai) turtinės žalos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

6. Prokuroro apeliacinis skundas atmestinas.

7. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

8. Pažymėtina, kad pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 p.). Pagal BPK 305 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatas teismas tiek apkaltinamajame, tiek ir išteisinamajame nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, t. y. teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, o išteisinamajame nuosprendyje išdėsto motyvuotas išvadas dėl įrodymų nebuvimo ir kaltinamojo išteisinimo. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas esminių BPK 304, 305, 307 straipsnių, reglamentuojančių nuosprendžio surašymui keliamus reikalavimus nepažeidė, nes nuosprendyje išdėstė ne tik kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmę, nustatytas bylos aplinkybes, bet ir pateikė įrodymų vertinimo motyvus bei išvadas dėl sprendimo perkvalifikuoti A. S. inkriminuotą nusikalstamą veiką iš BK 180 straipsnio 2 dalies į BK 178 straipsnio 2 dalį.

9. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymus teismas privalo ištirti ir patikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatų ir vertinti juos vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytomis pagrindinėmis įrodymų vertinimo taisyklėmis – pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

10. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms, kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, o bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (lot. in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį pagrįstumo

11. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, patikrinusi juos įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir pagrįstai A. S. inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, perkvalifikavo į BK 178 straipsnio 2 dalį.

12. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad, nors BK 178 ir 180 straipsniuose numatytos vagystės ir plėšimo nusikaltimų sudėtys turi daug bendrų požymių (šias nusikalstamas veikas sieja tai, kad darant jas svetimas turtas yra pagrobiamas, t. y. neteisėtai ir neatlygintinai užvaldomas), tačiau esminis jų atribojimo kriterijus yra nusikaltimo padarymo būdas. Kaip vagystė kvalifikuojamas slaptas ar atviras, tačiau tik nesmurtinis svetimo turto pagrobimas, t. y. kaltininkas savo nusikalstamam sumanymui įgyvendinti nenaudoja nei fizinio, nei psichinio smurto, nei atėmimo galimybės priešintis. Plėšimui būdinga tai, kad svetimas turtas pagrobiamas panaudojant smurtą arba grasinant jį tuoj pat panaudoti, arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam priešintis, t. y. šiuo nusikaltimu kėsinamasi ne tik į konkrečią nuosavybę, kaip į pagrindinį objektą, bet ir į asmens sveikatą, jo veiksmų laisvę, kaip į papildomus objektus (kasacinė byla Nr. 2K-488/2011). Pagal BK 180 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas apiplėšė įsibrovęs į patalpą arba panaudojęs ginklą, peilį ar kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą. Šioje dalyje nurodyti alternatyvieji plėšimą kvalifikuojantys požymiai. Kvalifikuojant veiką pagal BK 180 straipsnio 2 dalį būtina įrodyti bent vieną veiką kvalifikuojančių požymių, t. y. įsibrovimą į patalpą arba ginklo, peilio ar kito specialiai žmogui sužaloti pritaikyto daikto panaudojimą.

13. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog A. S. veiksmai atitinka BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs viso bylos teisminio nagrinėjimo metu duotus nukentėjusios V. D. parodymus, palyginęs juos su nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais bei gautais nukentėjusiosios V. D. pranešimais bendrajam pagalbos centrui (II t., b. l. 60, 125) dėl padarytos nusikalstamos veikos, padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiosios pranešimai apie nusikalstamą veiką, jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, yra nenuoseklūs, juose daug prieštaravimų ir neaiškumų. V. D. apklausiama pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė, jog 2018 m. liepos 13 d. apie 22.30 val. jai išėjus iš dušo, jos namuose ją užpuolė iš matymo pažįstamas vyras, kuris jau buvo išvertęs jos daiktus, piniginę, banko korteles. Nurodė, jog banko kortelės jau buvo ant žemės, prieš tai piniginė ir dėžutė buvo padėtos sekcijoje. Teigė, jog A. S. pamatęs banko korteles, pjaustydamas jai kojas reikalavo pasakyti banko kortelių PIN kodus. Po to pasiėmė 40 Eur grynųjų pinigų, dešros ir išėjo (II t., b. l. 65–66). Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad 2018 m. liepos 13 d. 23.59 val. V. D. bendrajam pagalbos centrui pranešė, jog grįžusi į namus, rado išverstą butą, išmėtytus daiktus. Centro operatorei pasakojo, jog namuose buvo palikusi pravirą langą, lipo pro langą ir susižalojo kelius. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad iš nukentėjusiosios V. D. pokalbio su centro operatore matyti, jog V. D. adekvačiai ir aiškiai atsakinėjo į operatorės klausimus, nurodė savo vardą ir pavardę, gyvenamąją vietą, įvykio aplinkybes, orientavosi laike, atsakydama į operatorės klausimą kada išvyko iš namų, patvirtino, jog šiuo metu yra dvylikta valanda, o ji išvyko iš namų pusę vienuolikos. Tačiau antrojo pokalbio su bendrojo pagalbos centro operatore metu, taip pat nurodė, jog grįžusi į namus rado išverstą butą, vėliau teigė, jog buvo klupdoma ant stiklo šukių ir smaugiama. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji, išklausiusi savo pranešimų bendram pagalbos centrui įrašus, negalėjo paaiškinti, dėl ko operatorei nurodė tokias aplinkybes, teigė dėl savo ligos negalinti atkurti visų vakaro įvykių, kur ji buvo, ką veikė, kada grįžo, kokiomis aplinkybėmis pamatė išverstą butą, negalėjo paaiškinti, ar tą vakarą buvo išvykusį į šventę, ar tik ruošėsi vykti, ar ketino eiti miegoti. Nurodė, jog išgėrusi vyšnių likerio iš kaimyno ėjo namo apie 300–400 metrų, po to lyg ėjo į dušą, nes visada eina į dušą, kai pabėgioja su šunimi, ir, jeigu buvo su chalatu, tai reiškia, jog buvo duše. Nukentėjusioji nurodė, jog serga nervine epilepsija (II t., b. l. 65). Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad iš nukentėjusiosios V. D. paaiškinimų neaišku, kaip jos liga yra susijusi su negalėjimu nurodyti, ką tiksliai ji veikė 2018 m. liepos 13 d. vakare, kaip ji patyrė tam tikrus sužalojimus, paaiškinti skirtingai nurodomas įvykio aplinkybes.

14. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pastebėjo, jog teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji nurodė, jog A. S. pamatęs išverstas banko korteles reikalavo pasakyti jų PIN kodus, tačiau iš įvykio vietos fotonuotraukų matyti, jog V. D. nurodytų banko kortelių tarp bute ant kilimo išmėtytų daiktų nėra (II t., b. l. 41). Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji teigė negalinti pasakyti, kur po įvykio ji rado banko korteles, nurodė, jog kortelės nebuvo dingusios. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, jog nukentėjusioji parodė, kad išėjusi iš dušo pamatė bute vaikštantį vyriškį, kuris vertė jos daiktus, pamatęs ją pripuolė, čiupo už kaklo ir pradėjo reikalauti pinigų. Tada ji vyriškiui parodė piniginę, buvusią ant stalo, iš jos jis paėmė 40 Eur, o pamatęs banko korteles reikalavo jų kodų, pjaustydamas nukentėjusiajai kojas. Nepavykus sužinoti kodų A. S. taip pat pagrobė iš dėžutės auksinį žiedą, vieną auksinį auskarą ir išėjo (I t., b. l. 10, 35). Kitos ikiteisminio tyrimo metu vykdytos apklausos metu nukentėjusioji teigė, jog jai išėjus iš dušo kambaryje buvęs vyras jau buvo radęs ir išvertęs piniginę, klausė jos ar ji turi tik tiek pinigų, numetė ant grindų 10 Eur, o 40 Eur pasiėmė sau, po to sugriebė ją ir su stiklinės šuke ėmė pjaustyti jai kojas, sakydamas, jog čia jai dėl to, kad nevaikščiotų po (duomenys neskelbtini) trumpom suknelėm ir negundytų vyrų, ir pjaustydamas kojas reikalavo kortelių PIN kodų. Po to pats atsidarė šaldytuvą ir pasiėmęs dešrą išėjo (I t., b. l.50–51).

15. Nagrinėjamoje byloje faktinėmis aplinkybėmis nustatyta, kad nukentėjusiajai V. D. buvo nustatyti kojų sužalojimai, sužalojimai užfiksuoti fotonuotraukose (I t., b. l. 43–47) bei apžiūrėti teismo medicinos eksperto, 2018 m. liepos 18 d. specialisto išvadoje yra nurodyta, jog nustatyti sužalojimai: kairiojo kelio odos nubrozdinimas, daugybiniai linijiniai abiejų kelių ir blauzdų odos nubrozdinimai. Kairiojo kelio odos nubrozdinimas galėjo būti padarytas kontaktuojant su kietu buku paviršiumi tiek mažiausiai vienu tiesioginiu trauminiu poveikiu, tiek nugriuvus. Kiti nustatyti odos nubrozdinimai padaryti kietu aštriu daiktu daugybiniais tiesioginiais trauminiais poveikiais (I t., b. l. 61). Teisiamojo posėdžio metu ekspertas L. J. nurodė, jog daugybiniai pjautiniai sužalojimai galėjo būti tiek tiesioginės įpjovimo žymės, tiek brovimosi pro aštrius daiktus žymės, kad tai daugkartinis veiksmas, tas pats mechanizmas – tiesioginiai poveikiai kietu, aštriu daiktu, nurodė jog pjovimai galėjo atsirasti nuo bet kokio aštraus daikto. Ekspertas nurodė, jog esant tokiems sužalojimas ant įrankio turėjo likti kraujo pėdsakų, o lygiagretūs sužalojimai kelio srityje, galėjo atsirasti nuo griuvimo ar vilkimo. Parodė jog nubrozdinimo žymė teoriškai galėjo atsirasti nuo kilimo, bet daugiau tikėtina, kad nuo kieto, nelygaus paviršiaus, asfalto (III t., b. l. 66–67).

16. Teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, jog įvykio laikotarpiu nukentėjusioji V. D. galėjo patirti nustatytus kūno sužalojimus, tai patvirtina po įvykio padarytos nukentėjusios kūno fotonuotraukos bei eksperto paaiškinimai. Tačiau, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, tai, jog nukentėjusioji sužalojimus patyrė dėl nuteistojo A. S. fizinio smurto panaudojimo jos atžvilgiu, nustatyta tik iš nukentėjusiosios prieštaringų parodymų. Pirmosios instancijos metu nepanaikinti prieštaravimai, jog nukentėjusioji kojų sužalojimus galėjo patirti ir kitomis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nukentėjusioji negalėjo paaiškinti, kaip ji patyrė griuviminės traumos požymių turinčius sužalojimus ant jos kairiojo kelio, negalėjo paaiškinti, dėl ko bendrojo pagalbos centro operatorei nurodė, jog susižalojo kelius lipdama per langą, nebuvo nustatyta ir kokiu tiksliai aštriu daiktu jai buvo padaryti sužalojimai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog nukentėjusiosios V. D. parodymai, jog sužalojimai jai buvo padaryti bute su nuo grindų paimta sudaužytos stiklinės šuke, nepatvirtinti jokiais kitais įrodymais. Teisminio nagrinėjimo metu įvykio vietą apžiūrėjęs vyr. specialistas S. Z. patvirtino, jog įvykio vietoje nebuvo rasta kraujo pėdsakų nei ant minkšto kampo, nei ant stiklinės šukių (II t., b. l. 67–68), teisiamojo posėdžio metu apklausto eksperto L. J. vertinimu, ant daikto, kuriuo buvo padarytos pjautinės žaizdos nukentėjusiajai, turėjo likti kraujo (III t., b. l. 66–67).

17. Nors prokuroras apeliaciniame skunde teigia jog A. S. viso proceso metu ne kartą melavo, iš esmės keitė savo parodymus, derino juos prie baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų, tačiau pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu, nuosekliai laikėsi pozicijos, jog neatliko kaltinime nurodytų veiksmų dėl nukentėjusiosios V. D. smaugimo ir žalojimo. Nuteistasis A. S. teigė, jog galėjo užeiti į nukentėjusiosios butą ir paimti pinigus ar maisto produktus, tačiau jos nežalojo (I t., b. l. 86–87, 99–101, II t., b. l. 66–67). Byloje nėra neginčijamai nustatyta ir surinktų įrodymų visuma pagrįsta, jog nuteistasis A. S. panaudojo prieš nukentėjusiąją fizinį smurtą, t. y. parvertęs ją ant lovos stiklo šuke žalojo jos kojas, šią aplinkybę nurodė tik nukentėjusioji. Byloje buvo imtasi visų priemonių pašalinti prieštaravimus, buvo atnaujintas įrodymų tyrimas (III t., b. l. 1–3), apklausta kaip liudytoja (duomenys neskelbtini) psichikos centro direktorė V. Č. (III t., b. l. 55–56), teismo medicinos ekspertas (III t., b. l. 66–67), liudytojas V. S. (III t., b. l. 67–68), tačiau liko nepašalintos abejonės jog nukentėjusioji kojų sužalojimus galėjo patirti ir kitomis aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog bylos teisminio nagrinėjimo metu apklausti liudytojai policijos pareigūnai, tyrę įvykį, tiesiogiai nepatvirtino aplinkybių dėl fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusiąją. Pareigūnai patvirtino tik tas aplinkybes, kurias jie tirdami įvykį sužinojo iš nukentėjusiosios V. D.. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamame nuosprendyje išsamiai išanalizuoti visi nukentėjusiosios V. D. duoti parodymai, pranešimai apie padarytą nusikalstamą veiką, jie sugretinti su nuteistojo A. S. duotais parodymais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu, palyginti su įvykio vietos apžiūros metu užfiksuotomis aplinkybėmis ir padaryta pagrįsta išvada perkvalifikuoti kaltinamajam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

18. Taigi, iš anksčiau nurodytų bylos aplinkybių matyti, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog A. S. neteisėtai, pro neužrakintas buto duris įsibrovė į nukentėjusiajai priklausantį butą ir pagrobė nukentėjusiajai priklausantį bendros 48 Eur vertės turtą – 40 Eur grynųjų pinigų bei 8 Eur vertės dešros, tačiau tai padarė ne plėšimo būdu panaudodamas fizinį smurtą, o įvykdydamas vagystę. Įsibraudamas į svetimą gyvenamąją patalpą bei pagrobdamas svetimą turtą, A. S. suvokė, kad užvaldo nukentėjusiajai V. D. priklausantį turtą, suvokė, jog dėl tokių jo veiksmų nukentėjusiajai bus padaryta žala ir to siekė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovaudamasis BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertino nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai ir nuteistojo A. S. veiką perkvalifikavo iš BK 180 straipsnio 2 dalies į BK 178 straipsnio 2 dalį.

19. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju teisingai nustatė faktines šios bylos aplinkybes, tinkamai įvertino surinktus ir teisme tiesiogiai ištirtus įrodymus, jų visetą bei padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas dėl A. S. kaltės įvykdžius nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje. Prokuroro apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumu, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį ar kvalifikuoti A. S. padarytą nusikaltimą pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, kaip to prašo prokuroras, nėra teisinio pagrindo.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

20. Apeliaciniame skunde teigiama, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, kurio šališkumas neva pasireiškė tuo, kad nukentėjusioji be jokio pagrindo buvo daug kartų kviečiama į teismo posėdžius, pakartotinai apklausinėjama apie tas pačias bylos aplinkybes bei teismas savo išvadas grindė remdamasis iš esmės tik nuteistojo nenuosekliais A. S. parodymais. Teisėjų kolegija negali sutikti ir su šiuo apeliacinio skundo argumentu. Teismo nešališkumo reikalavimas yra viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių, kuris turi subjektyvųjį ir objektyvųjį aspektus. Pirmiausia teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ir būti tendencingas. Taigi šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje taip pat laikomasi nuomonės, kad procesiniai trūkumai, susiję tik su pareigos tinkamai motyvuoti teismo sprendimą neįvykdymu, įrodymų išnagrinėjimo neišsamumu ir panašiai, paprastai nevertinami kaip teismo šališkumo požymiai.

21. Analizuojant bylos medžiagą matyti, jog bylos proceso metu pirmosios instancijos teisme buvo tirti tiek A. S. kaltinantys, tiek teisinantys duomenys. Minėtos aplinkybės patvirtina, jog bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme vyko laikantis rungimosi principo ir tiek kaltinamajam, tiek nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei buvo užtikrintos įstatymo garantuojamos procesinės teisės, o pirmosios instancijos teismas, skirtingai nei teigia apeliantas, ne kartą apklausdamas nukentėjusiąją ir civilinę ieškovę V. D., siekė nustatyti objektyvią tiesą.

22. Apeliaciniame skunde analizuojami atskiri bylos įrodymai (nuteistojo A. S. parodymai, Bendrojo pagalbos centro pateiktų garso įrašai, nukentėjusiosios parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolas, specialisto išvados duomenis ir kt.) bei teigiama, kad vienas ar kitas įrodymas nepatvirtina byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėtos BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą loginę grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Pažymėtina, kad įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patikrinti arba paneigti tiriamas versijas.

23. Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas surašė nuosprendį, neatitinkantį BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. iš skundžiamo nuosprendžio neaišku, kokias konkrečias įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes nustatė teismas. Iš pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad jo aprašomojoje dalyje nurodoma kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmė, o ne įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, tačiau atsižvelgiant į tai, kad nuosprendis yra vientisas dokumentas, t. y. toje pačioje nuosprendžio dalyje yra nurodyta veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir šios aplinkybės buvo tiriamos, analizuojamos bei dėl jų yra pateiktos teismo motyvuotos išvados, todėl darytina išvada, jog nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnyje nurodytus reikalavimus apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies surašymui. Be to, nuosprendžio rezoliucinė dalis surašyta pagal BPK 307 straipsnio 1 dalyje apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinei daliai keliamus reikalavimus, t. y. A. S. pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, jam paskirta bausmė ir kt. Taigi, nors pripažintina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomoji dalis turi trūkumų, tačiau jie nėra esminiai, nes nesudaro pagrindo pripažinti, kad tuo buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo ar nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės teisės ar tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti iš esmės teisingą nuosprendį, pripažįstant A. S. kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.

24. Taip pat iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas ir motyvus, kuriais atmetė kitus įrodymus, nurodė veikos perkvalifikavimo motyvus ir išvadas (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai). Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą dėl A. S. kaltės pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, vadovavosi teisiamojo posėdžio metu išsamiai ištirtų bei įvertintų įrodymų visetu, bei aptarė pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus reikšmingus bylai išspręsti teisingai. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, o jo išvados pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, dėl to, priešingai nei nurodoma skunde, nėra pagrindo konstatuoti BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų nuostatų pažeidimo.

25. Vadovaudamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog šiuo atveju nenustatyta konkrečių bylą nagrinėjusio teismo šališkumo požymių. Kaip minėta, kolegija nenustatė esminių pirmosios instancijos teismo klaidų, padarytų baudžiamojo proceso pažeidimų ar kitų aplinkybių, kurios leistų abejoti teismo objektyvumu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Aivaro Povilaičio apeliacinį skundą.