Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinių sprendimų kategorijos: 1.1.4.2.; 1.1.4.4.3.; 1.2.3.1.2.10.; 1.2.17.1.1.; 1.2.17.3.; 1.2.22.3.2.; 1.2.27.1.

2017 m. balandžio 24 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdimaro Bavėjano (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Sigitos Bieliauskienės, Laimos Garnelienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Z. V. ir jo gynėjo advokato A. J. bei I. Ž. ir jo gynėjo K. Ž. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį, BK 199 straipsnio 1 dalį – 750 MGL dydžio bauda;

- pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, BK 199² straipsnio 1 dalį – 750 MGL dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir Z. V. paskirta 750 MGL (28 245 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas kardomojo kalinimo laikas nuo 2014 m. liepos 8 d. iki 2015 m. gegužės 5 d. įskaitytinai, vieną kardomojo kalinimo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai.

- pagal BK 199 straipsnio 1 dalį – trejų metų laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 199² straipsnio 1 dalį – dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 286 straipsnį – vienerių metų dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 254 straipsnio 2 dalį – šešerių metų laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 10 punktą – aštuonerių metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtos bausmės iš dalies sudėtos ir paskirta galutinė subendrinta aštuonerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas kardomajame kalinime išbūtas laikas nuo 2014 m. liepos 12 d. iki 2015 m. liepos 10 d. įskaitytinai.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir V. Ž., tačiau apeliacinis skundas dėl jo nuteisimo nėra gautas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Z. V. nuteistas už tai, kad subūrė organizuotą grupę kartu su I. Ž., V. Ž., R. M. (R. M.) ir tyrimo metu nenustatytais asmenimis iš Baltarusijos Respublikos ir būdamas organizuotos grupės, skirtos daryti sunkius nusikaltimus (kontrabandos būdu gabenti ir neteisėtai disponuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis), organizatoriumi bei vadovu, surado nusikalstamų veikų priemones, paskirstė organizuotos grupės nariams konkrečias užduotis ir vaidmenis, koordinavo organizuotos grupės narių veiklą, o būtent: gavo ir perdavė organizuotos grupės nariams mobiliojo ryšio telefonus su SIM kortelėmis, kurių abonentiniai Nr. +37065458193, +37065466606, +37065458500, būdamas Vilniuje, Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2014 m. liepos 2 d. kontaktavo mobiliojo ryšio telefonu, kurio Nr. +37064177060, su organizuotos grupės nariais, t. y. tyrimo metu nenustatytu asmeniu iš Baltarusijos Respublikos, kurio mobiliojo ryšio telefono Nr. +375299592519, I. Ž., kurio mobiliojo ryšio telefono Nr. +37065458500, V. Ž., kurio mobiliojo ryšio telefono Nr. +37065458193, R. M., kurio mobiliojo ryšio telefono Nr. +37065466606. Z. V. koordinavo pastarųjų veiksmus ir susitarė su tyrimo metu nenustatytu asmeniu iš Baltarusijos Respublikos, kad pastarasis, išvengdamas muitinės kontrolės, 2014 m. liepos 2 d. apie 20 val. Šalčininkų r., Akmenynės sen., Kurmelionių k. prieigose, tarp valstybės sieną žyminčių ženklų Nr. 0991 ir Nr. 0992, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką perneš dėžes su cigaretėmis: 8 000 pakelių cigarečių „Minsk Capital“, 4 000 pakelių cigarečių „Minsk 5 Super Slims“, 2 950 pakelių cigarečių „Fest“, pažymėtų Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kurių bendra vertė, įskaitant privalomus mokesčius, viršija 250 MGL ir sudaro 35 165,86 Eur, o I. Ž. perims šias kontrabandos būdu per valstybės sieną pergabentas cigaretes ir padedant bendrininkams V. Ž. ir R. M. gabens jas į Lietuvos Respublikos teritorijos gilumą.

1.1. Z. V. taip pat nuteistas už tai, kad subūrė organizuotą grupę kartu su I. Ž., V. Ž., R. M. ir tyrimo nenustatytais asmenimis iš Baltarusijos Respublikos, ir būdamas organizuotos grupės, skirtos daryti sunkius nusikaltimus (kontrabandos būdu gabenti ir neteisėtai disponuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis), organizatoriumi bei vadovu, surado nusikalstamų veikų priemones, paskirstė organizuotos grupės nariams konkrečias užduotis ir vaidmenis, koordinavo organizuotos grupės narių veiklą, o būtent: pažeidžiant nustatytą tvarką – Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų „Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ 2 punkto reikalavimą, kuris nustato, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis, taip pat kontrabandinius tabako gaminius, ir 2013 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 4-759 patvirtintų „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ pakeitimo 3 punkto reikalavimą, kuris nustato, kad fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis tabako gaminius, jeigu jie laiko įvežtus iš kitų valstybių, išskyrus Europos Sąjungos valstybes nares, į Lietuvos Respubliką tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija 10 pakelių cigarečių, gavo ir perdavė organizuotos grupės nariams mobiliojo ryšio telefonus, kurių abonentiniai Nr. +37065458193, +37065466606, +37065458500, būdamas Vilniuje, Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2014 m. liepos 2 d. kontaktavo mobiliojo ryšio telefonu, kurio Nr. +37064177060, su organizuotos grupės nariais. Z. V. būnant netoli nusikaltimo vietos, Akmenynės kaimo prieigose, nuo 2014 m. liepos 2 d. 20 val. iki 2014 m. liepos 2 d. 20.30 val. kontaktavo mobiliojo ryšio telefonu, kurio Nr. +37064177060, su tyrimo metu nenustatytu asmeniu iš Baltarusijos Respublikos, kurio mobiliojo ryšio telefono Nr. +375299592519, I. Ž., kurio mobiliojo ryšio telefono Nr. +37065458500, R. M., kurio mobiliojo ryšio telefono Nr. +37065466606, V. Ž., kurio mobiliojo ryšio telefono Nr. +37065458193. Z. V. nurodė V. Ž. ir R. M. būnant netoli nusikaltimo vietos stebėti ir saugoti aplinką bei telefonu informuoti bendrininkus apie pastebėtus pasienio pareigūnų automobilius, taip pat davė I. Ž. automobilį „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nurodė perimti bei sukrauti į pastarojo vairuojamą automobilį „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), iš tyrimo metu nenustatyto asmens iš Baltarusijos Respublikos 2014 m. liepos 2 d. apie 20 val. Šalčininkų r., Akmenynės sen., Kurmelionių k. prieigose, tarp valstybės sieną žyminčių ženklų Nr. 0991 ir Nr. 0992, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką kontrabandos būdu pergabentas dėžes su cigaretėmis. Po to, I. Ž. sukrovus dėžes su cigaretėmis į pastarojo vairuojamą automobilį „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o V. Ž. ir R. M. stebint ir saugant aplinką, I. Ž. vairuojant automobilį „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bei pakeliui paimant į minėtą automobilį V. Ž., jis (Z. V.) lydėjo automobilį „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su cigaretėmis, t. y. važiavo priekyje automobiliu „Škoda Octavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuo valstybės sienos prieigų į Lietuvos Respublikos teritorijos gilumą keliu Turgeliai – Šalčininkai, Šalčininkų miesto kryptimi. Taip Z. V. organizavo akcizais apmokestinamų prekių – 8 000 pakelių cigarečių „Minsk Capital“, 4 000 pakelių cigarečių „Minsk 5 Super Slims“, 2 950 pakelių cigarečių „Fest“, pažymėtų Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kurių bendra vertė, įskaitant sumokėti privalomus mokesčius, viršija 250 MGL ir sudaro 35 165,86 Eur, neteisėtą gabenimą.

2. I. Ž. nuteistas už tai, kad veikdamas organizuota grupe, kurią subūrė jos organizatorius ir vadovas Z. V., kuris surado nusikalstamų veikų priemones, paskirstė konkrečias užduotis, vaidmenis, būdamas organizuotos grupės, skirtos daryti sunkius nusikaltimus (kontrabandos būdu gabenti ir neteisėtai disponuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis), vykdytoju, kartu su organizuotos grupės nariais, t. y. Z. V., V. Ž., R. M. ir tyrimo nenustatytais asmenimis iš Baltarusijos Respublikos, Z. V. perdavus organizuotos grupės nariams mobiliojo ryšio telefonus su SIM kortelėmis, kurių abonentiniai Nr. +37065458193, +37065466606, +37065458500, Z. V. būnant Vilniuje, Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2014 m. liepos 2 d. kontaktuojant mobiliojo ryšio telefonu, kurio Nr. +37064177060, su organizuotos grupės nariais, t. y. tyrimo metu nenustatytu asmeniu iš Baltarusijos Respublikos, kurio mobiliojo ryšio telefono Nr. +375299592519, juo (I. Ž.), kurio mobiliojo ryšio telefono Nr. +37065458500, R. M., kurio mobiliojo ryšio telefono Nr. +37065466606, V. Ž., kurio mobiliojo ryšio telefono Nr. +37065458193, koordinuojant pastarųjų veiksmus, susitarus su tyrimo metu nenustatytu asmeniu iš Baltarusijos Respublikos, kad pastarasis 2014 m. liepos 2 d. apie 20 val. Šalčininkų r., Akmenynės sen., Kurmelionių k. prieigose, tarp valstybės sieną žyminčių ženklų Nr. 0991 ir Nr. 0992, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką perneš cigaretes, kurias Lietuvos Respublikos teritorijoje perims bendrininkai, Z. V. jam (I. Ž.) davė automobilį „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o jis (I. Ž.), Z. V. nurodymu, kartu su V. Ž. minėtu automobiliu atvažiavo į Kurmelionių kaimo apylinkes, kur V. Ž. ir R. M. stebėjo ir saugojo aplinką Kurmelionių kaimo apylinkėse, informavo bendrininkus apie pastebėtus pasienio pareigūnus ar tarnybinius automobilius. 2014 m. liepos 2 d. apie 20 val. Šalčininkų r., Akmenynės sen., Kurmelionių k. prieigose, tarp valstybės sieną žyminčių ženklų Nr. 0991 ir Nr. 0992, nenustatytam asmeniui iš Baltarusijos Respublikos pernešus, jis (I. Ž.), išvengdamas muitinės kontrolės, turėdamas tikslą šias cigaretes gabenti į Lietuvos Respublikos teritorijos gilumą, į automobilį „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sudėjo minėtas cigarečių dėžes – 8 000 pakelių cigarečių „Minsk Capital“, 4 000 pakelių cigarečių „Minsk 5 Super Slims“, 2 950 pakelių cigarečių „Fest“, pažymėtų Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kurių vertė, įskaitant privalomus mokesčius, viršija 250 MGL ir sudaro 35 165,86 Eur.

2.1. I. Ž. taip pat nuteistas už tai, kad veikdamas organizuota grupe, kurią subūrė jos organizatorius ir vadovas Z. V., kuris surado nusikalstamų veikų priemones, paskirstė konkrečias užduotis, vaidmenis, būdamas organizuotos grupės, skirtos daryti sunkius nusikaltimus (kontrabandos būdu gabenti ir neteisėtai disponuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis), padėjėju, kartu su organizuotos grupės nariais, t. y. Z. V., I. Ž., R. M. ir tyrimo nenustatytais asmenimis iš Baltarusijos Respublikos, organizatoriui Z. V. organizuojant, koordinuojant grupės narių veiklą ir jai vadovaujant, pažeidžiant nustatytą tvarką – Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų „Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ 2 punkto reikalavimą, kuris nustato, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis, taip pat kontrabandinius tabako gaminius, ir 2013 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 4-759 patvirtintų „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ pakeitimo 3 punkto reikalavimą, kuris nustato, kad fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis tabako gaminius, jeigu jie laiko įvežtus iš kitų valstybių, išskyrus Europos Sąjungos valstybes nares, į Lietuvos Respubliką tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija 10 pakelių cigarečių, Z. V. gavus ir perdavus organizuotos grupės nariams mobiliojo ryšio telefonus su SIM kortelėmis, kurių abonentiniai Nr. +37065458193, +37065466606, +37065458500, 2014 m. liepos 2 d. apie 20 val. Šalčininkų r., Akmenynės sen., Kurmelionių k. prieigose, Z. V. organizuojant ir būnant netoli nusikaltimo vietos, nuo 2014 m. liepos 2 d. 20 val. iki 2014 m. liepos 2 d. 20.30 val. kontaktuojant mobiliojo ryšio telefonu, kurio Nr. +37064177060, su bendrininkų grupės nariais – juo (I. Ž.), kurio mobiliojo ryšio telefono Nr. +37065458500, R. M., kurio mobiliojo ryšio telefono Nr. +37065466606, V. Ž., kurio mobiliojo ryšio telefono Nr. +37065458193, koordinuojant pastarųjų veiksmus, Z. V. davus jam automobilį „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Z. V. nurodžius, jis kartu su V. Ž. automobiliu „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atvažiavo į Kurmelionių kaimo apylinkes, kur V. Ž. ir R. M. būnant netoli nusikaltimo vietos, Kurmelionių ir Akmenynės kaimo prieigose, Šalčininkų rajone, stebint ir saugant aplinką bei telefonu informuojant bendrininkus apie pastebėtus pasienio pareigūnų automobilius, jis nuvairavo automobilį „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), į Šalčininkų r., Akmenynės sen., Kurmelionių k. prieigas, tarp valstybės sieną žyminčių ženklų Nr. 0991 ir Nr. 0992. Nenustatytam asmeniui iš Baltarusijos Respublikos pernešus, I. Ž. sunešė ir sukrovė cigaretes į automobilį „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), taip neteisėtai įgijo, laikė automobilyje ir jam vairuojant, pakeliui į automobilį įsėdus V. Ž., neteisėtai gabeno keliu Turgeliai – Šalčininkai, Šalčininkų miesto kryptimi akcizais apmokestinamas prekes: 8 000 pakelių cigarečių „Minsk Capital“, 4 000 pakelių cigarečių „Minsk 5 Super Slims“, 2 950 pakelių cigarečių „Fest“, pažymėtų Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kurių bendra vertė, įskaitant privalomus mokesčius, viršija 250 MGL ir sudaro 35 165,86 Eur.

2.2. I. Ž. taip pat nuteistas už tai, kad 2014 m. liepos 2 d. apie 21.15 val. Viktarinės kaimo prieigose, Turgelių sen., Šalčininkų r., vengdamas sulaikymo už galimai padarytą nusikalstamą veiką – neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis, kurių vertė viršija 250 MGL – pasipriešino valstybės tarnautojui – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyresniajam tyrėjui T. S., o būtent: T. S. balsu išreiškus reikalavimą sustoti, į orą iššovus tris įspėjamuosius šūvius, nepakluso teisėtam valstybės tarnautojo reikalavimui, jį pasivijus ir sulaikymo metu dedant antrankius, aktyviai priešinosi, mosikavo rankomis, sudavė rankomis T. S. per rankas, panaudodamas savo kūno svorį, fizinę jėgą, stūmė T. S. nuo savęs, pabandžius pargriauti – priešinosi, grumtynių metu kelis kartus pargriovė T. S., grumtynių metu atsegęs juodos spalvos sportinio kostiumo priekinėje dalyje esantį užtrauktuką, išsinėrė iš drabužio, nustūmė nuo savęs T. S. ir pabėgo nuo jo. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Kriminalinės žvalgybos skyriaus tyrėjui T. J. persekiojant ir priartėjus prie jo apie 40 metrų atstumu, žodžiu įspėjus, kad bus panaudotas tarnybinis ginklas, iššovus keturis įspėjamuosius šūvius į orą, jam (I. Ž.) sustojus, tyrėjui T. J. žodžiu įspėjus, kad jis yra sulaikomas ir jeigu priešinsis – bus panaudoti kovinių imtynių veiksmai, nepakluso teisėtiems reikalavimams nesipriešinti, aktyvias veiksmais grumdamasis priešinosi tyrėjui T. J. ir T. S..

2.3. I. Ž. taip pat nuteitas už tai, kad 2014 m. liepos 2 d. apie 21.30 val. Viktarinės kaimo prieigose, Turgelių sen., Šalčininkų r., vengdamas sulaikymo už galimai padarytą nusikalstamą veiką – neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis, kurių vertė viršija 250 MGL – pasipriešinęs valstybės tarnautojui (Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Kriminalinės žvalgybos skyriaus tyrėjui T. J.), grumtynių metu jam (I. Ž.) gulint ant nugaros, T. J. atsisėdus jam ant pilvo ir bandant apversti jį pilvu į žemę, suėmus jį už dešiniojo peties ir siekiant jo laisvos dešiniosios rankos, jis dešine ranka apkabino T. J. per nugarą, sučiupo už dėkle esančio tarnybinio šaunamojo ginklo – pistoleto „Glock 19 HPS 431“, dešine ranka pistoletą ištraukė iš dėtuvės ir laikė jį dešinėje rankoje, taip pagrobė iš T. J. tarnybinį pistoletą „Glock 19 HPS 431“ su devyniais „9 mm Luger“ šoviniais.

2.4. I. Ž. taip pat nuteitas už tai, kad 2014 m. liepos 2 d. apie 21.30 val. Viktarinės kaimo prieigose, Turgelių sen., Šalčininkų r., vengdamas sulaikymo už galimai padarytą nusikalstamą veiką – neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis, kurių vertė viršija 250 MGL – pasipriešinęs valstybės tarnautojui (Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Kriminalinės žvalgybos skyriaus tyrėjui T. J.), pastarajam vykdant tarnybines pareigas, grumtynių metu pagrobęs iš pastarojo tarnybinį šaunamąjį ginklą – pistoletą „Glock 19 HPS 431“ su devyniais „9 Luger“ šoviniais, ir laikydamas jį dešinėje rankoje už rankenos, ginklo vamzdį nukreipęs T. J. į veidą apie 20 – 30 cm atstumu, uždėjęs smilių ant nuleistuko, du kartus smiliumi nuspaudė nuleistuką, taip pasikėsino nužudyti T. J. dėl nukentėjusio asmens tarnybos pareigų vykdymo, tačiau šūvis neįvyko dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes šaunamojo ginklo – pistoleto „Glock 19 HPS 431“ – užraktas buvo užstrigęs jame užstrigus šoviniui ir šūvis neįvyko.

3. Nuteistasis Z. V. ir jo gynėjas A. J. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio dalį, kuria Z. V. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, BK 199 straipsnio 1 dalį ir BK 24 straipsnio 4 dalį, BK 199² straipsnio 1 dalį, panaikinti ir priimti naują sprendimą – baudžiamąją bylą dėl Z. V. nutraukti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliantų teigimu, Z. V. kaltė grindžiama įrodymams keliamų reikalavimų neatitinkančiais duomenimis, t. y. išvestiniais, neteisėtu būdu gautais duomenimis ir prielaidomis. Be to, pirmosios instancijos teismas neįvertino byloje esančių duomenų visumos ir nesilaikė rungimosi principo. Skundžiamojo nuosprendžio išvados neatitinka bylos aplinkybių, todėl buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos.

3.2. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad Z. V. savo kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo nepripažino ir davė nuoseklius parodymus. Tačiau pirmosios instancijos teismas Z. V. nurodytų aplinkybių nevertino ir nepagrįstai vadovavosi tik kaltinimui palankiais įrodymais, t. y. pareigūnų, suinteresuotų bylos baigtimi, parodymais ir jų surašytais tarnybiniais pranešimais. Nuteistasis neigia subūręs organizuotą grupę, suradęs nusikalstamų veikų priemones ir koordinavęs organizuotos grupės narių veiklą. Jis taip pat neorganizavo neteisėto akcizais apmokestinamų prekių gabenimo. Apeliaciniame skunde dėstomi Z. V. parodymai, iš kurių matyti, kad jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu jis buvo kitoje vietoje ir negalėjo padaryti šių nusikaltimų. Šią aplinkybę patvirtina ir liudytojų, kurie buvo apklausti pirmosios instancijos teisme, parodymai, tačiau teismas netinkamai įvertino šiuos bylos duomenis.

3.3. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad Z. V. kaltė nepagrįstai grindžiama 2014 m. gruodžio 3 d. tarnybiniame pranešime nurodytais duomenimis dėl telefoninių pokalbių ir SMS žinučių. Apeliantai skunde nesutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad telefono numeriais +37067034712 ir +37064177060 naudojosi vienas asmuo, t. y. Z. V.. Ši teismo išvada yra pagrįsta prielaidomis. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Z. V. inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo metu telefono numerio +37064177060 abonentas 262 kartus bendravo su Baltarusijos Respublikos abonentais, 70 kartų – su V. Ž., 33 kartus – su I. Ž., 79 kartus – su R. M.. Tačiau byloje nebuvo tiriamas šių telefoninių pokalbių ir SMS žinučių turinys. Be to, Z. V. sulaikytas tik praėjus šešioms dienoms po nusikalstamų veikų padarymo. Apeliantų teigimu, šios aplinkybės patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai neturėjo duomenų, kas naudojosi telefono numeriu +37064177060. Pirmosios instancijos teismas taip pat nenagrinėjo aplinkybių, reikšmingų aukščiau paminėto telefono numerio abonento nustatymui, t. y. kur buvo pirktas mobilusis telefonas, kieno SIM kortelė buvo įdėta, kur ji įsigyta ir pildyta, taip pat nenustatytas telefono numerių +37067034712 ir +37064177060 buvimo kartu tikslumas ir vieta. Telefonas su numeriu +37064177060 nebuvo rastas ir apžiūrėtas, o pirmosios instancijos teisme apklaustas pareigūnas negalėjo nurodyti, ar ši SIM kortelė nebuvo naudojama kituose mobiliuosiuose telefonuose.

3.3.1 Apeliantai pažymi, kad pagal bylos duomenis Z. V. mobilusis telefonas su numeriu +37067034712 buvo paliktas namuose, esančiuose Šalčininkuose (celės adresas – Pramonės g. 2A, Šalčininkai). Todėl, anot apeliantų, tai reiškia, kad visų kitų į Šalčininkus įvažiuojančių asmenų telefonų celių adresai yra tokie patys. Skundžiamajame nuosprendyje nurodoma, kad 2014 m. liepos 2 d. 18.01 val. telefono numeriu +37067034712 besinaudojantis abonentas įvažiavo į Šalčininkus (nurodyta celė 074A), o telefono numerio +37064177060 abonentas tą pačią dieną 17.51 val. užfiksuotas Jašiūnuose. Pagal išklotinę šis telefono numeris 18.04 val. užfiksuotas Pramonės g., Šalčininkuose, tačiau pagal celės pavadinimą galima spręsti, kad šio telefono numerio abonentas į Šalčininkus įvažiavo tik 18.07 val., kai pasikeitė celės pavadinimas iš SLCO1B į SLCO1A (nuo Jašiūnų iki Šalčininkų reikia važiuoti apie 20 min.). Apeliantai mano, kad šios aplinkybės patvirtina, jog vienu metu šie mobilieji telefonai buvo skirtingose vietose, t. y. pakeliui į Šalčininkus. Todėl vienas asmuo negalėjo naudotis abiem šiais telefono numeriais.

3.3.2. Apeliaciniame skunde pažymima, kad iš celių pavadinimų kaitos matyti, jog telefono numerio +37064177060 abonentas nuolat judėjo, nors nurodytas tas pats adresas. Skiriasi ir telefono numerių +37067034712 ir +37064177060 celių pavadinimai. Be to, užfiksuotas kontaktas iš telefono numerio +37067034712, įvažiuojant į Šalčininkus. Įvertinę šias aplinkybes apeliantai sprendžia, kad telefono numeris +37064177060 buvo tik „pririštas“ prie to paties bokšto, tačiau judėjo kita kryptimi nei telefono numerio +37067034712 abonentas. Apeliantai pabrėžia, kad aukščiau paminėtą tarnybinį pranešimą surašęs pareigūnas A. V., kuris nėra nei mobilaus ryšio, nei ryšių specialistas, nevertino „Tele2“ pateiktos detalios informacijos, todėl tarnybiniame pranešime užfiksuoti netikslūs duomenys. Nebuvo apklausti ir asmenys, kuriems buvo skambinta iš telefono numerio +37064177060.

3.3.3. Apeliantai mano, kad skundžiamo nuosprendžio išvada, jog telefono numerių +37067034712 ir +37064177060 abonentai nekontaktavo tuo pačiu metu, yra netiksli ir klaidinga, nes pagal detalią „Tele2“ išklotinę Z. V. nuo 16 val. iki 22 val. penkis kartus kalbėjo su kitais asmenimis ir siuntė tris SMS žinutes, o telefono numerio +37064177060 abonentas bendravo tik SMS žinutėmis. Todėl neįmanoma, kad šie telefono numerių abonentai būtų kontaktavę vienu metu. Apeliantai ginčija ir pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nuo 16.30 val. iki 17 val. abu telefono numeriai užfiksuoti toje pačioje vietoje, t. y. Ukmergės – Ozo g., Vilniuje. „Tele2“ išklotinėje nėra užfiksuotas 2014 m. liepos 2 d. 16.39 val. ryšys, nors jis nurodomas tarnybiniame pranešime. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad ryšio operatorių „Tele2“ ir „Bitė“ skirtingos celės (A31A ir VLI79C) rodo tą patį celės adresą – Ukmergės g. 363, t. y. jų bokštai stovi toje pačioje vietoje. Tačiau tai nereiškia, kad abu telefono numeriai buvo toje pačioje vietoje. Tarnybinį pranešimą surašęs pareigūnas nevertino telefono numerių krypties nuo bokštų. Todėl nėra galimybės tiksliai nustatyti, ar nurodyti telefono numeriai buvo toje pačioje vietoje tuo pačiu metu.

3.3.4. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad telefono numeris +37064177060 buvo aktyvuotas nuo 2014 m. gegužės 23 d., todėl nepagrįstai buvo tiriamas tik 2014 m. liepos 2 d. laikotarpis nuo 16 val. iki 22 val. Skundžiamajame nuosprendyje taip pat neteisingai nurodoma, kad 2014 m. liepos 2 d. nuo 22.02 val. iki 22.06 val. Z. V. bendravo su I. Ž., nors pagal „Tele2“ pateiktus duomenis Z. V. skambino M. V..

3.3.5. Be to, 2014 m. gruodžio 3 d. tarnybinis pranešimas nebuvo prijungtas prie baudžiamosios bylos ir jame užfiksuoti duomenys nebuvo ištirti atliekant procesinius veiksmus. Apeliaciniame skunde cituojama teismų praktika, kad atliekant ikiteisminį tyrimą kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Operatyvinės veiklos įstatymo), gali būti ieškoma tik duomenų ar informacijos šaltinių, kuriuos nustačius, atliekami procesiniai veiksmai (Kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-141/2008). Todėl nagrinėjamu atveju pagal surinktą ir tarnybiniame pranešime užfiksuotą operatyvinę informaciją privalėjo būti atlikti procesiniai veiksmai, kurie nagrinėjamu atveju nebuvo atlikti. Byloje apklaustas pareigūnas A. V. nurodė, kad šis tarnybinis pranešimas yra tik informacinio pobūdžio dokumentas. Apeliantai mano, kad šis dokumentas negali būti pripažintas įrodymu. Be to, jame užfiksuotiems duomenims prieštarauja kiti bylos duomenys, t. y. 2014 m. lapkričio 10 d. tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad atlikus telefono numerio +37064177060 kontrolę, jo abonentas nenustatytas.

3.4. Dėl nuteistojo V. Ž. parodymų apeliaciniame skunde nurodoma, kad jis nematė Z. V. nusikalstamos veikos padarymo metu ir su juo nekalbėjo. Be to, pats V. Ž. pripažino, kad pirminiai jo parodymai yra nepagrįsti, nes tyrėja pati juos įrašė į apklausos protokolą. Apklaustas pirmosios instancijos teisme V. Ž. negalėjo objektyviai paaiškinti jo parodymų nenuoseklumo, patikslinti detalių ir nurodyti telefono numerių, kurie užfiksuoti apklausose ikiteisminio tyrimo metu. Iš apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolo matyti, kad jame užfiksuoti V. Ž. parodymai visiškai sutampa su 2014 m. liepos 3 d. apklausoje, kurioje nedalyvavo nuteistojo gynėjas, duotais jo parodymais. Ikiteisminio tyrimo teisėjas neatsižvelgė į V. Ž. pateiktus ranka rašytus parodymus, o pažeisdamas BPK 179 straipsnio, BPK 183 straipsnio 3 dalies nuostatas, tik perrašė anksčiau duotus nuteistojo parodymus. Apeliantų manymu, tokie parodymai neatitinka leistinumo reikalavimo ir turi būti vertinami kaip nepatikimi.

3.5. Apeliaciniame skunde pažymima ir tai, kad liudytojų pareigūnų A. V. ir T. S. parodymai apie Z. V. dalyvavimą nusikalstamų veikų padaryme turi būti vertinami kaip prielaidos. Pareigūnai šias aplinkybes nurodo skirtingai. Be to, jie yra suinteresuoti bylos baigtimi. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi šių liudytojų parodymais.

3.6. Apeliantų nuomone, byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes dėl organizuotos grupės subūrimo ir vadovavimo jai. Nei I. Ž., nei V. Ž. nepatvirtino, kad tarėsi su Z. V. dėl kontrabandinių cigarečių gabenimo iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvą ir jų pergabenimo į Lietuvos teritorijos gilumą. Todėl Z. V. kaltė šioje dalyje nėra įrodyta.

4. Nuteistasis I. Ž. ir jo gynėjas K. Ž. apeliaciniame skunde prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria I. Ž. nuteistas pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, BK 199² straipsnio 1 dalį, BK 286 straipsnį, BK 254 straipsnio 2 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 10 punktą, ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

4.1. Apeliantai teigia, kad teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio, BPK 305 straipsnio nuostatas, nes netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, neišnagrinėjo visų byloje esančių duomenų, nepateikė motyvų, nepašalino prieštaravimų ir vadovavosi tik I. Ž. kaltę pagrindžiančiais įrodymais.

4.2. Apeliantų manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteistojo V. Ž. parodymus pripažino patikimais. Teismas neatsižvelgė į tai, kad sulaikius V. Ž., jis buvo apklaustas nedalyvaujant vertėjui (nuteistasis nemoka lietuvių kalbos) ir gynėjui. Šias aplinkybes patvirtina ir prie skundo pridėtas V. Ž. prašymas, iš kurio matyti, kad jis neturėjo galimybės perskaityti ir suprasti apklausos protokolo. Šis prašymas buvo pateiktas ir skundžiamą nuosprendį priėmusiam teismui, tačiau į jį atsižvelgta nebuvo. V. Ž. pats pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausos protokole buvo užfiksuoti ne jo duoti parodymai. Be to, nuteistasis, apklaustas teisme, negalėjo nurodyti aplinkybių, kurias jis buvo nurodęs ikiteisminio tyrimo metu (nenurodė telefonų, automobilių valstybinių numerių ir kt.). Anot apeliantų, šios abejonės turėjo būti vertinamos I. Ž. naudai.

4.2.1. Dėl BK 199 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo skunde nurodoma, kad I. Ž. per valstybės sieną nevyko ir net nebuvo pasienio zonoje. Todėl jo veiksmai, grybaujant miške, aptinkant paslėptas permirkusias dėžes su cigaretėmis ir jas pasisavinant, negali būti vertinami kaip kontrabanda (BK 199 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už privalomų pateikti muitinei daiktų gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną). Be to, pirmosios instancijos teismas nepašalino prieštaravimų tarp bylos duomenų. Iš T. S. parodymų matyti, kad pareigūnai, stebėję valstybės sieną, pranešdami apie nusikalstamą veiką, nurodė, jog dėžes į automobilį krovė du asmenys. Šie pareigūnai nenurodė nei automobilio požymių, nei valstybinio numerio, nors valstybės sieną turėjo stebėti naudodamiesi specialiomis priemonėmis ar bent jau žiūronais. Tačiau, V. Ž. teigimu, dėžes į automobilį krovė tik I. Ž..

4.2.2. Apeliantai mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai I. Ž. kaltę dėl šio nusikaltimo grindė liudytojo S. J. parodymais. Pažymėtina, kad šis liudytojas nusikalstamos veikos padarymo vietoje matė tik vieną įspaudą smėlyje, likusį, kaip spėjo liudytojas, nuo dėžės su cigaretėmis metimo. Be to, nors liudytojas nurodė, kad matė automobilio vėžes 5 – 10 metrų nuo sienos atstumu, tačiau negalėjo identifikuoti, kokio automobilio tai vėžės. Todėl tokie liudytojo parodymai nepatvirtina išvados, kad šias vėžes paliko būtent I. Ž. vairuojamas automobilis. Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad V. Ž. nurodė nusikalstamos veikos padarymo vietą prie valstybės sieną žyminčių ženklų Nr. 0991 ir Nr. 0992. Tačiau liudytojas S. J. davė parodymus apie pėdsakus, kurie buvo prie valstybės sieną žyminčio ženklo N. 9192. Apeliaciniame skunde taip pat cituojamas 2014 m. liepos 8 d. daiktų apžiūros protokolas, kuriame aprašytos I. Ž. vairuojamame automobilyje rastos dėžės su cigaretėmis. Tačiau tiek liudytojais apklausti pareigūnai, tiek V. Ž. nurodė, kad Kurmelionyse permestos cigarečių dėžės buvo supakuotos į juodos spalvos polietileną. Anot apeliantų, šiame protokole užfiksuoti duomenys patvirtina, kad pareigūnai matė kontrabandinių cigarečių, kurios buvo supakuotos į juodos spalvos polietileną, gabenimą per sieną ir pakrovimą į automobilį, tačiau šiuos veiksmus atliko ne I. Ž.. Pastarasis tuo metu buvo 15 – 20 kilometrų atstumu nuo sienos ir miške krovė surastas cigaretes, kurios buvo peršlapusiose rudose kartoninėse dėžėse, kaip tai nurodyta aukščiau paminėtame apžiūros protokole.

4.2.3. Apeliantai skunde nurodo, kad iš liudytojo A. V. parodymų matyti, jog asmens buvimo vietą pagal celes galima nustatyti įvairiu tikslumu: mieste tas atstumas mažesnis, užmiestyje – gali būti ir 30 kilometrų atstumas. Todėl asmenys, esantys šioje vietoje nurodytu atstumu, gali būti susiję tam tikrais ryšiais. Be to, A. V. vadovavosi tyrėjos pateiktais duomenimis apie telefono numerius ir jų abonentus, nors, apeliantų manymu, tyrėja nebuvo įsitikinusi šių duomenų objektyvumu. Liudytojas A. V. taip pat netikrino duomenų apie telefono numerių priklausomybę konkretiems asmenims. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šiuos duomenis pripažino įrodymais ir jais grindė nuteistųjų kaltę.

4.2.4. Iš bylos duomenų matyti, kad pareigūnai nurodė, jog jiems buvo žinomi telefonų numeriai ir jie žinojo apie rengiamą nusikaltimą. Tačiau skunde keliamas klausimas, kodėl nebuvo vykdoma elektroninių ryšių kontrolė ir nuteistieji nebuvo sulaikyti nusikaltimo padarymo vietoje, t. y. prie valstybės sienos ženklų Nr. 0991 ir 0992. Be to, nusikaltimas buvo padarytas ir Baltarusijos Respublikoje, todėl pareigūnai nepagrįstai nesikreipė į Baltarusijos Respublikos kompetentingas institucijas su teisinės pagalbos prašymu.

4.3. Apeliantai nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog I. Ž. permirkusias dėžes su cigaretėmis rado grybaudamas miške ir jas pasisavino, nėra pagrindo teigti, kad jis neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis (BK 199² straipsnio 1 dalis). Apeliantų teigimu, I. Ž. negalėjo žinoti, kad jo rastų cigarečių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Todėl nėra nustatytas būtinasis šios nusikalstamos veikos požymis – tiesioginė tyčia. Be to, aplinkybė, kad cigarečių dėžės buvo permirkusios ir ištižusios, mažina cigarečių kiekį ir vertę. Apeliantai atkreipia dėmesį ir į tai, kad baudžiamoji atsakomybė už rasto ar atsitiktinai asmeniui patekusio turto pasisavinimą galima tik tuo atveju, jei šis turtas turi mokslinę, istorinę, kultūrinę reikšmę ar didelę turtinę vertę (BK 185 straipsnis).

4.4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad specialisto išvada Nr. S 222/14(01) ir ekspertės J. J. parodymai pirmosios instancijos teisme patvirtina, jog I. Ž. rankose nelaikė ginklo „Glock 19 HPS 431“. Todėl nukentėjusiojo parodymai, kad I. Ž. atėmė iš nukentėjusiojo ginklą ir pasikėsino į jį šauti, yra paneigti. Be to, specialisto išvadoje Nr. 11-2019 (14) konstatuota, kad tūtelė negalėjo būti užstrigusi aukščiau paminėtame ginkle, kaip nurodė nukentėjusysis. Po šūvio užstrigus aptariamo pistoleto užraktui (nesugrįžus į įprastinę padėtį, išsikišus, nesusilyginus su rankena), T. J. negalėjo girdėti I. Ž. du kartus spaudžiamo nuleistuko garso. Esant užstrigusiam šio pistoleto užraktui, pistoleto nuleistukas yra nuspaustoje padėtyje ir jį spaudžiant iš pistoleto šūvis įvykti negali. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, posėdžio metu apžiūrėjęs ginklą, taip pat nustatė, kad užstrigęs ginklas nespragsi. Pareigūnai, dalyvavę I. Ž. sulaikyme, nurodė negirdėję įspėjamųjų šūvių dėl vėjo, todėl apeliantai abejoja, kad būtų girdimas ir ginklo spragsėjimas. Apeliantų manymu, nukentėjusysis davė melagingus parodymus, be to, sąmoningai neatvyko į teismo posėdį, kuriame buvo planuojama apžiūrėti jo ginklą. Byloje nenustatyta, kad I. Ž., būdamas neįgalus ir neginkluotas, būtų naudojęs fizinį ar psichinį smurtą prieš ginkluotus asmenis, vilkinčius civilius drabužius be skiriamųjų ženklų. Nuteistojo bėgimas, kai buvo šaudoma jam į nugarą, negali būti vertinamas kaip smurtas. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad I. Ž. nepagrįstai nuteistas pagal BK 254 straipsnio 2 dalį ir BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

4.4.1. Apeliaciniame skunde pažymima, kad apeliantai prašė pirmosios instancijos teismo atlikti eksperimentą, siekiant patikrinti, ar nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis, t. y. nuteistajam gulint ant nugaros, o nukentėjusiajam sėdint jam ant pilvo ir dviem rankom laikant už rankos riešo ir peties, nuteistasis nukentėjusiojo laikoma ranka galėjo apglėbti nukentėjusįjį per nugarą ir iš ginklo dėklo išimti ginklą. Apeliantų teigimu, I. Ž. objektyviai negalėjo atlikti šių veiksmų.

4.5. Anot apeliantų, BK 286 straipsnyje nustatyta nusikalstama veika gali būti padaroma tik tada, kai asmuo supranta, jog priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Todėl valstybės tarnautojas ar kitas viešojo administravimo funkcijas atliekantis asmuo turi elgtis taip, kad asmuo aiškiai suprastų jų statusą ir turimus įgaliojimus. Tačiau nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad automobilis, kuris sekė I. Ž. vairuojamą automobilį, nebuvo paženklintas jokiais skiriamaisiais ženklais. Todėl nuteistasis manė, kad jam iš paskos važiuoja asmenys, kuriems priklausė miške rastos cigaretės. Be to, aptariamą automobilį vairavę pareigūnai nevilkėjo tarnybinės uniformos, neturėjo skiriamųjų ženklų, neprisistatė, nepateikė tarnybinių pažymėjimų, kalbėjo rusų kalba, keikėsi, grasino I. Ž. nušauti. Nuteistasis negalėjo suprasti, kad šie asmenys yra pareigūnai. Apeliantų teigimu, šaunamojo ginklo panaudojimo taisyklėse nustatyta, kad šaunamasis ginklas negali būti panaudojamas į bėgančius, ginklu nesipriešinančius asmenis, kai jų veiksmai nekelia grėsmės kitų asmenų gyvybei arba sveikatai. Byloje nustatyti I. Ž. veiksmai negali būti vertinami kaip smurto panaudojimas prieš jį užpuolusius asmenis, todėl jo veiksmuose nėra BK 286 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėties.

4.6. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su I. Ž. paskirtomis bausmėmis.

5. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis Z. V. ir jo gynėjas prašė jų apeliacinį skundą patenkinti, nuteistasis I. Ž. ir jo gynėjas prašė jų apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras – nuteistųjų ir jų gynėjų apeliacinius skundus atmesti.

6. Nuteistojo I. Ž. ir jo gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 1 ir 3 punktai). Nuteistojo Z. V. ir jo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

7. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistojo I. Ž. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, taip pat su I. Ž. paskirtomis bausmėmis. Todėl prašoma jį išteisinti dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Nuteistasis Z. V. ir jo gynėjas prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir bylą nutraukti, nes Z. V. nepadarė nusikalstamų veikų, nurodytų BK 24 straipsnio 4 dalyje, BK 199 straipsnio 1 dalyje ir BK 24 straipsnio 4 dalyje, BK 199² straipsnio 1 dalyje.

7.1. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atlikusi įrodymų tyrimą, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą bei nuteistųjų ir jų gynėjų apeliacinių skundų argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą sprendimą, pripažindamas apeliantus kaltais, veikiant organizuota grupe, padarius nusikalstamas veikas, nustatytas BK 199 straipsnio 1 dalyje ir BK 199² straipsnio 1 dalyje. Nuteistasis I. Ž. pagrįstai nuteistas ir pagal BK 286 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, BPK 20 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė, t. y. nurodė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl nuteistųjų kaltės, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė tam tikrus duomenis. Tai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino ne taip, kaip to norėtų nuteistieji ir jų gynėjai, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

7.2. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai I. Ž. nuteisė pagal BK 254 straipsnio 2 dalį ir BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 10 punktą. Todėl I. Ž. dėl šių nusikaltimų išteisinamas.

Dėl Z. V. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, BK 199 straipsnio 1 dalį ir pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, BK 199² straipsnio 1 dalį bei dėl I. Ž. nuteisimo pagal BK 199 straipsnio 1 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį

8. Nuteistieji Z. V. ir I. Ž. savo kaltės dėl jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo nepripažįsta ir teigia, kad Z. V. net nebuvo nusikaltimų padarymo vietoje, o I. Ž. dėžes su kontrabandinėmis cigaretėmis atsitiktinai rado miške ir jas pasisavino. Tačiau šie nuteistųjų teiginiai yra paneigti byloje surinktų, teisiamajame posėdyje ištirtų ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartų įrodymų visuma. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistieji ir jų gynėjai apeliaciniuose skunduose savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siūlo vadovautis apeliaciniuose skunduose pateiktų atskirų aplinkybių vertinimu, o ne byloje esančių ir išnagrinėtų duomenų visuma. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas ir pagrįstai konstatavo, kad Z. V. veiksmai atitinka BK 24 straipsnio 4 dalyje, BK 199 straipsnio 1 dalyje ir BK 24 straipsnio 4 dalyje, BK 199² straipsnio 1 dalyje, o I. Ž. veiksmai – BK 199 straipsnio 1 dalyje ir BK 199² straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų požymius.

8.1. Skundžiamajame nuosprendyje nustatyta, kad Z. V. ir I. Ž. aukščiau paminėtas nusikalstamas veikas padarė, veikdami organizuota grupe, t. y. Z. V. buvo organizuotos grupės organizatorius ir vadovas, o I. Ž. – vykdytojas. Apeliacinius skundus nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo sutikti su apeliantų teiginiais, jog nagrinėjamu atveju nėra įrodytas organizuotos grupės požymis ir nuteistųjų vaidmenys padarant šias nusikalstamas veikas.

8.2. BK 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ir turi skirtingą vaidmenį. Organizuotos grupės subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje; jis gali būti išankstinis ar staiga kilęs, sudaromas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais. Įrodinėjant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai yra išsamiai aptarę nusikalstamos veikos atlikimo detales. Pagal formuojamą teismų praktiką bendrininkavimas – tai bendra kelių asmenų veikla, todėl visos dėl veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš bendrininkų nepriklausomai nuo kiekvieno jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą.

8.3. Iš nuteistojo V. Ž. parodymų matyti, kad nuteistieji jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas – kontrabandą ir akcizais apmokestinamų prekių gabenimą – padarė jas iš anksto suplanavę, atliko konkrečius, nusikalstamų veikų realizavimui būtinus veiksmus, suprato, kad veikia neteisėtai, bendrai su kitais nuteistaisiais, ir norėjo taip veikti (3 t., 114-115, 119, 121-122, 124-126, 132-134, 140 b. l.; 7 t., 140-142 b. l.). V. Ž. nurodė, kad jis, R. M., Z. V. ir I. Ž. susitarė dėl nusikalstamų veikų padarymo ir pasiskirstė vaidmenimis: jo (V. Ž.) ir R. M. užduotis buvo stebėti aplinką prie valstybės sienos ir pranešti apie pareigūnus ar jų tarnybinius automobilius, o I. Ž. užduotis – prie valstybės sieną žyminčių ženklų Nr. 0991 Nr. 0992 paimti iš Baltarusijos Respublikos teritorijos perneštas dėžes su kontrabandinėmis cigaretėmis, jas sukrauti į automobilį ir gabenti į Lietuvos Respublikos teritorijos gilumą. V. Ž. patvirtino, kad prieš nusikalstamos veikos padarymą I. Ž. jam parodė vietą, kur reikės stebėti aplinką. 2014 m. liepos 2 d. I. Ž. kartu su V. Ž. nuvyko į šią nusikaltimo padarymo vietą ir ten pastarąjį paliko, o pats išvyko pas Z. V. pasiimti automobilio „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), skirto vežti dėžes su kontrabandinėmis cigaretėmis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2014 m. liepos 16 d. apklausoje ikiteisminio tyrimo metu V. Ž. pakeitė savo parodymus, nurodydamas, jog nežino, iš kur I. Ž. gavo šį automobilį (3 t., 121-122 b. l.), tačiau vėlesnėse apklausose šią aplinkybę paneigė ir patvirtino, kad šį automobilį V. Ž. paėmė būtent iš Z. V.. Pagal V. Ž. parodymus jo brolis automobiliu „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sugrįžo prie valstybės sienos ir į jį sukrovė iš Baltarusijos Respublikos kelių asmenų permestas dėžes su kontrabandinėmis cigaretėmis. Nors V. Ž. keitė savo parodymus dėl aplinkybės, ar tiesiogiai matė savo brolį, kraunantį aptariamas dėžes į automobilį „Mitsubishi Pajero“ (3 t., 114-115, 121-122, 124-126, 140 b. l.; 7 t., 140-142 b. l.), tačiau nuosekliai tvirtino, kad jis (I. Ž.) į nusikaltimo padarymo vietą prie valstybės sienos važiavo šiuo automobiliu, kuris vėliau buvo prikrautas dėžėmis su kontrabandinėmis cigaretėmis (V. Ž., po to įsėdęs į šį V. Ž. vairuojamą automobilį, matė, kad jis yra pilnas dėžių su cigaretėmis). Vadovaujantis V. Ž. parodymais, byloje taip pat nustatyta, kad nuteistiesiems važiuojant į Lietuvos Respublikos teritorijos gilumą, juos lydėjo automobilis „Škoda Octavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantis Z. V., kuris pasirodžius pareigūnų tarnybiniam automobiliui pasišalino. Pažymėtina, kad aplinkybę dėl automobilio „Škoda Octavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvimo įvykio vietoje patvirtino ir liudytojai T. S. bei A. V. (1 t., 149-151, 160-162 b. l.; 8 t., 52-55, 105-107 b. l.), o Z. V. pats pripažino, jog šiuo automobiliu kiti asmenys nesinaudojo, tik jis (4 t., 51-52 b. l.; 8 t., 42-44 b. l.). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad asmenų, dalyvavusių padarant nusikalstamas veikas, skaičius, vaidmenų ir funkcijų pasidalijimas, atlikti skirtingi objektyvieji veiksmai atitinka BK 25 straipsnio 3 dalyje organizuotai grupei keliamas sąlygas, todėl nuteistųjų veikose, nurodytose BK 199 straipsnio 1 dalyje ir BK 199² straipsnio 1 dalyje, pagrįstai nustatytas organizuotos grupės požymis.

8.4. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo Z. V. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, jog Z. V. buvo šios organizuotos grupės organizatorius ir vadovas. Priešingai, V. Ž. nurodė, kad Z. V. ne tik susitarė kartu su kitais organizuotos grupės nariais padaryti nusikalstamas veikas, bet ir davė jiems nurodymus, kokius veiksmus atlikti. Taip pat jis davė I. Ž. automobilį „Mitsubishi Pajero“ ir pats dalyvavo nusikalstamose veikose, t. y. stebėjo aplinką prie pagrindinio kelio, vedančio link Turgelių kaimo, ir lydėjo automobilį „Mitsubishi Pajero“, kuriuo I. Ž. ir V. Ž. gabeno cigaretes. V. Ž. patvirtino, kad Z. V. jam per I. Ž. perdavė mobilųjį telefoną, kuriame buvo išsaugoti kitų organizuotos grupės narių telefono numeriai (3 t., 114-115, 119, 124-126, 183-185 b. l.; 7 t., 140-142 b. l.). Pagrindinį Z. V. kaip organizatoriaus vaidmenį nusikalstamų veikų padaryme patvirtina ir tai, kad jis vienintelis iš organizuotos grupės narių palaikė ryšį su byloje nenustatytais asmenimis iš Baltarusijos Respublikos (3 t., 104 b. l.). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, teisingai nustatė, kad Z. V. su šiais nenustatytais asmenimis tarėsi būtent dėl 2014 m. liepos 2 d. dėžių su kontrabandinėmis cigaretėmis perdavimo I. Ž.. Teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu V. Ž. atpažino Z. V., kaip asmenį, organizavusį kontrabandą ir jos gabenimą (3 t., 141-144 b. l.). Be to, V. Ž. buvo žinoma, kad I. Ž. ir Z. V. užsiima kontrabanda, o šios 2014 m. liepos 2 d. iš Baltarusijos Respublikos permestos kontrabandinės cigaretės taip pat priklausė jiems (3 t., 114-115, 124-126 b. l.; 7 t., 140-142 b. l.).

8.5. Apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nuteistųjų kaltę grindė prieštaringais, nenuosekliais ir nepatikimais V. Ž. parodymais. Šie apeliacinių skundų argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Įvertinus V. Ž. viso proceso metu duotų parodymų turinį, matyti, kad iš tiesų jis davė ne visiškai vienodus parodymus apie kai kurias tas pačias bylos aplinkybes, t. y. dėl to, ar matė, kaip buvo permestos dėžės su cigaretėmis per valstybės sieną ir sukrautos į automobilį, ar nusikaltimų padarymo metu V. Ž. tiesiogiai palaikė ryšį su Z. V. ir kt. Tačiau tai nesudaro pagrindo visus nuteistojo parodymus vertinti kaip nepatikimus. Pažymėtina, kad teismų praktikoje tokios situacijos nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp apklaustų asmenų ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, kad byloje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Bylą nagrinėjantis teismas tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismas turi daryti, analizuodamas tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Joks esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai byloje esant prieštaringiems duomenims dėl neesminių detalių, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias, išvadas (Kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-295-507/2016).

8.6. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme apklaustas V. Ž. patvirtino kaip teisingus ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus savo parodymus. Apeliaciniuose skunduose akcentuojama tai, kad tuo pačiu V. Ž. nurodė, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo užfiksuoti ne jo duoti parodymai (7 t., 140-142 b. l.). Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad ikiteisminio tyrimo metu V. Ž. buvo daromas spaudimas ar jo apklausos ikiteisminio tyrimo metu vyko pažeidžiant baudžiamąjį procesą reglamentuojančias nuostatas. V. Ž. apklausų protokoluose savo parašu patvirtino, kad protokolą perskaitė ir kad jis surašytas teisingai. V. Ž. pats atsisakė gynėjo pirmosios apklausos metu (3 t., 111 b. l.), o vėlesnių apklausų metu, kuriose gynėjas dalyvavo, nurodė iš esmės tokias pačias įvykių aplinkybes ir jokių pastabų dėl užfiksuotų parodymų teisingumo nepateikė. Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją V. Ž. patvirtino, kad parodymus davė laisva valia. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmą kartą V. Ž. buvo apklaustas kitą dieną po nusikalstamų veikų padarymo, t. y. 2014 m. liepos 3 d., todėl šią apklausą atlikusiai tyrėjai nebuvo žinomos V. Ž. nurodytos aplinkybės. Tai, kad pirmosios instancijos teisme V. Ž. neprisiminė telefono numerių, kuriuos nurodė ikiteisminio tyrimo metu, nesudaro pagrindo abejoti nuteistojo parodymų patikimumu. V. Ž. patvirtino, kad apklausose ikiteisminio tyrimo metu telefono numeriai, apie kuriuos jis davė parodymus, jam buvo rodomi mobiliajame telefone, o tada jis nurodė, kas jais naudojasi (7 t., 141 b. l.). Atsižvelgiant į šią aplinkybę ir į tai, kad V. Ž. apklausa pirmosios instancijos teisme vyko praėjus daugiau nei dešimt mėnesių po nusikaltimų padarymo, darytina išvada, jog nuteistasis galėjo objektyviai neprisiminti šių telefonų numerių ar kitų detalių. Dėl aplinkybės, kad V. Ž. apklausose ikiteisminio tyrimo metu nedalyvavo vertėjas, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teisme nuteistasis patvirtino, jog gerai kalba lietuviškai ir vertėjo jam nereikia (9 t., 226-228 b. l.). Be to, pirmosios instancijos teismo posėdyje, kurio metu buvo perskaitytas V. Ž. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolas, vertėjas dalyvavo. Kaip paminėta aukščiau, V. Ž. šiuos parodymus patvirtino kaip teisingus. Šie duomenys paneigia prie apeliacinių skundų pridėtame V. Ž. prašyme nurodytas aplinkybes, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo užfiksuoti neteisingi jo parodymai, kurių perskaityti ir suprasti jis neva neturėjo galimybės (9 t., 107-109, 123-125 b. l.).

8.7. Nuteistojo Z. V. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, jog V. Ž. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolas yra suklastotas, nes jo turinys perrašytas iš apklausos, vykusios 2014 m. liepos 3 d., protokolo. Šie apeliantų teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Nors tyrėjos atliktos nuteistojo V. Ž. apklausos, vykusios 2014 m. liepos 3 d., ir ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktos apklausos, vykusios 2014 m. liepos 17 d., protokolo turiniai panašūs, tačiau jie nėra identiški. Atsižvelgiant į tai, kad abi V. Ž. apklausos vyko keliolikos dienų intervale, jų turinys iš esmės ir negali skirtis. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo V. Ž. parodymus, duotus pas ikiteisminio tyrimo teisėją, vertinti kaip gautus neteisėtu būdu.

8.8. Iš V. Ž. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad nusikaltimo padarymo metu nuteistasis aplinką stebėjo, įlipęs į medį, ir iš jo matė prie pasieniečių atraminio punkto stovintį automobilį „Mitsubishi Pajero“, kuriuo į įvykio vietą atvažiavo I. Ž., ir kelis asmenis, nešančius dėžes (3 t., 152-176 b. l.). Apklaustas apeliacinės instancijos teisme V. Ž. tvirtino, kad būdamas medyje jis nematė valstybės sieną žyminčių ženklų ir jo brolio atliktų veiksmų (9 t., 226-228 b. l.). Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, buvo atliktas eksperimentas, siekiant nustatyti, ar iš V. Ž. nurodytos vietos (medžio) yra galimybė matyti kontrabandos padarymo aplinkybes, t. y. asmenis, tarp valstybės sieną žyminčių ženklų Nr. 0991 ir Nr. 0992 permetančius dėžes su cigaretėmis ir kraunančius jas į automobilį, ir kt. (9 t., 144-149 b. l.). Šio eksperimento metu nustatyta, kad būnant medyje buvo galima matyti automobilį, stovintį prie valstybės sienos, t. y. taip, kaip nurodė V. Ž. parodymų patikrinimo vietoje metu – automobilio galas buvo atsuktas į valstybės sieną, o priekis – Kurmelionių kaimo kryptimi (9 t., 167-174 b. l.). Nors eksperimento dalyviai negalėjo matyti valstybės sieną žyminčių ženklų ir jų numerių, tačiau apeliacinės instancijos teisme apklausta šį eksperimentą atlikusi tyrėja I. N. nurodė, kad eksperimento atlikimo metu įvykio vieta buvo pasikeitusi. Eksperimente dalyvavęs girininkas L. S. patvirtino, kad įvykio vietoje auga medžiai, kurie per dvejus metus gali paaugti 3 – 4 m į aukštį ir 1 – 1,5 m į plotį (9 t., 224-226 b. l.). Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atlikto eksperimento rezultatai iš dalies patvirtino V. Ž. ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes. Be to, teisėjų kolegijai nėra pagrindo abejoti byloje teisingai nustatyta nusikaltimo padarymo vieta.

8.9. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nuteistojo V. Ž. parodymais, kurie atitinka ir kitus byloje surinktus įrodymus, o būtent tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotus duomenis ir liudytojų parodymus. Iš bylos duomenų matyti, kad asmens kratos metu iš V. Ž. buvo paimtas mobilusis telefonas, kurio numeris +37065458193, jame buvo išsaugoti kiti telefono numeriai (2 t., 102-103 b. l.; 3 t., 107 b. l.). V. Ž. nurodė, kad numeriu +37064177060 naudojosi Z. V., numeriu +37065458500 – I. Ž., o numeriu +37065456606 – R. M.. Todėl nuteistasis Z. V. ir jo gynėjas nepagrįstai nesutinka su skundžiamojo nuosprendžio išvada, kad telefono numeris +37064177060 priklausė jam (Z. V.). Aplinkybės, kad byloje nebuvo tiriamas telefoninių pokalbių ir SMS žinučių turinys ir kad Z. V. buvo sulaikytas praėjus šešioms dienoms po nusikaltimų padarymo, nepatvirtina aukščiau paminėtos išvados dėl telefono numerio +37064177060 abonento nustatymo nepagrįstumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje buvo atlikta išsami telekomunikacinių įvykių analizė, kuri atitinka V. Ž. parodymus apie Z. V. atliktus veiksmus nusikaltimų padarymo metu, t. y. nustatyta, kad 2014 m. liepos 2 d. laikotarpiu nuo 15 val. iki 23.59 val. Z. V. iš telefono numerio +37064177060 susisiekė: su Baltarusijos Respublikos abonentais – 36 kartus, su V. Ž. – 16 kartų, su R. M. – 21 kartą, su I. Ž. – 13 kartų (3 t., 104 b. l.). Be to, 2014 m. liepos 2 d. abonentas, kurio numeris +37064177060, apie 18.30 val. pajudėjo iš Šalčininkų miesto apylinkių ir buvo netoli nusikaltimo padarymo vietos: nuo 18.14 val. iki 18.35 val. važiavo nuo Šalčininkų miesto iki Zavišonių kaimo, kur buvo iki 18.58 val., po to nuo 19.29 val. iki 20.49 val. buvo Pagojo kaimo prieigose, tik 20.22 val. buvo nuvykęs į Turgelių kaimą, o 20.49 val. įvažiavo į Šalčininkų miestą. Telefono numerių +37067034712 ir +37064177060 abonentai nekontaktavo vienu ir tuo pačiu metu, o laikotarpiais nuo 16.30 val. iki 17 val. ir apie 18 val. buvo toje pačioje vietoje, t. y. Ukmergės g. ir Ozo g., Vilniuje ir Pramonės g., Šalčininkuose (3 t., 105 b. l.). Šios aplinkybės nurodytos ir 2014 m. gruodžio 3 d. bei 2014 m. gruodžio 12 d. pareigūno A. V. surašytuose tarnybiniuose pranešimuose, kurie buvo prijungti prie baudžiamosios bylos medžiagos, ją nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (8 t., 1-7, 8-32 b. l.). Apeliaciniuose skunduose nepagrįstai nurodoma, kad aukščiau paminėti duomenys yra nepatikimi. Nuteistojo Z. V. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde pateikiamos savaip interpretuojamos išvados apie telefono numerių +37067034712 ir +37064177060 abonentų judėjimą ir vadovaujamasi neišsamiais duomenimis (8 t., 144 b. l.). Tačiau pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo abejoti A. V. tarnybiniuose protokoluose užfiksuotais duomenimis, nes jie atitinka ne tik V. Ž. nurodytas aplinkybes, bet ir liudytojų T. S. ir A. V. nuoseklius parodymus (1 t., 149-151, 160-162 b. l.; 8 t., 52-55, 105-107 b. l.). A. V. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad, priešingai nei nurodoma nuteistojo Z. V. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde, tarnybiniuose pranešimuose pateikta analizė buvo padaryta, gavus ir įvertinus iš telekomunikacinių bendrovių telefoninių pokalbių ir SMS žinučių išklotines. Todėl nepagrįsta teigti, kad tarnybinių pranešimų duomenys yra netikslūs. Nors A. V. nurodė, kad asmens buvimo vietą pagal celę galima nustatyti įvairiu tikslumu, tačiau patvirtino analizėje pateiktų išvadų teisingumą ir tai, jog nustatydamas telefono numerių abonentų buvimo vietą pareigūnas atsižvelgė į celės kryptis (8 t., 107-110 b. l.). Šių bei kitų bylos duomenų pakanka išvadai dėl aptariamų telefono numerių priklausomybės ir jų buvimo vietos padaryti, todėl nėra tikslinga nustatinėti papildomas aplinkybes, kur buvo pirktas mobilusis telefonas, kieno SIM kortelė buvo įdėta, kur ji įsigyta, pildyta ir kt., ar analizuoti ankstesnį nei 2014 m. liepos 2 d. telekomunikacinių įvykių laikotarpį.

8.10. Nuteistojo Z. V. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde neteisingai nurodoma, kad 2014 m. gruodžio 3 d. tarnybiniame pranešime užfiksuoti duomenys negali būti pripažinti įrodymu, nes, anot apeliantų, šie duomenys buvo gauti atliekant operatyvinį tyrimą (pagal šiuo metu galiojantį Kriminalinės žvalgybos įstatymą – atliekant kriminalinę žvalgybą). Tačiau nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių šiuos apeliacinio skundo teiginius. Priešingai, iš bylos duomenų matyti, kad šie duomenys buvo gauti atliekant ikiteisminį tyrimą ir visi veiksmai buvo atlikti, vadovaujantis BPK 155 straipsnio 1 dalies ir BPK 170 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Prokuroras priėmė nutarimus susipažinti su telekomunikacinių bendrovių informacija apie konkrečių telefono numerių telekomunikacinių įvykių išklotines, o ikiteisminio tyrimo teisėjai šiuos nutarimus patvirtino (2 t., 110, 175 b. l.; 3 t., 2-3 b. l.). Todėl daryti išvadą, kad duomenys apie nuteistųjų telekomunikacinius įvykius buvo gauti neteisėtu būdu, nėra jokio pagrindo. Aplinkybė, kad 2014 m. lapkričio 10 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, jog telefono numerio +37064177060 abonentas nenustatytas (3 t., 1 b. l.), taip pat nepatvirtina aptariamų duomenų neteisėtumo.

8.11. Nustatytos aplinkybės leidžia atmesti kaip nepagrįstus nuteistojo Z. V. parodymus apie tai, kad nusikaltimų padarymo metu jis buvo Abolų kaime pas V. V. ir M. V. bei Barbuškių kaime (kartu su M. V.) prie J. J. namų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad liudytojas J. J. ikiteisminio tyrimo metu neprisiminė, ar 2014 m. liepos 2 d. vakare pas jį buvo atvažiavęs M. V. (1 t., 135-136 b. l.), o pirmosios instancijos teisme nurodė, jog M. V. pas jį atvažiavo 2014 m. birželio 2 d. (8 t., 48-49 b. l.). Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į tai, kad liudytojai M. V., V. V., J. L. ir A. V. yra nuteistojo Z. V. artimieji ir draugai, todėl darytina išvada, jog duodami parodymus, kurie sutampa su Z. V. gynybos versija, tačiau prieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, jie siekė padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės (1 t., 129-130, 131-132, 133-134 b. l.; 8 t., 44-45, 45-46, 47-48, 49 b. l.).

8.12. Vadovaujantis liudytojų S. J., L. T., D. K. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotais ir kitais duomenimis, byloje nustatyta, kad 2014 m. liepos 2 d. buvo pastebėtas valstybės sienos pažeidimas tarp valstybės sienos ženklų Nr. 0991 ir Nr. 0992, t. y. ant kontrolinės pėdsakų juostos ties apsauginiu grioviu aptikti du žmogaus avalynės pėdsakai, o ant patrulio tako ir šalia jo – pailgas įspaudas bei automobilio padangų pėdsakai. Apeliantai I. Ž. ir jo gynėjas skunde nepagrįstai nurodo, kad šie pėdsakai buvo palikti ne I. Ž. ir jo vairuojamo automobilio. Nors nustatyta, kad šie pėdsakai netinkami identifikavimui, tačiau liudytojais apklausti pareigūnai, įvertinę šių pėdsakų formą ir dydį, nurodė, jog jie buvo palikti visureigio ir stačiakampio formos dėžės, nukritusios ant žemės (1 t., 21-25, 143-144, 145-146, 147-148 b. l.; 8 t., 110-111, 111-112, 112-113 b. l.). Įvertinus nuteistojo V. Ž., liudytojų T. J., T. S., A. V. parodymus, kontrabandines cigaretes gabenusio automobilio ir pačių cigarečių apžiūros protokoluose užfiksuotus duomenis (1 t., 26-32, 95-101, 149-151, 160-162, 168-170 b. l.; 3 t., 114-115, 119, 121-122, 124-126, 132-134, 140, 152-176 b. l.; 7 t., 140-142, 173-179 b. l.; 8 t., 52-55, 105-107, 107-110 b. l.), darytina išvada, kad I. Ž. būtent šioje vietoje, t. y. tarp valstybės sienos ženklų Nr. 0991 ir Nr. 0992, padarė nusikaltimą. Byloje nustatyta, kad 2014 m. liepos 2 d. apie 20.30 val. pareigūnai gavo informaciją, jog nuo valstybės sienos dideliu greičiu važiuoja visureigis „Mitsubishi Pajero“, todėl jį persekiojo ir vijosi, kol šio automobilio vairuotojas jo nesuvaldė ir įvažiavo į griovį. Šį automobilį, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairavo I. Ž., o šalia jo sėdėjo V. Ž.. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad visureigyje rastos cigaretės buvo supakuotos rudose kartoninėse dėžėse. Todėl liudytojų S. J., L. T. ir D. K. parodymai apie tai, kad pailgas įspaudas prie valstybės sienos yra stačiakampio formos dėžės, nukritusios ant žemės, paliktas pėdsakas, atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes. Aplinkybė, kad buvo rastas tik vienos dėžės pėdsakas, nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą nuosprendį, juolab kad, kaip nurodė liudytojas A. V., dėžės su cigaretėmis galėjo būti kraunamos tiesiai į automobilio bagažinę. V. Ž. parodymai, duoti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, kad dėžės buvo supakuotos į juodo polietileno maišus, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms (7 t., 141 b. l.; 9 t., 226 b. l.), o liudytoju apklaustas pareigūnas T. S. pirmosios instancijos teisme šios aplinkybės kategoriškai taip pat nepatvirtino (8 t., 107 b. l.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė aukščiau paminėtame visureigyje rastų cigarečių kiekį, t. y. jame buvo rasta 2 950 pakelių cigarečių „Fest“, 8 000 pakelių cigarečių „Minsk Capital“ ir 4 000 pakelių cigarečių „Minsk 5 Superslims“, kurios buvo pažymėtos Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais. Priešingai nei nurodo I. Ž. ir jo gynėjas, byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad cigarečių dėžės buvo permirkusios ir ištižusios. Pažymėtina ir tai, kad V. Ž. parodymų patikrinimo vietoje metu parodė nusikaltimo padarymo vietą, t. y. vietą prie valstybės sieną žyminčių ženklų Nr. 0991 ir Nr. 0992, kurioje I. Ž. į automobilį „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sukrovė cigaretes, perneštas iš Baltarusijos Respublikos. Šių duomenų visuma paneigia I. Ž. ir jo gynėjo skundo versiją, jog nusikaltimo padarymo metu jis (I. Ž.) nebuvo pasienio zonoje, nes neva automobilyje „Mitsubishi Pajero“ gabentas cigaretes rado miške, o cigaretes per Lietuvos Respublikos valstybės sieną prie ženklų Nr. 0991 ir Nr. 0992 gabeno byloje nenustatyti asmenys. Duomenų, objektyviai patvirtinančių šiuos apeliacinio skundo teiginius, byloje nėra.

8.13. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad I. Ž. avalynės pėdsakai buvo rasti tik ant kontrolinės pėdsakų juostos (1 t., 21-25 b. l.), todėl nėra galimybės konstatuoti, kad nuteistasis pažeidė valstybės sieną. Tačiau įvykio vietos apžiūros protokole taip pat nustatyta, kad asmenų pėdsakai veda iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką iki kontrolinės pėdsakų juostos ir atgal, tai reiškia, kad I. Ž. veikė kartu su nenustatytais asmenimis iš Baltarusijos Respublikos. Be to, V. Ž. parodė, kad dėžes su cigaretėmis per valstybės sieną nešė keli asmenys iš Baltarusijos Respublikos. Tokią informaciją buvo gavę ir liudytojais apklausti pareigūnai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kiekvienam iš bendrininkų nėra būtina įgyvendinti visus nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius, todėl tai, kad pats I. Ž. galėjo fiziškai nepažeisti (neperžengti) valstybės sienų ribų, nepatvirtina jo nekaltumo, padarius kontrabandą. Priešingai, tai rodo, kad jis veikė kartu su asmenimis iš Baltarusijos Respublikos, kurie cigaretes pergabeno per sieną, o jis (I. Ž.) jas iš sutartos vietos pasiėmė. Nustatyta, kad per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos pergabentų cigarečių bendra muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, yra 35 165,86 Eur (1 t., 111 b. l.). Šių gabenamų daiktų vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą. I. Ž. suvokė, kad, veikdamas bendrai su kitais asmenimis, neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabena privalomus pateikti muitinei daiktus, jų nepateikė ir norėjo taip veikti. Todėl jo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 199 straipsnio 1 dalį.

8.14. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo posėdžio protokole buvo neteisingai užfiksuotas S. J. nurodytas valstybės sieną žymintis ženklas Nr. 9192 (8 t., 110 b. l.), nes liudytojas nurodė valstybės sienos ženklų Nr. 0991 ir Nr. 0992 paskutinius skaičius. Todėl tai negali būti vertinama kaip liudytojo parodymų prieštaravimas. Iš liudytojo T. S. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad jis nurodė, jog gavo informaciją apie du asmenis, prie valstybės sienos kraunančius dėžes į automobilį „Mitsubishi Pajero“ (8 t., 106 b. l.), nors pirmosios instancijos teismas nustatė, kad I. Ž. vienas atliko šiuos veiksmus. Priešingai nei mano apeliantai, vien tik ši aplinkybė nepaneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir nepatvirtina liudytojo parodymų nepatikimumo. Be to, Z. V. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde neteisingai ir deklaratyviai teigiama, kad liudytojų A. V. ir T. S. parodymai apie Z. V. dalyvavimą nusikaltimų padaryme yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Pažymėtina, kad teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių būtų galima abejoti liudytojais apklaustų pareigūnų parodymų teisingumu ar jų kompetencija. Pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė ne tik šių liudytojų parodymais, bet ir byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visuma. Skundžiamajame nuosprendyje išdėstyta šių įrodymų esmė, o ne dalys, patvirtinančios kaltinimus.

8.15. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatyta, jog I. Ž., padarydamas nusikaltimą, nurodytą BK 199² straipsnio 1 dalyje, organizuotoje grupėje atliko padėjėjo vaidmenį, be to, šį nusikaltimą padarė veikdamas su pačiu savimi (I. Ž.). Taip pat nustatyta, kad Z. V. kontaktavo su bendrininkų, o ne organizuotos grupės nariais. Tačiau iš skundžiamojo nuosprendžio motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nurodydamas šias išvadas, padarė techninę klaidą, nes jos prieštarauja tame pačiame nuosprendyje išdėstytoms kitoms bendrininkavimo formas ir bendrininkų rūšis apibūdinančioms išvadoms. Todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas BPK 328 straipsnio 4 punkte nurodytu pagrindu (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teisėjų kolegija nustato, kad BK 199² straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą I. Ž. padarė būdamas organizuotos grupės vykdytoju, veikdamas, be kitų asmenų, su V. Ž., o Z. V. 2014 m. liepos 2 d. nuo 20 val. iki 20.30 val. kontaktavo su organizuotos grupės nariais.

Dėl I. Ž. nuteisimo pagal BK 286 straipsnį

9. Pagal BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Įstatymų leidėjas aiškiai nurodo, kad pasipriešinimas galimas tik dviem alternatyviais būdais: 1) jis turi būti padaromas panaudojant fizinį smurtą, arba 2) grasinant jį tuoj pat panaudoti. Pasipriešinimas smurtu – tai tyčiniai aktyvūs kaltininko veiksmai, kai jis panaudoja prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, t. y. bet kokį neteisėtą tiesioginį poveikį, kuris sukelia žmogui skausmą ir atitinkamų padarinių. Pasipriešinimas gali pasireikšti valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo subjekto mušimu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, dūrimu peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimu prieš jį, grasinimais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto. Šis nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, ir nori taip veikti.

9.1. Skundžiamu nuosprendžiu I. Ž. pagal BK 286 straipsnį nuteistas už tai, kad 2014 m. liepos 2 d. apie 21.15 val., vengdamas sulaikymo už padarytą nusikalstamą veiką – neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis, kurių vertė viršija 250 MGL – pasipriešino valstybės tarnautojams, t. y. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyresniajam tyrėjui T. S. ir tyrėjui T. J.. Nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde neigiama I. Ž. kaltė dėl šio nusikaltimo padarymo, tačiau byloje esančių duomenų visuma paneigia šiuos apeliacinio skundo teiginius.

9.2. Vadovaujantis liudytojo T. S. parodymais, byloje nustatyta, kad nusikaltimo padarymo metu pareigūnai persekiojo automobilį „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Šiam automobiliui nuvažiavus nuo važiuojamosios kelio dalies į griovį, T. S. vijosi automobilį vairavusį I. Ž.. A. V. pargriovė jį ant žemės, o T. S. bandė jį sulaikyti. Liudytojas patvirtino, kad I. Ž. buvo agresyviai nusiteikęs, t. y. nevykdė reikalavimo pasiduoti, priešinosi antrankių uždėjimui, mosikuodamas rankomis, suduodamas pareigūnui per rankas. Be to, I. Ž., panaudodamas savo kūno svorį ir fizinę jėgą, stūmė T. S. nuo savęs. Dėl I. Ž. priešinimosi T. S. į orą iššovė tris įspėjamuosius šūvius. Grumtynių metu nuteistasis išsinėrė iš juodos spalvos viršutinio drabužio ir pabėgo. Jį nusivijo kitas pareigūnas T. J. (1 t., 149-151, 152-153 b. l.; 8 t., 105-107 b. l.). Šias liudytojo nurodytas aplinkybes patvirtina ir liudytojų T. J., taip pat iš dalies – A. V. ir A. S. parodymai (1 t., 160-162, 168-170, 171-173 b. l.; 7 t., 173-179 b. l.; 8 t., 50-52, 52-55 b. l.). Liudytojas T. J., kuris vėliau tęsė I. Ž. persekiojimą, nurodė, kad pasivijęs nuteistąjį ir prie jo priartėjęs 40 metrų atstumu, garsiai sušuko, liepdamas sustoti, pranešė, kad priešingu atveju bus panaudotas tarnybinis ginklas. T. J. iššovė į orą keturis įspėjamuosius šūvius. I. Ž. nereagavo į pareigūno perspėjimą panaudoti specialias priemones ir toliau priešinosi pareigūnui, su juo grūmėsi, kol galiausiai pabėgo.

9.3. Teisėjų kolegijos vertinimu, netikėti šiais viso bylos proceso metu nuosekliais Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų parodymais nėra pagrindo. Šie duomenys paneigia apeliacinio skundo teiginius, kad I. Ž. nenaudojo fizinio smurto prieš valstybės tarnautojus ir negalėjo suprasti, jog priešinosi būtent valstybės tarnautojams. Atkreiptinas apeliantų dėmesys į tai, kad pagal bylos duomenis pareigūnai, persekiodami automobiliu „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), važiuojantį I. Ž., buvo įjungę tiek šviesos, tiek garso signalus ir per garsiakalbį reikalavo sustoti. Kartu su I. Ž. važiavęs V. Ž. patvirtino, kad suprato, jog juos vejasi pasienio pareigūnai. Iš V. Ž. parodymų galima spręsti, kad šią aplinkybę suprato ir I. Ž., nes jis padidino greitį ir bandė telefonu pranešti nenustatytam asmeniui apie jį besivejančius pareigūnus. Be to, priešingai nei nurodo apeliantai, pareigūnų automobilis buvo pažymėtas Valstybės sienos apsaugos tarnybos skiriamaisiais ženklais, o patys pareigūnai vilkėjo arba uniformas, arba liemenes su specialia atributika. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių apeliacinio skundo teiginius, kad pareigūnai kalbėjo rusiškai, keikėsi, grasino nuteistąjį nušauti ar šaudė jam į nugarą. Dėl tarnybinių pažymėjimų nepateikimo pažymėtina, kad pareigūnai, vydamiesi bandantį pasprukti I. Ž., neturėjo galimybės atlikti šio veiksmo. Todėl I. Ž. nurodyta versija, kad, jo manymu, jį vijosi asmenys, kuriems priklausė miške rastos cigaretės, atmetama. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad I. Ž. atlikti veiksmai pagrįstai pripažinti nusikalstamais ir teisingai kvalifikuoti pagal BK 286 straipsnį.

Dėl I. Ž. nuteisimo pagal BK 254 straipsnio 2 dalį ir BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 10 punktą

10. Iš skundžiamojo nuosprendžio matyti, kad I. Ž. pagal BK 254 straipsnio 2 dalį ir BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 10 punktą nuteistas už tai, kad pasipriešinęs valstybės tarnautojui – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Kriminalinės žvalgybos skyriaus tyrėjui T. J., grumtynių metu pagrobė iš jo tarnybinį pistoletą „Glock 19 HPS 431“ su devyniais „9 mm Luger“ šoviniais ir, ginklo vamzdį nukreipęs T. J. į veidą, uždėjęs smilių ant nuleistuko, du kartus smiliumi nuspaudęs nuleistuką, pasikėsino jį nužudyti dėl nukentėjusio asmens tarnybos pareigų vykdymo, tačiau šūvis neįvyko dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes šaunamojo ginklo – pistoleto Glock 19 HPS 431 – užraktas buvo užstrigęs, jame užstrigus šoviniui, ir šūvis neįvyko.

10.1. Pirmosios instancijos teismas I. Ž. kaltę dėl aukščiau paminėtų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo grindė liudytojo T. J. parodymais ir juos patvirtinančiais kitų pareigūnų parodymais. Teismas taip pat nustatė, kad specialistų išvadose (dėl biologinių pėdsakų, rastų ant ginklo, ir paties ginklo tyrimo) užfiksuoti duomenys neprieštarauja liudytojų parodymams. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas pateikė atskirąją nuomonę, t. y. kad I. Ž. turi būti išteisintas pagal BK 254 straipsnio 2 dalį ir BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 10 punktą (9 t., 39-41 b. l.). Teisėjas nurodė, kad I. Ž. neigė pagrobęs pareigūno ginklą, o ekspertų išvados patvirtino šias nuteistojo nurodytas aplinkybes.

10.2. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo I. Ž. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nepašalino prieštaravimų tarp esminių bylos aplinkybių, yra pagrįsti. Iš bylos duomenų matyti, kad T. J. tvirtino, jog I. Ž. sulaikymo metu jam į orą iššovus įspėjamąjį šūvį, užstrigo jo tarnybinio ginklo spyna, todėl šį ginklą jis įsidėjo atgal į dėklą. Grumtynių ant žemės metu I. Ž. dešine ranka iš nugaros ištraukė nukentėjusiojo tarnybinį ginklą iš dėklo ir jį nukreipė tiesiai T. J. į veidą, maždaug 20 – 30 cm atstumu. Nukentėjusysis girdėjo, kad I. Ž. du kartus nuspaudė ginklo nuleistuką, dėl to spragsėjo saugiklis. Anot T. J., ginklas neiššovė dėl užstrigusios spynos (1 t., 168-170, 171-173 b. l.; 7 t., 173-179 b. l.; 10 t., 17-18 b. l.). Tačiau šie nukentėjusiojo parodymai neatitinka kitų bylos duomenų, t. y. specialisto išvadų ir ekspertų paaiškinimų pirmosios instancijos teisme. Specialisto išvadoje Nr. S 222/14(01) konstatuota, kad ant tarnybinio ginklo „Glock 19 HPS 431“ buvo nustatytas tik T. J. genotipas, o ant šio ginklo dėtuvės nustatytas mišrus DNR profilis, tačiau jis su I. Ž. DNR profiliu nesutampa (1 t., 193-194 b. l.). Šią išvadą pateikusi ekspertė J. J., apklausta pirmosios instancijos teisme, negalėjo paaiškinti, kodėl ant ginklo rankenos nebuvo aptikta pagal T. J. parodymus ją lietusio I. Ž. DNR pėdsakų, tačiau teigė, kad tokiais atvejais, t. y. grumtynių metu nelygią ginklo rankeną veikiant stipria fizine jėga, įprastai yra paliekami DNR pėdsakai (8 t., 126-127 b. l.). Specialisto išvadoje Nr. 11-2019 (14) nustatyta, kad esant T. J. nurodytoms aplinkybėms, tirti pateikta tūtelė negalėjo užstrigti pistolete „Glock 19 HPS 431“. Tikėtina, kad šio pistoleto užraktas buvo užstrigęs, jame užstrigus šoviniui, kurio tūtelė buvo pateikta tyrimui, tačiau toks pistoleto užstrigimo mechanizmas kategoriškai nepatvirtintas. Be to, šioje specialisto išvadoje konstatuota, kad po šūvio užstrigus aptariamo pistoleto užraktui, t. y. nesugrįžus į įprastinę padėtį, išsikišus, nesusilyginus su rankena, T. J. negalėjo girdėti I. Ž. du kartus spaudžiamo nuleistuko garso, nes užstrigus pistoleto užraktui, jo nuleistukas yra nuspaustoje padėtyje (2 t., 5-14 b. l.). Šią išvadą pateikęs ekspertas E. V., apklaustas pirmosios instancijos teisme, patvirtino, kad užraktui nesugrįžus į pradinę padėtį, nuleistukas lieka nuspaustas ir jį spaudžiant jis neskleidžia jokio garso (nespragsi) (8 t., 127-130 b. l.). Ši aplinkybė pasitvirtino ir pirmosios instancijos teisme apžiūrint aptariamą ginklą liudytojo A. L. apklausos metu (8 t., 148-150 b. l.).

10.3. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, esant ženkliai palankesnėms girdimumo sąlygoms, t. y. ne grumtynių metu, teismo posėdžių salėje, girdėjo nuleistuko gale esančio „saugikliuko“ spragsėjimą, kurio negirdėjo toje pačioje salėje esantis specialistas, nėra pakankama aplinkybė nuteisti I. Ž. dėl pasikėsinimo nužudyti ir ginklo pagrobimo.

10.4. Pažymėtina ir tai, kad nuteistojo parodymai, nepaisant jų specifiškumo (turi interesų baudžiamojoje byloje, gali laisvai rinktis gynybos taktiką, keisti parodymus), taip pat yra savarankiškas įrodymų šaltinis BPK 20 straipsnio prasme. Norint juos atmesti, nepakanka konstatuoti, jog yra neteisingi todėl, kad nuteistasis davė melagingus parodymus dėl kitų nusikalstamų veikų. Būtina nurodyti, kokie patikimi ir abejonių nekeliantys įrodymai paneigia nuteistojo parodymus dėl nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimo ar nebuvimo. Akivaizdu, kad T. J. parodymus tokiais laikyti negalima jau vien dėl to, kad jo nurodytas spynos užstrigimo mechanizmas (po šūvio užstrigo kulka, o ne tūtelė) yra vienareikšmiškai atmestas. Be to, specialistas kategoriškai patvirtino, kad įvykio vietoje rasta tūtelė taip pat nebuvo užstrigusi, nes ant jos rastus subraižymus padarė padaviklio apatinis kraštas. Iššautos tūtelės užstrigimo atveju ji būtų suplota (8 t., 129 b. l.).

10.5. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcija, visos abejonės, kurių byloje negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Be to, vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Pažymėtina ir tai, kad šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-363/2013, Nr. 2K-476/2013, Nr. 2K-529/2013 ir kt.). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma.

10.6. Taigi byloje yra nepašalintos abejonės dėl I. Ž. kaltės. Teisėjų kolegija pažymi, kad aukščiau paminėti duomenys, užfiksuoti specialistų išvadose ir ekspertų apklausose, nesudaro pagrindo daryti kategoriškos ir vienareikšmės išvados, jog I. Ž. pagrobė pareigūno tarnybinį ginklą ir pasikėsino pareigūną nužudyti, juolab kad I. Ž. šią aplinkybę taip pat nuosekliai neigė (5 t., 45-46, 59, 65 b. l.; 7 t., 167-171 b. l.). Šių abejonių pašalinimui buvo išnaudotos visos galimybės, tačiau to padaryti nepavyko. Liudytojais apklaustų pareigūnų A. S. ir T. S. parodymais patvirtinta, kad po grumtynių su I. Ž. T. J. buvo išsigandęs, prastai jautėsi, vėmė, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokią nukentėjusiojo sveikatos būklę galėjo lemti ir persekiojimo bei grumtynių metu patirtas nuovargis. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria I. Ž. nuteistas pagal BK 254 straipsnio 2 dalį ir BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 10 punktą, naikinama ir šioje dalyje priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis. I. Ž. išteisinamas, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

10.5. Dėl apeliacinio skundo argumentų apie eksperimento, ar I. Ž. objektyviai galėjo grumtynių metu iš dėklo ištraukti T. J. tarnybinį ginklą, atlikimą pažymėtina, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme toks eksperimentas buvo atliktas. Jo metu nustatyta, kad I. Ž. galėjo atlikti šiuos veiksmus (9 t., 158-163, 243-246 b. l.). Tačiau ši aplinkybė nekeičia teisėjų kolegijos padarytos išvados, kad byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių I. Ž. kaltę dėl BK 254 straipsnio 2 dalyje ir BK 22 straipsnio 1 dalyje, BK 129 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytų nusikaltimų padarymo.

Dėl I. Ž. paskirtų bausmių

11. Nuteistojo I. Ž. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nesutinkama su jam (I. Ž.) paskirtomis bausmėmis, tačiau konkrečių argumentų, sudarančių pagrindą sušvelninti nuteistajam paskirtas bausmes, nepateikiama. Atsižvelgiant į tai, kad I. Ž. nepagrįstai nuteistas pagal BK 254 straipsnio 2 dalį ir BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 10 punktą, teisėjų kolegija pasisako tik dėl bausmių, paskirtų už BK 199 straipsnio 1 dalyje, BK 199² straipsnio 1 dalyje ir BK 286 straipsnyje nurodytų nusikaltimų padarymą.

11.1. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam I. Ž. yra teisėta ir pagrįsta. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir neteisingą bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta ar per švelni.

11.2. Byloje nenustatyta I. Ž. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikaltimus, nurodytus BK 199 straipsnio 1 dalyje ir BK 199² straipsnio 1 dalyje, jis padarė, veikdamas organizuota grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Be to, I. Ž. praeityje teistas už BK 291 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą (Neteisėtas valstybės sienos perėjimas), teistumas nebuvo išnykęs nusikalstamų veikų padarymo metu (6 t., 20-22 b. l.), baustas administracine tvarka, taip pat ir už neteisėtą akcizais apmokestinamų prekių gabenimą (6 t., 30-43 b. l.). Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje įvertinęs anksčiau aptartas aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad I. Ž. už nesunkų (BK 286 straipsnis) ir du sunkius (BK 199 straipsnio 1 dalis ir BK 199² straipsnio 1 dalis) nusikaltimus skirtinos laisvės atėmimo bausmės, neviršijančios sankcijose nurodytų vidurkių. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, subendrindamas I. Ž. paskirtas bausmes, nepagrįstai vadovavosi tik BK 63 straipsnio 4 dalimi, nes pagal BK 286 straipsnį, BK 199 straipsnio 1 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės turi būti subendrintos ir dalinio sudėjimo, ir apėmimo būdu (BK 63 straipsnio 4 dalis, 5 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 1 ir 4 punktu, BPK 329 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria I. Ž. nuteistas pagal BK 254 straipsnio 2 dalį ir BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 10 punktą, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį: I. Ž. pagal BK 254 straipsnio 2 dalį ir BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 10 punktą išteisinti, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, I. Ž. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 2 punktu, bausmes, I. Ž. paskirtas pagal BK 286 straipsnį, BK 199 straipsnio 1 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį, subendrinti dalinio sudėjimo ir apėmimo būdu ir jam paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą trejiems metams šešiems mėnesiams.

Nustatyti, kad BK 199² straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą I. Ž. padarė būdamas organizuotos grupės vykdytojas, o ne padėjėjas, ir veikdamas, be kitų asmenų, su V. Ž., taip pat kad Z. V. 2014 m. liepos 2 d. nuo 20 val. iki 20.30 val. kontaktavo su organizuotos, o ne bendrininkų, grupės nariais.

Nuteistojo Z. V. ir jo gynėjo advokato A. J. apeliacinį skundą atmesti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.