- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-04
- Bylos Nr.
- 2S-543-555/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-28-3-05559-201-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidijus Tamašauskas
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Arvi cukrus“
- Ieškovas
- T. B.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Arvi cukrus“ atskirąjį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-269-374/2016 pagal ieškovo T. B. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Arvi cukrus“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas T. B. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės UAB „Arvi cukrus“ 38 800 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 3 880 Eur kompensaciją ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – neperžengiant ieškinio reikalavimo ribų areštuoti atsakovei priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas, esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 15 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino.
Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad ieškinyje reiškiamas reikalavimas yra turtinio pobūdžio, o ieškinio reikalavimo suma – 42 680 Eur suma yra didelė, manė esant pagrindui, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra iš esmės tikėtinai pagrįstas, todėl siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, sprendė, kad yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštą atsakovės turtui ne didesnei kaip 42 680 Eur sumai, pirmiausiai areštuojant atsakovės UAB „Arvi cukrus“ nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą ne didesnei kaip 42 680 Eur sumai, o jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, neviršijant 42 680 Eur reikalavimų sumos.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu atsakovė UAB „Arvi cukrus“ prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės UAB „Arvi cukrus“ atžvilgiu atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje neatsižvelgė į atsakovės turtinę padėtį ir padarė nepagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju, būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, sąlygoja ganėtinai didelė reikalavimo suma. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į konkrečias jos (atsakovės) finansines galimybes, t. y. ar jai ieškinio reikalavimo suma yra didelė, ar ne. Nurodo, kad atsakovė yra juridinis asmuo, todėl ieškinio suma nelaikytina ženklia. Taigi, pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino jos (atsakovės) finansinių galimybių. Atsakovė vykdo ūkinę komercinę veiklą – užsiima cukraus ir su tuo susijusių išspaudų bei melasos gamyba bei prekyba. Bendrovė yra didelė, stabiliai dirbanti ir yra pajėgi įvykdyti, galimai ieškovui palankų teismo sprendimą, jos (atsakovės) turto vertė 2015 m. rugsėjo 30 d. balanse yra 34 908 695 Eur.
2) Pirmosios instancijos teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones atsakovės atžvilgiu, neįvertino preliminariai (prima facie) ieškinyje išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų. Ieškovo pateiktas ieškinys dėl 42 680 Eur skolos dalinai neatitinka faktinių aplinkybių, atsakovė neneigia skolos buvimo fakto, tačiau nesutinka su prašomos skolos bei kompensacijos dydžiu, nurodo kad atsakovės skola pagal buhalterinius dokumentus yra 32 070,93 Eur. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad pareikštas ieškinys ir prie jo pridėti jį pagrindžiantys įrodymai nesudaro preliminaraus pagrindo manyti, jog reikalavimas atlyginti nuostolius (kompensaciją) iš atsakovės galėtų būti tenkinamas, kadangi prašoma priteisti kompensacija yra aiškiai per didelė, nepagrįstas susidariusių nuostolių būtinumas.
3) Byloje nėra objektyvių aplinkybių, suteikiančių pagrindą manyti, kad atsakovė gali imtis veiksmų turtą paslėpti, dėl ko teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų neįmanomas, taip pat nėra įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad atsakovė mėgintų turtą perleisti tretiesiems asmenims ar kitaip sumenkintų savo tutinę padėtį, siekdama išvengti prievolių, galinčių atsirasti ieškinio patenkinimo atveju. Be to, nurodo, kad dėl jai pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, ji (atsakovė) negali atlikti jos veiklai vykdyti būtinų mokėjimų ir vykdyti prievolių – atsiskaityti su tiekėjais, tinkamai vykdyti savo prievoles kreditoriams ir klientams – atsiskaitant už suteiktas paslaugas, ko pasėkoje atsakovė gali turėti tam tikrų neigiamų pasekmių ateityje.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovės UAB „Arvi cukrus“ atskirąjį skundą ieškovas T. B. prašo jį atmesti ir palikti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m gruodžio 15 d. nutartį nepakeistą. Nurodo, kad ginčo atveju akivaizdu, kad ieškovo ieškinys yra pagrįstas, ir todėl bus priimtas jam palankus teismo sprendimas. Pati atsakovė pripažįstą prievolę ir vengia iki šiol su ieškovu atsiskaityti. Dėl atsakovės finansinės padėties nurodo, kad 2015 m. gruodžio 22 d. įsiskolinimas SODRAI sudarė 69 971,60 Eur, kurio bendrovė dėl lėšų stygiaus negali padengti. Atsakovės prastą finansinę padėtį patvirtina ir teismuose pareikšti kiti ieškiniai, kurių užtikrinimui buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovės turtui. Taigi, atsakovės finansinė būklė yra sunki, dėl to pareikšta ieškinio suma jai yra ženkli.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 ir 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovės UAB „Arvi cukrus“ turto areštas ieškinio reikalavimų ribose, t. y. 42 680 Eur sumoje.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nustato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Pagal teismų praktiką, teismo atliekamas preliminarus (prima facie) ieškinyje išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų vertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas dėl to, kad ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą, prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad, pasitvirtinus ieškovo nurodytoms aplinkybėms, ieškinys teoriškai negalėtų būti tenkinamas, ar kad ieškinio faktinis pagrindas niekaip nesusijęs su ieškinio reikalavimu ir (ar) kad ieškovas pasirinko neleistiną (neįmanomą įgyvendinti) galimai pažeistų teisių gynybos būdą, t. y. kad ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas. Pažymėtina ir tai, kad pati apeliantė atskirajame skunde neneigė skolos buvimo fakto, tačiau nesutiko su skolos bei paskaičiuotų kompensacijų dydžiu. Šios apeliantės nurodytos aplinkybės, kurias, anot jos, teismas turėjo vertinti, yra susijusios su bylos nagrinėjimu iš esmės ir negali būti teismo išsamiai analizuojamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje. Dėl nurodytų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovas tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimą, todėl pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – preliminarus (prima facie) ieškinio reikalavimų įvertinimas, yra pagrįsta ir patvirtinta.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo galimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Teismų praktikoje laikinosios apsaugos priemonės paprastai taikomos tuomet, kai reiškiamas didelės vertės reikalavimas, tačiau konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą, mastą gali nulemti ir priežastys, susijusios su byloje pareikštų materialinių teisinių reikalavimų dalyku, jų pobūdžiu. Ginčo atveju, apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino reikalavimo sumos dydžio konkrečiai pagal jos finansines galimybes, todėl nebuvo pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, kadangi ieškinio reikalavimo suma jai nėra didelė. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo apeliantės argumentu. Nagrinėjamu atveju, kaip nustatyta, ieškovas iš atsakovės prašo priteisti 42 680 Eur skolą. Pačio skolos buvimo fakto apeliantė, kaip ginčo atveju nustatyta, neneigia. Nors apeliantė teigia, kad pareikšto reikalavimo suma jai nėra didelė, todėl bus pajėgi įvykdyti galimai palankų ieškovui teismo sprendimą, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, ieškinio suma (42 680 Eur) atsakovės atžvilgiu yra pakankamai didelė, įvertinus tai, kad Lietuvos teismų informacinės „LITEKO“ sistemos duomenimis (CPK 179 str. 3 d.), atsakovės atžvilgiu užvesta labai daug turtinio pobūdžio civilinių bylų, dalis jų nagrinėjamos, dalis baigtos taikos sutartimi, dalis teismo įsakymu, be to, iš viešai prieinamų duomenų nustatyta, kad apeliantė yra skolinga 132 834,54 Eur VSDFV biudžetui, 143 855,84 Eur VMI prie LR FM, tuo tarpu VĮ Registrų centro duomenimis, paskutinė finansinė atskaitomybė teikta tik už 2013 metus, todėl nesant už paskutinius metus pateiktų finansinių dokumentų, nėra galimybės nuspręsti kokia šiuo metu tikroji apeliantės finansinė būklė. Atsižvelgdamas į tai, bei kad net ir iš dalies pripažinus ieškinį prievolė nėra įvykdyta, kad apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčo turto areštą pirmosios instancijos teismas pritaikė pagrįstai. Būtinybę taikyti (ir būtent tokios rūšies) laikinąsias apsaugos priemones pagrindžia tai, kad šiuo atveju yra visos prielaidos arba, kitaip tariant, apeliantei nėra teisinių kliūčių perleisti turtą, jeigu jis nuspręstų taip pasielgti, ir taip apsunkinti arba padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą.
CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Nurodyta įstatymo nuostata reiškia, kad teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios užtikrintų ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir nevaržytų kito asmens teisių ir teisėtų interesų labiau, nei reikia teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Šiuo atveju neproporcingo apeliantės teisių suvaržymo, kuris neatitiktų laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiamų tikslų įgyvendinimo, teismas nenustatė.
Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog preliminariai yra tikimybė, kad gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas ir dėl ieškinio dalyko yra grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, todėl atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338-339 straipsniu, teismas
nutaria:
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.