Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gyčio Večersko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. ir jo gynėjo advokato Remigijaus Uckaus apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2020 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2020 m. liepos 14 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, prie griežtesnės (laisvės atėmimo) bausmės pridedant 5 dienas neatliktos arešto bausmės, paskiriant subendrintą 6 (šešių) mėnesių 5 (penkių) dienų laisvės atėmimo bausmę.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuteistojo sulaikymo dienos.

Į bausmės laiką kaip atliktos įskaitytos 5 terminuoto laisvės atėmimo dienos pagal Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2020 m. liepos 14 d. baudžiamąjį įsakymą.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, A. Š. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 2 (dviem) metams 6 (šešiems) mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo pradžios.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, iš A. Š. konfiskuota nusikaltimo padarymo priemonė – automobilis „Opel Corsa“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN (duomenys neskelbtini).

Iš A. Š. valstybės naudai priteista dalis jam teiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų – 100 Eur (vienas šimtas eurų).

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus ir pradėjus bausmės vykdymą panaikinta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. Š. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad jis 2020 m. rugpjūčio 16 d. apie 14.45–15.05 val. prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), tyčia vairavo motorinę transporto priemonę, t. y. automobilį „Opel Corsa“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai jam alkoholio matuokliu „Alcotest 7510“ Nr. (duomenys neskelbtini), patikros Nr. (duomenys neskelbtini), buvo nustatytas daugiau kaip 1,51 promilių, t. y. 2,36 promilių, neblaivumas.

2. Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 20 d. nuosprendyje konstatuota, kad A. Š. veiksmai kvalifikuoti tinkamai ir atitinka BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, todėl jis pripažintas kaltu padaręs šią nusikalstamą veiką ir jam paskirta bausmė.

3. Nuteistasis ir jo gynėjas skundžia Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 20 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, kadangi neįrodyta, kad A. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.

3.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepasisakė dėl gynybos baigiamojoje kalboje nurodytų prieštaravimų ir nepaneigė nei vieno A. Š. teisinančio argumento, teigdamas, kad tai tik asmens gynybinė versija. Su tokiais teiginiais apeliantai nesutinka, tvirtina, kad valstybinis kaltinimas, kurio argumentais rėmėsi teismas, grindžiamas prielaidomis, baigiamajame procesiniame sprendime nurodytos prieštaringos bylos aplinkybės.

3.2. Nuteistasis ir gynėjas, analizuodami transporto priemonės vairavimo sąvoką, atkreipia dėmesį, kad A. Š. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme savo kaltės nepripažino, paaiškino, kad su pažįstamu M. I. sėdėjo automobilyje, kuris buvo sugedęs, jo variklis neužvestas, jis buvo pirktas turint tikslą parduoti į metalo laužą. Iki atvykstant policijos pareigūnams, jis su M. I. kelis kartus bandė automobilį užkurti, tačiau tai nepavyko dėl gedimo. Dėl to susinervinę jie abu pavartojo alkoholio, o kažkas tai pamatė ir pranešė policijai. Atvykusiems pareigūnams jis paaiškino minėtas aplinkybes, į klausimą, ar automobilis galėjo kažkiek pavažiuoti atbulas, atsakė, kad stovėdamas ant įkalnės galimai metrą pasirito atgal. A. Š. neneigė, kad buvo neblaivus. Atvykus techninės pagalbos automobiluui, jo vairuotojas automobilio taip pat neužkūrė, ant tralo užtraukė lynu. Nuteistasis tikrai atsimena sakęs pareigūnams, kad automobilio nevairavo, o tarnybiniame automobilyje aplinkybes nurodė, nes pareigūnai jį gąsdino sunkinančia aplinkybe. Pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas tralo vairuotojas, kuris patvirtino, kad jam atvykus pagal iškvietimą, automobilis neužsikūrė, jį ant tralo užtraukė, o įvykio pranešėjas pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatytas. Nuteistojo paaiškinimus patvirtina ir liudytojo M. I. parodymai.

3.3. Skunde ginčijami policijos pareigūnų V. A. ir P. B. tarnybiniai pranešimai bei parodymai. Keliamas klausimas, kas liudytojui V. A. leido daryti išvadą, kad A. Š. vairavo automobilį. Vaizdo registratoriaus informacija nepatvirtina nei automobilio važiavimo fakto, nei to, kad pareigūnai jį aiškiai suprantamais gestais stabdė. Duodamas parodymus teisme V. A. nurodė tiksliai negalintis pasakyti, ar automobilis važiavo, ar ne. Jiems privažiavus, automobilis pavažiavo atgal ir prie vairo sėdėjo A. Š.. Iš garso jis nusprendė, kad automobilis buvo užvestas. Kvestionuojami ir šio liudytojo parodymai, kad jis neatsimena, ar atvažiavus tralui automobilis buvo užvestas, tačiau teigė, kad ant tralo transporto priemonė užvažiavo pati. Šis liudytojas net neatsiminė, ar jis pats surašė tarnybinį pranešimą, teigė, kad tai padarė jo kolega. Pareigūnas P. B. patvirtino, kad nebuvo įsitikinęs, ar automobilis važiavo, tvirtino matęs, kad jis pavažiavo atgal, netikrino, ar jis kuriasi, negirdėjo variklio garso, nematė automobilio raktelių, negalėjo pasakyti, koks asmuo pranešė apie įvykį bei kaip automobilis atsidūrė ant tralo.

3.4. Pasak skundo autorių, priešingai nei nuteistojo bei M. I. ir D. S. nuoseklūs, vieni kitus papildantys parodymai, pareigūnų parodymai yra prieštaringi, neatitinkantys faktinių bylos aplinkybių, pagrįsti jų nuomone, manymu, spėlionėmis ir negali būti laikomi patikimais. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad nepriimtina tokia situacija, kai procesą vykdantys subjektai (pareigūnai, tyrėjai) procese apklausiami kaip liudytojai, kadangi jiems deleguojama įrodinėjimo našta, todėl yra suinteresuoti, susiję su vykdomąja valdžia bei baudžiamojo persekiojimo vykdymu.

3.5. Skunde taip pat teigiama, jog iš pateiktos vaizdo įrašų medžiagos negalima daryti vienareikšmės išvados, kad automobilis buvo užvestas ir važiavo. Iš jos matyti tik tai, kad privažiavus policijai, automobilis „Opel Corsa“ šiek tiek pariedėjo atgal. Tai, kad vaizdo medžiagoje girdisi pareigūno žodžiai „stabdyk, stabdyk“ arba kad automobilis važiuojantis, nepatvirtina fakto, kad jis iš tikro buvo važiuojantis ir vairuojamas. Ta aplinkybė, kad automobilyje buvo akumuliatorius ir degalų, taip pat nepatvirtina, kad jis važiavo.

5. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė skundą tenkinti jame nurodytais motyvais, o prokurorė prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

6. Nuteistojo ir jo gynėjo skundas atmetamas.

7. Apeliaciniame skunde keliamas nuteistojo kaltės padarius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą įrodytumo klausimas. Jame kvestionuojamas policijos pareigūnų tarnybinių pranešimų ir parodymų patikimumas, keliamos abejonės pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, jog transporto priemonė buvo užkurta ir važiavo. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinio skundo ribose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

8. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad 2020 m. rugpjūčio 16 d. 14.41 val. Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato budėtojas gavo pranešimą apie tai, kad (duomenys neskelbtini) mėlynos spalvos automobiliu „Opel Corsa“ važinėja galimai neblaivus asmuo. Policijos pareigūnams V. A. ir P. B. šis pranešimas buvo perduotas 14.45 ir į įvykio vietą jie atvyko 15.03 val., tai yra per 22 min nuo pranešimo gavimo, kur būtent minėtus požymius atitinkantis automobilis buvo pastebėtas (duomenys neskelbtini) ties namu Nr. (duomenys neskelbtini). Nors pranešimą budėtojui pateikęs asmuo nebuvo nustatytas, tačiau ši aplinkybė objektyviai patvirtina, kad neilgai trukus iki momento, kai aptariamame automobilyje policijos pareigūnai rado nuteistąjį, jis galėjo būti pastebėtas (duomenys neskelbtini).

9. Kaip matyti iš vaizdo įrašo, daryto priekine pareigūnų tarnybinio automobilio kamera, ir jo apžiūros protokolo, 15:03:57 val. pareinūnams vykstant (duomenys neskelbtini), už medžių, esančių kelio kairėje, jokio automobilio nesimatė. Ir vos po 1 sekundės, tai yra 15:03:58 val. aiškiai pasimatė išvažiuojančio iš už medžių mėlyno automobilio, esančio šalutiniame kelyje, statmenai į (duomenys neskelbtini) g., priekis, šis automobilis matomas siaurame įvažiavimo į daugiabutį šalutiniame kelyje, prie pat pagrindinio kelio. Aptariamas automobilis, policijos pareigūnams važiuojant arčiau sankirtos daugiau nejudėjęs, jiems po 5 s sustojus sankirtoje, pradeda riedėti atgal. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, iš vaizdo įrašo akivaizdžiai matyti, kaip vairuotojo vietoje esantis asmuo (kaip vėliau nustatyta – nuteistasis) rankomis manevravo vairą, siekdamas pasukti automobilį kairiau (link krepšinio aikštelės, kurioje nuteistasis teigė laikęs nevažiuojantį automobilį). Nei iš pateiktos vaizdo medžiagos, nei iš policijos pareigūnų parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, negalima spręsti, kad aptariamoje vietoje būtų reikšminga įkalnė, dėl kurios, iki šiol bent kelias sekundes atgal nejudėjęs automobilis, staiga, privažiavus policijos pareigūnams, būtų galėjęs pradėti judėti atgal.

10. Priešingai nei tvirtinama skunde, vaizdo įraše užfiksuota aplinkybė, kad aptariama transporto priemonė juda atgal tol, kol iš tarnybinio automobilio neišlipa policijos pareigūnas V. A. ir nepakelia rankos. Ji reikšminga ir patvirtina pastarojo parodymus apie tai, kad jis matė, kaip iš šalutinio kelio lėtai važiavo automobilis ir, prie jo priėjus arčiau, variklis dar buvo užvestas. Vaizdo įraše girdėti šio pareigūno žodžiai: „stabdyk, stabdyk“, kurie neabejotinai patvirtina jo objektyviai suvoktas aplinkybes, jog transporto priemonė iki tol judėjo. Vien tai, kad kitas policijos pareigūnas P. B. nurodė negirdėjęs, ar buvo užkurtas automobilio variklis, V. A. parodymų teisingumo nepaneigia, kadangi P. B. iš tarnybinio automobilio išlipo vėliau. Pastarasis taip pat patvirtino matęs, kaip automobilis pavažiavo atgal, paaiškino, jog rankos mostu jo kolega stabdė transporto priemonę, kuri pariedėjusi atgal, sustojo.

11. Skunde akcentuojama aplinkybė, kad liudytojas D. S., atvykęs nutempti automobilio iš įvykio vietos, nurodė, jog pastarasis neužsivedė ir todėl buvo užtemptas panaudojant lyną ir platformą, taigi ir A. Š. negalėjo jo vairuoti. Pagrindo sutikti su tokiais argumentais nėra. Visų pirma juos paneigia aptarta vaizdo įrašų medžiaga, esanti byloje, bei liudytojų policijos pareigūnų parodymai. Be to, vien tai, kad automobilis neužsikūrė D. S. pabandžius tai padaryti, nereiškia, jog iki to momento A. Š. jo nevairavo. Tokia išvada darytina įvertinus liudytojo D. S. parodymus, kad jis didelių pastangų užkurti automobilį nedėjo, pasuko raktelį, pabandė ir jam nesureagavus, automobilį ant platformos užtempė lynu. Jis nurodė, kad dažnu atveju atlikdamas analogišką funkciją automobilio netgi nekuria, o tiesiog iš karto jį užtempia naudojantis lynu, taigi ir šiuo atveju, automobiliui neužsikūrus, labai į situaciją nesigilino. Tačiau šis liudytojas taip pat patvirtino, kad automobilyje degimas buvo, todėl neatmestina galimybė stumiant jį užkurti ir važiuoti. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į paties nuteistojo pirmosios instancijos teisme duotus parodymus. A. Š. nurodė, jog aikštelėje stovėjo jo įsigytas automobilis, kuris nesikūrė, todėl paprašė draugo M. I., kad padėtų „užsistumti“. Taigi nuteistajam neabejotinai buvo žinoma aplinkybė, kad tokiu būdu yra galimybė užkurti įprastu būdu neužsivedantį automobilį ir jis ja galėjo pasinaudoti.

12. Vertinant paties nuteistojo parodymų turinį, nėra pagrindo sutikti su skunde dėstomais argumentais, kad jo bei liudytojo M. I., kuris yra jo draugas, parodymai yra nuoseklūs ir neprieštaringi, o tuo tarpu policijos pareigūnų paaiškinimus reikėtų traktuoti kaip nepatvirtinančius A. Š. kaltės. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nuteistojo bei minėto liudytojo parodymai nėra nuoseklūs. Visų pirma jie prieštaringi tarpusavyje, kadangi, priešingai nei tvirtino nuteistasis, M. I. kategoriškai neigė stūmęs automobilį, tvirtino tik jame sėdėjęs ir kartu su A. Š. svarstęs nusipirkti alaus, kartu su juo tik pabandę rakteliu užvesti variklį, tačiau jis nesikūrė. Tuo tarpu pats nuteistasis tvirtino, kad jo draugas stūmė automobilį, o jis sėdėjo jame. Tiek ši jo parodymų dalis, tiek ir kiti parodymai prieštaringi ne tik M. I. parodymams, bet ir tarpusavyje. Apklausiamas kito posėdžio metu jis jau tvirtino, kad automobilio su draugu nestūmė, nors automobilis, kuris, kaip teigė nuteistasis, buvo nevažiuojantis, pareigūnų buvo užfiksuotas prie pat sankryžos su pagrindine gatve dešinėje kelio pusėje. Be to, vienu atveju teigęs, kad policijos pareigūnus atvykstančius pamatė tada, kai jo draugas stūmė „Opel Corsa“, tuomet jis atsisėdo į automobilį ir priėjo pareigūnas, kitu atveju nuteistasis jau tvirtino, kad kol priėjo pareigūnai, jis su draugu sėdėjo automobilyje apie 20 minučių, pabandė jį užvesti, jis nesikūrė, todėl jie sėdėjo ir kalbėjosi. Nuteistasis teigė, vienu atveju, automobilį pirkęs parduoti į metalo laužą, kitu atveju nurodė, jog ketino jį ardyti ir parduoti dalimis, tačiau tuo pačiu paaiškino, jog pabandęs jį užkurti ir tai padaryti nepavykus, susinervino. Iš byloje esančio vaizdo įrašų apžiūros protokolo matyti, jog A. Š. policijos pareigūnams teigė automobilį norėjęs nuvaryti pas savininką, kad jį sutvarkytų. Taigi, pritariant pirmosios instancijos teismo motyvams ir atmetant skundo argumentus, toks nuteistojo paaiškinimų nenuoseklumas bei prieštaringumas liudytojo M. I. parodymams nesudaro pagrindo šių asmenų nurodomų aplinkybių vertinti kaip patikimų, tuo pačiu suteikiant jų paaiškinimams prioritetą prieš policijos pareigūnų parodymus bei informaciją, užfiksuotą tarnybiniuose pranešimuose.

13. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad dėl praėjusio laiko tarpo ar darbo pobūdžio policijos pareigūnai negalėjo tiksliai nurodyti visų įvykio aplinkybių, nesudaro pagrindo jų parodymais nesivadovauti. Priešingai nei tvirtinama skunde, liudytojų V. A. ir P. B. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių tarpusavyje neprieštaringi, juos patvirtina ir kita baudžiamosios bylos medžiaga – vaizdo įrašai bei jų apžiūros protokolai. Dėl šios priežasties nepritartina skundo argumentams, jog vien tai, kad kaip liudytojai buvo apklausti policijos pareigūnai, pagal kvietimą atvykę į įvykį, suponuoja jų suinteresuotumą bylos baigtimi. Kartu pažymėtina, kad baudžiamojo proceso paskirtis nėra bet kokiomis priemonėmis patraukti asmenį atsakomybėn dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo, kadangi tokiu vertinimu būtų paneigtas objektyviosios tiesos baudžiamajame procese nustatymo visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis kriterijus. Šiuo atveju, liudytojų policijos pareigūnų (patrulių) tarnybinės funkcijos apėmė tik pirminį reagavimą į gautą pranešimą apie galimai daromą nusikalstamą veiką, jie neatliko vėlesnių ikiteisminio tyrimo subjekto funkcijų, kurios pavedamos atlikti ikiteisminio tyrimo pareigūnams, nurodytiems baudžiamojo proceso įstatyme (BPK 18, 164 ir 165 straipsniai), todėl jų suinteresuotumas baudžiamojo proceso užbaigimu apkaltinamuoju nuosprendžiu skunde dėstomais argumentais pakankamai nepagrindžiamas. Be to, šie pareigūnai patvirtino nesantys pažįstami su nuteistuoju, šios aplinkybės pats A. Š. nepaneigė, taigi subjektyvusis veiksnys, galintis lemti šių asmenų parodymų neatitikimą objektyviajai tiesai nenustatytas. Priešingai, kaip jau minėta, policijos pareigūnų parodymus patvirtina ir kita byloje esanti vaizdinė medžiaga, todėl pagrindo netikėti V. A. ir P. B. parodymų nuoširdumu bei jais nesivadovauti vertinant nagrinėjamo įvykio aplinkybes, nėra.

14. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino nuteistojo bei liudytojo M. I. nurodomą įvykio versiją kaip nepagrįstą, nelogišką ir todėl neįtikimą. Pats nuteistasis teigė, jog dar pirkdamas automobilį, jis žinojo, kad ši transporto priemonė nesikuria, ketino ją parduoti į metalo laužą ar dalimis. Jis tvirtino, kad automobilį aikštelėje (ties įvykio vieta yra krepšinio aikštelė) laikė, kadangi iš tos vietos būtų paprasčiau jį nutempti, nei nuo jo namų, esančių maždaug 300 metrų atstumu nuo įvykio vietos. Tikint tokiais nuteistojo paaiškinimais, kyla abejonių jo nurodomomis aplinkybėmis, kad jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pasitelkęs kitą asmenį, ketino užvesti jam iš anksto žinomai nesikuriantį automobilį, kurį nurodė laikęs aikštelėje ir kuris įvykio metu buvo sustabdytas stovintis šalia aikštelės esančiame šalutiniame kelyje, priekiu statmenai į pagrindinę (duomenys neskelbtini) g.

15. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio argumentus, pagrindo teigti, jog A. Š. apkaltinamasis nuosprendis pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį priimtas nepakankamai įvertinus byloje surinktus įrodymus, remiantis prieštaringais motyvais ir neįvertinus nuteistąjį teisinančių aplinkybių, nėra. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi byloje surinktus įrodymus teisėtumo ir jų pakankamumo inkriminuojamai veikai įrodyti aspektais, neturi pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde pateiktais motyvais, kadangi jie nėra pakankami išteisinamajam nuosprendžiui priimti ir nepaneigia nuteistojo kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Dėl šios priežasties nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. Š. ir jo gynėjo advokato Remigijaus Uckaus apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2020 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.