Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2020-03-03 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. AN2-54-795/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-03-03
Bylos Nr.
AN2-54-795/2020
Teisminio proceso Nr.
4-06-3-01551-2019-7
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
Teisėjas
Kristina Baškienė (pirm.)
Pažeidėjas
E. V.
Institucija
Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos ir eismo įvykio tyrimo skyrius
Kategorijos
Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-54-795/2020Teisminio proceso Nr. 4-06-3-01551-2019-7Procesinio sprendimo kategorijos: 16.9.3; 16.9.7.1; 16.9.10; 21.11.10 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. kovo 3 d.Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Kristina Baškienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens E. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. sausio 8 d. nutarimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. E. V. 2019 m. rugsėjo 21 d. apie 0.15 val. (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 14, 126 ir 222 punktų reikalavimus, būdamas neblaivus (0,89 promilės), vairuodamas automobilį „Volkswagen Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nesiėmė visų atsargumo priemonių, nepasirinko reikiamo saugaus atstumo, dėl to atsitrenkė į kitą stovintį automobilį „Ford Mondeo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir jį apgadino, iš įvykio vietos pasišalino apie tai nepranešęs policijai.

2. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. sausio 8 d. nutarimu E. V. pripažintas kaltu, padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 423 straipsnio 3 dalyje, ir jam paskirta 1 200 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų eurų) bauda. E. V. pripažintas kaltu, padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 426 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 600 Eur (šešių šimtų eurų) bauda. Vadovaujantis ANK 38 straipsnio 2 dalimi, E. V. paskirta galutinė administracinė nuobauda – 1 200 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų eurų) bauda ir administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 3 (trejiems) metams.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

3. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo E. V. prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. sausio 8 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad E. V. nesuprato, ką ir kaip užkliudė, kokią žalą padarė, todėl neturėjo tikslo bėgti iš įvykio vietos, o tik pavažiavo 100 metrų iki gatvės šviestuvo, kad galėtų pažiūrėti, ar susilietimo metu buvo padaryta žala jo ir (ar) svetimam automobiliui. Anot apelianto, tokios aplinkybės neleidžia daryti neginčijamų išvadų apie E. V. tyčinę kaltės formą.

3.1. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog iš byloje esančių duomenų nenustatyta, kad po įvykusio kontakto, t. y. susilietimo su kažkuo, E. V. būtų išlipęs iš transporto priemonės, pamatęs padarytus sugadinimus ir tik tada tyčia pasišalinęs iš įvykio vietos. Taigi, apeliaciniame skunde konstatuojama, jog jis iš įvykio vietos nepasišalino, bet priešingai, ketino transporto priemonę apžiūrėti labiau apšviestoje vietoje ir įvertinti, ar yra padaryta žala. Be to, pirmosios instancijos teismas netyrė, ar E. V. ketino susisiekti su transporto priemones savininku, palikdamas jam savo kontaktus, kad pastarasis galėtų užpildyti eismo įvykio deklaraciją, taip pat netyrė aplinkybių, ar tikrai įvykio vietoje nedegė gatvės šviestuvas. Atkreiptas dėmesys, kad apylinkės teismas nevertino ir tos aplinkybės, jog E. V. mobilusis buvo išsikrovęs ir jis neturėjo galimybės paskambinti policijai. Vadovaudamasis aptartomis aplinkybėmis, apeliantas daro išvadą, jog E. V. veiksmuose nebuvo nustatytas tyčios elementas, vadinasi, turėtų būti vertinama, kad jo veikoje nėra ANK 426 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties.

Žemesnės instancijos teismas

3.2. Apeliaciniame skunde pažymima, jog pirmosios instancijos teismas nustatė, kad E. V. nesutinka, jog vairavo neblaivus. Teismo posėdžio metu nebuvo nustatytos aplinkybės, ar E. V. pasakė pareigūnams, kad ką tik vartotojo alkoholį, todėl pareigūnai, nustatinėję girtumą, privalėjo palaukti 15 minučių. Teismas neišreikalavo policijos pareigūnų asmeninių įrašymo kamerų vaizdo įrašo, kad galėtų byloje nustatyti visas reikšmingas aplinkybes. Teismas konstatavo, kad pagrindinis įrodymas, pagrindžiantis E. V. neblaivumo laipsnį, yra panaudotos specialios techninės priemonės alkotesterio „Alcotest 7510“, Nr. (duomenys neskelbtini), rodmenys. Apylinkės teismas, vertindamas girtumo patikros laiką, įvertino, kad važiuojant liudytojo D. Š. nurodytu maršrutu, t. y. (duomenys neskelbtini) per (duomenys neskelbtini) gatvę nuo (duomenys neskelbtini) miesto ribos link prekybos centro „S.“, iki sustojimo įvykio vietoje (duomenys neskelbtini) g. buvo praėjęs 10–15 minučių tarpas, kuris rekomenduotinas naudojant alkotesterį. Apeliantas su tokia teismo išvada nesutinka, ypač atsižvelgdamas į tai, jog nuo pareigūnų atvykimo iki neblaivumo nustatymo buvo praėję tik 5–6 minutės, t. y. apeliaciniame skunde daroma išvada, kad alkotesteriu užfiksuoti duomenys yra netikslūs.

3.3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad, vadovaujantis Bendrojo pagalbos centro garso įrašu (2019 m. rugsėjo 21 d. 0 val. 13 min. 16 s.), nustatyta, jog liudytojas V. L. (V. L.) nurodė, kad pastebėjo mašiną, kuri užkabino kieme transporto priemonę ir bandė pabėgti, o jis sulaikė. Liudytojas nurodė, jog nežino, ar vairuotojas girtas. Liudytojas D. Š. parodė, kad jis vairavo ir matė E. V. geriantį alų, tačiau, anot apelianto, šio liudytojo parodymai turi būti vertinami kritiškai, nes jis, net ir matydamas E. V. gurkšnojantį, negalėjo tinkamai įvertinti ir nustatyti, kiek šis yra išgėręs ir kada baigė gerti.

3.4. Apeliaciniame skunde daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojo D. Š. nurodytą maršrutą ir E. V. bandymą pastatyti automobilį, netinkamai įvertino atstumą ir laiką. Nustatyta tokia laiko seka: Bendrajame pagalbos centre pranešimas buvo gautas 2019 m. rugsėjo 21 d. 0.13 val.; pareigūnai išsiųsti 0 val. 16 min. 8 s., atvyko 0 val. 17 min; alkotesterio rodmenys užfiksuoti – 0 val. 21 min. 32 s. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi policijos pareigūno M. S. parodymais, kuriuose buvo nurodyta, kad pareigūnai atvyko per 5–7 min., tačiau pateiktų duomenų chronologija rodo, kad pareigūnai atvyko per 1 minutę 13 sekundžių.

3.5. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog, vadovaujantis bylos medžiaga, nustatyta, kad pareigūnas klausė E. V., kada jis gėrė alkoholį. E. V. atsakė, kad gėrė po varžybų. Iš parodymų nėra nustatyta, ar policijos pareigūnas teisingai suformulavo klausimą ir ar buvo klausta, kada E. V. vartojo alkoholį paskutinį kartą. Pažymėta ir tai, kad administracinio nusižengimo protokole nėra duomenų, kad būtų buvęs nustatytas laikas, kada alkoholis vartotas paskutinį kartą. Anot apelianto, nuo pažeidimo užfiksavimo iki girtumo nustatymo buvo praėjusios 6 minutės.

3.6. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje nėra vaizdo įrašo, kuris patvirtintų, jog transporto priemonės vairuotojo neblaivumas buvo nustatytas laikantis alkoholio kiekio matuoklio gamintojo instrukcijoje nurodytų sąlygų ir norminių teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, apeliaciniame skunde teigiama, jog visas iškilusias abejones pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių. ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nustatyta viena iš atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kad kaltininkas prisipažino padaręs šiame kodekse numatytą administracinį nusižengimą ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo jį išaiškinti. Ši aplinkybė, anot apelianto, yra užfiksuota rašytiniuose E. V. paaiškinimuose.

3.7. Apeliaciniame skunde pažymėta ir tai, kad administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui protokolas buvo surašytas pagal tris ANK straipsnius: 423 straipsnio 3 dalis, 426 straipsnio l dalis, 417 straipsnio 8 dalis, tačiau bylą nagrinėjęs teismas priėmė sprendimą tik pagal du ANK straipsnius, o dėl E. V. inkriminuoto administracinio nusižengimo, numatyto ANK 417 straipsnio 8 dalyje, nepasisakė, todėl toks teismo priimtas nutarimas negali būti teisėtas ir turėtų būti panaikintas.

Atsiliepimas

4. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos (duomenys neskelbtini), laikinai atliekanti Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo skyriaus (duomenys neskelbtini) funkcijas, E. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens E. V. apeliacinio skundo netenkinti ir palikti galioti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. sausio 8 d. nutarimą. Atsiliepime pažymima, jog E. V. kaltė dėl ANK 423 straipsnio 3 dalyje ir 426 straipsnio 1 dalyje numatytų nusižengimų yra įrodyta byloje surinktais ir teismo posėdyje išnagrinėtais įrodymais: administracinio nusižengimo protokolu, asmenų paaiškinimais, pareigūno tarnybiniu pranešimu, liudytojų parodymais, fotonuotraukomis ir kita rašytine bylos medžiaga.

4.1. E. V. paskirtos 423 straipsnio 3 dalies ir 426 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytos minimalios nuobaudos ir galutinai skirta nuobauda neperžengiant sankcijos, nustatytos už sunkesnįjį iš padarytų administracinių nusižengimų, ribų, nekonfiskuojant transporto priemonės. Taigi atsiliepime padaryta išvada, jog naikinti ar keisti nutarimą dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Žemesnės instancijos teismas

6. Apygardos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas priėmė nutarimą, neišnagrinėjęs visų reikšmingų aplinkybių ir neobjektyviai išnagrinėjęs byloje esančius duomenis, netinkamai įvertinęs nagrinėjamu atveju aktualias taikytinas teisės normas. Taigi apygardos teismas nutartyje pasisako būtent dėl pagrindinio apeliacinio skundo klausimo, ar nagrinėjamu atveju E. V. veiksmuose yra visi administracinių nusižengimų, numatytų ANK 423 straipsnio 3 dalyje ir 426 straipsnio 1 dalyje, sudėčių požymiai. Pagal ANK 569 straipsnio 1 dalį įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Administracinio nusižengimo byloje privalo būti surinkta tiek duomenų, kad pakaktų padaryti motyvuotas ir pagrįstas išvadas.

7. Pagal ANK 563 straipsnį administracinių nusižengimų teisenos paskirtis yra greitai ir objektyviai, visapusiškai ir išsamiai ištirti administracinius nusižengimus, tinkamai taikyti įstatymus, patraukti kaltuosius asmenis administracinėn atsakomybėn sumažinant valstybės prievartos priemonių naudojimą, užtikrinti, kad paskirtos administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės būtų laiku įvykdytos. ANK 567 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, nagrinėjant administracinio nusižengimo bylas, teismas privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus ir nustatant bylai svarbias aplinkybes. Pagal šio straipsnio 2 dalį, priimant sprendimą administracinio nusižengimo byloje, privaloma nustatyti, ar buvo padarytas administracinis nusižengimas, ar asmuo kaltas dėl jo padarymo, ar asmuo trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, ar padaryta turtinė žala ir ar galima administracinio nusižengimo byloje nustatyti jos dydį, taip pat kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti.

8. E. V. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 426 straipsnio 1 dalyje, padarymą. ANK 426 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles, kai padaryta žala neviršija penkiolikos bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių, užtraukia baudą vairuotojams nuo 600 iki 1 100 eurų. Pagal formuojamą teismų praktiką, šis nusižengimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia – tada, kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pavyzdžiui, pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina, suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą Kelių eismo taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos, paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. Teismas kiekvienu atveju privalo nustatyti, kad konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą, vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes. Sprendžiant, ar buvo kaltininko tyčia, turi būti vertinamos ir tokios aplinkybės kaip padarytos žalos mastas, kontakto pobūdis susiduriant eismo įvykyje dalyvavusiems automobiliams ar kliudant kitus objektus, kaltininko elgesys po eismo įvykio ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-11-303/2018). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad vienos iš aplinkybių, padedančių atskleisti tyčios turinį, yra eismo įvykį sukėlusio asmens tikslai, motyvai, dėl kurių jis pasitraukia iš įvykio vietos (paprastai taip elgdamasis asmuo siekia išvengti atsakomybės), tačiau šios aplinkybės nėra būtinasis ANK 426 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo sudėties požymis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje 2AT-41/2014). Atkreiptinas dėmesys, jog Kelių eismo taisyklių 222 punkte nurodyta, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį nukentėjusiajam, o jeigu tai neįmanoma, – policijai.

Žemesnės instancijos teismas

9. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 14 dalis apibrėžia, jog eismo įvykis – tai įvykis kelyje, viešoje arba privačioje teritorijoje, kai judant transporto priemonei žūsta ar sužeidžiami žmonės, sugadinama ar apgadinama bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje esantis turtas. Šiuo atveju E. V. veika atitinka Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje numatytą eismo įvykio sąvoką, todėl darytina išvada, kad jam kilo Kelių eismo taisyklių 222 punkte numatyta pareiga ir jis privalėjo pranešti policijai apie įvykusį eismo įvykį. Asmens kaltė ar nekaltumas gali būti įrodinėjami tik remiantis surinktų duomenų visuma, neišskiriant ir nesuteikiant nė vienai duomenų rūšiai (nė vieniems įrodymams) prioriteto. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino visus bylos medžiagoje esančius duomenis ir padarė pagrįstą išvadą, jog E. V. tvirtinimas, kad jis, sukėlęs eismo įvykį, iš eismo įvykio vietos nepasišalino, yra tik jo pasirinkta gynybinė pozicija, kurios nepatvirtina visi kiti įrodymai.

10. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, jog E. V. apeliaciniame skunde prieštarauja pats sau. Apeliantas iš pradžių pažymėjo, kad nesuprato, ar ką užkliudė ir kokią žalą padarė, todėl neva neturėjo tikslo bėgti iš įvykio vietos, tačiau tuoj po to nurodė, kad į priekį iš eismo įvykio vietos pavažiavo, jog galėtų pasižiūrėti, kokia žala yra padaryta jo ar (ir) kitai transporto priemonei. Akivaizdu, jog E. V. suprato, kad padarė eismo įvykį, todėl jam, kaip ir kiekvienam vairuotojui, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui, yra taikomi didesni atsargumo ir atidumo standartai, t. y. dėl šios priežasties administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo turėjo suprasti, kad, sukėlęs eismo įvykį, negali pasitraukti iš eismo įvykio vietos, o privalo apie jį pranešti nukentėjusiajam arba policijai. E. V. kaltė dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos yra paneigta jo paties paaiškinimu, kuriame jis nurodė, kad išlipęs iš automobilio norėjo pažiūrėti į įdaužtą automobilio priekį, prisipažino, kad pasišalino iš įvykio vietos, nes buvo išsigandęs ir pavargęs (b. l. 11–12). Iš dalies tai, kad iš įvykio vietos pasišalino, patvirtina ir E. V. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kai jis teigė, kad, norėdamas pastatyti automobilį, kažką kliudė, o kadangi buvo tamsu ir kiemas buvo neapšviestas, jis nutarė nuvažiuoti į kitą vietą pasižiūrėti. Tokie administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimai tik įrodo, kad vos atsitrenkus jo transporto priemonei į kitą stovintį automobilį „Ford Mondeo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), jis pajuto ir suprato sukėlęs eismo įvykį, tačiau užuot likęs eismo įvykio vietoje ir pasižiūrėjęs, kokia žala padaryta, pranešęs apie tai nukentėjusiajam ir policijai, nutarė iš eismo įvykio vietos pasišalinti. Aplinkybė, kad E. V. eismo įvykio vietoje net nesustojo ir neišlipo įvertinti padarytos žalos, tik parodo jo neatidumą, nerūpestingumą, teisei priešingų veiksmų pavojingumą, abejingumą kilusios pasekmėms ir žalai.

11. Nesvarbu, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo nuo įvykio vietos nutolo nedaug. Tikėtina, kad jis manė, jog to pakaks atsakomybei išvengti, be to, galbūt būtų nuvažiavęs ir tolesnį atstumą, jeigu nebūtų buvęs sulaikytas įvykį mačiusio liudytojo ir nebūtų buvusi iškviesta policija. Taigi aplinkybę, kad E. V. pasišalino iš eismo įvykio vietos, patvirtino ir Bendrojo pagalbos centro pateikto skambučio garso įrašo turinys, iš kurio matyti, kad liudytojas V. L. pranešė, kad sulaikė vairuotoją, kuris kliudė kitą automobilį ir bandė pasišalinti iš eismo įvykio vietos (b. l. 108). Tą savo rašytiniame paaiškinime patvirtino ir pats liudytojas V. L. (b. l. 13). Šiems byloje esantiems duomenims neprieštarauja ir policijos pareigūnės S. S. tarnybinis pranešimas, iš kurio matyti, kad iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus budėtojo buvo gautas pranešimas, jog (duomenys neskelbtini) gatvėje, (duomenys neskelbtini), ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), PC „M.“ vidiniame kieme prie taromato, pranešėjas sulaikė automobilio „Volkswagen Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotoją, kuris kliudė kitą stovintį automobilį ir bandė pasišalinti (b. l. 7). Visą šią nuoseklią įrodymų grandinę užbaigia pirmosios instancijos teisme liudytojo M. S. duoti parodymai, kad buvo gautas pranešimas, jog asmuo yra sulaikęs neblaivų vairuotoją, kuris bandė pasišalinti. Pareigūnai atvyko prie parduotuvės „M.“ per 5–7 minutes. Juos pasitiko vyriškis su šunimi, kuris paaiškino, kad sulaikė vairuotoją, kuris, važiuodamas prie (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) namo, kliudė kitą transporto priemonę ir bandė pasišalinti. Visi aptarti duomenys sudaro neprieštaringą, nuoseklią įrodymų visumą, kuri neleidžia abejoti, jog E. V. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 426 straipsnio 1 dalyje, ir tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos, nes siekė išvengti gresiančios atsakomybės, kadangi tikrai žinojo, jog sukėlė eismo įvykį ir padarė žalą.

Žemesnės instancijos teismas

12. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nesama pagrindo netikėti liudytojo M. S. parodymais, jog, atvykę prie (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) namo, nustatė, kad eismo įvykio vieta buvo prie (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) namo, maždaug už 200 metrų, ją apžiūrėjo, nufotografavo abiejų automobilių sugadinimus, paėmė paaiškinimus. Aplinkybę, kad eismo įvykis įvyko prie (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) namo, taip pat patvirtina policijos pareigūnų darytos fotonuotraukos ir eismo įvykio planas (b. l. 8, 10). Šie faktai parodo, jog nors E. V. po eismo įvykio nuvažiavo netolimą atstumą, tačiau eismo įvykio vietoje neliko ir neketino vykdyti pareigos pranešti nukentėjusiajam arba policijai, o stengėsi išvengti administracinės atsakomybės, bet nesitikėjo, kad jo padarytas administracinis nusižengimas bus užfiksuotas. Be to, teoriją apie tai, kad į priekį pavažiavo tik norėdamas įvertinti sukeltą žalą (savo automobilio apgadinimų mastą) labiau apšviestoje vietoje, o ne pasišalino iš eismo įvykio vietos, E. V. iškėlė tik bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir nurodė savo apeliaciniame skunde, iki tol šie argumentai policijos pareigūnams išdėstyti nebuvo. Taigi pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai aptartą versiją įvertino tik kaip pasirinką gynybos taktiką, kurios nepatvirtina jokie kiti bylos medžiagoje užfiksuoti objektyvūs duomenys.

13. Nustatytų aplinkybių taip pat nepaneigia ir E. V. apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, ar E. V. neketina susisiekti su transporto priemones savininku, ar jo telefonas nėra išsikrovęs ir todėl jis negalėjo paskambinti policijai. Tokie argumentai teismo laikytini visiškai deklaratyviais, jų negali nei patvirtinti, nei paneigti jokie bylos medžiagoje esantys duomenys, negana to, šias teorijas E. V. iškėlė tik apeliaciniame skunde, o viso proceso iki tol metu apie tokią galimybę net neužsiminė. Kita vertus, vien tai, jog apeliantas pavažiavo iš eismo įvykio vietos, suponuoja faktą, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo nepranešė ir neplanavo apie eismo įvykį pranešti nukentėjusiajam automobilio, į kurį jis, vairuodamas savo transporto priemonę, atsitrenkė, savininkui. Apie E. V. teoriją dėl išsikrovusio mobiliojo ryšio telefono, kas neva sutrukdė jam pranešti apie eismo įvykį policijai, apeliacinės instancijos teismas nemato prasmės pasisakyti plačiau, nes akivaizdu, kad tai yra paskutinis bandymas išvengti gresiančios atsakomybės, griebiantis bet kokių priemonių ir net nesiekiant pagrįsti savo argumentų arba kaip tik išsakant tokią poziciją, kurios šiame proceso etape teismas jau nebeturėtų galimybės patikrinti.

14. Taigi, apibendrindamas visa tai, kas aptarta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad E. V. po jo vairuojamo automobilio akivaizdaus kontakto su kitu stovinčiu automobiliu pagal Kelių eismo taisykles privalėjo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį nukentėjusiajam, o jeigu tai neįmanoma, – policijai. Tuo tarpu iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad E. V. pasielgė priešingai – nebandė aiškintis kito automobilio savininko, iš eismo įvykio vietos nuvažiavo ir apie eismo įvykį policijai nepranešė, t. y. E. V. veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 426 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių visuma.

15. E. V. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn ir pagal ANK 423 straipsnio 3 dalį, kurioje numatyta atsakomybė už neblaivių (daugiau negu 0,4 promilės, bet ne daugiau negu 1,5 promilės) asmenų padarytą Kelių eismo taisyklių pažeidimą, kuris sukėlė kitų asmenų nežymų sveikatos sutrikdymą ar lėmė kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kito turto sugadinimą (apgadinimą). Apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad E. V. versija, jog jo neblaivumas buvo patikrintas nepraėjus 15 minučių laiko tarpui, kuris rekomenduotinas pagal bendras alkotesterių naudojimo instrukcijas, po jo alaus gėrimo, dėl to alkotesterio rodmenys neatitiko jo realaus neblaivumo laipsnio, yra deklaratyvi. Šiuos apelianto argumentus apygardos teismas taip pat laiko tik gynybine pozicija.

16. Sutiktina su skundžiamo nutarimo išvada, jog pagrindinis įrodymas, pagrindžiantis E. V. neblaivumo laipsnį, yra panaudotos specialios techninės priemonės alkotesterio „Alcotest 7510“, Nr. (duomenys neskelbtini), rodmenys, užfiksuoti administracinio nusižengimo protokole ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pateiktame alkoholio matuoklio panaudojimo registracijos žurnale, taip pat alkoholio kiekio matuoklio duomenys (b. l. 3, 54, 57), iš kurių matyti, jog po eismo įvykio 2019 m. rugsėjo 21 d. 0 val. 21 min. 32 s. E. V. buvo nustatytas 0,89 promilės girtumas. Iš paties E. V. parodymų matyti, kad po varžybų, važiuodamas iš (duomenys neskelbtini) namo į (duomenys neskelbtini), jis išgėrė nepilnas dvi skardines alaus. Šią aplinkybę patvirtino ir liudytojas D. Š., kuris taip pat parodė, kad jie važiavo (duomenys neskelbtini) per (duomenys neskelbtini) gatvę link „S.“. E. V. paprašė jį išleisti (duomenys neskelbtini) g. prie parduotuvės „M.“, o įvažiavus į (duomenys neskelbtini) E. V. alaus negėrė. Iš liudytojo policijos pareigūno M. S. parodymų matyti, kad jis klausė E. V., kada pastarasis gėrė alkoholį, šis atsakė, kad po varžybų, o apie tai, kad dar nepraėjo 15 minučių po paskutinio alkoholio vartojimo, E. V. neužsiminė. Šios aplinkybės apeliantas nebuvo nurodęs ir savo pirminiame paaiškinime, kuriame prisipažino vartojęs alkoholio, ir jokių pretenzijų dėl atlikto neblaivumo patikrinimo neišreiškė (b. l. 11–12).

17. Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisyklės (patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. kovo 13 d. nutarimo Nr. 237 redakcija) numato, kad Policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai per tikrinimą nustatę, kad įtariamo neblaivumu transporto priemonės vairuotojo iškvėptame ore etilo alkoholio koncentracija 1,51 ir daugiau promilių, o vairuotojo, susijusio su eismo įvykiu, kuriame žuvo žmogus ar sutrikdyta žmogaus sveikata arba dėl kurio nukentėjusiam asmeniui galbūt padaryta didelė turtinė žala, – 0,41 ir daugiau promilių, ne anksčiau kaip po 15 minučių ir ne vėliau kaip po 30 minučių nuo pirmojo tikrinimo atlieka pakartotinį tikrinimą. Kai pirmojo ir pakartotinio tikrinimo rezultatai skiriasi, laikoma, kad per tikrinimą nustatyta asmens iškvėptame ore esanti etilo alkoholio koncentracija yra ta, kuri yra mažiausia iš nustatytų per pirmąjį ir pakartotinį tikrinimą. Alkotesterio „Drager Alcotest 7510“ naudojimo instrukcijoje nurodyta, kad nuo alkoholio paskutinio oralinio vartojimo momento turi praeiti ne mažiau kaip 15 minučių. Burnoje likęs alkoholis gali iškreipti matavimo rezultatus (b. l. 66–97).

18. Detaliai išanalizavus skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarimą, negalima sutikti su apelianto išvada, kad nepagrįstai buvo vadovaujamasi liudytojo M. S. parodymais, jog policijos pareigūnai į eismo įvykio vietą atvyko per maždaug 5–7 minutes. Visų pirma, būtina pažymėti, jog pirmosios instancijos, nustatydamas ir vertindamas, ar nuo alkoholio vartojimo iki neblaivumo nustatymo buvo praėjęs 15 minučių laiko tarpas, vadovavosi ne vien liudytojo M. S. parodymais, bet ir nagrinėjamam klausimui reikšmingų bylos medžiagoje užfiksuotų duomenų visuma. Įvertindamas sugaištą laiką, važiuojant liudytojo D. Š. nurodytu maršrutu, t. y. (duomenys neskelbtini) per (duomenys neskelbtini) gatvę nuo (duomenys neskelbtini) miesto ribos link „S.“ iki įvykio vietos (duomenys neskelbtini) g., sustojimą, E. V. įsėdimą į automobilį, E. V. bandymą pastatyti automobilį, jo nuvažiavimą apie 150–200 m iki tos vietos, kur buvo sulaikytas liudytojo V. L., bendravimą su šiuo liudytoju, policijos pareigūnų atvykimą, jų pasiruošimą tikrinti E. V. neblaivumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuo E. V. alaus paskutinio gėrimo, kuris, pasak liudytojo D. Š., buvo iki įvažiavimo į (duomenys neskelbtini), iki jo neblaivumo patikrinimo buvo praėjęs 10–15 minučių tarpas, kuris rekomenduotinas naudojant alkotesterį.

19. Nors pagal Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pateiktus duomenis matyti, kad nuo iškvietimo iki policijos pareigūnų nuvykimo į eismo įvykio vietą praėjo ne 5–7 minutės, o 1 minutė ir 13 sekundžių (b. l. 50–51), tačiau ši aplinkybė savaime nepaneigia, jog nuo E. V. alkoholio vartojimo iki jo neblaivumo patikrinimo alkotesteriu nebuvo praėjusios 15 minučių. Būtina atsižvelgti, jog nuo policijos pareigūnų atvykimo į eismo įvykio vietą iki E. V. neblaivumo patikrinimo praėjo dar 4 minutės ir 11 sekundžių (b. l. 54, 57–58). Pasinaudojant mobiliąja programėle, nustatytina, jog atstumą nuo prekybos centro „S.“ iki eismo įvykio vietos, esančios (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), automobiliu galima nuvažiuoti maždaug per 5 minutes. Papildomai įvertinus liudytojo D. Š. parodymus, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo alkoholio nebevartojo nuo pat įvažiavimo į (duomenys neskelbtini), taip pat įvertinus aplinkybes, jog nuo eismo įvykio vietos E. V. nuvažiavo dar apie 150–200 metrų (turėjo užtrukti apie 1 minutę), iki policijos pareigūnų iškvietimo kurį laiką dar bendravo su jį sulaikiusiu liudytoju V. L., galima daryti pagrįstą išvadą, jog visos aptartos aplinkybės, taip pat ir nurodytos skundžiamame pirmosios instancijos teismo nutarime, patvirtina, kad nuo administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens E. V. paskutinio alkoholio vartojimo momento iki jo neblaivumo patikrinimo buvo praėjusios 15 minučių, t. y. apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo teigti, kad policijos pareigūnas, tikrindamas E. V. neblaivumą, pažeidė tokią procedūrą reglamentuojančias taisykles. Kaip papildomą neesminę, patvirtinančią padarytą išvadą aplinkybę galima nurodyti ir tai, jog paties E. V. nurodytas jo suvartoto alkoholio kiekis neleidžia spręsti, kad jo neblaivumo laipsnis galėjo neviršyti teisės aktuose nustatyto leidžiamo neblaivumo laipsnio, kuriam esant galima vairuoti transporto priemones.

20. Apygardos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, kad E. V. 2019 m. rugsėjo 21 d. apie 0.15 val. (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 9, 14, 126 ir 222 punktų reikalavimus, būdamas neblaivus (0,89 promilės), vairuodamas automobilį „Volkswagen Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nesiėmė visų atsargumo priemonių, nepasirinko reikiamo saugaus atstumo, dėl to atsitrenkė į kitą stovintį automobilį „Ford Mondeo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir jį apgadino, iš įvykio vietos pasišalino apie tai nepranešęs policijai. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad E. V. veiksmai teisėtai ir pagrįstai buvo kvalifikuoti pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį ir 423 straipsnio 3 dalį.

21. Dėl apeliacinio skundo argumento, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė E. V. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis prisipažino padaręs administracinį nusižengimą ir nuoširdžiai gailisi (ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas), būtina pažymėti, jog administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo savo kaltę visiškai pripažino tik rašytiniame paaiškinime (b. l. 11–12). Tuo tarpu tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek savo apeliaciniame skunde E. V. ginčija savo kaltę dėl pasitraukimo iš eismo įvykio vietos, t. y. neigia padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 426 straipsnio 1 dalyje, taip pat nesutinka su jam nustatytu neblaivumo laipsniu, t. y. nesutinka su jo atliktų veiksmų vertinimu ir kvalifikavimu. Pažeidėjo prisipažinimas padarius administracinį nusižengimą yra tuomet, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs šią veiką. Toks prisipažinimas laikytinas savanorišku, kai jis apie tai praneša savo noru, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių. Nagrinėjamu atveju nors iš pradžių E. V. ir prisipažino padaręs administracinius nusižengimus, tačiau vėlesnėse proceso stadijose viską neigė ir taip stengėsi išvengti gresiančios administracinės atsakomybės arba ją sušvelninti. Tuo tarpu nuoširdus gailėjimasis dėl administracinio nusižengimo, kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, kremtasi dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti to padarinius. Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą administracinį nusižengimą. Tačiau jis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą. Nagrinėjamu atveju E. V. jokio gailesčio dėl savo priešingų teisei veiksmų neišreiškė, buvo tai tik formaliai nurodęs savo rašytiniame paaiškinime, tačiau jo esama pozicija dėl kaltės ginčijimo ir atliktų veiksmų neigimo neleidžia teigti, kad apeliantas nuoširdžiai gailisi dėl padarytų administracinių nusižengimų. Tad apygardos teismas visiškai sutinka su išvada, kad nagrinėjamu atveju nesama E. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

22. Apeliaciniame skunde pažymėta ir tai, kad administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui protokolas buvo surašytas pagal tris ANK straipsnius: 423 straipsnio 3 dalis, 426 straipsnio l dalis, 417 straipsnio 8 dalis (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2020 m. sausio 1 d.), tačiau bylą nagrinėjęs teismas priėmė sprendimą tik pagal du ANK straipsnius. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nutarime pažymėjo, jog administracinio nusižengimo protokole E. V. padaryta veika taip pat buvo kvalifikuota ir pagal ANK 417 straipsnio 8 dalį, tačiau, teismo nuomone, toks E. V. padarytos veikos kvalifikavimas yra perteklinis, kadangi šioje byloje nustačius, kad kitam asmeniui priklausanti transporto priemonė buvo sugadinta dėl eismo įvykio, kurį nulėmė būtent reikiamo saugaus atstumo nesilaikymas, darytina išvada, kad ANK 423 straipsnio 3 dalis (kaip visuma) apima ANK 417 straipsnio 8 dalį (kaip visumos dalį). ANK 635 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta, jog jeigu administracinio nusižengimo protokole išdėstyta asmens veika yra įrodyta, tačiau suklysta nurodant šio kodekso straipsnį ar jo dalį arba kitą administracinę atsakomybę už padarytą nusižengimą nustatantį teisės aktą, teismas pakeičia nuorodą į nusižengimą kvalifikuojantį straipsnį ar jo dalį ir pagal jį paskiria administracinę nuobaudą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nutraukti administracinio nusižengimo teiseną E. V. pagal ANK 417 straipsnio 8 dalį, kadangi konstatuota, jog administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo šį nusižengimą padarė, tačiau, siekiant išvengti dvigubo nubaudimo, E. V. veiksmai buvo kvalifikuoti ne pagal du ANK straipsnius, o tik pagal vieną. Nagrinėjamu atveju galima daryti išvadą, jog susiklostė situacija, vadinama normų visumos ir dalies konkurencija. Esant visumos ir dalies konkurencijai, taikoma bendra visumą nustatanti norma, nes ji atitinka visus padarytos veikos požymius, išskyrus atvejį, kai nusižengimo dalis, įeinanti į visumą, yra pavojingesnė nei pati visuma ir reikalauja sutapties taikymo. E. V. administracinio nusižengimo protokole išdėstytas kaltinimas visiškai nepasikeitė, o jo veiksmai pirmosios instancijos teismo buvo kvalifikuoti tik pagal vieną normą, t. y. tik pagal ANK 423 straipsnio 3 dalį, ir būtent neperžengiant šios normos sankcijos ribų nustatyta bauda buvo paskirta administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui. Taigi nepagrįsta nuoroda į ANK 417 straipsnio 8 dalį buvo panaikinta, o E. V. veiksmai kvalifikuoti tinkamai tam, kad kvalifikacija atitiktų visas nustatytas faktines aplinkybes ir jų reikšmingą teisinį įvertinimą.

23. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, apygardos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ANK 567 straipsnis), tinkamai pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertino byloje esančius įrodymus (ANK 569 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Pirmosios instancijos teismo nutarimas, patikrinus jį, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar pakeisti teismo nutarimą dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. sausio 8 d. nutarimą nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens E. V. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėja Kristina Baškienė