Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui A. A.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo panaikinimo (pareiškėjas T. L.).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pagrįsdama centrinio mokesčių administratoriaus teisę kreiptis į teismą dėl MGK sprendimo atsakovė remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika dėl Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalies taikymo. Nurodo, kad, VMI manymu, ginčijamame sprendime MGK padarė nepagrįstų išvadų, dėl kurių nepasisakius teismui ir jų tinkamai nemotyvavus galimai neteisingos MGK sprendimo nuostatos bus naudojamos sprendžiant klausimus dėl vienkartinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos nepateikimo pasekmių. MGK ginčijamame sprendime (14 psl.) nurodė, kad VMI nustatė, jog pareiškėjas galėjo turėti 407492 Lt pinigų likutį, tačiau pripažino pareiškėjui tik iki 50000 Lt turėtą pinigų likutį (suma, kurios nereikėjo deklaruoti iki 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto vienkartinėje deklaracijoje). MGK vertinimu, mokesčių administratoriaus atlikta pareiškėjo iki tikrinamojo laikotarpio pajamų ir išlaidų analizė yra išsami bei patvirtina, jog pareiškėjas galėjo disponuoti didesnėmis pajamomis negu pripažino VMI. MGK nuomone, aplinkybė, jog nebuvo teikta vienkartinė iki 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracija negali būti vertinama kaip pakankama pripažįstant pareiškėjui mažesnę pajamų likutį negu realiai buvo nustatytas patikrinimo metu, todėl atsakovės pozicija šioje dalyje negali būti pripažinta pagrįsta. Tuo pagrindu MGK atsakovės sprendimą pripažino nepagrįstu bei neteisingu ir grąžino pareiškėjo pastabas nagrinėti iš naujo.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas prašė palikti galioti MGK sprendimą, o atsakovės prašymą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo (2003 m. gruodžio 18 d. redakcija Nr. IX-1910) 4 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies nuostatų taikymo.

Remiantis bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad VMI 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Nr. (21.131-31-5)FR0682-347 patvirtino 2017 m. birželio 19 d. (sprendime nurodyta neteisinga patikrinimo akto data) patikrinimo aktu Nr. (21.60- 32) FR0680-171 papildomai pareiškėjui apskaičiuotą, mokėtiną į biudžetą 354341,68 Eur GPM, 21443,18 Eur PSDĮ, apskaičiavo 235015,55 Eur GPM delspinigius, 14219,99 Eur PSDĮ delspinigius, skyrė 70868 Eur GPM baudą ir 4289 Eur PSDĮ baudą (MGK byla, I t., b. l. 4-9).

Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu, jį apskundė MGK. MGK 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. S-247(7-212/2017), iš dalies tenkindama pareiškėjo skundą, panaikino VMI 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą (21.131-31-5)FR0682-347 ir perdavė pareiškėjo skundą VMI nagrinėti iš naujo (MGK byla, III t., b. l. 188-203).

Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 155 straipsnio 4 dalies 5 punkte nurodyta, kad MGK turi teisę priimti sprendimą ir perduoti skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

MAĮ 159 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog apskųsti Komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo taip pat turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatas.

LVAT yra pažymėjęs, jog MAĮ 159 straipsnio 2 dalis skirta reglamentuoti administracinio teismo kompetenciją nagrinėti mokestinius ginčus pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundus (nustato mokestinio ginčo pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundą sąlyginį priskirtinumą teismui) ir, antra, riboja bylos pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjimo pagrindus (mokestinį ginčą pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjantis administracinis teismas yra saistomas MGK nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir gali vertinti tik materialinės bei proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo teisingumą) (LVAT plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1-355/2004; 2005 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-10-1283/2005; 2007 m. vasario 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-11-132/2007; 2008 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-756-242/2008; 2009 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-63-188/2009; 2011 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-278/2011; 2014 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-505/2014).

Teismas, atsižvelgdamas į MAĮ 159 straipsnio 2 dalies nuostatas bei šių nuostatų aiškinimą, suformuluotą LVAT jurisprudencijoje, pažymi, kad administracinių teismų kompetencijai priskirta nagrinėti tik tokius centrinio mokesčio administratoriaus skundus, kurie grindžiami aplinkybėmis apie tai, jog centrinis mokesčių administratoriaus ir MGK skirtingai aiškino materialiosios ar procesinės teisės normas.

Nagrinėjamu atveju atsakovė nesutikimą su MGK sprendimu grindžia tuo, kad MGK netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias vienkartinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos nepateikimo pasekmes (Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo (2003 m. gruodžio 18 d. redakcija Nr. IX-1910) 4 straipsnio 1 ir 2 dalys) bei neteisingai taikė teismų praktiką, dėl ko priėmė nepagrįstą sprendimą, įpareigojantį VMI iš naujo išnagrinėti pareiškėjo pastabas dėl patikrinimo akto.

Teismo vertinimu, VMI neteisingai interpretuoja MGK sprendimo argumentus, kurių pagrindu buvo panaikintas VMI 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimas ir mokesčių administratorius įpareigotas pareiškėjo pastabas dėl patikrinimo akto išnagrinėti iš naujo.

Iš MGK sprendimo turinio matyti, kad sprendimas panaikinti VMI sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo ir mokestinis ginčas perduotas nagrinėti iš naujo VMI buvo priimtas dėl to, kad VMI visapusiškai ir objektyviai neįvertino visų su pareiškėjo apmokestinimu susijusių aplinkybių, o ne dėl to, kad VMI netinkamai taikė ir aiškino atitinkamas įstatymo nuostatas.

Nustatyta, kad ginčas tarp šalių vyksta dėl papildomai apskaičiuoto GPM, PSD įmokų bei su mokesčiu ir įmokomis susijusių sumų, VMI konstatavus aplinkybes, jog tikrinamuoju 2007-2009 m. laikotarpiu pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo jo turėtas, juridinę galią turinčiais dokumentais ir pajamų šaltiniais pagrįstas pajamas. Mokestinio patikrinimo metu VMI vertino ir pareiškėjo gautas pajamas, patirtas išlaidas nuo 1993 m. iki tikrinamojo laikotarpio pradžios (2007 m. sausio 1 d.), siekdama nustatyti, kokį pajamų likutį pareiškėjas galėjo turėti sukaupęs tikrinamojo laikotarpio pradžioje ir kuris galėjo būti panaudotas tikrinamojo laikotarpio išlaidoms padengti. VMI, nustačiusi, kad pareiškėjas iki 2005 m. gegužės 1 d. nepateikė vienkartinės 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos, konstatavo, jog 2003 m. gruodžio 31 d. jis galėjo turėti iki 50000 Lt sumą, kuri galėjo būti panaudota vėlesniais laikotarpiais, nors ir nustatė, jog pareiškėjas realiai galėjo disponuoti didesne pajamų suma (407492 Lt, patikrinimo akto 13 psl.), kuri susidarė iš VMI nustatytų pareiškėjo pajamų šaltinių (nekilnojamojo turto pardavimo ir pan.)

MGK sprendime konstatavo, kad: „mokesčių administratorius nevisapusiškai įvertino aplinkybes, susijusias su galimai pareiškėjo 1995 m. sausio mėnesį gauta dovana; nepagrįstai, nustatęs didesnį pareiškėjo turėtą pajamų likutį 2003 m. gruodžio 31 d., jį sumažino, atsižvelgiant į tai, jog nebuvo pateikta vienkartinė 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracija“. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo, išvadą, kad „mokesčių administratorius nevisapusiškai įvertino aplinkybes, susijusias su galimai pareiškėjo 1995 m. sausio mėnesį gauta dovana“ MGK grindžia tuo, kad pareiškėjas mokesčių administratoriui 2012 metais teikdamas paaiškinimą dėl pajamų šaltinių yra nurodęs, kad pagal 1995 m. sausio 31 d. sudarytą notarinę sutartį yra gavęs 720000 Lt dovanų iš Vokietijoje gyvenančio S. K. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad tai buvo realus sandoris, kuris yra nenuginčytas, todėl lėšos turi būti pripažintos realiu pareiškėjo pajamų šaltiniu. Įvertinusi pareiškėjo pateiktus paaiškinimus dėl šio sandorio sudarymo aplinkybių ir kitus VMI surinktus duomenis apie šį sandorį, Komisija padarė išvadą, kad yra pagrindo aptartą pareiškėjo pajamų šaltinį vertinti kaip prieštaringą, tačiau MGK sprendime atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas yra pateikęs informaciją, jog šį pajamų šaltinį yra deklaravęs mokesčių administratoriui ir pagal viešai skelbiamus duomenis (http://www.vrk.lt/statiniai/puslapiai/n/rinkimai/seim96/kpdl.htm-3503.htm) matyti, jog 1996 metais pareiškėjas yra deklaravęs 802400 Lt turtą ir pinigines lėšas, įskaitant nepilnamečių asmenų turtą ir lėšas. MGK sprendime pažymi, jog „vertinant šias aplinkybes ir anksčiau aptartą Pareiškėjo poziciją, kad jis yra gavęs / sukaupęs pajamų iš tulpių svogūnėlių, kompiuterių pardavimo (atitinkamai 800000 ir 200000 JAV dolerių), tokio dydžio pajamų deklaravimas 1996 metais iš esmės paneigia Pareiškėjo skunde pateiktą versiją dėl nurodyto dydžio pajamų iš nurodytų pajamų šaltinių gavimo. Tačiau iš kitos pusės ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo šioje byloje vienareikšmiškai taikyti LVAT praktikos nuostatas dėl pajamų gavimo

grynaisiais pinigais ir šių aplinkybių įrodinėjimo naštos, nes atitinkamo turto ir lėšų turėjimą

Pareiškėjas yra deklaravęs, o mokesčių administratorius nėra atlikęs šių aplinkybių vertinimo

ir jų įtakos Pareiškėjo apmokestinimui, kaip ir nėra rinkęs kitos, papildomos informacijos dėl

šio šaltinio realumo, nes iš ikiteisminiame tyrime pateikto Kriminalinės policijos biuro

tarptautinių ryšių valdybos 2013 m. liepos 29 d. rašto Nr. FM/03 806/040/LT/l 3 matyti, jog finansinio pobūdžio informacija apie nurodytą asmenį, atsakant į užklausą, nebuvo teikta dėl policijos pareigūnams taikomų tokios informacijos pateikimo ribojimų. Todėl ginčo situacijoje

mokesčių administratoriaus surinkta informacija dėl nurodytų priežasčių negali būti pripažinta kaip vienareikšmiškai paneigianti pareiškėjo nurodytą pajamų šaltinį“. Taigi, šiuo atveju MGK konstatavo mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų nepakankamumą, siekiant pagrįsti pareiškėjui apskaičiuotus mokesčius, t. y., kad mokesčių administratorius neatliko pareiškėjo paaiškinimuose nurodytų aplinkybių, jog 1996 metais jis deklaravo 802400 Lt turtą ir pinigines lėšas, vertinimo ir jų įtakos pareiškėjo apmokestinimui, kaip ir nėra surinkęs kitos, papildomos informacijos dėl šio šaltinio realumo.

Iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad MGK išvadą, kad mokesčių administratorius nepagrįstai, nustatęs didesnį pareiškėjo turėtą pajamų likutį 2003 m. gruodžio 31 d., jį sumažino, atsižvelgiant į tai, jog nebuvo pateikta vienkartinė 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracija, grindė tuo, kad mokesčių administratorius išsamiai ir detaliai nurodė surinktus duomenis, reikalingus išanalizuoti pareiškėjo iki 2003 m. gruodžio 31 d. laikotarpio turėtas pajamas bei patirtas išlaidas. Komisijos vertinimu, mokesčių administratoriaus atlikta pareiškėjo iki tikrinamojo laikotarpio pajamų ir išlaidų analizė yra išsami bei patvirtinanti, jog pareiškėjas galėjo disponuoti didesnėmis pajamomis negu pripažino VMI. Todėl aplinkybė, jog nebuvo teikta vienkartinė iki 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracija negali būti vertinama kaip pakankama pripažįstant pareiškėjui mažesnį pajamų likutį negu realiai buvo nustatytas patikrinimo metu, todėl VMI poziciją šioje dalyje MGK pripažino nepagrįsta. Teismo vertinimu, tokią išvadą MGK padarė atsižvelgusi į aukščiau padarytą išvadą, kad mokesčių administratorius neatliko pareiškėjo paaiškinimuose nurodytų aplinkybių, jog 1996 metais jis deklaravo 802400 Lt turtą ir pinigines lėšas, vertinimo ir jų įtakos pareiškėjo apmokestinimui, kaip ir nėra surinkęs kitos, papildomos informacijos dėl šio šaltinio realumo, ne dėl to, kaip nurodo atsakovė, kad mokesčių administratorius netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias vienkartinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos nepateikimo pasekmes.

Taigi, darytina išvada, kad MGK VMI sprendimą panaikino ne dėl to, kad skirtingai, nei VMI interpretavo atitinkamas teisės nuostatas, o dėl to, kad mokesčių administratorius nevykdė MAĮ 67 straipsnyje nustatytos pareigos pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas.

Kadangi nenustatyta, jog nagrinėjamu atveju centrinis mokesčių administratorius ir MGK būtų skirtingai aiškinę teisės aktų nuostatas, atsakovės skundo argumentai dėl Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo (2003 m. gruodžio 18 d. redakcija Nr. IX-1910) 4 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies taikymo nagrinėjamame mokestiniame ginče nevertinami.

Remdamasis tuo, kas aukščiau išdėstyta, teismas konstatuoja, jog MGK, iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl atsakovės skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. S-247 (7-212/2017) palikti nepakeistą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.