Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. S. ir O. E. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. balandžio 25 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. S. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 str. 4 d. ir 307 str. 1 d., 24 str. 4 d. ir 147 str., 24 str. 6 d. ir 307 str. 1 d., ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 307 str. 1 d. (veika I. P. atžvilgiu) - laisvės atėmimu 1 metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 307 str. 1 d. (veika L. K. ir J. D. atžvilgiu) – laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 307 str. 1 d. (veika J.K. atžvilgiu) – laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 307 str. 1 d. (veika R. R. atžvilgiu) – laisvės atėmimu 2 metams 4 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 307 str. 1 d. (veika J. P. atžvilgiu) – laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 147 str. (veika J. P. atžvilgiu) – laisvės atėmimu 4 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., šios bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

G. S. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 307 str. 1 d. (dėl veikos B. S. ir K. S. atžvilgiu, kadangi nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

G. S. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 147 str. (dėl veikos L. K. , J. D. ir J. K. atžvilgiu), kadangi nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

G. S. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 307 str. 1 d. (dėl veikos R. R. atžvilgiu), kadangi nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 6 p., baudžiamoji byla dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., G. S. atžvilgiu nutraukta.

O. E. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 str. 4 d. ir 307 str. 1 d., 24 str. 4 d. ir 147 str., ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 307 str. 1 d. (dėl veikos L. K. ir J. D. atžvilgiu) – laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 307 str. 1 d. (dėl veikos J. K. atžvilgiu) – laisvės atėmimu 2 metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 307 str. 1 d. (dėl veikos R. R. atžvilgiu) – laisvės atėmimu 2 metams 4 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 307 str. 1 d. (dėl veikos J. P. atžvilgiu) – laisvės atėmimu 2 metas 6 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 147 str. (dėl veikos J. P. atžvilgiu) – laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 307 str. 1 d. (dėl veikos K. S. atžvilgiu) – laisvės atėmimu 2 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d. 4 d., šios bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

O. E. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 307 str. 1 d. (dėl veikos I. P. atžvilgiu), kadangi nenustatyta, jog jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

O. E. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos 24 str. 4 d. ir 147 str. (dėl veikos L. K. , J. D. , J. K. ir K. S. atžvilgiu), kadangi nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

O. E. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos 307 str. 1 d. (dėl dviejų veikų R. R. atžvilgiu), kadangi nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių.

O. E. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 307 str. 1 d. (dėl veikos B. S. atžvilgiu), kadangi nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti H.L., L.L. (G.), A. E. , V. M. , I. D. , M. B. , D. A. ir D. R. , tačiau nuosprendis jų atžvilgiu apeliacine tvarka neskundžiamas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos R.Mickevičienės pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. S. nuteistas už tai, kad 2001 m. sausio mėn., (tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas), (duomenys neskelbtini), prie baldų parduotuvės, lytiniam santykiavimui su vyrais sąvadautojai – asmeniui, vadinamam I. (pagal bylos duomenis tai yra R. V. , kurios veikla tiriama atskiroje baudžiamojoje byloje), perdavė nukentėjusiąją I. P. , t.y. tokiais veiksmais G. S. bendrininkavo padėdamas sąvadauti prostitucijai bei padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. ir 307 str. 1 d.

G. S. ir O. E. nuteisti už tai, kad, parengę nusikalstamą veiką ir jai vadovaudami, organizavo bei vadovavo sąvadavimui prostitucijai, kurią vykdė jų bendrininkai H.L. ir L.L. (G.), t.y. 2002 m. vasaros metu (tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas) G. S. ir O. E., (duomenys neskelbtini), perdavė H.L. ir L.L. (G.) sąvadavimui prostitucijai Rusijos Federacijos pilietes L. K. ir J. D. , už jas gaudami iš H.L. 1200 Lt. Po to 2002 m. vasaros laikotarpyje (tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas) H.L. ir L.L. (G.) suvedė L. K. ir J. D. , apsigyvenusiais L. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), lytiniam santykiavimui su vyrais eilę kartų, už tai paimdami iš klientų po 100-120 Lt, iš kurių po 20-30 Lt atiduodavo L. K. ir J. D. , dalį gautų pinigų pasilikdavo sau, nenustatytą pinigų sumą per tą sąvadavimo laikotarpį perduodami G. S. ir O. E. , t.y. nusikaltimo organizatoriai G. S. ir O. E. tokiais savo veiksmais įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 307 str. 1 d.

G. S. ir O. E. taip pat nuteisti už tai, kad parengė ir vadovavo nusikalstamai veikai – sąvadavimui prostitucijai, o būtent: H.L. ir L.L. (G.) pagal susitarimą su nusikaltimo organizatoriais G. S. ir O. E. , H.L. įgijus iš V. M. J. K. bei apgyvendinus ją H.L. bute, esančiame, (duomenys neskelbtini), suvedė ją 7-10 kartų lytiniam santykiavimui su vyrais nuo 2002 m. liepos mėn. iki rugpjūčio mėn. (tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas – iki kada pagal veikos organizatorių nurodymą H.L. ją perdavė I. D. ) įvairiose vietose Marijampolės mieste, už lytinių santykių valandą su ja iš kliento paimant 100-120 Lt, iš kurių 30 procentų nuo sumos L. atiduodavo J. K. , dalį gautų pajamų pasilikdavo sau bei nenustatytas pajamų sumas jie perduodavo G. S. ir O. E. , t.y. G. S. ir O. E. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 307 str. 1 d.

G. S. ir O. E. taip pat nuteisti už tai, kad parengė ir vadovavo jų bendrai nusikalstamai veikai – sąvadavimui prostitucijai, o būtent: kad H.L. ir L.L. (G.) pagal susitarimą su nusikaltimo organizatoriais G. S. ir O. E. , nuo 2002 m. rugpjūčio iki 2003 m. kovo 12 d. (tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas) suvedė R. R. , gyvenusią H.L. bute, esančiame, (duomenys neskelbtini) lytiniam santykiavimui su vyrais nenustatytose vietose eilę kartų (tikslus skaičius nenustatytas), už lytinių santykių valandą iš kliento paimant po 100 Lt, iš kurių po 30 Lt atiduodavo R. R. , bei nuo 2002 m. rugpjūčio mėn. iki 2002 m. spalio mėn. (tikslus laikas nenustatytas) perdavė už R. R. sąvadavimą prostitucijai nenustatytą sumą G. S. ir O. E. , t.y. G. S. ir O. E. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 307 str. 1 d.

G. S. ir O. E. taip pat nuteisti už tai, kad parengė ir vadovavo nusikalstamai veikai, organizavo ir vadovavo sąvadavimui prostitucijai bei prekybai žmonėmis, t.y. 2002 m. rugsėjo mėnesį (tikslus laikas ir vieta nenustatyta), iš nenustatytų asmenų įgiję J. P. ir tą patį mėnesį, turėdami tikslą gauti turtinę naudą iš jos sąvadavimo prostitucijai bei žinodami, kad bus suvaržyta jos laisvė, perleido ją (duomenys neskelbtini) H.L., iš anksto pažadėjusiam vykdyti jų parengtą bei vadovaujamą nusikalstamą veiką – sąvadavimą prostitucijai bei prekybą žmonėmis, t.y. G. S. ir O. E. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 147 str.

G. S. ir O. E. taip pat nuteisti už tai, kad parengė ir vadovavo nusikalstamai veikai – sąvadavimui prostitucijai, o būtent: nuo 2002 m. rugsėjo mėn. iki spalio mėn. (tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas) H.L. ir L.L. (G.), vykdydami G. S. ir O. E. parengtą bei jų vadovaujamą nusikalstamą veiką, suvedė J. P. , gyvenusią H.L. bute, esančiame, (duomenys neskelbtini), lytiniam santykiavimui su vyrais, tyrimo metu nenustatytose vietose, 15-20 kartų, už lytinių santykių valandą su ja paimdami iš klientų po 100 Lt, tuo pačiu laikotarpiu perdavė už J. P. sąvadavimą nenustatytą pinigų sumą nusikaltimo organizatoriams G. S. ir O. E. , t.y. G. S. ir O. E. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 307 str. 1 d.

O. E. taip pat nuteistas už tai, kad, veikdamas pagal G. S. parengtą bei jo vadovaujamą nusikalstamą veiką – sąvadavimą prostitucijai, 2003 m. kovo 9 d. perdavė sąvadavimo prostitucijai tikslu K. S. nuteistajai D. R. , kuri, vykdydama minėtą nusikalstamą veiką, netrukus tuo pačiu tikslu perleido ją nuteistajam H.L., o šis, veikdamas kartu su L.L. (G.), nuo 2003 m. kovo 9 d. iki kovo 12 d. suvedė K. S. , apsigyvenusią jų bute, esančiame (duomenys neskelbtini), du kartus lytiniam santykiavimui su vyrais nenustatytose vietose, dalį iš klientų gautų pinigų atiduodami K. S. , t.y. O. E. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 307 str. 1 d.

Skunde nesutinkama ir su ta nuosprendžio dalimi, kurioje jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 307 str. 1 d. J. K. sąvadavimo prostitucijai epizode. Tvirtina, kad jo kaltė šiame epizode grindžiama tik dviejų asmenų, kurie yra akivaizdžiai suinteresuoti bylos baigtimi, parodymais. Dar kartą nurodo, jog H.L. parodymai vertintini kritiškai, kadangi išaiškinus galimybę būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės, jis buvo suinteresuotas sumenkinti savo vaidmenį nusikaltimų daryme bei surasti kitą asmenį, įvardijant jį nusikaltimų organizatoriumi. Teigia, kad patariant bei padedant policijos pareigūnams H.L. būtent jį pasirinko kaip tokį asmenį, šią išvadą patvirtina ir nuteistojo H.L. sutuoktinės L.L. teisme duoti parodymai. Be to, iš teisme apklaustų policijos darbuotojų parodymų matyti, kad ONTT darbuotojai turėjo visas galimybes manipuliuoti nuteistuoju H.L., jie kontroliavo, kaip jis laikosi namų arešto sąlygų, nors šias funkcijas turėjo atlikti kitos policijos tarnybos, t.y. namų arešto kontrolė faktiškai buvo atliekama neteisėtai. Apelianto manymu, nukentėjusiosios J. K. parodymai negali būti laikytini patikimu įrodymų šaltiniu. Iš bylos medžiagos matyti akivaizdus nukentėjusiosios bendradarbiavimas su policijos pareigūnais bei atlaidus pastarųjų požiūris į jos užsiimamą veiklą. Pabrėžiama, kad su nukentėjusiąja J. K. buvo bandoma atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, jai nebuvo taikomos jokios poveikio priemonės už vertimąsi prostitucija, teisme nustatyti konkretūs faktai, liudijantys, jog nukentėjusioji meluoja, netgi teismas buvo priverstas dalį jos parodymų atmesti kaip nepagrįstus. Be to, kiti asmenys, galėję duoti jį kaltinančius parodymus J. K. sąvadavimo prostitucijai epizode, tokių parodymų nedavė, netgi priešingai – iš teisme duotų A. D. , J. P. parodymų galima susidaryti neigiamą nuomonę apie J. K. , taip pat jos suinteresuotumą pabloginti apelianto padėtį.

Apelianto manymu, jis nepagrįstai nuteistas ir dėl J. P. įgijimo bei sąvadavimo prostitucijai. Tvirtina, kad nors teismas ir rėmėsi jos parodymais, užfiksuotais ikiteisminio tyrimo metu, tačiau ji nebuvo apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, todėl teisme perskaityti nukentėjusiosios J. P. parodymai negalėjo būti laikomi savarankišku įrodymų šaltiniu, juo labiau, kad šie parodymai yra nenuoseklūs. Pažymi, kad nuteistoji L.L. teisme pakeitė anksčiau duotus parodymus jo naudai, todėl teismas rėmėsi tik nepatikimais bei nenuosekliais H.L. parodymais. Skunde teigiama, kad teismas vienus H.L. parodymus įvardijo kaip patikimus, o kitus atmetė, t.y. apeliantas mano, jog teismas nebuvo nuoseklus remdamasis H.L. parodymais, nenurodė konkrečių motyvų, kodėl vienus parodymus laiko pagrįstais, o kitus – ne. Atkreipia dėmesį į H.L. parodymus, kurių metu pastarasis teigė G. S. 2003 m. kovo 9 d. dalyvavus K. S. pirkime ir teigia, jog tai yra akivaizdus įrodymas, kad nuteistasis H.L. davė melagingus parodymus nuteistojo G. S. atžvilgiu, kadangi tuo metu pastarasis buvo išvykęs į užsienį. Vėliau H.L. savo parodymus pakeitė, teigdamas negalįs patvirtinti, jog matė būtent G. S. . Be to, nurodo, jog iš jo buvo atimta galimybė gintis, kadangi, nežinodamas konkretaus nusikaltimų padarymo laiko, jis negalėjo efektyviai paneigti jam pateiktų kaltinimų.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąją bylą nuteistieji G. S. ir O. E. bei jų gynėjai prašė patenkinti nuteistųjų apeliacinius skundus, o prokuroras prašė abu apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmetami.

Iš abiejų apeliacinių skundų argumentų matosi, kad nuteistieji G. S. ir O. E. , nesutikdami su nuosprendžiu, prašo panaikinti, juos išteisinti dėl visų nusikalstamų veikų epizodų.

Apeliantų tvirtinimas, kad nebuvo surinkta faktinių duomenų, leidžiančių padaryti išvadas, kurios išdėstytos nuosprendyje, yra niekuo nepagrįstos ir atmetamos.

Kolegijos nuomone Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“, 1.1 p. nuostatos nebuvo pažeistos, nes jis surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, visos bylos aplinkybės išnagrinėtos išsamiai ir, remiantis teisiamajame posėdyje nešališkai ištirtais įrodymais, padarytos pagrįstos išvados apie apeliantų padarytas nusikalstamas veikas ir jų kaltumą.

Be to, skunduose nenurodyta, kuo konkrečiai pasireiškia BPK 44 str., 20 str. 1 d. ir 5 d. nuostatų pažeidimai, todėl kolegija laiko, kad šie argumentai yra tik deklaratyvaus pobūdžio. Byloje nėra jokių duomenų, kad teismas bylą būtų išnagrinėjęs šališkai. Apeliantų skunduose minimi argumentai atmetami, nes teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi ne tik nukentėjusiųjų, liudytojų, bendranuteistojo H.L. parodymais, bet ir byloje surinktais rašytiniais įrodymais. Nuosprendyje išanalizuoti ir aptarti visi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, bei tie, kurie atmesti kaip nepasitvirtinę. Teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi vidiniu įsitikinimu, pagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių ištyrimu ir jokie įrodymai teismui neturėjo išankstinės galios, todėl vertinant įrodymus teismas baudžiamojo proceso įstatymo nepažeidė.

Su tokiais skundo motyvais kolegija nesutinka ir štai dėl ko:

Iš šių I. P. parodymų matyti, kad ji pirmoje apklausoje apsiriko nurodžiusi 2000 m. sausio mėn., vėliau ji atsiminė, ką veikė 2002 m. ir šią datą patikslino. Esant tokioms aplinkybėms, kolegija laiko, jog G. S. įkalbėjo I. P. dirbti prostitute išties 2001 m. sausio mėn., o atsižvelgus į tai, kad pirmą kartą ji apklausiama 2003 m. gegužės 8 d. (t.3 b.l. 139-140), t.y. praėjus nuo įvykių pradžios daugiau nei dviems metams, nukentėjusioji galėjo supainioti metus, juolab kad iš bylos duomenų matyti, jog G. S. buvo paleistas lygtinai neatlikus dalies bausmės iš laisvės atėmimo vietos 2000 m. birželio 6 d.

Nors I. P. teisiamajame posėdyje ir pakeitė parodymus sakydama, jog G. S. jos neįkalbėjo dirbti prostitute (t.9, b.l. 31-33), tačiau vis dėlto pagarsinus jos parodymus, pripažino, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai jai jokio spaudimo nedarė, o G. S. įkaltinančius parodymus liepė duoti L.L. Tačiau pati nukentėjusioji teisme susipainiojo duodama tokius parodymus, kadangi ikiteisminiame tyrime tvirtino, jog jai nebuvo žinoma, kuo užsiėmė L.L. (t. 3, b.l. 142). Esant tokioms aplinkybėms teismas pagrįstai vadovavosi I. P. parodymais, duotais ikiteisminiame tyrime, o duotus teisme atmetė.

Kolegija nesutinka su skundo teiginiu, jog buvo pažeisti baudžiamajame procese įtvirtinti principai ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gegužės 4 d. nutartyje Nr. 24-334/2004 bei BPK 276 str. nurodytos nuostatos. Vadovaujantis minėtu įstatymu teismas turėjo pagrindą pagarsinti nukentėjusiosios parodymus (BPK 276 str. 1 d. 3 p.). Kolegijos nuomone, šiuo konkrečiu atveju nepažeisti ir šio straipsnio 4 d. nurodyti reikalavimai, nes jie nėra imperatyvūs, tik nurodyta, jog teisme gali būti apklausiamas apklausą atlikęs ikiteisminio tyrimo pareigūnas.

Teismas neturėjo pagrindo abejoti I. P. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes ji neturėjo jokio pagrindo apkalbėti G. S. , o teisiamajame posėdyje pakeitusi parodymus siekė padėti G. S. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, I. P. atpažino I.R.V. kaip moterį, kuriai ją G. S. perdavė ir pas kurią ji gyveno bei buvo suvedama už atlygį su vyrais lytinių santykių atlikimui (t.3, b.l. 148).

Taigi, šie bei kiti nuosprendyje išvardinti įrodymai leido pirmosios instancijos teismui daryti pagrįstą išvadą, jog G. S. padėjo I. sąvadauti prostitucijai tuo tikslu perduodamas jai I. P. , t.y. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 str. 6 d., 307 str. 1 d.

Kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, pagrįsdamas nuteistųjų G. S. ir O. E. kaltę, rėmėsi liudytojos, apklaustos ikiteisminio tyrimo pareigūnės parodymais, kurie pilnai sutampa su Lietuvos Respublikos BPK 276 str. tvarka pagarsintais nukentėjusiųjų L. K. ir J. D. nuosekliais parodymais (t.3, b.l. 87-88; 106-107; 108-109; t.10, b.l. 22), o jų abejoti nebuvo pagrindo.

Nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai bei paaiškinimai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, teisme nėra savarankiški įrodymai. Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 4 d. nustato, jog byloje esantiems parodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Apklausas ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas teisme gali būti apklaustas kaip liudytojas. Šiuo atveju iš bylos matyti, kad L. K. ir J. D. yra Kaliningrado srities, Černiachovskio miesto gyventojos, joms, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose pagrindu buvo išsiųsti šaukimai pagal jų gyvenamas vietas. Gauti atsakymai, jog L. K. šaukimas įteiktas (t. 10, b.l. 48), o J. D. nepavyko įteikti, nes ji nurodytu adresu registruota, tačiau negyvena (t. 10, b.l. 127-132). Vadinasi, teismas ėmėsi visų įstatyme numatytų priemonių iškviesti į posėdį ir apklausti abi nukentėjusiąsias, tačiau dėl aukščiau nurodytų priežasčių nepavyko, todėl pagrįstai jų parodymai buvo pagarsinti (BPK 276 str. 2 p.).

Teismas pagrįstai liudytoja apklausė ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiąsias L. K. ir J. D. apklausiusią tyrėją A. V. , kuri patvirtino abiejų nukentėjusiųjų parodymus (t. 10, b.l. 22). Iš pagarsintų L. K. ir J. D. parodymų matyti, jog sąvadautojai prostitucijai G. S. su O. E. jas apgyvendino pas H.L., kuris paaiškino, jog jis suras klientus, - jiems turės teikti lytines paslaugas, už kurias gaus už 1 val. po 100-120 Lt. Jos iš šios sumos gaudavo po 30-40 Lt, likusius paimdavo H.L. Jos, gyvendamos pas H.L., prostitucija užsiėmė ir abi galėjo uždirbti 10000 Lt.

Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, pagrįsdamas G. S. ir O. E. kaltumą šiame epizode, rėmėsi liudytoja apklaustos ikiteisminio tyrimo pareigūnės parodymais, kurie pilnai sutampa su BPK 276 str. tvarka pagarsintais nukentėjusiųjų L. K. ir J. D. nuosekliais parodymais, o jais abejoti pagrindo nebuvo. Nors nukentėjusiųjų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, teisme nėra savarankiški įrodymai, tačiau vadovaujantis BPK 276 str. 4 d. nuostata jie teisme buvo patikrinti. Šiuos parodymus patvirtino tyrėja A. V. .

Be to, apeliantai nesutinka su H.L. parodymais, teigia, jog jis buvo suinteresuotas sumenkinti savo vaidmenį ir todėl juos apkalbėjo. Su tokiu skundų argumentu nesutinkama, nes H.L. kaltę pripažino visiškai ir davė kategoriškus parodymus, kad jis, žinodamas, jog G. S. vadovauja sąvadavimui prostitucija, sutarė suteikti prostitutėms apgyvendinti savo butą ir surasti klientų, o G. S. pažadėjo atvežti merginų. 2002 m. birželio-liepos mėn. G. S. atvežė L.K ir J. D. , už kurias sumokėjo po 600 Lt už kiekvieną. Taksi vairuotojai pranešdavo apie klientus, išsiveždavo merginas ir atveždavo pinigus – už 1 val. buvo mokama nuo 100 Lt iki 120 Lt. Merginoms tekdavo po 30 Lt, o likusią sumą pasidalindavo jis su G. S. ir O. E. (t. 1, b.l. 100-107, 5 t. b.l. 144-146; 2 t. b.l. 127-130).

Teismas pagrįstai vadovavosi H.L. parodymais, kadangi jie sutampa su L. K. , J. D. bei su L.L. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuomet ji pripažino faktines bylos aplinkybes ir paaiškino, jog L. K. ir J. D. išties gyveno jų bute, o ji su vyru sąvadavo jų prostitucijai (t.1 b.l. 103, t. 3 b.l. 18, t. 5 b.l. 144). H. Ir L.L. nebuvo suinteresuoti apkalbėti nuteistuosius, kadangi jų tarpusavio santykiai buvo draugiški, todėl kolegija laiko, kad jų parodymais buvo vadovautasi pagrįstai. Be to, kolegija pažymi, kad H.L. parodymais buvo vadovautasi tiek, kiek juos patvirtino kiti bylos duomenys.

Nors G. S. ir ginčija atpažinimą pagal jo nuotraukas (t.3 b.l. 92-94; 113-115) ir teigia, kad ši nuotrauka daryta prieš daug metų, tačiau kolegija pažymi, jog atliekant šį procesinį veiksmą BPK 192 str. nurodyta asmens parodymo atpažinti tvarka nepažeista, protokole pažymėta, pagal ką L. K. ir J. D. atpažino nuteistąjį. Šie procesiniai veiksmai abejonių nekelia, duomenų, jog G. S. nuotrauka padaryta labai seniai, byloje nėra.

Nors abu apeliantai ginčija sąvadavę prostitucijai J. K. epizode, tačiau byloje surinkti ir nuosprendyje išvardinti įrodymai leido pirmosios instancijos teismui daryti pagrįstą išvadą, jog jie savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d., 307 str. 1 d.

Apeliantų nuomone pripažinti juos kaltais neužteko dviejų asmenų, kurie buvo suinteresuoti bylos baigtimi, parodymais. Tačiau su tokiais skundų argumentais nesutinkama ir štai dėl ko:

kaip jau buvo paminėta ankstesniame epizode, H.L. ir šiame epizode savo kaltę pripažino visiškai, todėl nesuprantamas apeliantų teiginys, kodėl būtent jis buvo suinteresuotas sumenkinti savo vaidmenį. H.L. parodymai laikomi patikimu įrodymų šaltiniu, nes juos patvirtina kiti bylos duomenys, be to, jie esminėse detalėse visąlaik sutapo, iš jų matyti, kokius veiksmus sąvadaujant prostitucijai atliko G. S. su O. E. ir kokius kiti bendranuteistieji. H.L. ikiteisminiame tyrime (t. 3, b.l. 3-4, 5 t. b.l. 143-146) bei teisiamajame posėdyje (t. 9, b.l. 63-65) parodė, jog iš V. M. nupirko J. K. už 100 JAV dolerių ir su G. S. bei O. E. nutarė suvesti ją su vyrais lytiniams santykiams ir uždirbti pinigų iš jos sąvadavimo prostitucijai. Iš klientų už lytinių paslaugų 1 val. imdavo nuo 120 Lt iki 150 Lt. Šiuos pinigus dalindavo į tris dalis – J. K. , jam ir G. S. su O. E. . Pas jį J. K. gyveno 1 mėn., o po to ją perdavė I. D. .

Duomenų apie tai, kad ONTT pareigūnai įtakojo H.L. parodymus, byloje nėra, todėl atmetamas apeliantų skundų motyvas, jog minėti darbuotojai manipuliavo nuteistuoju H.L.

Taip pat apeliantai nepagrįstai skunduose teigia, jog su J. K. buvo bandoma atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, ji bendradarbiavo su policijos pareigūnais ir davė melagingus parodymus. Bylos duomenys rodo, kad su nukentėjusiąja J. K. buvo atliekami Baudžiamojo proceso įstatymo numatyti procesiniai veiksmai – parodymų atpažinimo metu ji iš nuotraukų atpažino nuteistuosius (t. 3 b.l. 158-160; 187-196; t. 4 b.l. 11, 20), ji buvo suvesta akistaton su nuteistaisiais ir liudytojais (t.3 b.l. 43, 45, t.4, b.l. 37, 117), apklausta liudytoja (t.4, b.l. 1-4; 5-9; 121) bei ikiteisminiame tyrime apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo (t. 3, b.l. 177), o apeliantų nurodyti veiksmai atlikti nebuvo, nes byloje apie tai nėra jokių duomenų. Kolegija nukentėjusiosios J. K. parodymus laiko patikimu įrodymų šaltiniu, nes jie viso proceso metu nekito, buvo išsamūs ir nuoseklūs. J. K. patvirtino, jog jai buvo žinoma, kad G. S. su A. (O. E. ) buvo prostitucijos verslo ,,stogai“. Jiems ir H. Ir L.L. ji pasisakė, kad yra nepilnametė, tačiau G. įspėjo niekur ,,nekišti nosies“ ir nenusižengti, nes priešingu atveju turės mokėti baudas. Jai buvo žadėta sumokėti už lytinius santykius su vienu klientu 50 Lt, tačiau gavo mažiau, likusią dalį – t.y. 100 Lt dalijosi H. Ir L. L. ir G. S. su O. E. .

Apeliantų teiginiai, jog A. D. ir J. P. teisme parodė, kad J. K. , duodama apeliantus kaltinančius parodymus, buvo suinteresuota pabloginti jų teisinę padėtį, nepasitvirtino. Iš A. D. ir J. P. parodymų matyti, jog jos taip pat dirbo prostitutėmis, gyveno pas vienus ar kitus nuteistuosius, kurie užsiiminėjo sąvadavimu prostitucijai, o kuo pasireiškė J. K. suinteresuotumas duoti parodymus apeliantų nenaudai, jos išties nenurodė.

Apeliantai ginčija savo kaltę ir kitame sąvadavimo prostitucijai epizode, t.y. R. R. atžvilgiu. G. S. ir O. E. skunduose nurodyti analogiški motyvai, kodėl teismas negalėjo remtis ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais R. R. parodymais, tačiau kolegija, atmesdama skundų teiginius pažymi, jog pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų įstatyme numatytų priemonių iškviesti ir apklausti teisiamajame posėdyje R. R. , tačiau to padaryti nepavyko, nes bylos duomenys rodo, kad šaukimai jai neįteikti, nes nurodytu adresu begyvena (t. 9, b.l. 19), o priėmus nutartį ją atvesdinti (t. 9, b.l. 92), Marijampolės raj. PK pranešė, kad priimtomis paieškos priemonėmis nepavyko nustatyti jos gyvenamos vietos (t. 9, b.l. 97, 143). Gautas raštas iš Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie VRM sienos apsaugos valdybos operatyvaus valdymo centro, jog R. R. 2004 07 19 per Kalvarijos tarptautinį PKP išvyko į užsienį. Esant tokioms aplinkybėms, teismas, vadovaudamasis BPK 276 str. nustatyta tvarka, pagarsino nukentėjusiosios R. R. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui (t. 1, b.l. 69-70; 129) ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 1, b.l. 84-86), kuomet ji kategoriškai patvirtino, kad 2002 m. vasarą H.L. ją iš namų išsivežė į Marijampolę, apgyvendino savo bute ir įkalbėjo dirbti prostitute. Ji bute su kitomis prostitutėmis gyveno iki 2003 m. kovo mėn. ir gaudavo po 30 Lt už kiekvieną aptarnautą klientą, o likusius pinigus L. ir H.L. dalindavosi su kitais sąvadautojais, t.y. ,,stogais“ – G. S. ir A. (O. E. ). Buvo atvejų, kai ji už nepaklusnumą mokėjo sąvadautojams pinigines baudas. Be to, R. R. atpažino iš nuotraukų tiek G. S. (t. 1, b.l. 133-135), tiek ir O. E. (t. 1 b.l. 130-132).

Pareigūnas, atlikęs ikiteisminį tyrimą, buvo apklaustas teisme liudytoju (t. 10, b.l. 23-25). Jis parodė, jog visų merginų, tame tarpe ir R. R. parodymus užrašė taip, kaip ji aiškino, jokio poveikio jai nebuvo daroma. Šiuo konkrečiu atveju buvo pagrįstai vadovautasi liudytoju, apklausto ikiteisminio tyrimo pareigūno O. L. , parodymais, kuriais buvo patvirtinti nukentėjusiosios R. R. parodymai (BPK 276 str. 4 d.).

G. S. teiginys, jog nukentėjusiajai atpažinti buvo pateikta jo nuotrauka, daryta prieš daugelį metų, atmetamas, kadangi nuotraukoje data nenurodyta, o nustatyti, kada ji buvo padaryta, nėra galimybės.

Pagrįstai buvo patikėta ir vadovautasi L.L. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnams (t. 3, b.l. 69; t. 5, b.l. 144), kuomet ji pripažino, jog kartu su vyru pelnėsi iš sąvadavimo prostitucijai, o dalį gautų pinigų atiduodavo G. S. ir O. E. . Jos parodymai, duoti teisme, buvo pagrįstai atmesti, kadangi nebuvo patikėta, jog ikiteisminio tyrimo metu parodymai buvo išgauti neleistomis priemonėmis ONTT pareigūnų. Teisiamajame posėdyje apklausti ONTT pareigūnai J. L. , G. G. (t. 10, b.l. 69-70) patvirtino, jog pokalbių su nuteistaisiais metu nebuvo prašoma apkalbėti G. S. bei O. E. , tik išaiškinta, jog reikia duoti teisingus parodymus. L.L. taip pat nebuvo verčiama duoti vienokius ar kitokius parodymus, o H.L. jokių lengvatų nebuvo pažadėta. Šiame epizode G. S. ir O. E. kaltė pagrįsta ir H.L. parodymais, kurie yra analogiški kaip ir ankstesniuose parodymuose.

G. S. ir O. E. skunduose teigia esą nepagrįstai nuteisti ir dėl J. P. įgijimo bei sąvadavimo prostitucijai, tačiau kolegija priešingai, nei teigiama skunduose, mano, jog jų kaltę patvirtinančių įrodymų ir šiame epizode surinkta pakankamai.

Apeliantų skundų argumentas, jog J. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, negali būti laikomi savarankišku įrodymų šaltiniu, nes nukentėjusioji teisme pakeitė parodymus, atmetamas, nes ikiteisminiame tyrime duoti jos parodymai yra kategoriški ir nuoseklūs. J. P. paaiškino, jog apgaule buvo išvežta iš namų ir Marijampolėje perduota G. su A. (O. E. ), šie – H.L., o galiausiai parduota. Ji buvo laikoma per prievartą ir verčiame dirbti prostitute gaudama už 1 val. 30 Lt, o likusius pinigus, t.y. 90 Lt dalijosi G. su A. ir L.H.L. Per mėnesį buvo suvesta su 15-20 vyrų, todėl mano, kad per visą laiką sąvadautojams uždirbo daug pinigų. 2002 m. spalio mėn. iš L. ir H.L. pabėgo, tačiau jie, atvažiavę dar su 2 vaikinais, vėl išsivežė pasakę, jog ,,stogai“, t.y. G. S. su O. E. paskyrė 2000 Lt baudą ir jai keršys. Po to ji turėjo atidirbti 2000 Lt baudą (t. 4, b.l. 90-93).

Pirmosios instancijos teismas, pagrįsdamas G. S. ir O. E. kaltę, rėmėsi liudytoja apklaustos ikiteisminio tyrimo pareigūnės A. V. parodymais, kurie visapusiškai patvirtino nukentėjusiosios parodymus, duotus ikiteisminiame tyrime (BPK 276 str. 4 d.). Vadinasi, šie parodymai buvo patikrinti, todėl jie laikomi savarankišku ir patikimu įrodymų šaltiniu, neprieštaraujančiu BPK 20 str. nurodytoms nuostatoms.

Be to, G. S. nurodo, jog parodymų atpažinimą iš nuotraukos metu buvo padaryti Lietuvos Respublikos BPK pažeidimai, nes nukentėjusiajai atpažinimui buvo pateiktos tik 3 nuotraukos, nors įstatymas reikalauja pateikti keturias. Su tokiu skundo teiginiu galima sutikti, nes BPK 192 str. 5 d. reglamentuojančiame asmens parodymo atpažinti tvarką, kalbama jog atpažįstančiojo asmens nuotrauka parodoma kartu su ne mažiau kaip trimis kitų asmenų nuotraukomis, o iš byloje esančio protokolo (t. 4, b.l. 95-97) matyti, kad atpažinimui išties buvo pateiktos tik trys nuotraukos.

Kolegijos nuomone, atmetus šį rašytinį įrodymą, pakanka kitų patikimų ir objektyvių byloje surinktų duomenų, pagrindžiančių G. S. kaltumą padarytų nusikalstamų veikų J. P. atžvilgiu. Nors J. P. teisme pakeitė parodymus aiškindama, jog ikiteisminiame tyrime G. S. ir O. E. atžvilgiu davusi neteisingus parodymus, nes taip liepę sakyti pareigūnai, tačiau teismas jos pakeistais parodymais pagrįstai nepatikėjo, nes ankstesnius parodymus patvirtino kiti bylos duomenys – tai H.L. ir L.L. aiškinimai ikiteisminiame tyrime bei H.L. parodymai teisiamajame posėdyje bei rašytiniai įrodymai. Nuosprendyje pagrįstai pasisakyta, kad nukentėjusioji J. P. , pakeitusi parodymus apeliantų naudai, siekė padėti jiems išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad J. P. pakeisti parodymai apeliantų atžvilgiu laikomi nelogiškais ir neįtikinamais, nes ji, teigdama, jog jų nepažįsta, davė H.L. ir L.L. kaltinančius parodymus kaip ir ikiteisminiame tyrime, reiškia, ji liko nenuosekli.

Analogiškai savo parodymus teisme pakeitė ir L.L. pripažinusi, jog J. P. , gyvendama jų bute, užsiėmė prostitucija, teigė ją gavus iš O. E. ir G. S. . Tai nuosprendyje įvertinta kaip siekimas palengvinti jų teisinę padėtį. H.L. parodymai apie tai, jog gavęs J. P. iš O. E. ir G. S. , iškart sumokėjo po 600 Lt, o jai pabėgus, jie paskyrė 2000 Lt baudą įsakęs ją parvežti, atitinka faktines bylos aplinkybes.

Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi tais nuteistųjų, tame tarpe ir H.L. parodymais, kurie patvirtinti kita bylos medžiaga, todėl atmetamas kaip nepagrįstas apeliantų teiginys, jog vienais H.L. parodymais teismas vadovavosi, o kitus atmetė. Nors G. S. ir O. E. teigia, kad H.L. parodymais negalima patikėti, nes jis, duodamas parodymus dėl 2003 03 09 įvykusio K. S. pirkimo, melavo, nes 2003 m. kovo 9 d. G. S. buvo išvykęs į užsienį. Iš nuosprendžio matosi, kad G. S. dėl nusikalstamos veikos K. S. atžvilgiu kaltu net nepripažintas, o iš H.L. parodymų matosi, kad jis 2003 03 09 vakare K. S. už 600 Lt įgijo iš O. E. . Savo parodymuose H.L. tik nurodė, kad sandėrio metu jam perkant K. S. , O. E. automobilyje buvo dar vienas vyras, tačiau kas jis toks, nežino, nes nematė veido (t. 5, b.l. 144-146). Vadinasi, H.L. net nenurodė, jog 2003 m. kovo 9 d. vakare būtent G. S. dalyvavo perduodant jam K. S. , todėl apeliacinių skundų motyvas, jog H.L. davė melagingus parodymus, nepatvirtino.

G. S. skunde nurodytas teiginys, kad jis negalėjo padaryti inkriminuotų veikų todėl, kad dažnai išvykdavo į užsienį, nepagrįstas, nes byloje nėra duomenų apie tai, kad būtent nusikalstamų veikų padarymo metu jo nebuvo Lietuvoje. Be to, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad baudžiamoji byla iškelta 2003 m. kovo 12 d., kuomet D. L. sąvadautojų suvesta lytiniams santykiams su klientais, iššoko per langą ir buvo nuvežta į ligoninę, o įtarimai apeliantams pareikšti dėl nusikalstamų veikų, įvykdytų 2001 m. bei 2002 m. Vadinasi, nuo šių veikų pradžios buvo praėjęs labai ilgas laiko tarpas ir nukentėjusiosios, duodamos parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnams, negalėjo nurodyti tikslaus laiko – mėnesio, dienos, kuomet jos sąvadautojų buvo suvestos lytiniam santykiavimui su vyrais, kiek tiksliai mėnesių jos atliko šiuos veiksmus. Esant tokioms faktinėms bylos aplinkybėms, tiek kaltinamajame akte, tiek ir nuosprendyje buvo nurodytas kiek įmanoma tikslesnis nusikaltimų padarymo laikas, nes nustatyti konkrečią datą nėra galimybės, todėl laikyti, kad šiuo atžvilgiu buvo suvaržyta apeliantų teisę į gynybą nėra jokio pagrindo.

Aptartų įrodymų visuma leido pirmosios instancijos teismui daryti pagrįstą išvadą, jog apeliantas G. S. savo veiksmais įvykdė nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d., 307 str. 1 d., 24 str. 6 d., 307 str. 1 d. ir 24 str. 4 d., 147 str., o O. E. – Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d., 307 str. 1 d., 24 str. 4 d., 147 str.

Iš nuosprendyje aptartų įrodymų visumos matosi, jog G. S. ir O. E. bendrininkavo nusikaltimų padaryme ne kaip vykdytojai, o buvo organizatoriai, parengę aptartas nusikalstamas veikas ir joms vadovavo (BK 24 str. 6 d.), t.y. vadovavo sąvadavimui prostitucijai ir prekybai žmonėmis. O. E. su G. S. įgydavo merginas ir, turėdami tikslą gauti turtinę naudą iš jų sąvadavimo prostitucijai, jas perduodavo kitiems bendranuteistiesiems, kurie privalėjo jiems mokėti konkrečią pinigų sumą kas mėn. arba už kiekvienos merginos, suvestos su klientu, lytinį santykiavimą kiekvienu atveju. Gaunamos pajamos sudarė trečdalį už merginų paslaugas sumokėtos sumos, t.y. 1/3 d. nuo 100 Lt iki 150 Lt sumos. Tai, kad apeliantai išties vadovavo sąvadavimui prostitucijai ir prekybai žmonėmis, patvirtino visos nukentėjusiosios ir H.L. Apeliantai už nepaklusnumą skirdavo nukentėjusiosioms baudas ir jas priversdavo sumokėti, gąsdino ir, panaudoję fizinį ir psichinį smurtą, jas susigrąžindavo ir toliau vertė užsiimti prostitucija. Be to, O. E. ir G. S. patvarkymu merginos būdavo perduodamos iš vieno sąvadautojo kitam sąvadautojui, jie spręsdavo su klientais iškilusius ginčus. Minėtas nusikalstamas veikas apeliantai atliko per ilgą laiko tarpą, pelnėsi iš to, t.y. tuo užsiėmė versliškai.

J. P. atžvilgiu G. S. ir O. E. nuteisti ne tik už parengimą ir vadovavimą sąvadavimui prostitucijai, bet ir už jos pardavimą, turint tikslą gauti turtinės naudos, bendrininkui H.L.. Neginčijamai buvo nustatyta, kad apeliantai pardavė J. P. H.L. už 600 Lt ir po to kas mėn. už šią prostitutę jiems turėjo mokėti po 600 Lt, o J. P. pabėgus, buvo paskirta 2000 Lt bauda.

BK 147 str. numatytas nusikaltimo objektas – asmens laisvė. Faktiniai bylos duomenys patvirtina, kad J. P. laisvė buvo apribota: ji jau buvo įgyta turint tikslą ją seksualiai išnaudoti sąvadaujant prostitucijai, o vėliau su tokiu pat tikslu parduota H.L. Visa tai buvo daroma prieš jos valią, nes pati nukentėjusioji pripažino, kad buvo apgaule išvežta iš namų ir priversta dirbti prostitute. Be to, kai J. P. pabėgo, G. S. su O. E. privertė H. Ir L.L. suieškoti nukentėjusiąją ir parvežti atgal į Marijampolę, ką šie, prigąsdinę nukentėjusiąją, ir padarė. Nukentėjusiosios laisvė išties buvo suvaržyta, nes jos vienos neišleisdavo net nusipirkti maisto produktų, visą laiką eidavo tik su L.L. Pas klientus J. P. buvo nuvežama ir parvežama taksi automobiliu tų vairuotojų, su kuriais iš anksto buvo susitaręs H.L. Vadinasi, ji pastoviai buvo kontroliuojama ir jos laisvė visiškai buvo apribota, be to, reikia priimti domėn ir tai, kad J. P. tuo metu buvo nepilnametė.

Nors 2005 m. birželio 23 d. įstatymu Nr. X-272, įsigaliojusiu nuo 2005 m. birželio 30 d. buvo pakeistas BK 147 str., tačiau veika nebuvo dekriminalizuota, todėl kolegijos nuomone, apeliantai už prekybą žmonėmis nuteisti pagrįstai. Anksčiau galiojusi BK 147 str. dispozicija buvo labai glausta. Prekyba žmonėmis apėmė žmogaus pardavimą, pirkimą arba kitokį perleidimą, įgijimą turint tikslą gauti turtinės ar kitokios asmeninės naudos. Šiuo metu galiojantis įstatymas yra daug išsamesnis, jame išvardinta visa eilė veiksmų, sudarančių prekybos žmonėmis objektyvinę pusę. Nors šio įstatymo dispozicija ir išplėsta, tačiau kolegijos nuomone G. S. ir O. E. atlikti veiksmai sudaro galiojančio įstatymo sudėtį. Tuo pačiu kolegija pažymi, kad apeliantų nusikalstami veiksmai atitinka ir Protokole dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prevencijos, sustabdymo bei baudimo už vertimąsi ja, papildančiame Jungtinių Tautų Organizacijos konvenciją prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą, ratifikuotame 2003 04 22 3 str. esančiame sąvokos ,,prekyba žmonėmis“ išaiškinimui.

Bausmės apeliantams paskirtos vadovaujantis BK 54 str. nurodytais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais. Bausmės tinkamos, nes buvo atsižvelgta į tai, kad padarė vieną sunkų nusikaltimą, į jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, jų asmenybes, nusikalstamų veikų pavojingumo visuomenei pobūdį bei laipsnį. Jiems paskirtos bausmės artimos sankcijoje numatytiems bausmių vidurkiams, todėl negalima laikyti, kad nubausti per griežtai.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų G. S. ir O. E. apeliacinius skundus atmesti.