Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. balandžio 21 d. sprendimu pareiškėjo R. K. skundą patenkino iš dalies – priteisė R. K. iš Lietuvos valstybės 350 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2007 m. balandžio 29 d. padavė skundą Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijai (Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos byla Nr. A(G)-88), kadangi jo skundai dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų jo manymu buvo išnagrinėti netinkamai. Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisija priėmė 2007 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. S-105-(A(G)-88), kuriuo įpareigojo Vilniaus miesto Vyriausiąjį policijos komisariatą pakartotinai ištirti R. K. skunde išdėstytus faktus dėl Vilniaus miesto Vyriausiojo policijos komisariato areštinės pareigūnų veiksmų. Administracinių ginčų komisijos sprendime pasisakyta, kad tiriant R. K. skundą VPK nebuvo nustatytos faktinės aplinkybės, kiek jo sulaikymo metu buvo suimtųjų areštinėje ir kiek buvo užsakyta ir gauta maisto davinių. Taip pat nenustatyta, ar pareiškėjas gavo čiužinį, ar jis kvietė medicininę pagalbą, be to, nebuvo patikrinta, kodėl pareiškėjui nurodžius, kad jis beraštis, nebuvo kviečiami kviestiniai, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui buvo perskaityti surašyti dokumentai.

Vykdant šį sprendimą, buvo atliktas naujas tarnybinis patikrinimas, kurį atliko Vilniaus m. VPK Vidaus tyrimų poskyris, ir dėl šio patikrinimo buvo surašyta 2007 m. rugpjūčio 20 d. Tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 10-7-1S-255 „Dėl Vilniaus m. VPK VP VTT areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės pareigūnų veiksmų prieš R. K.“. Išvadoje pasakyta, kad atlikus tyrimą nenustatyta, ar R. K. buvo aprūpintas tinkamai maistu ir patalyne, nes maisto ir patalynės padavimas areštuotiesiems niekaip nedokumentuojami. Taip pat nenustatyta, kad R. K. prašė medicininės pagalbos, o ji jam nebuvo suteikta. Taip pat nebuvo gauta objektyvių duomenų, kad pareigūnai būtų padarę tarnybinius nusižengimus. Tarnybinio patikrinimo metu buvo ištirta, kad 2007 m. kovo 8 d. areštinėje buvo laikomi 55 asmenys, kovo 9 d. – 54 asmenys, maisto užsakyta atitinkamai 60 ir 59 porcijos. Tarnybinio patikrinimo metu buvo apklaustas tik vienas asmuo, buvęs tuo metu areštinėje – M. Ž., kuris paaiškino, kad jokių trūkumų dėl aprūpinimo maistu, geriamuoju vandeniu ir patalyne nebuvo. Taip pat jis teigė, kad neturi jokių nusiskundimų dėl pareigūnų elgesio. Paaiškino, kad pagal galiojančią tvarką, atsiradus problemų, areštuotieji beldžia į kameros duris, prieina pareigūnas, išklauso ir reaguoja (b.l. 87). Areštinės pareigūnai ir darbuotojai davė raštiškus paaiškinimus, iš kurių galima spręsti, kad visos procedūros buvo atliktos kaip paprastai pildant reikiamus dokumentus, išduodant maistą ir patalynę, apžiūrint talpinamą į areštinę asmenį ir surašant atitinkamą dokumentą. Iš šių paaiškinimų matyti, kad dokumentai buvo pildomi iš R. K. žodžių, kad jis juose pasirašė. Taip pat nenustatyta, kad kas nors iš pareigūnų ar darbuotojų būtų gavę nusiskundimų dėl maisto ir patalynės trūkumo. Pastebėtina, kad ir pats R. K. teigia, kad jis dėl nieko nesiskundė ir su viskuo sutiko, nes bijojo pareigūnų.

Nagrinėjant bylą teismo posėdyje liudytojais taip pat buvo apklausiami areštinės pareigūnai ir darbuotojai ir jų paaiškinimai teisme atitiko jų paaiškinimams, duotiems tarnybinio tyrimo metu. Liudytojai konkrečių aplinkybių dėl R. K. buvimo areštinėje neatsiminė, tačiau teigė, kad nei maisto, nei patalynės niekam iš areštuotų asmenų netrūko, nes nei R. K., nei kiti areštuotieji nei žodžiu, nei raštu dėl maisto ar patalynės trūkumo tuo laikotarpiu (2007 m. kovo 8 – 9 d.) nesiskundė. Liudytojai patvirtino, kad R. K. neturėjo neįgaliojo pažymėjimo.

Teismo posėdyje liudytoju buvo apklaustas asmuo, kartu su R. K. tuo pat metu buvęs areštinėje toje pačioje kameroje. Tai A. A.. Liudytojas neatsiminė, kad tuo metu kam nors būtų trukę maisto ar patalynės. Liudytojas tik teigė, kad balta patalynė nebuvo išduota, o buvo išduotas tik čiužinys ir antklodė, bet jis kalbėjo apie save, R. K. jis neprisiminė. Iš šio liudytojo parodymų darytina išvada, kad jeigu kameroje būtų vykę tokie dalykai, apie kuriuos nagrinėjant bylą teisme aiškino R. K., jis tikrai tai būtų prisiminęs. R. K. teisme nurodė, kad jis nedrįso skųstis dėl to, kad negavo maisto, bet jį užstojo kitas asmuo buvęs areštinėje, jis beldė į duris, reikalavo duoti maisto, tada pareigūnai jį išvedė ir sumušė. Šio fakto liudytojas nepatvirtino.

Liudytoja apklausta V. K., kuri dirba Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijoje, parodė, kad 2007 m. kovo 8 d., eidama ryte į darbą, ji gavo pareiškėjo pranešimą į savo mobilųjį telefoną, ji jam perskambino ir sužinojo, kad jis yra sulaikytas 2-me PK. Atėjusi į darbą apie šį faktą ji pranešė pirmininkei ir jos abi nuvyko į PK. Prieš tai, jos dar bendravo su pareiškėjo advokate. Nuvykusios į PK jos su R. K. nesusitiko, tačiau po to bendrijos vardu parašė 3 raštus, kuriais įvairioms institucijoms pranešė apie R. K. sveikatos būklę, PK žodžiu paaiškino apie R. K. sveikatą. Po to, kai buvo paleistas, R. K. buvo atvykęs į bendriją, pasakojo, kad areštinėje negavo valgyti, jam nebuvo leista paskambinti telefonu. Skundėsi, kad policijoje jį verčia pasirašyti, nors jis nemoka. Tačiau liudytoja teigė nežinanti, ar pareiškėjas moka pasirašyti, kad tai turi žinoti policijos pareigūnai, su kuriais jis dažnai bendrauja.

Iš šios liudytojos parodymų darytina išvada, kad tiesiogiai ji nežino apie faktus, dėl kurių skundžiasi pareiškėjas. Tačiau iš šios liudytojos parodymų matyti, kad R. K. moka naudotis mobiliuoju telefonu, rašyti pranešimus, taigi jis nėra visiškai neraštingas, todėl nepaneigta galimybė, kad pasirašyti ir įrašyti vieną ar kelis žodžius į dokumentus, kurie buvo surašyti areštinėje, pareiškėjas galėjo. Pareigūnai, apklausti liudytojais, negalėjo nurodyti, kas įrašė žodį „nesumuštas“ Asmens kratos protokole (b.l. 47, 48), tačiau teigė, kad ne dokumentą surašę pareigūnai. Liudytojai aiškino, kad paprastai tokį įrašą jų prašymu daro areštuotieji.

Dėl minėtos bendrijos rašyto rašto, nagrinėjant bylą teisme buvo nustatyta, kad tas raštas lietė tik iškeltos baudžiamosios bylos aplinkybes, todėl buvo perduotas prokurorui, kuris ir atsakė į bendrijos raštą. Abi bylos šalys pripažino faktą, kad šiame rašte nebuvo nurodyta jokių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo laikymu areštinėje (tiek pareiškėjo atstovė, tiek atsakovo atstovė teismo posėdyje turėjo nepatvirtintas šio rašto kopijas, todėl jos nebuvo prijungtos prie bylos).

Dalis R. K. paaiškinimų paneigiama Baudžiamosios bylos Nr. 13-1-597-07/13-1-642-07 medžiaga. Iš šios bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus m. VPK 2-ojo PK budėtojų dalyje 2007 m. kovo 8 d. buvo surašytas Daiktų paėmimo laikinai saugoti protokolas (baudžiamosios bylos lapas 19). Iš šio protokolo matyti, kad iš pareiškėjo buvo paimtas invalidumo pažymėjimas ir mobilaus ryšio telefonas, LR piliečio pasas, užrašų knygutė ir kt. Tai paneigia pareiškėjo aiškinimą, kad jo Neįgalumo pažymėjimą paėmė areštinės pareigūnai. Be to, iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad R. K. pasirašinėjo ant procesinių dokumentų tokiu pat parašu, kaip ir ant dokumentų areštinėje (pvz. Įtariamojo laikino sulaikymo protokolas, baudžiamosios bylos lapas 20, Teisės turėti gynėją išaiškinimo 2007 m. kovo 8 d. protokolas, bylos lapas 21, Pranešimas apie įtarimą, lapas 23-24 bei šios administracinės bylos l. 46, 47, 48, 49). Iš įtariamojo apklausos 2007 m. kovo 8 d. protokolo (baudžiamosios bylos lapai 25-26) matyti, kad R. K. nurodė, jog jis turi spec. vidurinį išsilavinimą, jis taip pat nurodė, kad yra II grupės invalidas. Šiame protokole yra R. K. vardu darytas įrašas, kad protokolas perskaitytas, pagal jo žodžius užrašytas teisingai, yra R. K. parašas bei jo advokatės Liudmilos Karvelienės parašas. Apklausa vyko nuo 14 val. iki 15 val. Kaip žinoma iš liudytojos V. K. parodymų, ji dar ryte įspėjo pareiškėjo advokatę, kad R. K. sulaikytas, taigi pranešė ir apie jo neįgalumą. R. K. advokatei jokių nusiskundimų nepareiškė, advokatė jokių prašymų dėl jo laikino sulaikymo bei laikymo areštinėje neteikė. Pagal LR vidaus reikalų ministro 2000 m. vasario 17 d. įsakymu patvirtintų Policijos komisariatų areštinių veiklos nuostatų 31.4 punktą areštinėje laikomas asmuo gali reikalauti pasimatyti su gynėju be pašaliečių ir neribojant pasimatymų skaičiaus ir trukmės, tačiau pareiškėjas nei būdamas 2-me PK apklausoje, nei areštinėje nereikalavo pasimatymo su gynėja. Taigi, baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad R. K. linkęs nurodyti, kad turi išsilavinimą, moka pasirašyti, naudotis mobiliuoju telefonu, užrašų knygele. Nei baudžiamojoje byloje tyrimą atlikę pareigūnai, nei areštinės pareigūnai nesuinteresuoti nurodyti, rašydami asmens duomenis, kad R. K. turi spec. vidurinį išsilavinimą, todėl akivaizdu, kad šiuos duomenis jie įrašo pagal R. K. žodžius. Turint tokius duomenis, pareigūnams nekyla abejonių dėl pareiškėjo raštingumo.

R. K. ir 2007 m. kovo 29 d. duodamas paaiškinimą dėl jo laikymo areštinėje sąlygų, kai jam jau nebuvo pagrindo bijoti pareigūnų, taip pat šį paaiškinimą pasirašė tokiu pačiu parašu, kaip ir baudžiamosios bylos dokumentus, bei dokumentus, pildytus areštinėje (b.l. 42).

Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, kad areštinės darbuotojai sąmoningai neteisingai surašinėjo areštinėje pildomus dokumentus, kad jų R. K. nepasirašė.

Iš ambulatorinės kortelės (b.l. 50-51) galima spręsti, kad ji tikrai surašyta iš R. K. žodžių, o tai reiškia, kad areštinės medicinos darbuotoja su juo bendravo, nors R. K. tai neigia. Priešingu atveju neaišku, kaip ji galėjo sužinoti, kad R. K. turi invalidumo grupę, jo ligą (epilepsija), kadangi neįgaliojo pažymėjimo ar kito medicininio dokumento ji nematė (Neįgaliojo pažymėjimas liko baudžiamosios bylos medžiagoje).

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad R. K., jeigu nebūtų gavęs maisto ar minkšto patalynės inventoriaus, turėjo galimybę tuoj pat pasiskųsti budinčiam pareigūnui, nes nustatyta, kad ir žodiniai nusiskundimai postinių perduodami budinčiam pareigūnui. Teismas konstatavo, kad R. K. nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis prašo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, nepasitvirtino.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal Nuostatų 26.3 punktą į areštinę nepriimami invalidai, kuriems reikalinga priežiūra, o pagal 26.5 – sutrikusios psichikos ligoniai. Duomenų, kad pareiškėjui galėjo būti taikomos šios nuostatos, areštinė neturėjo. Tačiau iš Įtariamojo laikino sulaikymo 2007 m. kovo 8 d. protokolo (baudžiamoji byla, lapas 20) matyti, kad apie sulaikymą tą pačią dieną pranešta V. K., kuri dirba Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijoje. Pats pareiškėjas medicinos darbuotojui nurodė, kad turi invalidumo grupę dėl galvos sumušimo, serga epilepsija (b.l. 50-51). Teismas padarė išvadą, kad esant tokiems duomenims, tuo labiau negavus dokumento apie pareiškėjo neįgalumą, areštinės darbuotojai ir pareigūnai privalėjo imtis priemonių, kad būtų išsiaiškinta, ar nėra sąlygų, dėl kurių pareiškėjas negalėjo būti priimtas į areštinę. Tai, kad areštinės medicinos felčeris privalo duomenis apie asmenų sveikatą įrašyti dokumentuose, numato Nuostatų 81.2 ir 81.3 punktai. Šie ir kiti dokumentai areštinėje forminami ne dėl to, kad jų formaliai reikalauja nuostatai. Tie patys nuostatai numato, kad areštinės vadovas privalo nagrinėti šiuos dokumentus (Nuostatų 215 punktas), pagal juos išnagrinėti areštinėje laikomų asmenų ypatybes (215.4 punktas), siekti, kad pamainos tarnybos pareigūnai gerai žinotų ir nepriekaištingai vykdytų šių nuostatų ir kitų norminių aktų, kurie nustato laikymo areštinėje tvarką, reikalavimus (215.6 punktas), kontroliuoti areštinėje laikomų asmenų bei areštinės dokumentų įforminimo tvarką (215.8 punktas), išnagrinėti sulaikytų suimtųjų ir nuteistųjų asmens bylas. Nuostatai numato pareigas ir areštinės budėtojui, kuris privalo patikrinti asmenų, uždarytų į areštinę, dokumentus (218.1 punktas). Areštinės budėtojas budėjimo metu privalo priimti ir įkurdinti kamerose naujai pristatytus asmenis, įforminti jų asmens bylas ir kitus dokumentus registracijos žurnale (221.4 punktas).

Atsižvelgdamas į nurodytas teisės akto nuostatas, teismas padarė išvadą, kad, priimant pareiškėją į areštinę, klausimas, ar galima jį priimti dėl jo sveikatos būklės, nebuvo pilnutinai ištirtas. Tai, kad jis neturėjo atitinkamos pažymos, Neįgalumo pažymėjimo ar gydymo įstaigos išrašo, neatleido areštinės atsakingų pareigūnų ir vadovybės nuo pareigos tinkamai ir pilnutinai išsiaiškinti, ar nėra aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas negali būti patalpintas areštinėje. Pareiškėjas nurodė, kad jis neįgalus dėl galvos traumos ir epilepsijos, tačiau areštinės atsakingi pareigūnai šios aplinkybės visai nevertino ir netyrė klausimo, ar šis asmuo gali būti priimtas į areštinę, ar jis nepriskirtinas prie invalidų, kuriems reikalinga priežiūra, ar sutrikusios psichikos ligonių.

Tai yra teisės akto, reglamentuojančio areštinių veiklą, pažeidimas. Pareiškėjas skunde teismui taip pat akcentuoja aplinkybę, kad klausimas dėl jo neįgalumo lygio nebuvo tiriamas, kad jis pats buvo kaltinamas tuo, kad nepateikė atitinkamų dokumentų. Teismo posėdyje liudytojai, kalbėdami apie pareiškėjo sveikatos būklę, taip pat akcentavo tai, kad jiems svarbiausia, ar asmuo turi dokumentą, patvirtinantį jo sveikatos būklę. Jie nepripažino, kad areštinės pareigūnai ir vadovybė šiuo klausimu turi būti aktyvūs ir patys rinkti duomenis. Tokia nuomonė matyti ir iš ginčo klausimu atliktų dviejų tarnybinio patikrinimo išvadų. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo Neįgaliojo pažymėjimas buvo paimtas iš jo ir pridėtas prie baudžiamosios bylos, taigi, jis tik žodžiu galėjo pranešti, kad yra neįgalus, o tokiu atveju pareigūnai privalėjo patikrinti, ar nėra sąlygų, dėl kurių šis asmuo negali būti patalpintas į areštinę. Tačiau jokie veiksmai šiuo klausimu nebuvo atliekami.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad psichikos ligonis – tai asmuo, sergąs psichikos liga. Šio įstatymo 4 straipsnyje numatoma, kad psichikos ligonis, kuris negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, gali būti teismo tvarka pripažintas neveiksniu. Neveiksniam psichikos ligoniui yra nustatoma globa Civilinio kodekso nustatyta tvarka.

Nagrinėjamu atveju teismas netinkamai pritaikė materialiąsias teisės normas. Nuostatų 26.5 punktas draudžia priimti į areštines ne psichikos ligonius, nurodytus Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas, bet išskirtinai tik sutrikusios psichikos ligonius (Įstatyme „sutrikusios psichikos“ sąvoka nenaudojama kalbant apie psichinius ligonius). Šia teisės norma norima pabrėžti ypatingą sutrikusios psichikos ligonių būklę priėmimo į areštinę metu, pabrėžiant jų pavojingumo laipsni, kurie savo veiksmais gali sukelti realią grėsme ir padaryti esminę žalą savo ar aplinkinių sveikatai ir gyvybei.

2. Nuostatų 26.5 punkte įtvirtinta nuostata norima apsaugoti, visų pirma sutrikusios psichikos ligonio, o taip pat ir aplinkinių sveikatą bei gyvybę. Visi kiti, pagal psichikos ligoms priskiriamą galiojančią ligų klasifikaciją asmenys, įvykdę nusikalstama veiką, ar įtariami ją įvykdžius, įstatymų nustatyta tvarka gali būti sulaikomi ar suimami bei uždaromi į kardomojo kalinimo vietas, ar policijos areštines. Jei tokiam asmeniui, jau esančiam uždarytam areštinėje, pablogėja sveikata ir reikalinga specializuota neatidėliotina medicinos pagalba, kurios vietoje suteikti neįmanoma, ji gali būti suteikta Sveikatos apsaugos ministerijos reguliavimo sričiai priklausančiose specializuotose sveikatos priežiūros įstaigose užtikrinant kalinamųjų apsaugą. Tai numato ir Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 19 straipsnis.

3. Vilniaus m. VPK areštinės pareigūnams R. K. sveikatos būklė įtarimų nesukėlė, nes jei priimant į areštinę jo psichinė būsena būtų sukėlusi abejonių ar įtarimų, pastarasis į areštinę priimtas nebūtų, o būtų išsiųstas į gydymo įstaigą konsultacijai ar gydymui.

4. Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalis numato, kad policijos areštinės priskiriamos kardomojo kalinimo vietų kategorijai, o Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis įpareigoja visus teisės aktus reglamentuojančius policijos areštinių veiklą derinti su Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo reikalavimais.

5. Nuostatų 26.3 punkte nurodoma, kad į areštinę nepriimami invalidai, kuriems reikalinga priežiūra. Policijos komisariatų areštinių veiklos nuostatai numatė ne negalimumą invalidų uždarymo į areštinę, o būtent, - invalidų, kuriems reikalinga priežiūra, tai yra invalidų kurie negalėtų pasinaudoti savo teisėmis. Invalidai, kuriems reikalinga priežiūra - tai asmenys su aiškiais invalidumo požymiais, kurie, dėl savo ligos negali būti palikti vieni. Jokių dokumentų, įrodančių, kad R. K. negali būti patalpintas į areštinę, nebuvo pateikta, akivaizdžiai to nebuvo matyti, jis pats neakcentavo, kad jam yra būtina priežiūra. Be to, R. K. gyvena vienas ir savimi gali pasirūpinti.

6. Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 29 straipsnyje nurodoma, kokia tvarka kardomojo kalinimo vietose gali būti panaudojamos specialiosios priemonės - antrankiai, tramdomieji marškiniai, guminės lazdos, koviniai imtynių veiksmai, dujos, vandensvaidžiai, tarnybiniai šunys, šarvuočiai ir kita technika. Sistemiškai aiškinant Policijos komisariatų areštinių veiklos nuostatų 322, 324, 330 punktus bei Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 30 straipsnio 3 punkto, 31 straipsnio 2 punkto bei 33 straipsnio 6 punkto nuostatas matyti, kad specialiąsias priemonės panaudoti draudžiama prieš moteris, nepilnamečius bei invalidus su aiškiais invalidumo požymiais, išskyrus atvejus, kai jie patys užpuola arba priešinasi jėga ar ginklu. Tačiau nė viename teisės akte nenurodyta, kad invalidai, padarę ar įtariami padarę nusikalstamas veikas negali būti uždaromi ir į areštines ir į tardymo izoliatorius.

7. Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinta teisės norma, kad psichikos ligoniai turi visas politines, ekonomines, socialines ir kultūrines teises. Pagal Konstitucijos 29 straipsnį įstatymui, teismui ir kitoms valstybes institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Tačiau kalbant apie teises, reikia prisiminti, kad yra ir pareigos.

R. K. buvo laikinai sulaikytas ir patalpintas į areštinę vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 140 straipsnio nuostatomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. kovo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. N-444-1504/2008 nurodė, kad Įstatymas aukščiau iškelia visuomenes interesą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu. Neturtinės žalos atlyginimo galimybė siejama su specialiaisiais įstatymais, kurie nustato tokios žalos atlyginimo atvejus (2003 m. gruodžio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų plenarinės sesijos nutartis administracinėje byloje Nr. A4-689-03).

Žemesnės instancijos teismas

9. R. K. į areštinę buvo patalpintas teisėtai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 140 straipsnio nuostatomis. Teismas nekonstatavo pareigūnų neteisėtų veiksmų ir nenurodė kokį teisės aktą pareigūnai konkrečiai pažeidė, priimdami R. K. į areštinę. Teismas sprendimą grindžia tik tikimybe, kad pareiškėjas patyrė stresą ir baimę. Tačiau institucijų veiksmų neteisėtumas turi būti konstatuotas įstatymų nustatyta tvarka, o tokių veiksmų konstatuota nebuvo. Teismo sprendimas negali būti paremtas prielaidomis (2007 m. balandžio 2 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007). Įtariamojo laikino sulaikymo protokole nėra nurodytos V. K., kuriai buvo pranešta apie sulaikymą, darbovietė.

10. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir baimę, kai buvo patalpintas į areštinę yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą, stresą ar baimę. Tačiau tai nėra pagrindas priteisti neturtinę žalą.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apelianto atstovė paaiškino apeliacinio skundo argumentus ir prašė apeliacinį skundą patenkinti.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas 2008 m. balandžio 21 d. sprendimu konstatavo, kad priimant pareiškėją į areštinę, nebuvo pilnutinai išspręstas klausimas, ar galima pareiškėją priimti dėl jo sveikatos būklės, tuo buvo pažeistas teisės aktas, reglamentuojantis areštinių veiklą. Kitoje skundo dalyje pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus. Atsižvelgiant į tai, teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė R. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 350 Lt neturtinės žalos atlyginimą.