- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-06
- Bylos Nr.
- 1A-240-337/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-16914-2018-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Donatas Jatužis
- Nuteistasis
- E. G.
- Advokatai
- Eligija Norkienė
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų E. V. ( kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), D. Š. ir Donato Jatužio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. G. gynėjos advokatės E. Norkienės apeliacinį skundą dėl 2018 m. rugpjūčio 2 d. Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų nuosprendžio, kuriuo E. G. pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 286 str. ir jai paskirta bausmė - laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams. Į paskirtąją bausmę įskaitytas E. G. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2018 m. balandžio 12 d. 01.25 val. iki 2018 m. balandžio 12 d. 16.56 val. (viena para), ją prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. G. nuteista už tai, kad ji 2018 m. balandžio 12 d. apie 00.40 val., (duomenys neskelbtini), gyvenamajame name, Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kupiškio rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyriausiajam patruliui N. K. siekiant suteikti pagalbą rankoje turėtomis žirklėmis vieną kartą dūrė N. K. į dešinės rankos plaštaką, taip padarydama durtinę-pjautinę žaizdą dešinėje plaštakoje, po to, siekdama išvengti sulaikymo dėl padarytos nusikalstamos veikos ir pristatymo iš namų į policijos komisariatą, pasipriešino valstybės tarnautojams, atsisakė vykdyti vyriausiųjų patrulių I. B. ir N. K. teisėtą reikalavimą, pagrįstą 2015-06-25 Lietuvos policijos įstatymo 22 str. 1 d. 2 p. nuostatomis, grasino tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, nesiklausė pareigūnų teisėtų reikalavimų nesitampyti, nesispardyti, bandė įspirti policijos pareigūnams N. K. - į kojas, I. B. - į galvą, nuvirtusi kieme ant žemės spardėsi, pasodinta į tarnybinį automobilį galva daužė automobilio stiklą, spyrė į dureles, taip panaudodama ir grasindama panaudoti fizinį smurtą, padarė nukentėjusiajam N. K. nežymų sveikatos sutrikdymą bei pasipriešino savo pareigas einantiems valstybės tarnautojams - Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kupiškio rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyriausiems patruliams N. K. ir I. B..
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu yra prašoma panaikinti apylinkės teismo 2018-08-02 nuosprendį dėl E. G. pripažinimo kalta ir ją išteisinti, o teismui nusprendus nuteistosios atžvilgiu palikti apkaltinamąjį nuosprendį, prašoma E. G. skirti švelnesnę bausmę arba jos atžvilgiu taikyti BPK 75 str. nuostatas. Skunde teigiama, kad pirmos instancijos teismas, priimdamas E. G. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, padarė esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, kadangi neištyrė ir tinkamai, tiesiogiai, išsamiai, nešališkai bei teisingai neįvertino visų baudžiamosios bylos įrodymų bei gynybos išsakytų apeliantės nekaltumą patvirtinančių aplinkybių. Nurodoma, kad teismas įrodymus vertino šališkai, nes vadovavosi tik E. G. tariamai kaltę pagrindžiančiais įrodymais, o jos nekaltumą patvirtinančių bei gynybos nurodytų įrodymų ir aplinkybių neišdėstė, nepadarė jų analizės bei neįvertino jų reikšmės įrodymų visete. Pažymima, kad skundžiamas nuosprendis yra grindžiamas tik prielaidomis, kadangi teismas bylos nagrinėjimo metu nepašalino byloje esančių abejonių bei prieštaravimų dėl apeliantei pareikšto kaltinimo. Tikinama, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o nurodytos aukščiau aplinkybės sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Skunde nurodoma, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme E. G. davė teisingus parodymus, jų nekeitė, tyrimo neklaidino, išdėstė savo poziciją. Pažymima, jog apeliantė neneigia, kad tarp jos ir policijos pareigūnų įvyko konfliktas, tačiau nesutinka, kad jos veiksmuose yra BK 286 str. sudėtis. Teigiama, kad N. K. galėjo susižaloti ranką bandydamas iš jos ištraukti žirkles. Nurodoma, kad E. G. veiksmuose nebuvo tyčios sužaloti pareigūną. Pažymima, kad apeliantė neturi nusistatymo prieš pareigūnus, tačiau jie nagrinėjamoje situacijoje blogai vykdė savo pareigas, kadangi kiti pareigūnai sugeba su apeliante susitarti. Tikinama, kad pareigūnai į E. G. namus pateko neteisėtai, kadangi E. G. tuo metu miegojo ir jokio pavojaus jos gyvybei nebuvo kilę, dėl to nebuvo jokios būtinybės policijos pareigūnams prieš apeliantę naudoti specialių priemonių. Tikinama, kad jauni pareigūnai per impulsyviai reaguoja ir naudoja jėgą bei specialias priemones prieš paprastą kaimo žmogų. Teigiama, kad pareigūnams turėtų būti taikomi aukštesni standartai. Toliau skunde pažymima, jog, priešingai nei nurodė pirmos instancijos teismas, E. G. nepiktnaudžiauja alkoholiu, o ,,išgerinėja“ tik dėl asmeninių problemų. Dėl ankščiau padarytų administracinių nusižengimų bei nusikalstamų veikų gailisi. Esant nurodytoms aplinkybėms teismo prašoma E. G. paskirti švelnesnę bausmę.
Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė - atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nuostatomis apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma paduotame apeliaciniame skunde.
Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, įvertinusi byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis bei juos tinkamai išanalizavęs pagrįstai E. G. pripažino kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 str. Esminių BPK pažeidimų tiriant ir vertinant įrodymus nenustatyta.
Nuteistoji E. G. apeliaciniame skunde ginčija atliktą įrodymų vertinimą ir nesutinka su teismo išvadomis dėl jos kaltės. Apeliantė teigia, jog jos atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas tik prielaidomis, melagingais policijos pareigūnų parodymais. Šie apeliacinio skundo teiginiai atmetami kaip nepagrįsti.
Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 str.). Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 str. 5 d., kurioje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali tik teikti teismui pasiūlymus dėl šių klausimų sprendimo. Proceso dalyvių pateikiamų prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne pagal proceso dalyvių išdėstytą poziciją savaime BPK normų nepažeidžia, nes esminis įstatymo reikalavimas yra tai, kad teismo sprendimas būtų argumentuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
Patikrinus skundžiamą nuosprendį konstatuotina, kad apylinkės teismas nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių nuostatų, o apeliacinio skundo argumentai dėl padarytų BPK 20 str. pažeidimų neatitinka teismo priimto nuosprendžio turinio, yra deklaratyvūs, išreiškia tik apeliantės nesutikimą su teismo motyvuotomis išvadomis, todėl teiginių dėl BPK pažeidimų nepagrindžia. Teismo išvados dėl E. G. kaltės grindžiamos ne prielaidomis ir spėliojimais, kaip teigiama apeliaciniame skunde, o surinktų ir teismo posėdyje objektyviai, išsamiai ir nešališkai ištirtų bylos įrodymų visuma. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus (nuteistosios, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, specialisto išvadas ir kitą rašytinę bylos medžiagą), juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, nė vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 str. 1 d., išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas apie tai, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistosios kaltę, taip pat motyvuotai paneigė E. G. versiją, kad pats pareigūnas galėjo susižaloti ranką grumtynių metu mėgindamas iš jos atimti žirkles. Aukštesnės instancijos teismas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jų pagrindu padarytomis išvadomis dėl E. G. kaltės visiškai sutinka ir bylos įrodymų bei teismo argumentų iš naujo nebekartoja.
Pagal BK 286 str. atsako tas, kas pavartodamas ar grasindamas tuoj pat pavartoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad tiesioginis ir pagrindinis šio nusikaltimo objektas – normali šias funkcijas atliekančio asmens veikla, kuri yra pažeidžiama darant poveikį konkrečiam tokias funkcijas atliekančiam asmeniui. Objektyvieji nusikaltimo požymiai – aktyvūs kaltininko veiksmai. Pasipriešinimas galimas dviem alternatyviais būdais - jis turi būti padaromas pavartojant fizinį smurtą arba grasinant tuoj pat jį pavartoti. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai priešindamasis valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui kaltininkas pradeda vartoti smurtą arba grasina tuoj pat jį pavartoti. BK 286 str. prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis (fizinis, mechaninis, cheminis, biologinis), kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Smurtas gali būti tyčinis smūgių sudavimas, kankinimas, surišimas, laikymas, uždarymas, apipylimas cheminėmis medžiagomis ir pan. BK 286 str. numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, tai yra svarbu nustatyti, ar kaltininkas suvokia, kad jis, pavartodamas ar grasindamas tuoj pat pavartoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui ir nori taip veikti. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, situaciją, kuri buvo juos padarant, ir pan. Taigi, apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes.
Kolegijos vertinimu, pagal byloje nustatytas aplinkybes teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes E. G. veiksmuose nustatyti visi būtini jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 str., požymiai. Atvykus policijos pareigūnams ir jiems siekiant E. G. suteikti pagalbą, pastaroji jų atžvilgiu pradėjo vartoti necenzūrinius žodžius, varyti lauk iš namų. Rankoje turėdama žirkles E. G. jomis dūrė nukentėjusiajam N. K. į ranką, taip jam padarydama durtinę pjautinę žaizdą dešinėje plaštakoje. Aplinkybę, kad nukentėjusįjį sužalojo būtent E. G., patvirtina ir jos pačios pirmos instancijos teismo posėdžio metu duoti parodymai. Nuteistoji teigė, kad ,,<...> be dūrio su pareigūnais elgėsi gražiai, dūrė neteisėtai, o pasipriešino teisėtai <...> (1 t. 164 b. l.). Nukentėjusiajam nustatytas sužalojimas kvalifikuojamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Taip savo veiksmais E. G. padarė sužalojimus, nežymiai sutrikdžiusius N. K. sveikatą. Šios apeliantei inkriminuotos aplinkybės įrodytos policijos pareigūnų parodymais, teismo medicinos specialisto išvada apie N. K. padarytus sužalojimus, jų pobūdį, mechanizmą, lokalizaciją, nustatytą sveikatos sutrikdymo mastą ir kitais bylos įrodymais, kurių turinys nuosprendyje išsamiai atskleistas, išdėstyti išsamūs, aiškūs ir logiški motyvai, kodėl teismas šiais įrodymais tiki, jais remiasi ir grindžia savo išvadas dėl apeliantės kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
Nagrinėjamu atveju, apylinkės teismas nenustatė pagrindo netikėti policijos pareigūnų N. K. ir I. B. parodymais, todėl jais rėmėsi grįsdamas apelianto kaltę. Tokio pagrindo neįžvelgia ir apeliacinės instancijos teismas. Policijos pareigūnai nuo pat pradžių nuosekliai liudijo tai, ką šioje konfliktinėje situacijoje, kurioje viskas vyko labai greitai, patys matė ir darė, jų parodymai papildo vieni kitus ir atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes. Pareigūnų su nuteistosios E. G. nesieja jokie tarpusavio santykiai, todėl melagingai apkalbėti ją nebūtos nusikalstamos veikos padarymu jie jokio pagrindo neturėjo. Nukentėjusiojo N. K. bei liudytojos I. B. parodymus apie E. G. veiksmus iš esmės patvirtino ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) kurioje nurodyta, jog N. K. padaryta durtinė pjautinė žaizda dešinėje plaštakoje, paveikus duriančių pjaunančių savybių turinčiu daiktu, vienu trauminiu poveikiu. Nustatytas sužalojimas kvalifikuojamas nežymiu sveikatos sutrikdymu (1 t. 53 b. l.). Nagrinėjamoje byloje besąlygiškai įrodyta apeliantės tyčia sutrukdyti policijos pareigūnams atlikti savo pareigas, nepaklusti jų teisėtiems reikalavimams, kryptingas fizinio smurto pavartojimas, aiškus jos suvokimas, kad ji taip priešinasi policijos pareigūnui ir noras taip veikti, tai yra E. G. veikė tiesiogine tyčia ir jos veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 286 str.
Skunde teigiama, jog policijos pareigūnai neteisėtai pateko į E. G. namus, kadangi pastaroji tuo metu miegojo ir jos gyvybei jokio pavojaus nebuvo. Šis skundo teiginys taip pat atmetamas kaip nepagrįstas. Iš byloje esančių duomenų - policijos komisariato pateiktos registruojamų įvykių ataskaitos - matyti, kad 2018-04-11 20.34 val. buvo gautas ir užregistruotas pagalbos skambutis. Skambinusi pranešėja teigė, kad ji išdaužė namo langus, susižalojo, grasino pasikarti (1 t. 14 b. l.). Remiantis nurodytomis aplinkybėmis policijos pareigūnai į E. G. namus vyko ne be priežasties, kaip kad teigiama skunde, o reaguodami į pačios E. G. pagalbos skambutį. Šias nurodytas aplinkybes teismo posėdžio metu patvirtino ir pati nuteistoji, kuri nurodė, kad analizuojamo įvykio dieną išdaužė vyro namo langus, pjaustėsi rankas. Taip pat pažymėjo, kad ne kartą pavartojusi alkoholio yra skambinusi pagalbos telefonu ir pranešusi, jog ruošiasi žudytis, kad pareigūnai jos imtų ieškoti (1 t. 163-164 b. l).
Skunde taip pat nurodoma, kad policijos pareigūnai neturėjo jokios teisės E. G. atžvilgiu panaudoti kovinių veiksmų bei specialių priemonių. Šis skundo argumentas teisėjų kolegijos taip pat yra atmetamas kaip nepagrįstas. Atkreiptinas dėmesys, kad fiziniai veiksmai prieš Apeliantę buvo panaudoti tik tada, kai ji savo neteisėtais veiksmais pareigūnui N. K. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą bei nepakluso teisėtiems pareigūnų reikalavimams vykti į policijos komisariatą. Taigi, kovinių veiksmų bei specialių priemonių panaudojimą E. G. atžvilgiu lėmė pačios jos neteisėti veiksmai. Pati E. G. tiek apylinkės teisme, tiek ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu neneigė, jog priešinosi policijos pareigūnams. Nuteistoji pažymėjo, kad konflikto su policijos pareigūnais metu spardėsi būdama lauke, nesėdo į policijos pareigūnų tarnybinį automobilį (1t. 164 b. l., 2 t. 27 b. l.).
Dėl bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu, skyrimo.
BK 286 str. numatyta, kad tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 str. 1 d.). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 str. 2 d. 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma. Tokius reikalavimus turi atitikti kiekviena konkrečiam nuteistajam skiriama bausmė.
Pagal BK 54 str. 1 d. teismas skiria bausmę, vadovaudamasis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 str. 2 d.). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 str. 1, 2 d.).
Skiriant bausmes, BK 41 str. 2 d. 5 p. nurodytas teisingumo principas įgauna specifinių ypatumų, kuriuos nulemia būtinybė kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad E. G. įvykdė nesunkų tyčinį nusikaltimą, į tai, kad nenustatyta jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei į atsakomybę sunkinančias aplinkybes – nusikalstamą veiką padarė būdama apsvaigusi nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikaltimo padarymui bei būdama recidyvistė, taip pat į tai, kad E. G. yra bausta ir turi galiojančių nuobaudų už administracinius nusižengimus (b. l. 74–76), praeityje teista tris kartus už smurtinio pobūdžio nusikalstamų veikų, už kurias teismas buvo paskyręs švelnesnes bausmes, padarymą, tačiau šios bausmės nesustabdė nuteistosios nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo, nusprendė, kad E. G. skirtina būtent laisvės atėmimo bausmė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu. Jokių naujų, pirmosios instancijos teismo neįvertintų, tačiau galinčių turėti reikšmės skiriamai bausmei, aplinkybių baudžiamojoje byloje nėra, jų nėra nurodoma ir apeliaciniame skunde.
Dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo
BK 75 str. 1 d. nustato, jog asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog bausmės vykdymo atidėjimo taikymo esmė yra ta, kad teismas, įvertinęs nusikaltimo padarymo aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nusprendžia, jog BK 41 str. numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti realiai jos neatliekant, tačiau BK specialiosios dalies straipsnio sankcija nenustato jokių alternatyvų laisvės atėmimo bausmei. Tuo tarpu, jeigu teismas mano, kad BK 41 str. nustatytus bausmės tikslus galima įgyvendinti neizoliuojant nuteistojo nuo visuomenės ir BK specialiosios dalies straipsnio sankcija, be laisvės atėmimo bausmės, nustato ir kitas alternatyvių bausmių rūšis, teismas turėtų skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Iš to išplaukia, kad teismas BK 75 str. turi taikyti tais atvejais, kai BK specialiosios dalies straipsnio sankcija jam nesuteikia pasirinkimo iš kitų alternatyvių bausmių rūšių, o bylos aplinkybės ir kaltininko asmenybė sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-12-12 nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-361-1073/2017).
Nagrinėjamu atveju BK 286 str. sankcijoje, be laisvės atėmimo bausmės, yra numatytos ir kitos bausmių rūšys: viešieji darbai bei bauda. Kaip jau minėta, paskiriant nuteistajai su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, bus pažeistas teisingumo principas ir nebus pasiekti bausmės tikslai. Be to, šiuo atveju netgi nėra visų būtinų BK 75 str. 1 d. nustatytų sąlygų, kurios būtų pagrindas išvadai, jog galimas bausmės vykdymo atidėjimo taikymas. Atsižvelgiant į tai, kad E. G. yra recidyvistė, praeityje tris kartus teista už smurtinio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo manyti, kad šiuo atveju bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Akivaizdu, kad nuteistoji nėra linkusi paisyti visuomenėje priimtų elgesio taisyklių, ji jas nuolat pažeidinėja, o ir teismo posėdyje bylą nagrinėjant apeliacine tvarka E. G. pareiškė, kad keistis ji neketina.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad E. G. paskirtąją bausmę pripažinti aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga, o taip pat keisti ar naikinti nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistosios E. G. gynėjos advokatės Eligijos Norkienės apeliacinį skundą atmesti.