Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. B. ieškinį atsakovams A. B., D. B., S. P., M.M. P., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų A. V., dėl skolos priteisimo ir kreditoriaus interesų gynimo (actio Pauliana).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovė ieškinį palaikė, prašė patenkinti, patvirtino ieškinyje nurodytas aplinkybes. Papildomai paaiškino, kad 2005 metais yra skolinusi A. B. pinigų, buvo įkeistas jo mamos vieno kambario butas, tą seną skolą jis grąžino. 2009 m. kovo 2 d. ji A. B. paskolino 30 000 Lt vienam mėnesiui. A. B. sakė, kad vysto verslą Minske, jam sulaikė pinigus, todėl reikėjo pinigų trumpam. Po mėnesio A. B. nepasirodė, ji jam skambino, tačiau A. B. sakė, kad pinigų dar neturi. 2010 m. kovo 17 d. A. B. atvažiavo kartu su A. V.. Prašė paskolinti 40 000 Lt A. B. ir 40 000 Lt A. V.. Ieškovė atsisakė skolinti A. V., nes jo nepažinojo ir matė jį pirmą kartą. Daugiau A. V. ji niekada nematė. Tą dieną ji paskolino A. B. 40 000 Lt trims mėnesiams su 0,2 procento delspinigių. A. B. sakė, kad pasirašė kontraktą Vokietijoje ir jis grąžins ieškovei visą skolą. Per tris mėnesius A. B. pinigų negrąžino, tačiau 2010 m. lapkričio 18 d. vėl atvyko pas ieškovę ir pasiskolino 25 000 Lt su 0,2 procento palūkanomis. A. B. sakė, kad vokiečiai jį apgavo, atsiuntė brokuotas prekes ir negali tęsti verslo. A. B. teigė, kad jei ieškovė nepaskolins daugiau pinigų, tuomet jis negalės grąžinti anksčiau pasiskolintų pinigų. Ieškovė, norėdama atgauti pinigus ir tikėdama, kad A. B. juos grąžins, nes turi pakankamai turto, vis skolino jam pinigus. Prieš paskolinant A. B. 30 000 Lt, A. B. ieškovę buvo nuvežęs į jo erdvų namą, esantį (duomenys neskelbtini), ir į jo valdomą naktinį klubą, taip pat sakė, kad turi restoraną, bei 12 kambarių viešbutį Palangoje ir gauna dideles pajamas. Ieškovė tikėjo, kad A. B. turi pakankamai turto ir skolindama pinigus ji nerizikuoja, nes skolą galės atgauti. 2016 m. gegužės mėnesį A. B. sakė, kad pradėjo naują verslą ir galės grąžinti skolą, tačiau vėliau jis pradėjo rašyti ir grasinti, kad ji jam neskambintų ir nereikalautų pinigų, nes nieko negaus. Tuomet ieškovė kreipėsi į advokatą ir, gavus dokumentus iš Registrų centro sužinojo, kad A. B. namą pardavė. A. B. vis žadėjo pinigus grąžinti ir ji juo tikėjo. Paskolos rašteliuose nurodyti skolos grąžinimo terminai buvo tokie, kokius nurodė pats A. B.. Su A. B. žmona ji pirmą kartą susitiko 2016 metais, kuomet ji buvo nuėjusi pas atsakovą į namus. Duris atidarė atsakovo žmona D. B., ji atsakovo žmonai įteikė lapelį, kuriame buvo surašiusi visas A. B. pasiskolintas pinigų sumas, tačiau D. B. pasakė, kad apie šias skolas ji nieko nežino. Ieškovė teismo posėdžio metu patvirtino, kad jos išsilavinimas yra aukštasis universitetinis bei didelis darbo stažas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

byloje remiantis rašytiniais įrodymais, dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimais, nustatyta, kad 2009 m. kovo 2 d. paskolos sutartimi ieškovė atsakovui A. B. paskolino 30000 Lt (8688,60 Eur), kuriuos pastarasis įsipareigojo grąžinti iki 2009 m. balandžio 2 d.

2010 m. kovo 17 d. paskolos sutartimi ieškovė atsakovui A. B. paskolino dar 40 000 Lt (11 584,80 Eur), kuriuos privalėjo grąžinti iki 2010 m. birželio 17 d.

2010 m. lapkričio 18 d. paskolos sutartimi ieškovė atsakovui A. B. paskolino dar 25 000 Lt (7 240,50 Eur), kuriuos privalėjo grąžinti iki 2010 m. gruodžio 18 d. Iš viso A. B. iš M. B. pasiskolino 27 513,90 Eur. Minėtose paskolos sutartyse 2 punkte buvo numatyta sąlyga, kad negrąžinus skolos laiku, A. B. įsipareigojo mokėti po 0,2 procentus delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną.

A. B. 2009 m. spalio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. K1AK-9130 bendraatsakoviams, kurie yra jo uošviai (sutuoktinės tėvai), perleido žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir gyvenamąjį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), už 160 000 Lt (46 339,20 Eur). Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad minėto pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo metu vidutinė parduoto turto kaina buvo 148 7523 Lt (430 816,00 Eur), t. y. 218 000 Lt (63 137 Eur) už žemę, ir 1 269 523 Lt (367 679 Eur) už namą.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.870 straipsnio 2 dalis numato, jog paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų perdavimo momento. Šioje byloje teismas daro išvadą, jog kad tarp šalių susiklostė paskolos sutartiniai teisiniai santykiai trijų paskolos raštelių, sudarytų 2009 m. kovo 2 d., 2010 m. kovo 17 d. ir 2010 m. lapkričio 18 d. pagrindu. Visuose minėtose paskolos rašteliuose buvo numatytas paskolos dalyko, t. y. pinigų sumos, grąžinimo terminai, bei numatytas mokėtinų delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną dydis – 0,2 procentai. Iš viso pagal minėtus paskolos raštelius M. B. atsakovui A. B. paskolino 27 513,90 Eur. Aplinkybės, kad buvo surašyti minėti trys paskolos rašteliai, kuriuos pasirašė ieškovė M. B. ir A. B., atsakovas A. B. neginčijo, tačiau tiek savo atsiliepime į ieškinį, tiek teismo posėdžio metu nurodė, kad su M. B. jis visiškai atsiskaitė 2012 m. gruodžio 18 d. Teismas pažymi, kad skolininko kaltė yra preziumuojama ir skolininkas ginčo atveju turi įrodyti skolos grąžinimo faktą. Tačiau, kaip matyti iš byloje pateiktos medžiagos, atsakovas teismui nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, kad skolą jis grąžino. Skolos grąžinimą atsakovas A. B. grindžia tik savo paaiškinimais, kad jis kiekvieną mėnesį vis grąžindavo tam tikrą sumą pinigų, kuriuos nuveždavo ieškovei į namus, tačiau šios aplinkybės nepatvirtina jokie kiti pagrįsti įrodymai. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų A. V. teismo posėdžio metu paaiškino, kad jis su A. B. važiuodavo kartu iki M. B. namų ir A. B. nunešti M. B. pinigus, tačiau paties pinigų perdavimo fakto jis nematė, nes A. B. jis laukdavo automobilyje. Taigi, šie A. V. parodymai teismo vertintini kritiškai, kadangi A. V. ir A. B. yra susiję asmenys. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad A. B. pateikė teismui ir lentelę, kurioje jis neva savo kompiuteryje fiksavo, kokias sumas ir kada jis grąžino M. B., taip pat pateikė skaitmeninio dokumento ypatybių „ekranvaizdį“, kuriame nurodyta, kad dokumentas sukurtas 2009 m. balandžio 2 d., o paskutinį kartą redaguotas 2012 m. gruodžio 20 d. A. B. ir jo atstovas advokatas paaiškino, kad šie duomenys patvirtina, kad skolos atidavimo dalimis faktą atsakovas A. B. atsakingai fiksavo ir visą skolą M. B. grąžino 2012 m. gruodžio 18 d. Tačiau teismo nuomone šis A. B. pateikta lentelė ir skaitmeninio dokumento ypatybių „ekranvaizdis“ nelaikytini pagrįstais įrodymais, kadangi turint specialių kompiuterinių žinių, šiuos skaitmeninio dokumento ypatybių duomenis galima pakeisti. Pažymėtina ir tai, kad atsakovo A. B. išsilavinimas yra aukštasis universitetinis, jis daugiau kaip 20 metų yra verslininkas ir vadovaujantis bonus pater familias, jis turėjo žinoti, kad grąžinant skolą, turi būti raštu fiksuojamas skolos grąžinimo faktas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad A. B. pagal tris skolos raštelius liko skolingas M. B. 27 513,90 Eur skolos ir už 182 dienas paskaičiuotus delspinigius – 9 960,03 Eur, t. y. iš viso 37 473 Eur. Kadangi prievolė ieškovei grąžinti skolą įgyta santuokos metu, todėl ši skola priteistina ir abiejų atsakovų – D. B. ir A. B. (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.109 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.38 straipsnio 1 dalis). Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.59 straipsnis). Asmuo, neįvykdęs savo sutartinės prievolės, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.256 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, ieškovės reikalavimai, kaip pagrįsti, tenkintini, iš atsakovų D. B. ir A. B. solidariai priteistina 27 513,90 Eur skolos, 9 960,03 Eur delspinigių.

Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalis). Todėl ieškovei iš atsakovų D. B. ir A. B. solidariai priteistinos palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalis).

Dėl sandorio sudarymo pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsnyje įtvirtintas vienas iš kreditoriaus interesų gynimo būdų – kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius – actio Pauliana. Tai specialus, su sutarčių laisvės principo ribomis susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikis nulemtas siekio užkirsti kelią galimam skolininko piktnaudžiavimui savo teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriui įvykdymą.

Actio Pauliana instituto paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002; 2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003). Kreditorius, reikšdamas actio Pauliana, pirmiausia siekia atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai, be privalomo pagrindo perleido kitiems asmenims. Skirtingai nei kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, actio Pauliana paskirtis – kompensacinė, nes, pripažinus pagal kreditoriaus ieškinį skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu, kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perduotą pagal tą sandorį turtą ar jo vertę tiek, kiek reikalinga kreditoriaus reikalavimams patenkinti. Taigi sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2001; 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006). Jeigu byloje nustatoma, kad kreditorius, reikšdamas actio Pauliana, turėjo tikslą ne patenkinti savo reikalavimą, o kad teismas pripažintų sandorį negaliojančiu, toks ieškinys Civilinio kodekso 6.66 straipsnio pagrindu negalėtų būti tenkinamas.

Siekiant apginti kreditoriaus interesus actio Pauliana institutu, nustatomos sutarties laisvės principo ribos, nes skolininkas, disponuodamas savo turtu, yra įpareigotas atsižvelgti į savo kreditoriaus interesus ir nesudaryti tokių turto perleidimo sandorių, kurie juos pažeistų. Taigi faktiškai įstatyme įtvirtinta asmens sudaromų sandorių kontrolės galimybė. Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarties laisvės principo ribomis, pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui, kad būtų užkirstas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu ir nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis Nr. 3K-3-511/2011).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išskirtos būtinosios actio Pauliana taikymo sąlygos, kurioms esant galimas sandorio pripažinimas negaliojančiu: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be to, be šių sąlygų taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis Nr. 3K-3-362/2011; 2012 m. gegužės 2 d. nutartis Nr. 3K-3-204/2012; 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas Nr. 3K-P-311/2012).

Sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų egzistavimo nėra pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu.

Taigi viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų – kad kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį. Atsižvelgiant į tai, kad kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais, teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Tai reikšminga, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas Nr. 3K-P-311/2012). Šioje byloje teismas atkreipia dėmesį į tai, kad 2010 m. kovo 17 d. ir 2010 m. lapkričio 18 d. paskolos rašteliai buvo sudaryti po ginčytinos 2009 m. spalio 20 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. K1AK-9130 sudarymo, tačiau teismas, vadovaujantis protingumo ir sąžiningumo principais, siekiant išvengti teisminių ginčų dėl negrąžintos skolos ateityje, turi pagrindo manyti, kad ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę pagal visas tris 2009 m. kovo 2 d., 2010 m. kovo 17 d. ir 2010 m. lapkričio 18 d. paskolų sutartis.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas sąrašas atvejų, iš kurių įrodžius bent vieną pripažintina, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; 3) kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Vertinant, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsnio prasme, būtina įvertinti ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir kreditoriaus tarpusavio sutartinių santykių nuostatos, bet ir nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Sąvoka „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ – reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis Nr. 3K-3-167/2012), taip pat tai, kad šios, su skolininko mokumo sumažėjimu susijusios, aplinkybės būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad, nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą - kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis Nr. 3K-3-262/2008). Kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio, pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2007). Kreditoriaus teisės gali būti pažeistos ir kitais būdais, pavyzdžiui, kai skolininkas, perleidęs turtą, nors ir netampa nemokus, tačiau gerokai sumažina savo turtą ir taip sukelia realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis Nr. 3K-3-535/2007).

Iš byloje esančių įrodymų, šalių paaiškinimų nustatyta, kad A. B. sudarius ginčijamą 2009 m. spalio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. K1AK-9130, ieškovei išieškoti skolos ir netesybų nebuvo jokios galimybės, kadangi A. B., nebeturėjo pakankamai turto. Ginčijamu sandoriu buvo perleistas paskutinis jo turėtas nekilnojamasis turtas. Pats A. B. teismo posėdžio metu paaiškino, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įsigytas kredito sutartimi įkeičiant jį bankui ir 2013 metais parduotas iš varžytinių (šiuos duomenis patvirtina byloje esantis valstybės įmonės „Registrų centras“ išrašas), be to, jo valdytų dviejų įmonių padėtis nebuvo stabili. Byloje esantys juridinių asmenų registro išrašai patvirtina, kad A. B. individuali įmonė, kuri 2009 m. gegužės 11 d. buvo pertvarkyta į uždarąją akcinę bendrovę „Slavtranz komercija“, 2012 metais buvo restruktūrizuojama ir 2013 metais ji bankrutavo, o A. B. valdomos uždarosios akcinės bendrovės „Slavtranz“ bankroto procedūros pradėtos 2013 m. Be to, pats A. B. teismo posėdžio metu paaiškino, kad pinigus iš M. B. skolinosi todėl, kad trūko pinigų verslui. Byloje atsakovas A. B. nepateikė jokių įrodymų, kad tuo metu, kuomet buvo sudarytas ginčijamas sandoris, jo šeimos ir jo valdomo verslo finansinė padėtis buvo gera ir jis buvo pajėgus grąžinti skolą M. B.. Esant šioms aplinkybėms, teismas turi pagrindo manyti, kad egzistuoja ir antroji ieškinio actio Pauliana taikymo sąlyga – ginčijamas sandoris pažeidė kreditorės M. B. teises – gerokai sumažėjus A. B. turimam turtui, kilo reali grėsmė, kad A. B. turimi įsipareigojimai M. B. nebus tinkamai įvykdyti.

Sandoriui pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, jeigu sandoris atlygintinis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsnio 1, 2 dalys). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės normą ir pasisakydamas dėl skolininko bei trečiojo asmens nesąžiningumo vertinimo, yra nurodęs, kad skolininkas ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais tik esant pagrindui konstatuoti, jog jie žinojo ar turėjo žinoti, kad sudarydami sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad protingu ir apdairiu, t. y. sąžiningu, gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jo interesai. Tai daroma iš dalies jo paties interesais, todėl iš turto įgijėjo pagal sandorį gali būti reikalaujama domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis Nr. 3K-3-168/2007, 2010 m. vasario 1 d. nutartis Nr. 3K-3-15/2010; 2014 m. birželio 11 d. nutartis Nr. 3K-3-317/2014 kt.). Atsakovo A. B. ir S. P. bei M. M. P. nesąžiningumą ieškovė sieja su tuo, kad sandorį A. B. sudarė su uošviais ir pardavė turtą už daugiau kaip 9 kartus mažesnę kainą nei valstybės įmonės „Registrų centras“ nurodyta nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė (ginčijamo sandorio sudarymo dieną vidutinė parduoto turto kaina buvo 1 487 523 Lt (430 816 Eur), t. y. 218 000 Lt (63 137 Eur) už žemę, ir 1 269 523 Lt (367 679 Eur) už namą), puikiai suprasdamas ir žinodamas, kad po tokio sandorio sudarymo jis nebeturės galimybės grąžinti jau pasiimtos skolos ieškovei. A. B. nesąžiningus veiksmus pagrindžia ir tai, kad jis, pardavęs nekilnojamąjį turtą, ne tik nesiruošė ieškovei grąžinti skolos ir mokėti netesybų, bet vis žadėdamas grąžinti skolą ir pasakodamas ieškovei apie naujus verslus ir palankias finansines galimybes, jis ir toliau skolinosi iš M. B., sudarydamas tokias sąlygas, kad ieškovė realiai nebegalėtų atgauti skolos. Atsakovų S. P. ir M.M. P. nesąžiningumas sandorio sudarymo metu grindžiamas tuo, kad jie su atsakovais D. B. ir A. B. buvo artimai susiję asmenys (S. P. ir M. M. B. yra D. B. tėvai), todėl tikėtina, kad jie galėjo ir turėjo žinoti apie tuo metu sunkią D. ir A. B. finansinę padėtį, jų skolas ir jie turėjo suprasti, kad įsigydami iš A. B. nekilnojamąjį turtą už daugiau nei 9 kartus mažesnę nei vidutinė rinkos kainą, jie jam padeda išvengti prievolių. Be to, pažymėtina tai, kad į teismo posėdį S. P. ir M. M. B. į teismo posėdį neatvyko ir teismui nepateikė jokių paaiškinimų, kokiu tikslu jie pirko tokios didelės apimties nekilnojamąjį turtą. Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad atsakovų nesąžiningumas yra įrodytas. Nors civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.67 straipsnyje įtvirtinti konkretūs nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, kurie traktuotini kaip bendrosios taisyklės išimtys. Įrodžius aplinkybes, pagrindžiančias vienos iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.67 straipsnyje nustatytų nesąžiningumo prezumpcijų taikymą, sandorį sudariusioms šalims nesąžiningumas preziumuojamas, todėl įrodinėjimo našta, siekiant paneigti nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškinio, tenka joms pačioms. Turto pardavimas už kelis kartus mažesnę kainą priskirtinas prie kreditoriaus teisių kitokių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis Nr. 3K-3-573/2005; 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis 3K-3-535/2007).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kreditorius ginčyti skolininko sudarytus sandorius, pareikšdamas actio Pauliana ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, turi teisę per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalis, 6.66 straipsnio 3 dalis). Ieškinio senaties terminas išlieka priklausomas nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši atsiranda nuo tos dienos, kurią ieškovė M. B. sužinojo apie atsakovų sudarytą sandorį. Šioje byloje nustatyta, kad actio Pauliana vienerių metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas, kadangi ieškovė apie ginčijamą sandorį sužinojo tik po to, kai kreipėsi į advokatą dėl skolos išieškojimo iš A. B. ir 2016 m. rugpjūčio 8 d. gavo valstybės įmonės „Registrų centras“ nekilnojamojo turto išrašą, iš kurio pamatė, kad A. B. priklausęs nekilnojamas turtas, esantis (duomenys neskelbtini), 2009 m. spalio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. K1AK-9130 yra parduotas. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas A. B. nurodo, kad ieškinio senatis yra suėjusi, nes apie tai, kad turtas yra parduotas, M. B. sužinojo 2015 metais, kuomet buvo atėjusi į (duomenys neskelbtini), ir jo žmona D. B. jai pasakė, kad namas priklauso ne A. B., tačiau atsakovas A. B. byloje nepateikė jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų, o pati D. B. teismo posėdyje nedalyvavo.

Kaip jau minėta anksčiau, vienas iš actio Pauliana taikymo įpatumų yra tai, kad kreditoriaus reikalavimas yra nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.145 straipsniu, pripažinus sandorį negaliojančiu yra taikytina restitucija. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.146 straipsnį, restitucija taikoma natūra, išskyrus atvejus, kai to padaryti neįmanoma arba tai sukeltų didelių nepatogumų šalims. Šioje byloje teismas turi pagrindo manyti, kad restitucija natūra šiuo atveju sukeltų didelių nepatogumų šalims, o be to būtų perteklinė ginant ieškovės, kaip kreditorės, interesus. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalį, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo padarinių. Taigi įstatymas nukreipia šiuo atveju į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsnio 4 dalį, kurioje įtvirtinta actio Pauliana institutui būdinga restitucijos forma – sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisinius padarinius ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti; kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal skolininko sudarytą sandorį turtą, jo vertę ar lėšas. Taigi tiek skolininkui, tiek asmeniui, kuriam perleistas turtas ir kuris privalo grąžinti iš skolininko įgytą turtą (šios bylos atveju – atlyginti turto vertę pinigais, nes turto grąžinimas natūra netikslingas dėl to, kad sukeltų daug nepatogumų atsakovams ir būtų perteklinis), sandorio pripažinimas negaliojančiu taip pat sukels teisinius padarinius tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 14 d. nutartis Nr. 3K-3-99/2010). Esant šioms aplinkybėms iš S. P. ir Marijos M. P. solidariai priteistina A. B. tik tokio dydžio piniginė suma, kad užtektų patenkinti ieškovės reikalavimą, t. y. 37 473,03 Eur ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas A. B. teismui pateikė Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos raštus, kuriose pateikiama tam tikra informacija apie M. B. suteiktas paskolas, tačiau šių dokumentų teismas nelaiko įrodymais, nes jie gauti neteisėtu būdu. Teismo posėdžio metu A. B., paklaustas, iš kur gavo minėtus dokumentus, jis atsisakė atsakyti į šį klausimą.

Kadangi ieškovės ieškinys tenkintinas, ieškovui iš atsakovų lygiomis dalimis priteistinos rašytiniais įrodymais pagrįstos bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis), kurios sudaro 3464,55 Eur, kurios A. B., D. B., S. P., M. M. P. priteistinos lygiomis dalimis, t. y. po 866,14 Eur iš kiekvieno atsakovo.

Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės paliktinos galioti iki sprendimo įsiteisėjimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260, 263-268, 270, straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti solidariai iš A. B. ir D. B. ieškovės naudai 27 513,90 Eur skolos, 9 960,03 Eur delspinigių ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 37473,03 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2016 m. gruodžio 12 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Panaikinti 2009 m. spalio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. K1AK-9130 ir taikyti restituciją – priteisti solidariai iš S. P. ir M. M. P. A. B. 37 473,03 Eur sumą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 37473,03 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2016 m. gruodžio 12 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kuri skirtina ieškovei įvykdyti išieškojimą iš A. B. ir D. B. priteistos skolos, delspinigių ir palūkanų.

Priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų A. B., D. B., S. P., M. M. P. ieškovei M. B. po 866,14 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki sprendimo įsiteisėjimo.

Sprendimą per 30 dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.