Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-10-21 · Administracinė byla Nr. P-146-102-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-10-21
Bylos Nr.
P-146-102-11
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Antanas Ablingis (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Ričardas Piličiauskas
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
Trečiasis asmuo
D. Z., uždarajai akcinei bendrovei „Statybos progresija“
Kategorijos
  • 80.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.12pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P146-102/2011Procesinio sprendimo kategorija 80.3; 80.12; 67 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. spalio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Ričardo Piličiausko, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo 702-osios gyvenamųjų namų statybos bendrijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-1661/2008 pagal pareiškėjų visuomeninės organizacijos „Miško ir kraštovaizdžio apsauga“ ir 702-osios gyvenamųjų namų statybos bendrijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų 702-osios gyvenamųjų namų statybos bendrijos ir visuomeninės organizacijos „Miško ir kraštovaizdžio apsauga“ skundus atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims D. Z. ir uždarajai akcinei bendrovei „Statybos progresija“ dėl įsakymo ir statybos leidimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

pareiškėjai 702-oji gyvenamųjų namų statybos bendrija (toliau – ir 702-oji GNSB, pareiškėjas) ir visuomeninė organizacija „Miško ir kraštovaizdžio apsauga“ (toliau – ir Organizacija, pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą skundais (I t., b. l. 4-12, 9-16), kuriuos papildė (II t., b. l. 184-187, 189-191), prašydamos panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Savivaldybė) direktoriaus 2007 m. sausio 17 d. įsakymą Nr. 30-48 „Dėl sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) detaliojo plano tvirtinimo“ bei 2007 m. rugsėjo 10 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos išduotą statybos leidimą Nr. GN/979/07-0915.

Pareiškėjai savo reikalavimus grindė tuo, kad detalusis planas parengtas vadovaujantis 2001 m. liepos 18 d. Vilniaus miesto savivaldybes tarybos sprendimu Nr. 374 „Dėl pritarimo Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių tikslinimui ir teritorijos prie (duomenys neskelbtini) detaliojo plano sprendimų tvirtinimo“ patvirtintu Vilniaus miesto bendrojo plano pakeitimu, kurio galiojimas buvo sustabdytas. Pažymėjo, kad 2007 m. sausio 17 d. šis teisės aktas negaliojo, todėl Savivaldybė negalėjo tvirtinti detaliojo plano, kuris buvo pagrįstas ir parengtas vadovaujantis negaliojančiu teisės aktu. Ginčijamo detaliojo plano viešo svarstymo su visuomene laikotarpiu pareiškėjos pateikė planavimo organizatoriui, plano rengėjui ir Savivaldybei pasiūlymą „Dėl miško, esančių želdynų ir medžių išsaugojimo, dėl detalaus plano rengimo ir svarstymo su visuomene procedūrų pažeidimų ištaisymo, dėl planuojamos teritorijos neigiamų padarinių aplinkiniams gyventojams ir aplinkai sumažinimo“, tačiau atsakymo negavo, tuo buvo pažeistas Visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų 11 punktas. Teigė, kad, tvirtinant ginčijamą detalųjį planą, turėjo būti keičiamas ir Vilniaus miesto bendrasis planas, pakeičiant bendrojo naudojimo teritorijos želdynams įrengti paskirtį į gyvenamąją teritoriją. Pagal Vilniaus miesto bendrąjį planą užstatymo intensyvumas turėtų neviršyti 0,4, tačiau ginčijamame detaliajame plane yra nustatytas 40 proc. užstatymo tankis ir 1,4 užstatymo intensyvumas, o tai 3,5 karto viršija Vilniaus miesto bendrojo plano mažaaukštei gyvenamajai teritorijai leidžiamą užstatymo intensyvumą. Taip pat buvo viršytas statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 11 punkte nustatytas daugiabučių pastatų statybai reikalingas minimalus sklypo plotas, kuris turėtų būti 5224,54 kv. m. Be to, vienas sujungiamas sklypas yra apaugęs mišku, todėl Savivaldybė 2005 m. gruodžio mėnesį negalėjo išduoti planavimo sąlygų ir leidimo planuoti daugiabutę statybą valstybinės reikšmės miško žemėje, turėjo būti gautos Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento sąlygos planavimui. Planavimo organizatorius D. Z. ir plano rengėjas valstybinės reikšmės miško žemėje suplanavo naują gatvę. Nei skelbimuose spaudoje, nei detalaus plano viešo svarstymo metu apie gatvių planavimą ar perplanavimą nebuvo net užsiminta, planavimas vyko ir už D. Z. priklausančių sklypų ribų. Pareiškėjai pirmos instancijos teismui nurodė detalaus plano viešo svarstymo metu padarytus pažeidimus. Teigė, kad ginčijamu detaliuoju planu yra pažeistos 702-osios GNSB ir jos narių subjektinės teisės į sveiką ir harmoningą gyvenamąją, darbo ir poilsio aplinką, taip pat teisė teikti pasiūlymus, reikšti pastabas dėl planavimo sprendinių; nepanaikinus ginčijamo detalaus plano sprendinių, pablogės bendrijos narių galimybė patekti į valstybinės reikšmės mišką ir bendro naudojimo teritorijas, sumažės želdynų, bendro naudojimo teritorijos ir miško plotas, ženkliai padidės triukšmas, ramus individualių namų kvartalas pavirs pravažiuojamu kvartalu į daugiabučių namų kvartalą, žmonių ir automobilių srautas išaugs 2,5 karto. Pabrėžė, kad pateiktame brėžinyje nenurodyta, į kokius inžinerinius tinklus planuojama jungti naujai pastatytus namus. Tokiu būdu reikia suprasti, kad planuojama prisijungti prie tinklų, suplanuotų pagal ankstesnius detaliuosius planus. Pagal Detaliųjų planų rengimo taisyklių 25 punktą detalieji planai negali būti rengiami, jei jų planavimo tikslai prieštarauja valstybės, Vyriausybės, apskrities ir savivaldybės lygmens bendrųjų ar specialiųjų planų sprendiniams, taip pat Įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams. Nurodė, kad šio detalaus plano tikslas – suplanuoti daugiabutę statybą valstybinės reikšmės miško teritorijoje, bendrojo naudojimo teritorijoje – savo esme prieštarauja ir Lietuvos Respublikos Konstitucijai, ir Miškų įstatymui, ir Vilniaus miesto bendrajam planui, todėl šis planas negalėjo būti rengiamas ir tvirtinamas.

Pareišėjai taip pat paaiškino, kad ginčijamas statybos leidimas išduotas neteisėtai, nepagrįstai, pažeidžiant galiojančius teisės aktus ir pareiškėjų interesus. Statybos leidimas išduotas vadovaujantis Savivaldybės 2007 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 30-48, kuris priimtas pažeidžiant galiojančias teisės normas. Statybos leidimas suteikia teisę statyti statinius, kurių statymas prieštarauja galiojančiam Vilniaus miesto bendrajam planui, nustatančiam, kad šioje teritorijoje užstatymo intensyvumas negali viršyti 0,4, tačiau pagal statybos leidimą numatytas 1,27 užstatymo intensyvumas, pastatant 47 butų daugiabutį namą. Taip pat buvo pažeista statybos leidimo išdavimo tvarka, nustatyta statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218, 16 punkte. Be to, neatitinka tikrovės toponuotrauka, ant kurios parengtas projektas, joje neparodyti visi planuojamoje teritorijoje augantys medžiai, todėl projekte nurodoma, kad reikės iškirsti tik keletą medžių, nors realiai reikės iškirsti keliasdešimt medžių.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. gruodžio 21 d. sprendimu (III t., b. l. 146-156) pareiškėjų 702-osios gyvenamųjų namų statybos bendrijos ir visuomeninės organizacijos „Miško ir kraštovaizdžio apsauga“ skundus atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas nurodė, kad, pareiškėjų teigimu, 2007 m. sausio 17 d. Savivaldybės direktoriaus įsakymu Nr. 30-48 „Dėl sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) detaliojo plano tvirtinimo“ patvirtintas detalusis planas yra neteisėtas, kadangi buvo pažeista viešo svarstymo su visuomene procedūra, nes aplinkiniai gyventojai buvo suklaidinti dėl planuojamos teritorijos adreso; ginčo teritorijoje yra valstybinės reikšmės miškas, kuris gali būti iškirstas; pažeisti statybų procesą reglamentuojantys teisės aktai, Vilniaus miesto bendrojo plano sprendimai. Be to, pareiškėjai teigė, kad yra neteisėtas 2007 m. rugsėjo 10 d. Savivaldybės išduotas statybos leidimas Nr. GN/979/07-0915 daugiabučiam gyvenamajam namui prie (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statyti, kadangi šis statybos leidimas išduotas vadovaujantis neteisėtu detaliuoju planu; numatytas neteisėtas prisijungimas prie inžinierinių tinklų; statybos vietoje yra miškas; buvo pažeista statybos leidimo išdavimo tvarka; toponuotrauka netinkama.

Dėl pareiškėjų argumentų, susijusių su valstybinės reikšmės miško buvimu, teismas padarė išvadą, kad byloje surinkti ir ištirti įrodymai patvirtina, jog visi saugotini medžiai ginčo teritorijoje turi būti išsaugoti, o ginčijamame detaliajame plane nėra numatytas želdynų sunaikinimas, augalinio sluoksnio išvežimas ar kraštovaizdžio sunaikinimas, be to, planuojamoje teritorijoje nėra saugomų kraštovaizdžio objektų. Ginčo teritorijoje miško ar kitokių želdynų nėra, tai patvirtina 2007 m. vasario 9 d. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 1376 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ buvo konstatuota, kad ginčo sklype ir gretimose teritorijose nėra valstybinės reikšmės miško, ir formaliai ši teritorija yra išimama iš valstybinės reikšmės miškų teritorijos. Prieš Lietuvos Respublikos Vyriausybei priimant nutarimą dėl valstybinės reikšmės miško teritorijų pakeitimo, kompetentingi specialistai apžiūrėjo ginčo sklypus bei nustatė, kad planuojamoje teritorijoje (Vilniaus m. Verkių girininkijos miškų 16 kvartalo (duomenys neskelbtini) taksacinių sklypų dalyse) esantys želdynai neatitinka miškui ir miško žemei keliamų reikalavimų, todėl turėtų būti išimti iš valstybinės reikšmės miško plotų schemos. Išnagrinėjęs bylą, teismas nenustatė, kad ginčo sklype prie (duomenys neskelbtini), Vilniuje, būtų kertami miškai ar pavieniai medžiai, taip pat nenustatė, kad būtų išduoti leidimai kirsti medžius šiame sklype. Kadangi detalusis planas pats savaime nesuteikia teisės nei kirsti medžių, nei tiesti gatvių, nei atlikti kitų darbų be atskirų leidimų išdavimo, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjų teiginiai dėl medžių kirtimo ir statybos darbų atlikimo yra atmestini. Atsižvelgęs į tai, kad medžiai auga ilgą laiką, miškingos teritorijos negali susiformuoti greitai, o ginčo sklype nebuvo kertami medžiai, ir miškas negalėjo būti išnaikintas, teismas konstatavo, kad tiek ginčijamo detalaus plano rengimo ir tvirtinimo metu, tiek ir iki tol ginčo sklype miško nebuvo. Be to, pažymėjo, kad pagal galiojantį ginčo teisinių santykių teisinį reguliavimą tam tikros teritorijos priskyrimas miškui nėra siejamas su įgaliotų valstybės institucijų valiniais sprendimais, teritorija yra miškas, jeigu pagal faktinę padėtį atitinka nurodytus įstatyme kriterijus.

Dėl pareiškėjų argumentų, susijusių su inžinerinių tinklų prijungimu, teismas padarė išvadą, jog nėra surinkta įrodymų, kad sklypo prie (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkai šiuo metu vadovaudamiesi 2007 m. sausio 17 d. Savivaldybės direktoriaus įsakymu Nr. 30-48 patvirtintu detaliuoju planu ar 2007 m. rugsėjo 10 d. Savivaldybės išduotu statybos leidimu Nr. GN/979/07-0915 siektų prisijungti prie 702-osios GNSB vandentiekio, lietaus kanalizacijos ir buitinių nuotekų inžinerinių tinklų. Pažymėjo, kad paminėti detalusis planas ir statybos leidimas nesuteikia sklypų, esančių prie (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkams teisės be inžinerinių tinklų savininkų sutikimo prisijungti prie šių tinklų. Įvertinęs byloje esančias UAB „Grinda“ išduotas technines sąlygas Nr. 07/073, kuriose nurodyta „lietaus nuotekas nuleisti pagal detaliojo plano sprendinius, arčiausia lietaus nuotakynas yra (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtoje“; suvestinį inžinerinių tinklų genplaną, kuris patvirtina, kad lietaus nuotekynės inžineriniai tinklai (L1) yra suprojektuoti statyti taip, kad į nuotakyną (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtoje, priklausantį 702-ajai GNSB, nėra jungiamasi, tačiau yra tiesiami atskiri inžineriniai tinklai, kurie prisijungia prie anksčiau pastatytų inžinerinių tinklų (KL), nepriklausančių 702-ajai GNSB ar 698-ajai IGNSB; UAB „Vilniaus vandenys“ išduotas technines sąlygas Nr. 07/419, kuriose nurodyta, kad planuojamo statyti daugiabučio namo vandentiekio (VI) ir buitinės nuotekynės (F1) tinklai yra suprojektuoti tiesti iki UAB „Vilniaus vandenys“ priklausančių ir jau pastatytų tinklų (duomenys neskelbtini); UAB „Vilniaus vandenys“ 2007 m. gruodžio 13 d. raštą, patvirtinantį, kad planuojamam statyti statiniui vandens tiekimas bei nuotekų nuleidimas numatytas jungiantis prie UAB „Vilniaus vandenys“ priklausančių inžinierinių tinklų, – pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjų teisės ir teisėti interesai pagal ginčijamą detalųjį planą, statomą statinį jungiant prie inžinerinių tinklų, nėra pažeidžiami, todėl pareiškėjų argumentai dėl teisių pažeidimo yra atmestini.

Dėl pareiškėjų argumentų, kad jų nurodytomis detaliojo planavimo procedūromis buvo siekta suklaidinti visuomenę, teismas nustatė, jog ginčijamo detaliojo plano pavadinimas prie (duomenys neskelbtini) buvo suteiktas Vilniaus miesto valdybos 2000 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. 1458V, tuo pačiu adresu nekilnojamojo turto registre įregistruotas ir pats planuojamas sklypas. Pažymėjo, kad teisės aktai nedetalizuoja, kaip planuojamai teritorijai turi būti suteikiamas adresas. Savivaldybė patvirtino, jog paprastai Vilniaus mieste planuojamai teritorijai adresas yra suteikiamas pagal greta esančią namų valdą. Priimant Vilniaus miesto valdybos 2000 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. 1458V, planuojamai teritorijai buvo suteiktas adresas pagal arčiausiai buvusią namų valdą – (duomenys neskelbtini), šis adresas ginčo sklypui taip pat įregistruotas nekilnojamojo turto registre, vadovaujantis kadastriniais matavimais. Atsižvelgęs į tai, kad, nors iki paskelbimo apie ginčijamo detaliojo plano rengimą buvo priimtas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 1999 m. lapkričio 24 d. sprendimas Nr. 451 „Dėl Vilniaus gatvių pavadinimų ir ribų“, kuriuo buvo nuspręsta (duomenys neskelbtini) gatvės atkarpą tarp (duomenys neskelbtini) g. ir (duomenys neskelbtini) g. pavadinti (duomenys neskelbtini) g., teismas padarė išvadą, kad pastaroji aplinkybė nesudaro pagrindo teigti, jog planuojamai teritorijai buvo netinkamai suteiktas adresas ir taip klaidinama visuomenė. Priėmus 1999 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 451, turėjo būti įregistruotas gatvės pavadinimas valstybiniame gatvių registre, seniūnijos turėjo priimti atitinkamus sprendimus, o suinteresuoti asmenys turėjo pateikti prašymus dėl adresų keitimo; atitinkamai turėjo būti pakeistos inventorizacijos bylos, ir šie pakeitimai turėjo būti užregistruoti viešuose registruose. Teismo vertinimu, pareiškėjai nepateikė jokių duomenų apie tai, kada atitinkami veiksmai buvo atlikti, todėl negalima tvirtinti, jog Savivaldybė sąmoningai siekė suklaidinti visuomenę, netinkamai suteikdama adresą planuojamai teritorijai. Tokiu būdu teismas konstatavo, jog vien gatvės pavadinimo, o ne konkrečių namų valdų adresų pakeitimas negali būti laikomas pagrindu pripažinti, jog buvo suklaidinta visuomenė dėl netinkamai suteikto adreso planuojamai teritorijai.

Dėl pareiškėjų nurodomų pažeidimų, susijusių su detalaus plano rengimo procedūromis, teismas padarė išvadą, kad 702-osios GNSB ir jos narių valdomas turtas yra gerokai nutolęs nuo sklypo, esančio prie (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dėl to negalima vertinti, jog 2007 m. sausio 17 d. Savivaldybės direktoriaus įsakymu Nr. 30-48 patvirtintas detalusis planas turi ar gali turėti įtakos 702-osios GNSB ar jos narių interesams. Pareiškėjų ginamas viešasis interesas dėl valstybinio miško išsaugojimo yra neįrodytas ir nepagrįstas, dėl to detalaus plano rengimo ir tvirtinimo procedūrinės ypatybės negali būti vertinamos kaip esminės ir pažeidžiančios pareiškėjų ar viešąjį interesą. Iš 2006 m. sausio 25 d. ir 2006 m. sausio 26 d. 702-osios GNSB bei Organizacijos vadovų R. J. ir E. G. pateiktuose pasiūlymuose rengiamam detaliajam sklypo prie (duomenys neskelbtini), Vilniuje, planui išdėstytų teiginių teismas nustatė, kad šiems asmenims buvo žinoma apie rengiamo ir planuojamo priimti ginčijamo detaliojo plano sprendinius. Minėti pareiškėjų pasiūlymai taip pat patvirtina, kad planuojamo sklypo adreso nurodymas prie (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nesukliudė suinteresuotiems asmenims pateikti pastabas ir pasiūlymus bei dalyvauti rengiamo detalaus plano viešame svarstyme. Teismo vertinimu, nustatyti ginčijamo detalaus plano, patvirtinto 2007 m. sausio 17 d. Savivaldybės direktoriaus įsakymu Nr. 30-48, procedūriniai trūkumai negali būti vertinami kaip esminiai, ir dėl to negali būti naikinamas pats detalusis planas. Teismas padarė išvadą, kad vien informacijos apie rengiamą detalųjį planą paskelbimo spaudoje termino pažeidimas negali būti pagrindas naikinti sprendimą, kuriuo buvo patvirtintas detalusis planas, nes detaliojo plano svarstymo su visuomene procedūra buvo atlikta, pareiškėjai turėjo galimybę dalyvauti šioje procedūroje bei aktyviai joje dalyvavo, todėl padaryto pažeidimo pobūdis ir sunkumas nesukelia tokių pasekmių, dėl kurių visuomenė nebūtų informuota arba būtų apribotos trečiųjų asmenų teisės skųsti detaliojo plano sprendinius. Taip pat pažymėjo, kad Vilniaus miesto bendrojo plano reglamentai yra rekomendacinio pobūdžio, rekomenduojamas užstatymo intensyvumo rodiklis ginčo teritorijoje yra 0,8 (2-3 aukštų blokuoti namai su mansarda); pagal ginčijamą detalųjį planą nustatytas maksimalus statinio aukštis yra 3 aukštai, įskaitant mansardą, užstatymo tankis – 40 procentų, o užstatymo intensyvumas iki 1,4. Ginčijamu statybos leidimu leistas užstatymo intensyvumas – 1,27, t. y. mažesnis nei leistinas maksimalus šioje teritorijoje; pagal byloje esančius 2007 m. birželio 13 d. statinio architektūros ir statybos sklypo tvarkymo urbanistinius reikalavimus Nr. AUR-1094 ginčo teritorijoje statytojas privalės sukurti ir išlaikyti ne mažesnį kaip 25 procentų neužstatyto sklypo ploto želdynus. Ginčo teritorijoje bus atsižvelgta į aplinkinių gyventojų ir visuomenės interesus ir statomi pastatai užims mažiau ploto nei leistina, o neužstatytas plotas bus apželdintas. Todėl pareiškėjų teiginiai dėl aplinkinių gyventojų gyvenimo kokybės pablogėjimo bei statybos normatyvinių dokumentų pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti. Be to, teismas atmetė pareiškėjų teiginius, kad ginčijamu detaliuoju planu planuojamoje teritorijoje yra suprojektuotos naujos gatvės, kadangi pareiškėjai nepateikė jokių šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų, o iš bylos medžiagos darytina išvada, kad ginčijamu detaliuoju planu gatvės nebuvo suplanuotos, tik numatyti privažiavimai prie ginčo sklypo, kurie nelaikytini gatvėmis.

Kartu teismas atmetė pareiškėjų teiginius, jog statybos leidimas Nr. GN/979/07-0915 daugiabučiam gyvenamajam namui prie (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statyti, yra neteisėtas, nes jis išduotas remiantis 2007 m. sausio 17 d. Savavaldybės direktoriaus įsakymu Nr. 30-48 patvirtintu detaliuoju planu, kuris yra priimtas pažeidžiant galiojančias teisės normas. Remdamasis Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsniu, numatančiu, kad patvirtinti detalieji planai galioja neterminuotai, teismas nurodė, jog vien tas faktas, kad detalusis planas ginčijamas teisme, nesuponuoja išvados, jog detalusis planas yra neteisėtas, todėl pripažino, kad ginčijamas statybos leidimas išduotas teisėtai. Remdamasis Statybos įstatymo 23 straipsniu, nurodė, kad Nuolatinė statybos komisija, prieš išduodama statybos leidimą, privalo patikrinti ir nustatyti, ar statinio projektas atitinka teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus statybos sklypo tvarkymo reikalavimus (reglamentą), projektavimo sąlygų sąvado reikalavimus. Pažymėjo, kad tiek UAB „Grinda“, tiek UAB „Vilniaus vandenys“ patvirtino statinio projekto atitikimą išduotoms techninėms sąlygoms ir jokių pažeidimų nenustatė. Teismas taip pat akcentavo, kad šiuo metu galiojantis Vilniaus bendrasis planas buvo patvirtintas 2007 m. vasario 14 d., t. y. jau po ginčijamo detaliojo plano patvirtinimo, todėl pareiškėjos nepagrįstai teigia, jog statybos leidime numatytas užstatymo intensyvumas prieštarauja galiojančio Vilniaus bendrojo plano sprendiniams.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas akcentavo, kad tai, jog statybos leidimas buvo išduotas ne per 10 dienų nuo prašymo pateikimo, o vėliau, tik įrodo, kad projektas nebuvo tinkamas, taip pat trūko suderinimų su inžinerinių tinklų, prie kurių numatoma jungtis, savininkais. Pažymėjo, kad pastaroji aplinkybė nesuponuoja statybos leidimo neteisėtumo, atsižvelgiant į Nuolatinės statybos komisijos posėdžio protokolo Nr. 47 pastabas; statytojas (D. Z.) įvykdė visas nurodytas pastabas, tai patvirtina ir 2007 m. rugsėjo 7 d. viza „Pastabos įvertintos“, taigi 2007 m. rugsėjo 10 d. buvo pagrįstai išduotas statybos leidimas. Be to, pažymėjo, kad Nuolatinės komisijos protokole nurodytos pastabos neturi nieko bendro su pareiškėjų minimais tariamais prisijungimo prie inžinerinių tinklų pažeidimais. Teismo vertinimu, nėra pagrįstas pareiškėjų teiginys, kad toponuotraukoje nėra pažymėti visi iškertami medžiai, o argumentai, kad, prasidėjus statyboms, bus iškirsti medžiai, sunaikintas reljefas, parkas ir kraštovaizdis, tėra pareiškėjų prielaidos bei samprotavimai, nepagrįsti jokiais įrodymais ir statybos leidimo teisėtumo klausimui įtakos neturi. Iš Nuolatinės statybos komisijos 2007 m. liepos 25 d. posėdžio protokolo Nr. 1-30 matyti, kad Savivaldybė įpareigojo statytoją patikslinti toponuotrauką. Iki statybos leidimo išdavimo toponuotraukos duomenys buvo patikslinti, tačiau neišaiškėjo, kad ginčo teritorijoje yra daugiau medžių, nei manyta. Pažymėjo, kad jokie leidimai medžių kirtimui ginčo teritorijoje nėra išduoti, ir jokie kirtimai nėra vykdomi. Be to, ginčo teritorijoje jokio valstybinės reikšmės miško nėra ir niekada nebuvo.

Dėl pareiškėjų skundo padavimo teismui termino konstatavo, jog tiek 702-oji GNSB, tiek Organizacija nepraleido Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatytų terminų, kadangi apie ginčijamą 2007 m. sausio 17 d. Savivaldybės direktoriaus įsakymą Nr. 30-48 702-oji GNSB sužinojo tik 2007 m. kovo 6 d., o Organizacija – 2007 m. kovo 23 d.

III.

Pareiškėjai 702-oji gyvenamųjų namų statybos bendrija ir visuomeninė organizacija „Miško ir kraštovaizdžio apsauga“ apeliaciniais skundais (III t., b. l. 172-189, IV t., b. l. 1-15) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundus tenkinti, taip pat kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, kad būtų ištirtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 1376 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ 4 punkto dalies, keičiančios 60 schemą (Vilniaus miesto valstybinės reikšmės miškų schemą), atitikimas Miškų įstatymo 2 straipsnio l daliai, kartu ištirti, ar rengiant šį Vyriausybės nutarimą nebuvo pažeisti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. D1-483 patvirtinto Valstybinės reikšmės miškų plotų schemų rengimo tvarkos aprašo 10 ir 11 punktai. Pareiškėjas 702-oji GNSB taip pat prašė kreiptis į prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo, įvertinant, ar atstatant nuosavybės teises į valstybinės reikšmės miškus, kuriems priskiriami miestų miškai ir kurie išimtine teise turi priklausyti valstybei, nebuvo padarytas nusikaltimas.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir trečiasis suinteresuotasis asmuo D. Z. atsiliepimais į pareiškėjų apeliacinius skundus (IV t., b. l. 24-28, 33-36, 37-41) prašė šiuos apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. spalio 3 d. nutartimi (IV t., b. l. 62-84) pareiškėjų visuomeninės organizacijos „Miško ir kraštovaizdžio apsauga“ ir 702-osios gyvenamųjų namų statybos bendrijos apeliacinius skundus atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 21 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjų skundų pagrindą iš esmės sudaro tos pačios aplinkybės, kurios, pareiškėjų manymu, patvirtina ginčijamų administracinių aktų – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. sausio 17 d. įsakymo Nr.30-48 „Dėl sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) detaliojo plano tvirtinimo“ bei 2007 m. rugsėjo 10 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos išduoto statybos leidimo Nr. GN/979/07-0915 – neteisėtumą. Iš šių skundų taip pat matyti, kad dalis juose nurodomų aplinkybių, kurios sudaro skundų pagrindus, gali būti priskiriama viešojo intereso gynybai, o dalis ir asmeninių teisių gynybai.

Lygindamas ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą taisyklę su ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte bei 56 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisykle, apeliacinės instancijos teismas akcentavo, kad šios teisės normos tarpusavyje sąveikauja kaip bendroji ir specialioji teisės normos, nes teisė kreiptis į teismą ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punkto pagrindu yra sąlygota papildomo, siaurinančio asmenų galimybes kreiptis į teismą reikalavimo – tik įstatymų nustatytais atvejais galima kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai, bei nereikalaujama besikreipiančio asmens suinteresuotumo požymio. Visa tai sąlygoja, kad skirtingas ginamų teisių pobūdis (viešųjų ar asmeninių) lemia ir skirtingus šių teisių gynybos teismine tvarka būdus bei sąlygas, todėl atribojimas ginamų asmeninių teisių nuo viešųjų interesų turi įtakos teisingam bylos išsprendimui, nes tai yra susiję ir su teismui suteiktomis skirtingomis galiomis tinkamai ginant šias teises. Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2007 m. sausio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A3-64/2007, pasisakydamas dėl svarbos atribojant asmeninių teisių gynybą nuo viešųjų interesų gynybos, yra konstatavęs, kad „<...> tada, kai pareiškėjas savo reikalavimą grindžia savo privačių subjektyvių teisių ar interesų pažeidimu, vertintina, jog pareiškėjas kreipėsi Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies tvarka gindamas savo paties pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę arba įstatymų saugomą interesą. O tais atvejais, kai pareiškėjas savo skundą grindžia tuo, kas yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, vertintina, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 3 punkto ir 56 straipsnio 1 dalies pagrindu gindamas viešąjį interesą. Asmens subjektinė teisė ar įstatymo saugomas interesas yra visų pirma konkretaus asmens vertybė, ji yra reikšminga, reikalinga, vertinga konkrečiam teisės subjektui. Akivaizdu, jog galima situacija, kad asmens subjektinė teisė ar įstatymo saugomas interesas bus akumuliuota tam tikru mastu su tuo, kas reikšminga, reikalinga, vertinga ne tik konkrečiam subjektui, bet ir visuomenei ir jos daliai; o asmuo, teisme apgindamas savo subjektinę teisę ar įstatymo saugomą interesą, tuo pačiu tam tikru mastu turėtų įtakos viešojo intereso apsaugai. Šiuo atveju negalima teigti, kad esant tokioms aplinkybėms asmuo praranda teisę kreiptis į teismą gindamas savo subjektinę teisę ar įstatymo saugomą interesą, kadangi tai nėra nustatyta įstatymu“ (Administracinių teismų praktika, 2007 m., Nr. 1(11), p. 241).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjas visuomeninė organizacija „Miško ir kraštovaizdžio apsauga“ savo teisę kreiptis į administracinį teismą ginant viešąjį interesą aplinkosaugos klausimais kildina iš Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (toliau – ir Orhuso konvencija). Teisės kreiptis į teismą sąlygas reglamentuoja Orhuso konvencijos 9 straipsnis, kuriame yra įtvirtinti trys savo turiniu, apimtimi ir subjektais skirtingi teisės kreiptis į teismą pagrindai. Orhuso konvencijos 9 straipsnio 1 ir 2 dalyse suteikta teisė kiekvienam asmeniui ar visuomenės atstovams kreiptis į teismą yra siejama su Orhuso konvencijos 4 ir 6 straipsnių pažeidimais, o būtent, kai prašymas suteikti informaciją pagal Orhuso konvencijos 4 straipsnį nebuvo nagrinėtas, buvo neteisėtai atmestas, buvo iš dalies ar visiškai atsisakyta pateikti informaciją arba kitais atvejais, kai į prašymą nebuvo deramai atsižvelgta pagal nurodyto straipsnio nuostatas (Orhuso konvencijos 9 straipsnio 1 dalis) ir kai buvo pažeistos Orhuso konvencijos 6 straipsnio nuostatos, turinčios užtikrinti visuomenės dalyvavimą priimant sprendimus dėl konkrečios veiklos (Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad Orhuso konvencijos 6 straipsnio nuostatos yra taikomos tik siaura apimtimi, dėl sprendimų, veiksmų, neveikimo dėl leidimų planuojamos veiklos rūšims, išvardytoms Orhuso konvencijos I priede, išdavimo, t. y. tik potencialiai ypač didelį poveikį aplinkai galinčių turėti veiklos rūšių srityje (pvz., dėl leidimo išdavimo naftos ir dujų perdirbimo įmonėms ir pan.). Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamos bylos dalykas yra jau priimtų administracinių aktų dėl detaliojo plano patvirtinimo ir statybos leidimo išdavimo teisėtumas, o ne jų svarstymo, derinimo, informacijos gavimo ir pan. veiksmų teisėtumas. Tai sąlygoja, kad bylos dalykas neatitinka Orhuso konvencijos 9 straipsnio 1 ir 2 dalies sąlygų, dėl to, remiantis šiomis teisės normomis, pareiškėjai negali ginti viešojo intereso.

Dėl Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalies pažymėjo, kad, nors šioje teisės normoje yra įtvirtinta nuostata, numatanti, jog „kiekviena Šalis užtikrina, kad visuomenės atstovai, atitinkantys nacionaliniuose įstatymuose numatytus kriterijus, jeigu tokie yra, galėtų administracine arba teismo tvarka kreiptis dėl privačių asmenų arba valstybės institucijų, pažeidžiančių nacionalinių įstatymų nuostatas, susijusias su aplinkosauga, veiksmų arba neveikimo užginčijimo“, tačiau tiek šią teisės normą, tiek Orhuso konvencijos 9 straipsnio 1 ir 2 dalis vienija bendra sąlyga, kad teisė kreiptis į teismą yra įgyvendinama pagal konvenciją pasirašiusios šalies nacionalinius įstatymus („Kiekviena Šalis, vadovaudamasi savo nacionaliniais įstatymais, užtikrina, kad kiekvienas asmuo turėtų teisę kreiptis dėl priimto sprendimo pakartotinio nagrinėjimo teisme“... ). Minėta, kad pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punkto ir 56 straipsnio 1 dalies nuostatas tik įstatymų nustatytais atvejais galima kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjų veiklą reglamentuojantys teisės aktai – Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymas, Lietuvos Respublikos kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 280 patvirtinti Gyvenamojo namo statybos bendrijos pavyzdiniai įstatai – nesuteikia jiems teisės ginti viešojo intereso. Paminėtos teisės normos tik suteikia pareiškėjams teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apgintos jų narių pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomi interesai.

Nurodė, kad pareiškėjas visuomeninė organizacija „Miško ir kraštovaizdžio apsauga“ pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 31 dalį gali būti priskirta suinteresuotai visuomenei šio įstatymo taikymo prasme. Pagal minėto įstatymo 32 straipsnio 4 ir 6 dalis suinteresuotai visuomenei (šiuo atveju ir Organizacijai) suteikta teisė, jei ji mano, kad patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai pažeidžia visuomenės ar valstybės teises ar teisėtus interesus, tokius sprendinius ginčyti ikiteismine bei teismine tvarka. Tačiau šiomis teisės normomis yra įtvirtinta privaloma išankstinė ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka, kurios nesilaikymas yra kliūtis nagrinėti skundą administraciniame teisme (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 103 straipsnio 1 punktas). Pagal minėtas teisės normas visuomeninė organizacija „Miško ir kraštovaizdžio apsauga“, kaip suinteresuota visuomenė, visų pirma dėl ginčijamo detaliojo plano sprendinių teisėtumo turėjo kreiptis į apskrities viršininko administraciją arba į Vyriausybės ar Aplinkos ministerijos įgaliotą instituciją pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje nustatytą kompetenciją. Nesutikdama su apskrities viršininko administracijos sprendimu dėl jos kreipimosi, skundą turėjo paduoti pagal nustatytą kompetenciją Vyriausybės ar Aplinkos ministerijos įgaliotai institucijai, ir tik po to, nesutikdama su Vyriausybės ar Aplinkos ministerijos įgaliotos institucijos sprendimu, galėjo dėl viešojo intereso gynimo kreiptis į teismą. Byloje duomenų, kad pareiškėjas visuomeninė organizacija „Miško ir kraštovaizdžio apsauga“ dėl šio ginčo išsprendimo laikėsi išankstinės nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, nesurinkta, tokių įrodymų teismui nepateikė ir pats pareiškėjas. Atsižvelgusi į tai, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pareiškėjas visuomeninė organizacija „Miško ir kraštovaizdžio apsauga“ neatitinka prielaidų ir sąlygų, numatytų ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte, 37 straipsnio 2 dalies 3 punkte, 103 straipsnio 1 punkte, kurios suteiktų jai teisę kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo.

Nurodė, kad dėl išvardytų priežasčių priešingi šiuo klausimu (dėl teisės ginti viešąjį interesą) apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

Teismas akcentavo, kad pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 3 dalį pareiškėjai gali tiesiogiai (nesilaikydami išankstinės nagrinėjimo ne per teismą tvarkos) kreiptis į teismą teisminės gynybos tik ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu, t. y. tik dėl tikrai ar tariamai pažeistos ar ginčijamos jų teisės arba įstatymų saugomo intereso, tikslu apginti aiškiai identifikuotą materialinės teisės normų saugomą teisę ar interesą. Pažymėjo, kad byloje įrodymų, kurie patvirtintų, kad ginčijamais administraciniais aktais buvo pažeistos visuomeninės organizacijos „Miško ir kraštovaizdžio apsauga“, kaip juridinio asmens, subjektinės teisės ar jos narių teisės, nesurinkta. Tai lemia, kad šis pareiškėjas neįrodė jam priklausančios subjektinės teisės ar įstatymų saugomo intereso pažeidimo fakto, dėl ko tenkinti jo skundo reikalavimų nėra pagrindo. Dėl pareiškėjo 702-osios gyvenamųjų namų statybos bendrijos pažymėjo, kad iš šio pareiškėjo skundo matyti, jog jame nurodyti ginčijamų administracinių aktų sprendiniai ir jų neteisėtumas iš esmės yra susijęs su viešojo intereso gynimu, ir tik dalis jų gali būti priskirta galimam pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimui.

Teisėjų kolegija nurodė, kad byloje nustatyta, jog ginčo teritorija, kuri yra suplanuota detaliuoju planu ir kuriai yra išduotas statybos leidimas, neturi tiesioginio sąlyčio taškų su pareiškėjui priklausančia teritorija. Dėl to pareiškėjo skundo argumentai, kurie yra susiję su galimu detaliojo plano sprendinių neatitikimu bendriesiems planams ir teisės aktų reikalavimams; procedūriniais pažeidimais; neteisėtu ginčo teritorijos nepriskyrimu miesto miškų teritorijai (neteisėtu jos išjungimu iš tokios teritorijos statuso); terminų statybos leidimui išduoti pažeidimais ir pan., nepažeidžia pareiškėjo subjektinių teisių ir yra vertintini kaip reikalavimai, kurie yra susiję su viešojo intereso gynimu, kurie dėl anksčiau paminėtų priežasčių negali būti šios bylos nagrinėjimo dalyku.

Iš pareiškėjo skunde nurodytų ginčijamų administracinių aktų neteisėtumo pagrindų jo subjektinių teisių pažeidimui šiuo atveju galėtų būti priskirti argumentai, kurie yra susiję su ginčijamos teritorijos inžinerinių tinklų prijungimu prie pareiškėjui priklausančių inžinerinių tinklų be jo sutikimo; detaliojo plano viešojo svarstymo procedūrų pažeidimu.

Dėl prisijungimo prie pareiškėjo inžinerinių tinklų be jo sutikimo byloje nustatyta, kad pagal UAB „Grinda“ išduotas technines sąlygas Nr. 07/073 ginčo teritorijoje numatyta „Lietaus nuotekas nuleisti pagal detaliojo plano sprendinius. Arčiausia lietaus nuotekynas yra (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtoje“, o pagal suvestinį inžinerinių tinklų genplaną lietaus nuotekynės inžineriniai tinklai (L1) yra suprojektuoti statyti taip, kad į nuotekyną (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtoje, priklausantį pareiškėjui, nėra jungiamasi, tiesiant atskirus inžinerinius tinklus, kurie prisijungia prie anksčiau pastatytų inžinerinių tinklų (KL), nepriklausančių pareiškėjui. Pagal UAB „Vilniaus vandenys“ išduotas technines sąlygas Nr. 07/419 planuojamo statyti daugiabučio namo vandentiekio (VI) ir buitinės nuotekynės (F1) tinklai yra suprojektuoti tiesti iki UAB „Vilniaus vandenys“ priklausančių ir jau pastatytų tinklų (duomenys neskelbtini). Tai, kad ginčo teritorijoje planuojamam statyti statiniui vandens tiekimas bei nuotekų nuleidimas numatytas jungiantis prie UAB „Vilniaus vandenys“ priklausančių inžinierinių tinklų, patvirtina ir UAB „Vilniaus vandenys“ 2007 m. gruodžio 13 d. raštas.

Remdamasi Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 32 dalyje nustatytu teisiniu reglamentavimu, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymėjo, kad statinio projektavimo sąlygos yra tie administraciniai teisės aktai, kurie detalizuoja teritorijų planavimo dokumentus bei kurie yra privalomi asmenims, tiesiant bei prijungiant komunalinius ir vietinius inžinerinius tinklus ir pan. Dėl šių priežasčių konstatavo, kad priešingi apeliacinio skundo argumentai, jog ginčijamais administraciniais aktais yra pažeidžiamos pareiškėjo teisės šiais klausimais (inžinerinių tinklų galimu prisijungimu), yra nepagrįsti.

Kolegija taip pat pažymėjo, kad yra nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai dėl galimo detaliojo plano viešo svarstymo procedūrų metu padarytų esminių pažeidimų. Remdamasi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo septintojo skirsnio nuostatomis, nurodė, kad visuomenei turi būti užtikrinta teisė dalyvauti rengiant teritorijų planavimo dokumentus. Ši teisė yra įgyvendinama, sudarant galimybę visuomenei sužinoti apie rengiamus teritorijų planavimo dokumentus, susipažinti su parengtais teritorijų planavimo dokumentais, teikti pasiūlymus dėl šių dokumentų sprendinių. Tik šių teisių pažeidimas, suvaržęs arba atėmęs galimybę pasinaudoti minėtomis teisėmis galėtų būti vertinamas, nagrinėjamos bylos kontekste, kaip pareiškėjo subjektinių teisių ar įstatymu saugomų interesų pažeidimas. Byloje nustatyta, kad teisės aktuose nustatytu būdu buvo paskelbta apie rengiamą ginčo detalųjį planą bei kad pareiškėjas dėl ginčijamo detaliojo plano sprendinių viešo svarstymo su visuomene metu teikė pasiūlymus, į kuriuos nustatyta tvarka buvo atsakyta. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjui buvo sudarytos galimybės dalyvauti ginčo detaliojo plano svarstyme bei kad jis realiai šia teise pasinaudojo. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo materiali teisė dalyvauti teritorijų planavimo procese suvaržyta ar atimta nebuvo bei kad šio proceso metu padaryti pažeidimai dėl paskelbimo apie rengiamą detalųjį planą ir kt. negali būti pripažinti esminiais pažeidimais, įtakojusiais pareiškėjo teisių pažeidimą. Pažymėjo, kad ginčo teritorijai 2001 m. liepos 18 d. atsakovo sprendimu Nr. 374 taip pat buvo patvirtintas detalusis planas, apie kurio rengimą visuomenei buvo nurodyta, jog jis rengiamas toje pačioje vietovėje, kaip ir ginčijamas detalusis planas ((duomenys neskelbtini)). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 4 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A20-150/2008 duomenys patvirtina, kad pareiškėjas šio detaliojo plano viešame svarstyme taip pat dalyvavo, teikė pasiūlymus ir pan. Ši aplinkybė patvirtina, kad ginčo teritorijos, rengiamos detaliojo planavimo procedūroms, priskyrimas vietovei – (duomenys neskelbtini) pareiškėjui negalėjo būti informacinė staigmena, dėl to priešingi šiuo klausimu apeliacinio skundo argumentai apie galimą suklaidinimą ir pan. yra nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismas esminių procesinių teisės pažeidimų byloje nenustatė.

Teismas netenkino pareiškėjų prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 1376 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ atitikties Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio 1 daliai, kadangi, kaip minėta, pareiškėjų reikalavimai, kuriais yra ginamas viešasis interesas, išeina iš šios bylos nagrinėjimo ribų, o tai savo ruožtu lemia, kad šioje byloje nėra sprendžiamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 1376 teisėtumo klausimas. Be to, teismas netenkino prašymo inicijuoti ikiteisminio tyrimo atlikimą baudžiamojoje byloje.

Remdamasi išdėstytu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad tenkinti apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

V.

2011 m. sausio 26 d. pareiškėjas 702-oji gyvenamųjų namų statybos bendrija padavė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-1661/2008. Taip pat prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti 2007 m. rugsėjo 10 d. statybos leidimo Nr. GN/979/07-0915 galiojimą iki bus išnagrinėta administracinė byla.

Šalies argumentai

Prašyme nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2008 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1661/2008, rėmėsi tuo, kad ginčijamas statybos leidimas buvo išduotas pagal galiojantį Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2007 m. birželio 13 d. išduotą daugiabučio gyvenamojo namo projektavimo sąlygų sąvadą Nr. RPS 1094 (toliau – ir Sąvadas Nr. RPS 1094). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2010 m. gruodžio 30 d. išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. A502-3867/2010, konstatavo, kad aukščiau nurodytas Sąvadas pažeidė pareiškėjo teises, jo turinys neatitiko teisės aktų reikalavimų, todėl, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) nuostatomis ir suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pripažino Sąvadą neteisėtu ir jį panaikino. Tokiu būdu atsirado pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 ir 11 punktų pagrindu.

Pareiškėjas nurodo, kad 2007 m. rugsėjo 10 d. statybos leidimas Nr. GN/979/07-0915 daugiabučiam gyvenamajam namui prie (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statyti buvo išduotas vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2007 m. birželio 13 d. išduotu daugiabučio gyvenamojo namo projektavimo sąlygų sąvadu Nr. RPS 1094, kuris nustatė pagrindinius reikalavimus pastato techniniam projektui. Ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu galiojusio Statybos įstatymo 23 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius (jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas), gavęs statytojo (užsakovo) šio straipsnio 6 ar 7 dalyje nurodytą prašymą ir kitus dokumentus, perduoda juos Nuolatinei statybos komisijai, kuri privalo patikrinti ir nustatyti, ar statinio projektas atitinka teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus statybos sklypo tvarkymo reikalavimus (reglamentą), projektavimo sąlygų sąvado reikalavimus ir Nuolatinės statybos komisijos nuostatuose nurodytus teisės aktus. Pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamu atveju statybos leidimas buvo išduotas, 2007 m. rugsėjo 10 d. Nuolatinei statybos komisijai inter alia patikrinus, ar statinio projektas atitinka 2007 m. birželio 13 d. projektavimo sąlygų sąvado Nr. RPS 1094 reikalavimus. Todėl panaikinus projektavimo sąlygų sąvadą Nr. RPS 1094 kaip neteisėtą, naikintinas ir 2007 m. rugsėjo 10 d. statybos leidimas Nr. GN/979/07-0915, kadangi leidimas išduodamas įvertinus statinio projektą (Statybos įstatymo 23 straipsnio 6 dalies 4 punktas), o projektas rengiamas vadovaujantis galiojančiu projektavimo sąlygų sąvadu. Analogiškos pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2007 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A248-235/2007, 2009 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-71/2009, 2010 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-476/2010). Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjas mano, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2010 m. gruodžio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-3867/2010 panaikinus Sąvadą, paaiškėjo naujos esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, šia nutartimi taip pat buvo panaikintas kaip neteisėtas aktas (Sąvadas), kuriuo remdamasis teismas išsprendė bylą, todėl yra pagrindas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-1661/2008 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 ir 11 punktų pagrindu.

Be to, pareiškėjas nurodo, kad, galiojant ginčijamam statybos leidimui, bet kuriuo momentu gali būti pradėti statybos darbai. Pažymi, jog, vadovaujantis ginčijamu statybos leidimu Nr. GN/979/07-0915, 2010 m. gruodžio 22 d. buvo išduotas Leidimas saugotinų medžių ir krūmų kirtimo darbams Nr. 1599/2010. Trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Statybų progresija“ nusamdytas rangovas UAB „Liunetė“ jau pradėjo medžių ir krūmų kirtimo darbus. Taigi iškilo reali grėsmė, kad artimiausiu metu bus sunaikinti esami želdynai, iškirsti medžiai, nustumtas ir išvežtas augalinis grunto sluoksnis, pradėti sandėliuoti dideli kiekiai statybinių medžiagų gatvei tiesti ir statiniams statyti, sunaikintas kraštovaizdis, parkas ir reljefas, pradėti statyti statiniai, kurie negali būti statomi. Palankaus teismo sprendimo atveju tektų naikinti nutiestą gatvę, griauti pastatytus pastatus, iš naujo atvežti išvežtą augalinį gruntą bei atsodinti želdynus, tai pareikalautų didelių papildomų materialinių sąnaudų, tačiau nukirstų brandžių vertingų medžių jau nebepavyktų atsodinti, taip pat nepavyktų atkurti kraštovaizdžio. Tokiu būdu, atkurti iki teisės pažeidimo (leidimo statybai išdavimo) buvusią padėtį, vykdant teismo sprendimą, taptų neįmanoma. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose (2007 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS2-603/2007; 2007 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS14-574/2007; 2007 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS14-373/2007) pripažino, jog yra tikslinga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kad būtų išvengta žalos gamtinei aplinkai, kol dar nėra pradėti realūs statybos darbai arba jų atlikta dar nedaug.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Prašymas atnaujinti procesą netenkinamas.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1-12 punktuose, pateiktas pagrindų sąrašas yra baigtinis. Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Pareiškėjas 702-oji gyvenamųjų namų statybos bendrija grindžia prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A438-1661/2008 aplinkybe, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. A502-3867/2010, 2010 m. gruodžio 30 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2007 m. birželio 13 d. išduotą daugiabučio gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, projektavimo sąlygų sąvadą Nr. RPS 1094. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas 2010 m. gruodžio 30 d. sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas, todėl, vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo 2011 m. sausio 26 d. teismui pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas nepraleidus įstatymu nustatyto trijų mėnesių termino.

Pareiškėjas prašo atnaujinti bylos procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 ir 11 punktuose numatytais pagrindais.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte yra nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, siekiant proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, būtina nustatyti, kad tokios aplinkybės: 1) buvo nagrinėjant bylą, kurios procesą prašoma atnaujinti, nagrinėjimo ir procesinio sprendimo priėmimo metu; 2) nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai; 3) turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P15-60/2006, Nr. P6-169/2007, Nr. P556-68/2008, Nr. P525-222/2009, Nr. P858-43/2010 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodoma aplinkybė – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2007 m. birželio 13 d. išduoto daugiabučio gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, projektavimo sąlygų sąvado Nr. RPS 1094 panaikinimas – objektyviai neegzistavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijai nagrinėjant administracinę bylą Nr. A438-1661/2008, kurioje prašoma atnaujinti procesą, ir priimant šioje byloje 2008 m. spalio 3 d. nutartį (IV t., b. l. 62-84). Sąvadas Nr. RPS 1094 buvo panaikintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 30 d. nutartimi (adm. bylą Nr.A502-3867/2010), t.y. vėliau nė teismas priėmė 2008 m. spalio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1661/2008, kurioje prašoma atnaujinti procesą. Taigi prašyme nurodyta aplinkybė apie Sąvado Nr. RPS 1094 panaikinimą nėra pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 11 punkte yra nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu panaikinamas kaip neteisėtas teisės aktas, kuriuo remdamasis teismas išsprendė bylą.

Pareiškėjas 702-oji GNSB 2011 m. sausio 26 d. teismui paduotą prašymą dėl proceso atnaujinimo motyvuoja tuo, kad, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2010 m. gruodžio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-3867/2010 panaikinus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2007 m. birželio 13 d. išduotą daugiabučio gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, projektavimo sąlygų sąvadą Nr. RPS 1094, turėtų būti panaikintas ir administracinėje byloje Nr. A438-1661/2008 ginčijamas 2007 m. rugsėjo 10 d. statybos leidimas Nr. GN/979/07-0915, nes administracinė byla Nr. A438-1661/2008 buvo išspręsta remiantis Sąvadu Nr. RPS 1094.

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 11 punkte numatytu pagrindu procesas gali būti atnaujinamas kai panaikinamas norminis teisės aktas, kuriuo remdamasis teismas išsprendė bylą. Pareiškėjo minimas Sąvadas Nr. RPS 1094 nėra norminis aktas ir jo panaikinimas nėra pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 11 punkte numatytu pagrindu.

Pažymėtina ir tai, kad teismo sprendimo, priimto administracinėje byloje Nr. A438-1661/2008, motyvuojamojoje dalyje nėra nurodyta, kad reikalavimas dėl statybos leidimo panaikinimo buvo išspręstas remiantis Sąvadu Nr. RPS 1094.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo 702-osios gyvenamųjų namų statybos bendrijos prašymą dėl proceso atnaujinimo, nėra pagrindo. Nepatenkinus šio prašymo negali būti tenkinamas ir išvestinis prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo 702-osios gyvenamųjų namų statybos bendrijos prašymo dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A438-1661/2008 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-1661/2008 .

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisLaimė BaltrūnaitėRičardas Piličiauskas