Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Romualdo Januškos, kolegijos teisėjų: Rimanto Savicko (pranešėjas), Zinos Mickevičiūtės, sekretoriaujant Lolitai Kudabienei, dalyvaujant ieškovui N. S., ieškovo atstovei I. M., atsakovo atstovams V. N., A. N., viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Abuva“ apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2006-11-14 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų N. S. ir V. S. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Abuva“ dėl taikos sutarties iš dalies pripažinimo negaliojančia, prarasto turto vertės priteisimo ir nuostolių atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

n u s tatė:

ieškovai CK 6.252 str., 6.845 str. 1 d., 6.846 str. 1 d. pagrindais prašė teismo pripažinti 2002-04-08 UAB „Abuva“ ir N. S. sudarytos taikos sutarties 3 punktą negaliojančiu, priteisti iš atsakovo 13 000 Lt už perduoto daikto praradimą ir 40 Lt nuostolių. Ieškovai nurodė, kad 2002-02-15 iš UAB „Raliga“ įsigijo automobilį „Audi C4“, kurį tą pačią dieną pastatė atsakovo automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Metalo g. 7, Utenoje, ir su atsakovu sudarė atlygintinę pasaugos sutartį. 2002-02-16 automobilis iš aikštelės buvo pavogtas. Atsakovas dėl jo darbuotojų netinkamo pareigų atlikimo neišsaugojo jam perduoto daikto, todėl privalėjo atlyginti visą turto vertę – 15000 Lt, tačiau atsakovas sumokėjo tik 2000 Lt. Todėl ieškovai prašo tarp jų ir atsakovo sudarytos taikos sutarties 3 p. sąlygą pripažinti negaliojančia, nes ji yra nesąžininga ir priteisti 13 000 Lt už prarastą daiktą ir 40 Lt nuostoliams atlyginti.

Utenos rajono apylinkės teismas 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimu ieškinį patenkino. 2002-04-08 taikos sutarties 3 p. sąlygą pripažino niekine ir negaliojančia, priteisė iš atsakovo UAB „Abuva“ ieškovams N. S. ir V. S. 13 040 Lt nuostoliams atlyginti ir 391, 20 Lt žyminio mokesčio. Teismas įvertinęs byloje esančius įrodymus nustatė, kad ieškovai 2002-02-15 pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įgijo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teises į 15 000 Lt vertės automobilį Audi C4, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Atsakovas UAB „Abuva“ nuo 2000 m. ėmėsi ūkinės veiklos – automobilių stovėjimo aikštelės, kurios panaudojimo paskirtis – prekiauti automobiliais, eksploatavimo. Ieškovai įsigytą automobilį 2002-02-15 pastatė atsakovo automobilių stovėjimo aikštelėje. Teismas nustatė, kad atsakovas teikė viešąsias paslaugas, sutarties standartinės sąlygos buvo išdėstytos Prekybos automobilių pardavimo ir parkavimo aikštelėje taisyklėse (toliau – Taisyklės), kurios iškabintos visiems klientams prieinamoje vietoje susipažinti, o sutarties sudarymo faktas buvo fiksuojamas klientui, prisijungiančiam prie viešosios sutarties, išduodant nustatytos formos dokumentą – UAB „Abuva“ turgaus taloną ir padarant įrašą registravimo žurnale apie automobilio įvažiavimą į aikštelę. Šalys viešąją sutartį sudarė 2002-02-15, ieškovui prisijungiant (CK 6.160 str. 2 d.) ir priimant standartines sutarties sąlygas, kurias vienašališkai nustatė kita šalis (CK 6.184, 6.185 str.). Šalys neginčija, kad jos, ieškovui prisijungiant, 2002-02-15 sudarė viešąją sutartį, tačiau tarp šalių kyla ginčas dėl šios sutarties pagrindu tarp jų susiklosčiusių teisinių santykių pobūdžio: ieškovai teigia sudarę automobilio pasaugos sutartį, o atsakovai – atlygintinų paslaugų. Atsakovo Įstatuose nesant tiesiogiai numatyta verstis ekonomine veikla – automobilių pasauga, nenustačius, kad pagrindinis sutarties sudarymo tikslas būtų buvęs automobilio pasaugos paslauga, t. y. tikslas išsaugoti perduotą daiktą, nenustačius, kad automobilis būtų buvęs perduotas atsakovui saugoti, šalių neginčijamų faktų visuma, kad automobiliai po turgaus darbo valandų buvo laikomi aptvertoje, apšviestoje ir nuolat sargo saugomoje aikštelėje, ir kt., nėra pakankama padaryti pagrįstą išvadą, kad šalys 2002-02-15 susitarė dėl pasaugos sutarties dalyko – pasaugos paslaugų, t. y., kad sudarė ir vykdė būtent pasaugos sutartį (CK 6.830 str. 1 d.), todėl teismas padarė išvadą, kad šalys sudarė atlygintinų paslaugų sutartį (CK 6.716 str.). Atsakovas savo standartinėse sutarties sąlygose (Taisyklių 6 p.) yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodęs, kad neteikia automobilių ir prekių apsaugos nuo vagystės, plėšimo, trečiųjų asmenų nusikalstamos veikos paslaugos, tačiau išorine reklama deklaravo, kad automobilius laikyti aikštelėje yra saugu. Pagal CK 6.718 str. l d. nuostatas, atsakovas, teikdamas viešąsias atlygintines paslaugas, privalėjo veikti sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų klientų interesus. Teismas, įvertinęs byloje esančias faktines aplinkybes, nustatė, kad atsakovas teikdamas minėtas viešąsias paslaugas, nebuvo pakankamai apdairus, atidus ir rūpestingas, dėl ko šalių sutarties vykdymo metu automobilio vagyste iš atsakovo eksploatuojamos aikštelės ieškovams buvo padaryta turtinė žala, tai padarė ieškovams teikiamą paslaugą nekokybiška. Nors atsakovas nėra atsakingas už automobilio vagystę, tačiau yra atsakingas už tai, kad jis nenumatė tokios grėsmės kilimo ir neapsaugojo kliento, o tai padarė ieškovams teikiamą paslaugą nekokybiška (CK 6.197 str.). Neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartį, laikoma, kad sutartis yra pažeista, dėl to atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė. Nustatyta, kad ieškovams automobilio vagyste buvo padaryta 15 000 Lt žala, nes tokios rinkos vertės ieškovų turtas – automobilis – buvo prarastas dėl atsakovo netinkamo sutarties vykdymo (CK 6.249 str.). CK 6.249 str. 4 d. nustato, kad be tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų, į nuostolius įskaičiuojamos protingos išlaidos, susijusios su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu (4 d. 2 p.). Žalai, kuri padaryta pavogus transporto priemonę, įvertinti reikėjo specialių žinių, todėl ieškovas, siekdamas įrodyti žalos dydį, turėjo papildomų išlaidų: jo prašymu UAB „Automobilių ekspertizė“ nustatė automobilio vidutinę statistinę rinkos vertę, už šią paslaugą ieškovas sumokėjo 40 Lt. Taigi, ieškovams iš viso padaryta 15 040 Lt nuostolių. Teismas nustatė, kad atsakovo atžvilgiu yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę, nes yra nustatytos visos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai – (CK 6.246 str. l d.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.), kaltė (CK 6.248 str.), žala (LR CK 6.249 str.).

Teismas nustatė, kad ieškovas N. S. ir atsakovas UAB „Abuva“, tarpusavio nuolaidomis siekdami užkirsti kelią kilti teisminiam ginčui, 2002-04-08 sudarė taikos sutartį, kuri nėra patvirtinta teismo, todėl ji neturi galutinio teismo sprendimo galios (CK 6.985 str.). Ši taikos sutartis įvykdyta, nes jos pagrindu atsakovas ieškovui sumokėjo sulygtą žalos atlyginimui sumą – 2000 Lt. Teismas, įvertinęs šalių ketinimus sudarant taikos sutartį ir pačią taikos sutartį, konstatavo, kad esant sąlygoms atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti ir nesant pagrindo mažinti atlygintinos žalos dydį, esant įstatymo reikalavimui turto praradimo atveju atlyginti ne turto įsigijimo išlaidas, o to turto rinkos vertę, taikos sutartimi šalys, spręsdamos ieškovams padarytos 15 040 Lt dydžio žalos atlyginimą, ir susitarę tik dėl 2000 Lt atlyginimo, moraliai paremiant ieškovus, iš esmės pažeidė jų interesus (CK 6.228 str.). Taikos sutarties 3 p. sąlyga, kuria ieškovas, kaip ekonomiškai silpnesnė sandorio šalis, jam sumokėjus 2000 Lt, kitoje dalyje (13 040 Lt) nuostolių atlyginimo atsisakė, t. y. ieškovui nuostoliai, esant tam pagrindui, nebuvo atlyginti visiškai, prieštarauja gerai moralei. CK 1.81 str. l d. nustato, kad viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Nustačius, kad panaikinus neteisėtas sandorio sąlygas, kitos teisėtos sąlygos gali likti galioti, nėra pagrindo pripažinti niekiniu ir negaliojančiu visą sandorį ir spręsti dėl restitucijos taikymo (CK 1.81 str. 2–3 dalys, 6.145 str., 6.153 str.). Ginčijamą taikos sutarties 3 p. sąlygą pripažinus niekine ir negaliojančia, kitos taikos sutarties teisėtos sąlygos liktų galioti, t. y., kad ieškovas, gavęs iš viso 15 040 Lt nuostoliams atlyginti, kitokių pretenzijų dėl nuostolių atlyginimo atsakovui neturi.

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo Utenos rajono apylinkės teismo 2006-11-14 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliantas nurodo, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi buvo priimtas neteisingai įvertinus kai kuriuos byloje surinktus įrodymus ir nustačius faktines aplinkybes, pažeidus materialines ir procesines teisės normas. Apeliantas skundą grindžia sekančiais motyvais. 1. Dėl sutarties tarp atsakovo ir ieškovų dalyko ir sutarties dalyko kokybės. Teismas nustatė, kad šalys viešąją atlygintinų paslaugų teikimo sutartį sudarė 2002-02-15, ieškovui prisijungiant ir priimant standartines sutarties sąlygas, kurias vienašališkai nustatė atsakovas. Su turgavietės klientais atsakovas sudarydavo viešąsias paslaugų teikimo sutartis pagal standartines sąlygas „Prekybos automobilių pardavimo ir parkavimo aikštelėje taisykles“ (toliau skunde – Taisyklės) (t. l, b. l. 28). Taisyklių 1 punktas, nustatė, kad atsakovas „Taisyklėse nustatyta tvarka asmenims, sumokėjusiems ar įsipareigojusiems sumokėti taisyklėse nurodytus mokesčius, suteikia teisę prekiauti automobiliu prekybos aikštelės teritorijoje“, o Taisyklių 6 punktas aiškiai ir nedviprasmiškai nustatė, kad atsakovas „neteikia automobilių apsaugos nuo vagystės, plėšimo, trečiųjų asmenų nusikalstamos veiklos paslaugų“, t. y. apsaugos paslaugos nėra šalių sudarytos sutarties dalyku. Todėl teismo sprendimo išvados, kad buvo pažeisti teikiamos paslaugos kokybės reikalavimai yra padarytos vertinant apsaugos paslaugą, dėl kurios neteikimo atsakovas konkrečiai ir nedviprasmiškai susitarė. Apeliantas nesutinka su teismo išvadomis, kad atsakovas deklaravo automobilių laikymo saugumą išorine reklama ir todėl ieškovai sudarydami sutartį su atsakovu būtent tikėjosi, kad automobilį laikyti aikštelėje bus saugu, nes šios išvados yra nepagrįstos nei byloje surinktais įrodymais, nei teisės normomis. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas išorinėse reklamos pateikimo priemonėse skelbė saugų automobilių laikymą turgavietėje. Priešingai, atsakovas turgavietėje nuolat skelbė garso pranešimus, įspėjančius apie galimas vagystes. Atsakovo lokalinių norminių teisės aktų nustatyta tvarka ir jos sąlygos ieškovams negalėjo būti žinomos, todėl ši tvarka negali būti laikoma išorine reklama nei pagal tvarkos išraiškos formą, nei pagal tvarkos tikslą. Turgavietė pagal savo paskirtį yra skirta ne automobiliams apsaugoti, o prekybai. 2. Dėl byloje pareikštų reikalavimų peržengimo (CPK 265 str. 2 d.). Teismas, sprendime nustatęs, kad atsakovas „nepakankamai apsaugojo aikštelės teritoriją“ ir tuo pažeidė paslaugos, kurios jis neteikė kokybės reikalavimus, bei patenkinęs ieškovų reikalavimą dėl 13 000 Lt už prarastą daiktą priteisimo inter alia, pripažino negaliojančia šalių sudarytos sutarties sąlygą, nustatančią, kad atsakovas „neteikia automobilių apsaugos nuo vagystės, plėšimo, trečiųjų asmenų nusikalstamos veiklos paslaugų“ (Taisyklių 6 p.). Tokie teismo veiksmai vertintini kaip ieškinio ribų peržengimas, nes ex officio buvo pakeistas ieškinio dalykas (CPK 42 str. 1 d., 135 str. 1 d. 4 p.). Kadangi teismas sprendime negalėjo peržengti byloje pareikštų reikalavimų, tai priimdamas atsakovo ginčijamą sprendimą teismas pažeidė CK 6.189 str. 1 d. ir CPK 265 str. 2 d. 3. Dėl negalimumo bylą nagrinėti teisme. Pirmosios instancijos teismas sprendime nustatė, kad civilinėje byloje Nr. 2-654-02/04 2002-04-03 teisme buvo gautas ieškovo N. S. rašytinis prašymas, kuriuo ieškovas prašė grąžinti jo ieškininį pareiškimą atsakovui UAB „Abuva“ paduotą teismui 2002-03-28, nurodė, kad jam yra žinomos CPK 244 str. 3 p. numatytos bylos nutraukimo pasekmės. 2002-04-04 buvo priimta teismo nutartis grąžinti N. S. ieškininį pareiškimą. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad 2002-04-04 Utenos rajono apylinkės teismo nutartis, kuria nebuvo priimtas ieškovo N. S. atsisakymas nuo ieškinio, o civilinė byla nenutraukta, ieškovams kelio kreiptis į teismą neužkirto. 1965 m. CPK 244 str. 3 dalis nustato, kad „bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama“, ir ieškovas prašyme dėl ieškinio grąžinimo patvirtino, kad apie tai žino. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti ieškovų ieškinį CPK 137 str. 1 d. 4 p. pagrindu, o šiai aplinkybei paaiškėjus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme – bylą nutraukti (CPK 293 str. 3 p.). 4. Dėl ieškovų reikalavimo teisės į nuostolių, patirtų dėl prarasto automobilio, atlyginimą. Teismas nustatė, kad automobilį Audi C 4 (duomenys neskelbtini) ieškovai už 4000 Lt įgijo pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu pagal pažymą sąskaitą Nr. 588175 (t. 1, b. l. 4). CK 1.75 str. 1 d. nustato, kad įstatymas gali nustatyti privalomą tam tikrų sandorių registraciją. CK 6.305 str. 3 dalis nustato, kad atskirų daiktų (prekių) pirkimo–pardavimo ypatumus gali nustatyti atitinkami įstatymai. Pagal LR saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 19 str. 1 d. ir „Laikinųjų valstybinio numerio ženklų išdavimo panaudojimo ir apskaitos taisyklių“, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2000-04-07 įsakymo Nr. 170, 13 ir 15.2 punktuose nustatytus reikalavimus registracijai ir valstybinio numerio ženklų išdavimui, darytina išvada, kad ieškovai vagystės momentu nebuvo įregistravę pirkimo–pardavimo sandorio, nors pagal įstatymą jį registruoti privalėjo. Todėl pagal CK 1.75 str. 2 d. ieškovai negalėjo panaudoti neįregistruoto pirkimo–pardavimo sandorio prieš tretįjį asmenį-atsakovą, bei negalėjo įrodinėti savo teisių prieš atsakovą remdamiesi kitais įrodymais. Apeliantas teigia, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus, susijusius su automobilio pardavimą patvirtinančia pažyma – sąskaita Nr. 588175, todėl neteisingai įvertino teisinius santykius, susiklosčiusius tarp ieškovo N. S. ir UAB „Raliga“ ir nepagrįstai pripažino ieškovams reikalavimo teisę. 5. Dėl 2002-04-08 taikos sutarties tarp ieškovo N. S. ir atsakovo 3 punkto pripažinimo negaliojančiu. Teismas nepagrįstai ir, pažeisdamas materialinės teisės normas, patenkino ieškovų reikalavimą dėl 2002-04-08 taikos sutarties, sudarytos tarp atsakovo ir ieškovo N. S., 3 punkto pripažinimo negaliojančiu. Teismas neatsižvelgė į atsakovo argumentus, kad taikos sutartį atsakovas sudarė siekdamas, kad nebūtų daroma žala jo verslui ir nekiltų teisminio ginčo ateityje (sutarties preambulės (b) p., 5, 6 p.) ir be jokios abejonės nebūtų sudaręs taikos sutarties, neįtraukdamas sutarties dalies (3 punkto), kurį teismas pripažino negaliojančiu, nes be šio punkto sutartis tampa betiksle. Teismo sprendimas prieštarauja CK 6.162 str. 2 d. ir CK 6.983 str. 1 d., kurias aiškinant darytina išvada, jog būtent šalių taikos sutartyje sulygtos tarpusavio nuolaidos yra laikomos esmine taikos sutarties sąlyga, o pripažinus negaliojančiu bent vieną susitarimą dėl nuolaidų negalioja visa taikos sutartis, nes jos dalykas yra nedalus ir šalių tarpusavio susitarimu pasiektas nuolaidų balansas yra pažeidžiamas. CK 6.983 str. 2 d. nustato, kad „taikos sutarties pagrindu atsiradusi šalių prievolė jos dalyko atžvilgiu pripažįstama nedalia“. Tai reiškia, kad CK 6.983 str. 2 d. imperatyviai draudžia pripažinti taikos sutartį negaliojančia iš dalies ir taikos sutarčiai netaikytinas CK 1.96 str., kadangi įvertinti, kokia viena iš daugelio taikos sutarties nuostatų lėmė taikų viso ginčo išsprendimą yra neįmanoma, nes atsakovas teismui nurodė, kad taikos sutartį jis sudarė atsižvelgdamas į visas sulygtas sąlygas ir nebūtų sudaręs su ieškovu N. S. taikos sutarties kitomis sąlygomis, nes toks buvo šalių sulygtas kompromisas ir abipusės nuolaidos. Apeliantas pažymi, kad pripažintame negaliojančiu taikos sutarties 3 punkte šalys susitarė tik dėl to, kad ieškovo atsisakymas nuo visų reikalavimų atsakovui dėl patirtos žalos atlyginimo, įsigalioja jam gavus taikos sutarties 2 punkte šalių sulygtą žalos atlyginimo sumą, t. y. 2000 Lt., o ne 15 040 Lt. Taikos sutarties 2 punktas, kuriame šalių buvo sulygta žalos atlyginimo suma 2000 Lt, liko galioti. Pirmosios instancijos teismas taikos sutarties 3 punktą pripažino negaliojančiu, remdamasis CK 6.228 str. 1 d. ir 1.81 str. nepagrįstai. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad ieškovai yra ekonomiškai silpnesnė šalis nei atsakovas, nes abi šalys yra verslininkai. Taikos sutartis tarp šalių buvo sudaryta laisva valia. Pagal 2002-04-08 sudarytą taikos sutartį ieškovui N. S. sumokėjo 2000 Lt, t. y. atlygino pusę ieškovų patirtų nuostolių, kurių dydis pagrįstas oficialiais rašytiniais įrodymais (automobilio Audi C 4 importo muitinės deklaracija (bendruoju dokumentu) 2UR10403134 ir pažyma-sąskaita Nr. 588175).

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovai nurodo, kad nesutinka su skunde išdėstytais motyvais. 1. Dėl sutarties dalyko ir kokybės. Pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo tarp ginčo šalių susiklosčiusius santykius ir nustatė, kad buvo sudaryta viešųjų paslaugų sutartis. Apeliantas UAB „Abuva“ nepagrįstai teigia, kad pasaugos paslaugos nėra šalių sudarytos sutarties dalyku. Apeliantas konkliudentiniais veiksmais deklaravo priešingai – byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad 2002-02-15 apeliantas eksploatavo automobilių stovėjimo aikštelę, esančią Metalo g. 7, Utena. Aikštelės teritorija buvo aptverta metaline tvora, virš metalines tvoros keliomis eilėmis buvo nutiesta spygliuota viela, rakinami vartai, buvo sargai ir kt. Taigi, atsakovas savo veiksmais deklaravo apsaugos paslaugos teikimą. Todėl ieškovai pagrįstai ir protingai tikėjosi, kad automobilį apelianto eksploatuojamoje aikštelėje laikyti saugu. 2. Dėl byloje pareikštų reikalavimų peržengimo. Ieškovai nurodo, kad ieškinyje nebuvo reikštas reikalavimas dėl Prekybos automobilių ir parkavimo aikštelės taisyklių 6 p. panaikinimo, 2006-11-14 Utenos rajono apylinkės teismas sprendime nėra pasisakyta dėl šio punkto panaikinimo. 3. Dėl negalimumo nagrinėti bylą teisme. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės nagrinėti bylą CPK 293 str. 1 d. 3 p. pagrindu, nes 2002-04-04 Utenos rajono apylinkės teismo nutartimi buvo nuspręsta grąžinti ieškininį pareiškimą, t. y. nespręstas klausimas nei dėl bylos nutraukimo, nei dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu. 4. Dėl ieškovų reikalavimo teisės. Apeliacinio skundo argumentai, jog teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovai nėra automobilio Audi C 4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkai, nepagrįsti. Ieškovai bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo automobilį Audi C 4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2002-02-15 pažymos-sąskaitos Nr. 588175 pagrindu. Ta aplinkybė, kad pagal kasos aparato kontrolinės juostos duomenis pinigai į kasą įnešti ne pažymos-sąskaitos išrašymo dieną teisinės reikšmės neturi, nes ne ieškovai, o UAB „Raliga“ turėjo tinkamai sutvarkyti buhalterinius dokumentus. Be to, atsakovas UAB „Abuva“ pagal taikos sutartį išmokėdamas ieškovui N. S. 2000 Lt pripažino jį automobilio savininku. 5. Dėl 2002-04-08 taikos sutarties. Ieškovai mano, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad teismo nepatvirtinta taikos sutartis neturi šalims galutinio teismo sprendimo galios ir gali būti pripažinta negaliojančia dėl esminės šalių nelygybės.

Apeliacinis skundas tenkintinas, skundžiamas teismo sprendimas naikinamas, priimamas naujas sprendimas (CPK 326 str. 1 d., 2 p.).

Teismas nustatė, kad ieškovas N. S. ir atsakovas UAB „Abuva“, tarpusavio nuolaidomis siekdami užkirsti kelią kilti teisminiam ginčui, 2002-04-08 sudarė taikos sutartį, kuri nėra patvirtinta teismo, todėl ji neturi galutinio teismo sprendimo galios (CK 6.985 str.). Nei viena sutarties šalis nėra pareiškusi ir neteigia, kad jų pasirašyta 2002-04-08 taikos sutartis turi teismo sprendimo galią, todėl teismo akcentas į tai, kad sutartis nėra patvirtinta teismo, todėl ji neturi galutinio teismo sprendimo galios šio ginčo sprendimui neturi reikšmės. CK 6.983 str. 1 d. nurodyta, kad taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus. Nagrinėjamoje byloje šalys sudarydamos taikos sutartį išsprendė kitus klausimus, kaip ir numatyta CK 6.983 str. 1 d. Ši taikos sutartis įvykdyta, nes jos pagrindu atsakovas ieškovui sumokėjo sulygtą žalos atlyginimui sumą – 2000 Lt. Teismas, įvertinęs šalių ketinimus sudarant taikos sutartį ir pačią taikos sutartį, konstatavo, kad esant sąlygoms atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti ir nesant pagrindo mažinti atlygintinos žalos dydį, esant įstatymo reikalavimui turto praradimo atveju atlyginti ne turto įsigijimo išlaidas, o to turto rinkos vertę, taikos sutartimi šalys, spręsdamos ieškovams padarytos 15 040 Lt dydžio žalos atlyginimą, ir susitarę tik dėl 2000 Lt atlyginimo, moraliai paremiant ieškovus, iš esmės pažeidė jų interesus (CK 6.228 str.). Ar pažeidžiami sutartį pasirašiusių šalių interesai galima spręsti tik nustačius tikruosius sutartį pasirašiusių asmenų ketinimus ir interesus sutarties pasirašymo metu. Taikos sutartis pasirašyta 2002-04-08, o ieškinys teismui pateiktas 2004-06-28, t. y. praėjus daugiau, kaip dvejiems metams. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ieškovas N. S. paaiškino, kad taikos sutarties pasirašymo metu taikos sutarties sąlygos jį tenkino, kadangi pagal byloje esančius rašytinius įrodymus jis automobilį įsigijęs už 4000 Lt, todėl sutiko su 2000 Lt suma, nes tai buvo pusė pavogto automobilio kainos. Kad pasirašymo metu sutartis atitiko ieškovo valią, galima spręsti ir iš byloje esančių dokumentų. N. S. Utenos rajono apylinkės teismui pateikė pareiškimą, kuriuo prašė grąžinti jo ieškininį pareiškimą, paduotą 2002-03-28 atsakovui UAB „Abuva“ ir teismo nutartimi jo ieškinys grąžintas. Be to, ieškovas N. S. 2004-03-28 parašė pareiškimą UAB „Abuva“ direktoriui, kad UAB „Abuva“ neturi turtinių pretenzijų, pagal Utenos rajono apylinkės teismo nutartį 2002 m. kovo 28 d. Nr. 300-02 (prijungta civ. byla Nr. 2-654-02/2004, b. l. 9, 3, 13). Šių aplinkybių visuma patvirtina, kad taikos sutartį šalys pasirašė laisva valia, sutarties sąlygos atitiko jų tikruosius ketinimus. Kad taikos sutarties 3 punkto sąlyga yra nesąžininga ir neteisėta, ieškovai nusprendė daugiau, kaip po dviejų metų, nes kaip paaiškino ieškovas N. S. jam kilo mintis, jog 2000 Lt suma už pavogtą automobilį yra per maža, todėl nusprendė ginčyti sutarties 3 punkto sąlygą. Ieškovai ieškinyje nurodė tik tai, kad taikos sutarties 3 punkto sąlyga yra nesąžininga ir neteisėta, tačiau kuo pasireiškė nesąžiningumas, nekonkretizavo. Ieškovai tik dublike papildė ieškinio teiginį dėl nesąžiningumo, jog sudarant taikos sutartį UAB „Abuva“ pasinaudojo savo ekonominiu pranašumu. Atsakovo ekonominis pranašumas nėra detalizuotas, tai, kad atsakovas yra juridinis asmuo užsiimantis ūkine veikla, savaime nereiškia jo ekonominio pranašumo, kadangi ieškovas N. S. taikos sutarties sudarymo metu taip pat vykdė ūkinę komercinę veiklą, buvo suinteresuotas palaikyti verslo santykius su atsakovo įmone, nes kaip nurodė pats N. S., jis pirkdavo automobilius parvežtus iš užsienio valstybių ir juos atitinkamai paruošęs, naudodamasis atsakovo automobilių pardavimo aikštele, parduodavo tretiesiems asmenims. Pats ieškovas savo veiklos nelaikė verslu, tačiau pripažino, kad per metus parduodavo keletą automobilių. Asmuo, vykdantis tokią veiklą, kokią vykdė ieškovas, turi pakankamą patirtį derėtis dėl kainos, todėl negalima sutikti su teismo sprendimo išvada, kad ieškovas yra silpnoji sandorio šalis ir jos interesų gynimui turi būti teikiamas prioritetas.

Negalima sutikti su teismo sprendimo nuoroda į tai, kad taikos sutarties 3 p. sąlyga, kuria ieškovas, kaip ekonomiškai silpnesnė sandorio šalis, jam sumokėjus 2000 Lt, kitoje dalyje (13 040Lt) nuostolių atlyginimo atsisakė, t. y. ieškovui nuostoliai, esant tam pagrindui, nebuvo atlyginti visiškai, prieštarauja gerai moralei. Taikos sutarties sudarymo metu vienareikšmiai tvirtinti, kad yra pagrindas visiškam ieškovo nuostolių atlyginimui nebuvo galima, kadangi kaip matyti iš visos bylos medžiagos ir jos nagrinėjimo eigos, šalys iki šiol laikosi skirtingų nuomonių dėl atsakovo pareigos atlyginti ieškovo patirtą žalą. Kolegija nesutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo išvada, kad šalių sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl yra niekinis ir negalioja pagal CK 1.81 str. l d. nuostatas. Ieškovai neginčijo ir teismas nieko nepasisakė dėl taikos sutarties 1 punkto, kuriame iš esmės yra ta pati sąlyga, kaip ir 3 punkte, kadangi jame sakoma, kad ieškovas atsisako nuo visų reikalavimų „Abuvai“ dėl patirtos žalos atlyginimo. Aiškinant sutarties tekstą, galima teigti, kad šalių taikos sutartis nepraranda savo prasmės ir pilnai atspindi šalių valią jos sudarymo metu ir be sutarties 3 punkto sąlygos. Teismo išvada, kad sandoris prieštarauja viešajai tvarkai nemotyvuota, kadangi teismas nenurodė kuo tai galėjo pasireikšti. Prieštaravimą gerai moralei galima suprasti, kaip šalies elgesį, kuris prieštarauja visuotinai pripažintoms elgesio taisyklėms, tačiau šiuo atveju yra sprendžiamas šalių ginčas dėl to, kokio pobūdžio teisiniai santykiai buvo susiklostę tarp ginčo šalių, todėl teigti, kad bandymas ginčą išspręsti taikiai, prieštarauja gerai moralei, negalima.

Nepagrįstas sprendimo teiginys, kad esant sąlygoms atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti ir nesant pagrindo mažinti atlygintinos žalos dydį, taikos sutarties 3 punkto sąlyga prieštarauja įstatymui. Atsakovas nagrinėjamoje byloje nereiškė prašymo mažinti ieškovų reikalaujamos atlyginti žalos dydžio, teismas nesvarstė, ar yra sąlygos, kurioms esant būtų galima mažinti reikalaujamos priteisti žalos dydį, nes Civilinio kodekso normos tokią galimybę numato.

Bylos esmė šiuo atveju yra ieškovo ir atsakovo 2002-04-08 taikos sutarties 3 punkto sąlygos teisėtumas. Šalys, sudarydamos minėtą sutartį, joje konstatavo, kad ieškovui yra padaryta žala, kad ieškovas atsisako visų reikalavimų „Abuvai“ dėl patirtos žalos atlyginimo (sutarties 1 p.), „Abuva“ įsipareigoja taikos sutarties pasirašymo dieną sumokėti nukentėjusiajam 2000 litų, atlygindama žalą ieškovui (sutarties 2 p.).

Ieškovai ieškinyje nurodė, kad su atsakovu sudarė pasaugos sutartį, kad automobilį perdavė pasaugai atlygintinai. Teismas padarė išvadą, kad šalys sudarė atlygintinų paslaugų sutartį (CK 6.716 str.), kadangi atsakovas savo standartinėse sutarties sąlygose (Taisyklių 6 p.) yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodęs, jog neteikia automobilių ir prekių apsaugos nuo vagystės, plėšimo, trečiųjų asmenų nusikalstamos veikos paslaugos, tačiau išorine reklama deklaravo, kad automobilius laikyti aikštelėje yra saugu, todėl pagal CK 6.718 str. l d. nuostatas, atsakovas, teikdamas viešąsias atlygintines paslaugas, privalėjo veikti sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų klientų interesus. Tačiau pagal ieškinio reikalavimo esmę, o reikalavimas yra aiškus – pripažinti negaliojančiu taikos sutarties 3 punkto nuostatą, ieškinio reikalavimo išsprendimui neturi reikšmės kokio teisinio santykio pagrindu atsirado šalių teisiniai santykiai.

Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad 2002-04-04 Utenos rajono apylinkės teismo nutartis, kuria nebuvo priimtas ieškovo N. S. atsisakymas nuo ieškinio, o civilinė byla nenutraukta, ieškovams kelio kreiptis į teismą neužkirto. 1965 m. CPK 244 str. 3 dalis nustato, kad „bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama“ ir ieškovas prašyme dėl ieškinio grąžinimo patvirtino, kad apie tai žino. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti ieškovų ieškinį CPK 137 str. 1 d. 4 p. pagrindu, o šiai aplinkybei paaiškėjus pirmosios nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme bylą nutraukti (CPK 293 str. 3 p.). 2004 m. balandžio 4 d. Utenos rajono apylinkės teismo nutartimi grąžintas N. S. ieškininis pareiškimas. Nutartyje nėra nurodyta, kad ieškovas atsisako nuo ieškinio ir tokį atsisakymą teismas priima, taip pat nenurodyta, kad byla nutraukta. Bylos nutraukimo atveju šalis nebegali iš naujo kreiptis į teismą dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu, tarp tų pačių šalių, tačiau šiuo atveju nesant nutarties nutraukti bylą, teismas pagrįstai priėmė ieškovo ieškinį.

Dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo, skundžiamas Utenos rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimas naikinamas, priimamas naujas sprendimas, kuriuo ieškovų N. S. ir V. S. ieškinys atsakovui UAB „Abuva“ atmetamas. Iš ieškovų priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str.).

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Utenos rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Ieškovų N. S. ir V. S. ieškinį atsakovui UAB „Abuva“ dėl 2002 m. balandžio 8 d. taikos sutarties 3 punkto sąlygos pripažinimo negaliojančia ir žalos atlyginimo, atmesti.

Priteisti iš N. S. ir V. S. po 195,60 Lt žyminio mokesčio UAB „Abuva“ ir po 21,95 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų į valstybės biudžetą.