Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Pakalnytė - Tamošiūnaitė,

teismo posėdyje išnagrinėjo įtariamojo M. B., gim. 1986 m. rugpjūčio 9 d., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gynėjo advokato Viktoro Rutkausko skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 15 d. nutarties, kuria nustatytas įtariamajam paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo - terminas vienam mėnesiui, šį terminą skaičiuojant nuo 2012 m. gegužės 11 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. B. įtariamas tuo, kad veikdamas bendrai su Ž. A., tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, ne vėliau kaip 2012 m. kovo 6 d. neteisėtai įgijo laibai didelį kiekį psichotropinės medžiagos 4-metiletilkatinono, kurį paslėpė prie Naujininkų sentikių kapinių, netoli namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste; kad jis 212 m. kovo 5 d. nurodė Ž. A. minėtą psichotropinę medžiagą 2012 m. kovo 6 d. nugabenti iš anksčiau minėtos vietos į iš anksto nurodytą vietą - prie „ONIKS" degalinės, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste, ir ten ją palikti, po ko Ž. A. vykdydamas M. B. nurodymus, 2012 m. kovo 6 d. apie 16 val. paėmė minėtą psichotropinę medžiagą iš M. B. nurodytos vietos - prie namo (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste ir gabeno savo vairuojamu automobiliu MINI COOPER, v/n (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto gatvėmis kol 2012 m. kovo 6 d. apie 16.35 val. buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Šiais savo veiksmais M. B. įtarimas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste BK) 260 str. 3 d.

Įtariamasis M. B. Vilniaus apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroro 2012 m. kovo 8 d. nutarimu pripažintas įtariamuoju ir paskelbta jo paieška. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. kovo 8 d. nutartimi įtariamajam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Įtariamasis M. B. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste BPK) 140 str. numatyta tvarka sulaikytas 2012 m. gegužės 11 d.

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. gegužės 13 d. nutartimi nustatė įtariamajam paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo - terminą vienam mėnesiui, šį terminą skaičiuojant nuo 2012 m. gegužės 11 d. Savo sprendimą teismas motyvavo tuo, kad M. B. įtariamas sunkaus nusikaltimo padarymu, buvo pasislėpęs, buvo baustas realia laisvės atėmimo bausme. Todėl manoma, kad būdamas laisvėje jis gali pasislėpti ir taip trukdyti byloje nustatyti tiesą.

Skunde nurodoma, jog Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme 2012 m. kovo 8 d. skiriant kardomąją priemonę kartu su įtariamojo paieškos paskelbimu, pats įtariamasis teismo posėdyje nedalyvavo ir negalėjo duoti savo paaiškinimų dėl jam pateiktų kaltinimų, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos BPK 123 str., o ir įtariamojo pasirinktas gynėjas neturėjo galimybės išsakyti savo argumentų dėl įtariamajam prašomos skirti kardomosios priemonės pagrįstumo. Nebuvo galimybės ir skųsti tokį teismo sprendimą. Gynėjo teigimu, M. B. nei apie jo pripažinimą įtariamuoju, nei apie paskelbtą jo paiešką nieko nežinojo ir negalėjo žinoti. Todėl teismas, 2012 m. gegužės 13 d. spręsdamas suėmimo termino nustatymo klausimą, privalėjo ne tik formaliai nustatyti šį terminą, bet ir patikrinti kardomosios priemonės - suėmimo skyrimo pagrįstumą.

Skunde taip pat nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiojo teismo Senatas savo 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 50 išaiškino, jog teisėjas, spręsdamas kardomosios priemonės paskyrimo klausimą privalo patikrinti, ar pateiktoje medžiagoje yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad būtent įtariamasis padarė nusikalstamą veiką, o su pateikta medžiaga turi teisę susipažinti įtariamasis ir jo gynėjas. Nors teismo posėdžio metu toks prašymas buvo pareikštas, tačiau teismas jį tenkinti atsisakė. Gynėjo teigimu, jiems nebuvo suteikta galimybė susipažinti net su teismo 2012 m. kovo 8 d. nutartimi, kuria M. B. buvo skirtas suėmimas, nors prokuroras savo 2012 m. gegužės 13 d. prašymą nustatyti suėmimo terminą motyvavo tuo, kad nėra išnykę šioje nutartyje nurodyti suėmimo pagrindai. Gynėjo vertinimu, priimdamas tokį sprendimą teismas grubiai pažeidė jo ginamojo teisę į gynybą ir jam, kaip gynėjui, atėmė galimybę tinkamai vykdyti savo pareigas. Tuo pačiu buvo pažeistas ir Lietuvos Respublikos BPK 7 str. suformuluotas bylų nagrinėjimo laikantis rungimosi principas.

Skunde teigiama, kad su dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos buvo sulaikytas būtent Ž. A., o kaltinimai M. B. remiasi vien šio įtariamojo parodymais. Tuo tarpu teismas, vertindamas Ž. A. parodymus, turėjo atkreipti ypatingą dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendime, priimtame A. B. byloje prieš Šveicariją suformuluotas nuostatas, kad teismas turėtų labai atsargiai vertinti vieno bendrininko parodymus, duotus prieš kitą bendrininką. Visų pirma tokie parodymai turėtų būti vertinami jų vientisumo, nuoseklumo požiūriu, o taip pat, ir tai ypač svarbu - turėtų būti itin kruopščiai nustatyta, ar jie neprieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Tokia pati nuostata suformuluota ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 "Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą", kurio 3.1.5. punkte teigiama, kad teismo išvados nuosprendyje negali būti grindžiamos vien kaltinamojo prisipažinimu padarius nusikaltimą. Ž. A. parodymai kelia itin didelių abejonių jau vien dėl to, kad jam, sulaikytam nusikaltimo vietoje su labai dideliu kiekiu psichotropinių medžiagų, buvo paskirta kardomoji priemonė, nesusijusi su laisvės atėmimu. Tuo tarpu M. B., net nesudarant jam galimybės pasiaiškinti ar gintis nuo pateiktų įtarimų, siekta suimti trims mėnesiams.

Gynėjo vertinimu, M. B. paieškomas buvo visiškai nepagrįstai. 2012 m. kovo 8 d. nutarime pripažinti M. B. įtariamuoju ir paskelbti jo paiešką, kurį priėmė Vilniaus apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroras Aivaras Alimas teigiama, kad paieška turi būti skelbiama todėl, kad 2012 m. kovo 7 d. buvo bandoma sulaikyti M. B., tačiau jis „.. pastebėjo jį norėjusius sulaikyti policijos pareigūnus ir sulaikymo metu pabėgo", dėl to, gynėjo nuomone, darytina išvada, kad policijos pareigūnai tik sekė įtariamąjį, tačiau jokių veiksmų, kuriuos galima būtu pavadinti „sulaikymu" neatliko, o sekimo „objektą" paprasčiausiai „pametė". Tačiau toliau šiame nutarime, kuris yra priimtas sekančia dieną po menamo bandymo „sulaikyti", yra teigiama, kad savo gyvenamoje vietoje įtariamasis nebegyvena, jo buvimo vieta nežinoma, jis slapstosi nuo ikiteisminio tyrimo, todėl ir paskelbtina jo paieška“. Tuo tarpu M. B. iki sulaikymo turėjo pastovų darbą, pastovią gyvenamą vietą, o apie tai, kad yra kažkuo įtariamas, ir kad yra paskelbta jo paieška nežinojo ir negalėjo žinoti, be to, sulaikytas jis buvo Lietuvoje, t. y. nebandė pasislėpti Lietuvos teisėsaugai nepasiekiamoje ar sunkiai pasiekiamoje vietoje užsienyje.

Teismo posėdyje įtariamojo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Įtariamojo gynėjo skundas atmestinas.

Suėmimas, kaip griežčiausia kardomoji priemonė, gali būti taikomas, kai yra suėmimo skyrimo sąlygos, numatytos Lietuvos Respublikos BPK 122 str. 7 ir 8 d., ir bent vienas iš Lietuvos Respublikos BPK 122 str. 1 d. ar 5 d. numatytų pagrindų. Akcentuotina, kad skundą nagrinėjantis aukštesnės instancijos teismas, nenustatęs jog egzistuoja minėtos sąlygos ir pagrindai, turi teisę panaikinti įtariamajam paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą. Atsižvelgiant į minėtą aplinkybę, nėra jokio pagrindo tenkinti gynėjo prašymą atnaujinti terminą skundui dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. kovo 8 d. nutarties paduoti, juo labiau, kad Lietuvos Respublikos BPK 123 str. 1 d. numatyta galimybė skirti suėmimą įtariamajam, kuris nėra sulaikytas. Pažymėtina, kad sprendžiant šį klausimą įtariamojo dalyvavimas nėra privalomas. Be to, kaip matyti iš skundą nagrinėjančiam teismui pateiktos ikiteisminio tyrimo medžiagos, įtariamojo interesus sprendžiant klausimą dėl suėmimo jam paskyrimo atstovavo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirtas advokatas. Taigi įtariamojo teisė į gynybą 2012 m. kovo 8 d., sprendžiant klausimą dėl suėmimo jam paskyrimo, buvo užtikrinta. Pažymėtina ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos BK 123 str. 3 d. šio straipsnio 2 d. nurodyta nutartimi suimtą asmenį ne vėliau kaip per keturiasdešimt aštuonias valandas nuo suėmimo momento prokuroras pristato ikiteisminio tyrimo teisėjui, o jeigu tokių galimybių nėra, – kitam tyrimo atlikimo vietos apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui. Teisėjas privalo pristatytą asmenį apklausti dėl suėmimo pagrįstumo. Suimto asmens apklausoje gali dalyvauti gynėjas ir prokuroras. Apklausęs suimtą asmenį, teisėjas priima vieną iš šių sprendimų: nutartį skirti suėmimą palikti galioti (šiuo atveju teisėjas nustato konkretų suėmimo terminą) arba pakeisti šią kardomąją priemonę ar ją panaikinti. Kaip matyti iš skundą nagrinėjančiam teismui pateiktos ikiteisminio tyrimo medžiagos, minėtame straipsnyje nurodyti reikalavimai priimant Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 13 d. nutartį buvo išpildyti, o ikiteisminio tyrimo teisėjas, skundžiama nutartimi nustatydamas suėmimo terminą, paliko galioti įtariamajam paskirtą suėmimą.

Suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, privaloma sąlyga (conditio sine qua non) yra duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis galėjo padaryti nusikalstamas veikas, pakankamumas (Lietuvos Respublikos BPK 121 str. 2 d.). Skundą nagrinėjantis teismas daro išvadą, kad baudžiamojoje byloje esantys faktiniai duomenys leidžia manyti, kad įtariamasis M. B. galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Minėti duomenys yra kito įtariamojo Ž. A. parodymai, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas, parodymų patikrinimo vietoje protokolas, specialisto išvada ir kita ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga.

Būtina pabrėžti, kad teismas, nagrinėdamas skundą dėl kardomosios priemonės - suėmimo skyrimo ar pratęsimo, nevertina medžiagoje surinktų duomenų dėl kaltės bei nesprendžia įtariamojo kaltės klausimo, nes tai bus padaryta bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu. Šiuo metu M. B. yra pripažintas įtariamuoju ir kaltinimai jam nėra pareikšti. Todėl aukštesnės instancijos teismas nepasisakys dėl įtariamojo gynėjo skunde išdėstytų argumentų, susijusių su M. B. kaltės klausimais ar šioje ikiteisminio tyrimo stadijoje surinktų įrodymų vertinimu. Šiuo metu tam, kad taikyti kardomąją priemonę – suėmimą, - užtenka nustatyti, kad yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, jog įtariamasis galimai padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Tiek, kiek įrodymai yra patikrinti nagrinėjant suėmimo termino nustatymo pagrįstumo klausimą, minėtuose įrodymų šaltiniuose esantys faktiniai duomenys yra pakankamas pagrindas įtarti M. B. jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymu ir leidžia taikyti įtariamajam griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą.

Pažymėtina, kad už galimai padarytą nusikalstamą veiką M. B. gresia didesnė nei vienerių metų reali laisvės atėmimo bausmė. Esant abiems įstatyme numatytoms sąlygoms, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas galėjo nustatyti įtariamajam kardomosios priemonės – suėmimo terminą, jeigu būtų nustatyta, kad yra bent vienas iš Lietuvos Respublikos BPK 122 str. 1 d. ar 5 d. numatytų pagrindų.

Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, skundžiamą nutartį priėmęs teismas teisingai konstatavo, kad yra Lietuvos Respublikos BPK 122 str. 1 d. 1 p. numatyta sąlyga įtariamajam paskirti kardomąją priemonę – suėmimą, nes švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti Lietuvos Respublikos BPK 119 str. numatytų tikslų. Lietuvos Respublikos BPK 122 str. 2 d. nurodyta, kad kai pagrįstai manoma, jog įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, suėmimas gali būti paskirtas (pratęstas) atsižvelgiant į įtariamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 8 p. išaiškinta, jog nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama Lietuvos Respublikos BPK 122 str. 2 d. vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Jei remiantis minėta aplinkybe galima padaryti išvadą, kad asmuo bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, tai tada jos gali pakakti tam asmeniui skirti arba pratęsti suėmimą BPK 122 str. 1 d. 1 p. numatytu pagrindu.

Ikiteisminio tyrimo duomenys patvirtina, kad M. B. įtariamas padaręs tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai, už kurią baudžiamasis įstatymas numato tik griežtą laisvės atėmimo bausmę. Todėl šiuo atveju jau vien pats nusikaltimo, kurio padarymu įtariamas M. B., sunkumas ir gresiančios bausmės dydis, pagal teismų praktiką, yra visiškai pakankamas pagrindas pačios griežčiausios kardomosios priemonės taikymui. Kita vertus, šio pagrindo buvimą patvirtina ir kitos aplinkybės, t. y. M. B. yra nevedęs, kas rodo, kad įtariamasis nėra saistomas tvirtais socialiniais ryšiais, sveikatos problemų taip pat neturi. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad bandant M. B. sulaikyti, jis pabėgo nuo policijos pareigūnų. Aukštesnės instancijos teismas kritiškai vertina gynėjo pateikiamus argumentus, neva policijos pareigūnai tik sekė įtariamąjį, o sulaikymo veiksmų neatliko, nes 2012 m. kovo 7 d. tarnybiniame pranešime yra aiškiai užfiksuota, kad įtariamasis, pastebėjęs policijos pareigūnus padidino savo vairuojamo automobilio greitį, o sustojęs ir išlipęs iš automobilio jis nubėgo už namo adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Minėti veiksmai akivaizdžiai rodo įtariamojo pastangas išvengti sulaikymo. Pažymėtina, kad savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje įtariamasis nebuvo surastas, jo buvimo vietos negalėjo nurodyti ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustas įtariamojo tėvas. Minėtos aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad įtariamasis slapstėsi nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų. Pažymėtina ir tai, kad įtariamasis praeityje yra teistas, iš ikiteisminio tyrimo metu surinktos medžiagos galima daryti pagrįstą išvadą, kad jis turi ryšių užsienyje. Nors įtariamojo gynėjas skunde nurodo, jog įtariamasis iki sulaikymo dirbo, turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, atsižvelgiant į kitas aplinkybes, tai nelaikytina pakankamu pagrindu įtariamosios atžvilgiu netaikyti griežčiausios kardomosios priemonės - suėmimo.

Pažymėtina, kad skunde nurodomos aplinkybės, jog žemesnės instancijos teismas gynėjui ir įtariamajam neleido susipažinti su prokuroro pateikta medžiaga ir taip pažeidė įtariamojo ir gynėjo teises, aukštesnės instancijos teismo nuomone, negali nulemti egzistuojančių kardomosios priemonės – suėmimo, taikymo pagrindų. Teismas pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos BPK 181 str. numato įtariamojo ir jo gynėjo teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, tačiau ši teisė nėra absoliuti, o prokuroras, pagal atskirai pateiktą prašymą, atsižvelgdamas į ikiteisminio tyrimo stadiją, kitas reikšmingas aplinkybes turi teisę neleisti susipažinti su visais ikiteisminio tyrimo duomenimis ar jų dalimi.

Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, vien tai, jog M. B. ir kitam asmeniui šioje baudžiamojoje byloje pareikšti panašūs įtarimai, nerodo, kad jų teisinė situacija yra vienoda ir, kad jiems turi būti skiriamos vienodos kardomosios priemonės. Ta aplinkybė, kad ne visiems, nusikalstamų veikų padarymu įtariamiems, asmenims šioje byloje yra taikomas suėmimas, nėra pagrindas netaikyti griežčiausiosios kardomosios priemonės M. B., kadangi kardomoji priemonė kiekvienam nusikalstamos veikos padarymu įtariamam ar kaltinamam asmeniui parenkama individualiai, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos BPK 121 str. 4 d. nurodytas aplinkybes.

Aukštesnės instancijos teismas, įvertinęs aukščiau išdėstytas aplinkybes konstatuoja, kad šiuo metu švelnesne kardomąja priemone negalima pasiekti Lietuvos Respublikos BPK 119 str. numatytų tikslų, todėl nėra teisinių argumentų naikinti skundžiamą nutartį. Taip pat atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes darytina išvada, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 13 d. nutartyje padarytos išvados neprieštarauja Lietuvos Respublikos BPK nuostatoms.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

įtariamojo M. B. gynėjo advokato Viktoro Rukausko skundą atmesti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.