Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėja Renata Volodko, sekretoriaujant Daivai Šuopienei, dalyvaujant pareiškėjui T. K. R., jo atstovui adv. Kęstučiui Žviniui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo T. K. R. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys: Vilniaus rajono savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansių ministerijos, VĮ „Registrų centras“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Suinteresuotas asmuo VĮ „Registrų centras“ prašė reikalavimą dėl įgyjamosios senaties fakto nustatymo spręsti teismo nuožiūra, o reikalavimą dėl įpareigojimo įregistruoti nuosavybės teises į pastatą atmesti, kadangi toks reikalavimas galėtų būti reiškiamas tik tuo atveju, jeigu registras būtų atlikęs neteisėtus veiksmus ar priėmęs neteisėtus sprendimus.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkinamas iš dalies.

Įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo būdas, kuris taikomas, kai konstatuojamos CK 4.68 - 4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Teismui šias sąlygas konstatavus, valdymo teisė transformuojasi į nuosavybės teisę, t. y. pareiškėjas įgyja nuosavybės teisę į daiktą nuo teismo sprendime nurodytos įgyjamosios senaties termino suėjimo dienos ir gali ją įregistruoti viešame registre. Šiuo atveju teisminio nagrinėjimo dalykas yra CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytų aplinkybių, patvirtinančių valdymo teisėtumą, sąžiningumą, atvirumą ir nepertraukiamumą, konstatavimas ir nuosavybės teisės įgijimo fakto pripažinimas. Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką (LAT CBS išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis c.b. Nr. 3K-7-67/201) nuosavybės teisės įgijimui įgyjamąja senatimi būtinis sąlygos: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t.y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Pagal CK 4.70 straipsnį sąžiningumo reikalavimas taikomas tiek daikto užvaldymo momentui, tiek ir visam daikto valdymo laikui, t. y. iki pat kreipimosi į teismą dėl nuosavybės teisės pripažinimo. Sąžiningas daikto valdymas reiškia, kad užvaldydamas daiktą asmuo turi būti pagrįstai įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, ir per visą įgyjamosios senaties laiką neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis). Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 straipsnio 2 dalis), kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado. Neteisėtu daikto valdymu laikomas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas (CK 4.23 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 31d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-11/2012)

Kaip matyti iš pareiškėjo paaiškinimų ir byloje esančių rašytinių įrodymų, 1995-12-09 Pirkimo – pardavimo sutartimi likviduojama Vilniaus rajono Jaciūnų žemės ūkio bendrovė pardavė pareiškėjui T.K. R. 1978 m. statybos karvidės pastatą už 24615 Lt, o 1995-12-10 priėmimo – perdavimo aktu, pirkėjui sumokėjus visą pastato kainą, karvidė buvo jam perduota ir jo priimta (b.l. 25-27). Ši nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis, vadovaujantis tuo metu galiojusio 1964 m. CK 255 str. 1 d., turėjo būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, tačiau tai padaryta nebuvo, kas atitinkamai padarė šią sutartį negaliojančia. Kita vertus, tai nepaneigia byloje nustatyto fakto, jog nuo pat karvidės priėmimo – perdavimo, t.y. 1995-12-09 pareiškėjas daugiau kaip 19 metų šį nekilnojamąjį turtą valdo, juo naudojasi, prižiūri ir rūpinasi minėtu nekilnojamuoju turtu bei žeme aplink jį. Pareiškėjas paaiškino, kad palaikė tinkamą karvidės būklę, šaltuoju metų laikė joje avis, tvarkė žemę aplink pastatą, kurią planuoja išpirkti iš valstybės, savo iniciatyva atliko karvidės kadastrinius matavimus, kurių pagrindu ji buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre, suteikiant unikalų Nr. 4400-2881-7538 ir adresą Vilniaus r. Medininkų sen. Jociūnų k. 3 (b.l. 28-42).

Kadangi pareiškėjas T.K. R. tik dėl formalių įstatymo nuostatų nesilaikymo nebūdamas aukščiau nurodyto nekilnojamojo turto – karvidės, savininkas pirkimo – pardavimo sandorio pagrindu, sąžiningai įgijo šį turtą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą nekilnojamąjį turtą valdė ne mažiau kaip dešimt metų, jokie asmenys jokių teisių į šį turtą per visą valdymo laikotarpį nebuvo reiškę ir įgyvendinę, byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų žinojęs ir pripažinęs, jog kokie nors kiti asmenys turi daugiau teisių į turtą, minėtas turtas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, nėra įregistruotas viešame registre kito asmens vardu, o teismui 2014-12-19 viešai paskelbus apie bylą jokie suinteresuoti asmenys į teismą nesikreipė ir pretenzijų į turtą nepareiškė, t.y. byloje nustatytos visos CK 4.68-4.71 str. įtvirtintos bei teismų praktikos suformuotos sąlygos, atsiranda pagrindas nustatyti šio turto įgijimo pareiškėjo nuosavybėn įgyjamąja senatimi faktą.

Nors suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba su pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti, teigdamas, jog nėra davęs sutikimo pastato, esančio nesuformuotoje valstybinėje žemėje, registracijai, tačiau tokio nesutikimo nebuvimas šiuo atveju vertintinas kaip formalumas, kuris negali paneigti pareiškėjo nuosavybės teisės į šį pastatą įgijimo bei pareiškėjo, faktiškai pastatą valdančio jau daugiau nei 19 metų, teisėtų lūkesčių, susijusių su nuosavybės teisių į pastatą, už kurį buvo sumokėta, esant negaliojančiam jo įgijimo pagrindui – pirkimo- pardavimo sandoriui, įgijimu kitu teisiniu pagrindu. Pažymėtina, kad Nacionalinė žemės tarnyba niekada nereiškė pareiškėjui ir šioje byloje nereiškia pretenzijų į patį pastatą, t.y. neįrodinėja aplinkybės, jog pastatas nuosavybės teise priklauso valstybei (savivaldybei). Įstatymai nedraudžia privatiems fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise turėti pastatus valstybinėje ar savivaldybės žemėje.

Tenkinant pareiškėjo pareiškimą, atkreiptinas dėmesys ir į tą faktą, jog kaip matyti iš VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro duomenų (b.l. 78-82), pareiškėjo T.K. R. identiškų 1995-12-10 pirkimo – pardavimo sutarties, protokolo bei priėmimo – perdavimo akto pagrindu iš Vilniaus rajono Jaciūnų žemės ūkio bendrovė buvo įgyti ir kiti toje pačioje vietoje, t.y. Vilniaus r. sav. (duomenys neskelbtini). esantys nekilnojamieji daiktai: pastatas –ferma – veršidė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei 1/3 dalis pastato – sandėlio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), šis turtas yra įregistruotas registre pareiškėjo vardu minėtų sandorių pagrindu, ir jokių problemų registruojant nuosavybės teises nebuvo kilę, duomenų apie tai, kad Nacionalinė žemės tarnyba būtų prieštaravusi šių pastatų teisinei registracijai pareiškėjo vardu ar kitaip ją ginčijusi, nėra.

Nors pareiškėjas pareiškimu prašė įpareigoti VĮ „Registrų centras“ įregistruoti jo nuosavybės teisę į karvidę, tačiau šis reikalavimas netenkintinas. Teismas pažymi, kad VĮ „Registrų centras‘ ir taip pagal įstatymą yra įpareigotas atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, be kita ko – įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu, nepriklausomai nuo to, ar toks įpareigojimas teismo sprendime numatytas, t.y. registravimo funkcija kyla ne iš teismo sprendimo, o iš įstatymo. Tai reiškia, kad įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo nustatomas pareiškėjo prašomas faktas, VĮ „Registrų centras“ ir taip turės įstatyminę pareigą įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teisę į šį pastatą, ir tik jam nevykdant šio pareigos, pareiškėjas galėtų ginti galimai pažeistas savo teises atskiro proceso tvarka, kreipdamasis į administracinį teismą ir skųsdamas viešojo administravimo funkcijas atliekančio subjekto veiksmus (neveikimą) ir sprendimus.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis LR CPK 270 straipsniu 533 straipsniu, teismas

nusprendė:

Pareiškimą tenkinti iš dalies.

Nustatyti faktą, kad T. K. R. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. Vilniaus r. (duomenys neskelbtini)), įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į pastatą – karvidę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančią Vilniaus r. sav. (duomenys neskelbtini). Likusioje dalyje pareiškimą atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus rajono apylinkės teismą.