Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant pareiškėjai T. I. ir jos atstovei advokato padėjėjai A. I., atsakovės atstovui R. M.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. I. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja T. I. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 10–14), prašydama: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2017 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. S-63 (7-18/2017); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. 68-357; 3) panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Kauno VMI) 2016 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-547.

Nurodo, kad ginčijamu Komisijos 2017 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. S-63 (7-18/2017) buvo patvirtinta VMI sprendimo dalis, kuria pareiškėjai nurodyta sumokėti į biudžetą 1 581,90 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM), 801,90 Eur GPM delspinigių, 226,77 Eur privalomojo sveikatos draudimo (toliau – PSD) įmokas ir 138,41 Eur PSD įmokų delspinigių bei pakeista VMI sprendimo dalis, kuria pareiškėjai nurodyta sumokėti į biudžetą 474 Eur GPM baudą, 67 Eur PSD įmokų baudą ir nurodyta pareiškėjai sumokėti į biudžetą 158 Eur GPM baudą ir 23 Eur PSD įmokų baudą. Nesutinka su Komisijos skundžiamame sprendime padarytomis išvadomis, nes, pareiškėjos teigimu, mokesčių administratorius neteisingai nustatė tikrinto laikotarpio išlaidas. Gyvenamojo namo, adresu: (duomenys neskelbtini) įrengimo ir pavėsinės statybos išlaidos paskirstytos tarp trečiųjų asmenų bei tuo pagrindu priskaičiuoti mokesčiai, nors didžiąją dalį šio namo įsirengimui skyrė pati namo savininkė, t. y. pareiškėjos sutuoktinio motina N. I. Tiek pareiškėja, tiek jos sutuoktinis prisidėjo prie namo įrengimo tik darbu, o ne piniginėmis lėšomis. Tokiu būdu tai negali būti vertinama kaip mokestinis sukčiavimas ar mokesčių slėpimas. Be to, mokesčių administratoriaus nurodoma atkūrimo sąnaudų suma realiai neatspindi tikrosios patirtų išlaidų sumos. Pareiškėja ir jos sutuoktinis jokių nuostolių nepatyrė, nes jie nebuvo namo savininkai.

Taip pat paaiškino, kad jos motina po savo mirties pareiškėjai paliko 10 000 JAV dolerių ir įvairių juvelyrinių dirbinių. Nesutinka mokesčių administratoriaus išvada, jog pareiškėjos motina negalėjo pareiškėjai palikti tokios pinigų sumos, nes minėti pinigai buvo laikomi ne banke, o namuose ir juos buvo neprivaloma deklaruoti.

Nesutinka su ir ta aplinkybe, kad ji nemokėjo PSD įmokų, nes gaunamas pajamas deklaruodavo kiekvienais metais ir tai darydavo sąžiningai su Kauno VMI darbuotoju pagalba, kurie ją informuodavo, kad ji skolų neturi. Taip pat mano, kad mokesčių administratorius neteisingai nustatė vartojimo išlaidų sumą. Jos šeima visada gyvendavo labai taupiai ir tokios sumos išleisti negalėjo.

Teismo posėdžio metu pareiškėja ir jos atstovė skundą palaikė ir prašė jį tenkinti skunde nurodytais motyvais.

Atsakovė VMI atsiliepime į skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 47–53).

Nurodo, kad Kauno VMI pagal įvertinimą apskaičiavo pareiškėjos GPM bazę ir apskaičiavimui naudojosi VMI prie FM viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 „Dėl mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Taisyklių 29 punkte nustatytais informacijos šaltiniais, t. y. patikrinimo metu rėmėsi surinkta informacija iš komercinių bankų apie pareiškėjos ir jos sutuoktinio A. I. gautas pajamas ir patirtas išlaidas, VMI informacinės duomenų bazės duomenimis (gautas pajamas, įvertino VĮ „Registrų centras“ informaciją apie pareiškėjos ir jos sutuoktinio vardu registruotą nekilnojamą turtą, turimą VĮ „Regitra“ informaciją apie transporto priemones), bei kitą patikrinimo metu surinktą informaciją.

Pabrėžė, kad pareiškėja nepateikė jokių juridinę galią turinčių dokumentų, kurie įrodytų, kad jos 2006 m. mirusi mama paliko piniginių lėšų ar juvelyrinių dirbinių, jų nedeklaravo teiktoje laikinojoje metinėje pajamų deklaracijoje. Nagrinėjamu atveju Kauno VMI, apskaičiuodama mokesčio bazę, vadovavosi išlaidų metodu, t. y. patikrinimo metu vertinimas buvo atliktas lyginant pareiškėjos ir jos sutuoktinio patirtas asmenines išlaidas su faktiškai turėtomis (gautomis) pajamomis.

Pareiškėjos argumentai dėl galimai neteisingai nustatytų jos išlaidų tikrintu 2009–2010 m. laikotarpiu atmestini, nes apskaičiuojant būtent pareiškėjai tenkančias 2009–2010 m. išlaidas, minėtos gyvenamojo namo ir pavėsinės statybų išlaidos buvo eliminuotos ir buvo vertinama, kad šias išlaidas patyrė tik pareiškėjos sutuoktinis.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas su skundu nesutiko, prašė jį atmesti atsiliepime nurodytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar mokesčių administratorius surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių pagrindu pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos patirtos išlaidos viršijo pajamas ir pareiškėja turėjo 38 566 Lt Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 (toliau – GPMĮ) nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad Kauno VMI 2016 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. (04.7.2)-FR0682-547 nurodė pareiškėjai sumokėti į biudžetą 1581,90 Eur GPM, 801,90 Eur GPM delspinigių, 474 Eur GPM baudą, 226,77 Eur PSD įmokų, 138,41 Eur PSD įmokų delspinigių, 67 Eur PSD įmokų baudą (b. l. 15–24). VMI 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr. 68-357 patvirtino Kauno VMI 2016 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą (04.7.2)-FR0682-547 (b. l. 25–28). Pareiškėja, nesutikdama su VMI sprendimu, pateikė skundą Komisijai, kuri 2017 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. S-63 (7-18/2017) nusprendė: 1. patvirtinti VMI 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimo Nr. 68-357 dalį, kuria pareiškėjai nurodyta sumokėti į biudžetą 1581,90 Eur GPM, 801,90 Eur GPM delspinigius, 226,77 Eur PSD įmokas ir 138,41 Eur PSD įmokų delspinigius; 2. pakeisti VMI 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimo Nr. 68-357 dalį, kuria pareiškėjai nurodyta sumokėti į biudžetą 474 Eur GPM baudą, 67 Eur PSD įmokų baudą, ir nurodyti pareiškėjai sumokėti į biudžetą 158 Eur GPM baudą bei 23 Eur PSD įmokų baudą.

Pareiškėja kelia ginčą tuo aspektu, kad, anot jos, mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo kai kurias jos išlaidas. Visų pirma, teigia, kad ji ir jos sutuoktinis prie namo įrengimo piniginėmis lėšomis neprisidėjo, o, antra, jos 2006 m. mirusi mama paliko jai piniginių lėšų ar juvelyrinių dirbinių, tačiau į tai mokesčių administratorius neatsižvelgė.

Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius mokesčius apskaičiavo, vadovaudamasis VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 „Dėl mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) patvirtintose Taisyklėse numatytu išlaidų metodu (6.3.3 punktas).

Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalį tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad jame yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: 1) mokėtino mokesčio dydžio turi būti negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka; 2) to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl atitinkamos mokesčio mokėtojo veiklos – nevykdymo arba netinkamo vykdymo pareigos apskaičiuoti mokesčius nustatyta tvarka; netvarkymo ir / arba nesaugojimo apskaitos ir kitų dokumentų; nebendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi.

Pagal GPMĮ nuostatas asmuo, gavęs ne su darbo santykiais susijusių B klasės pajamų, privalo pats nuo šių pajamų sumokėti į biudžetą gyventojų pajamų mokestį bei apie tai atitinkamai deklaruoti, pateikdamas mokesčių administratoriui deklaraciją (GPMĮ 22 ir 25 straipsniai). Pajamų mokesčio sumokėjimo teisingumui pagrįsti asmuo taip pat privalo turėti atitinkamus buhalterinės apskaitos ar kitos jo vykdytos ūkinės veiklos dokumentus, kurių duomenys leistų tiksliai nustatyti, mokėtino į biudžetą mokesčio dydį (GPMĮ 18, 19 ir 33 straipsniai).

Tais atvejais, kai asmens išlaidos viršija jo pajamas, tai reiškia, kad asmuo yra gavęs papildomų pajamų, kurių nustatyta tvarka nėra deklaravęs bei sumokėjęs nuo jų mokesčius. Ir jeigu asmuo, nepateikia pirminių, leistinų įrodymų, kuriais remiantis būtų galima tiesiogiai nustatyti mokesčio bazę, atsiranda teisinės sąlygos mokesčių administratoriui taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio nuostatas ir priklausančią mokėti mokesčio sumą apskaičiuoti pagal jo paties atliktą įvertinimą.

Byloje nagrinėjamu atveju pareiškėja įrodymų, kurie atitiktų reikalavimus, keliamus buhalterinės apskaitos ar ūkinės – komercinės veiklos dokumentams, mokesčių administratoriui nepateikė. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėja papildomas pajamas būtų teisės aktų nustatyta tvarka apmokestinusi. Visa tai lemia, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjos mokesčio bazę, pagrįstai ir teisėtai rėmėsi Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio nuostatomis. Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnyje taip pat nustatyta, kad mokesčių administratorius mokesčio bazę turi apskaičiuoti, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją, o jų nepakankant – parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

Minėtų Taisyklių 28 punktas nustato, kad mokesčių administratorius, norėdamas atlikti įvertinimą ir apskaičiuoti mokesčius, privalo surinkti pakankamą kiekį informacijos ir duomenų, reikalingų skaičiavimams atlikti ir pagrįsti. Vertinimui atlikti mokesčių administratoriaus pareigūnas turi pasirinkti tokį (-ius) informacijos šaltinį (-ius), kuris (-ie) leistų tiksliausiai ir objektyviausiai atlikti įvertinimą.

Pagal Taisyklių 29 punktą mokesčių administratoriaus pareigūnas turi teisę naudotis informacija, gauta iš: 29.1. mokesčių mokėtojo (mokesčio deklaracijų, rašytinių paaiškinimų, kitų šaltinių); 29.2. kitų mokesčių mokėtojų (mokesčio deklaracijų, rašytinių paaiškinimų, kitų šaltinių); 29.3. kitų asmenų; 29.4. Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių mokesčių administratorių, kitų institucijų; 29.5. registrų (kadastrų); 29.6. stebėjimo būdu; 29.7. statistikos leidinių; 29.8. žinynų, katalogų; 29.9. spaudos, informacinių biuletenių, kitų visuomenės informavimo priemonių; 29.10. interneto svetainių; 29.11. kitų šaltinių, kurių pagrindu galima nustatyti mokesčių mokėtojo atitinkamus veiklos rodiklius, gauti kitą įvertinimui atlikti reikalingą informaciją.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog Inspekcija, pagal įvertinimą apskaičiuodama Pareiškėjos GPM bazę, naudojosi Taisyklių 29 punkte nustatytais informacijos šaltiniais, t. y. Inspekcija patikrinimo metu rėmėsi surinkta informacija iš komercinių bankų apie pareiškėjos ir jos sutuoktinio A. I. gautas pajamas ir patirtas išlaidas, VMI informacinės duomenų bazės duomenimis (apie gautas pajamas, turimą VĮ „Registrų centras“ informaciją apie pareiškėjos ir jos sutuoktinio vardu registruotą nekilnojamą turtą, turimą VĮ „Regitra“ informaciją apie transporto priemones).

Kaip minėta, mokesčių administratorius, pareiškėjai mokėtinus mokesčius apskaičiavo, taikydamas išlaidų metodą (6.3.3 punktas). Šis metodas gali būti taikomas tais atvejais, kai turima informacija (duomenys) apie mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių išlaidas. Vertinimas atliekamas lyginant mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių asmenines išlaidas su per atitinkamą laikotarpį deklaruotomis pajamomis (Taisyklių 14–15 punktai).

Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas, nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes – pareiškėjai priklausančias mokėti mokesčių sumas, panaudojo teisės aktais leistinus bei tinkamus tokių duomenų surinkimo ir nustatymo metodus. Tokiu būdu apskaičiavo pareiškėjos ir jos sutuoktinio 2009–2011 metais gautas pajamas bei patirtas išlaidas. Byloje nagrinėjamu atveju pareiškėja iš esmės neginčija, kad atsakovė teisėtai jos atžvilgiu taikė minėtus metodus nustatytus Taisyklėse, tačiau teigia, jog šie metodai buvo pritaikyti netinkamai, neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių ir faktorių, dėl ko buvo gauti neteisingi duomenys. Tačiau paminėtina, kad šie duomenys turi būti paneigiami, nors pareiškėja tokių įrodymų byloje neteikia, todėl įrodymų vertinimo prasme, darytina išvada, kad ji nustatyta tvarka nepaneigė atsakovo nustatytų aplinkybių apie pareiškėjos nesumokėtų mokesčių apimtį ir jų dydį bei neįrodė savo teiginių teisingumo.

Pareiškėjos teiginys, kad ji ir jos sutuoktinis jokių nuostolių, įrengiant namą, nepatyrė, yra deklaratyvus ir vertintinas kaip gynybinė pozicija. Pareiškėjos teigimu, visas išlaidas, susijusias su namo pirkimu ir įrengimu, patyrė jos sutuoktinio motina N. I., kuri yra mirusi. Pareiškėja buhalterinės apskaitos ar kitų dokumentų, kurie būtų sudaryti pagal teisės aktų, reglamentuojančių komercinius ar civilinius teisinius santykius, nepateikia. Taigi įrodymų vertinimo prasme tai reiškia, kad pareiškėja pirminių įrodymų, kurie yra leistini šiuose teisiniuose santykiuose, konstatuoti atitinkamų juridinę reikšmę faktų buvimą ar nebuvimą, nepateikė ir teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis grindžia savo teiginius, teisės aktų nustatyta tvarka neįrodė. Pareiškėjos argumentas, kad jos motina po savo mirties paliko 10 000 JAV dolerių ir įvairių juvelyrinių dirbinių, taip pat nepagrįstas ir negali būti vertinamas kitaip, nes neparemtas jokiais įrodymais. Taip pat ir pareiškėjos pateikti paaiškinimai, kad jos šeima visada gyvendavo labai taupiai ir mokesčių administratoriaus nurodytos sumos išleisti negalėjo, įrodymų vertinimo prasme, nėra įrodymai. Kaip minėta, atsakovas teisės aktų nustatyta tvarka yra surinkęs duomenis, kurie paneigia pareiškėjos teiginius bei jos pateiktų įrodymų duomenis. Tai lemia, kad įrodymų vertinimo prasme pareiškėjos teiginiai yra neįrodyti bei teisės aktų nustatyta tvarka paneigti.

Teismo vertinimu, negalima pripažinti, kad mokesčių administratoriaus atliktas apskaičiavimas neatitiktų protingumo ar teisingumo kriterijų, o mokesčių mokėtojos mokestinio ginčo metu pateikti argumentai ir įrodymai nepaneigia mokesčių administratoriaus padarytų išvadų.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, ginčo santykių teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad prašomi panaikinti sprendimai, yra teisėti ir pagrįsti, priimti laikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjos T. I. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.